Pranas Visvydas. Tarsi žuvingame prietilty

Marčėnas A. IŠTRUPĖJUSIOS ERDVĖS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Poeto Aido Marčėno kūryba susidomėjau gavęs jo sparnuotą rinkinį „Angelas“. Šioji aukštesnio lygio nei fiziologiškai suprastas žmogus metafizinė būsena mane intrigavo nuo pat R. M. Rilke’s „Duino elegijų“ skaitymo, remiantis Romano Guardinio interpretacijomis. Prieš kokį ketvirtį šimtmečio Amerikoje buvo madinga spausdinti veikalus apie angelus. Knygynuose ant prekystalių švietė prašmatnių albumų viršeliai su įvairiais angelais. To dar negana. Los Andžele buvo paskelbtas angelo skulptūros spalvinimo konkursas. Dalyvaujantiems dailininkams tereikėjo kuo originaliau papuošti gautą standartinį kūną. Šitaip „sukurti“ angelai būdavo statomi prie reikšmingų, dažnai lankomų pastatų, kad žmonės matytų ir balsuotų už gražiausią. Po kelių mėnesių sužinojau, kad laimėtoja tapo Santa Monikoje gyvenanti tapytoja Saulė Piktys. Linkusi į ekspresyviai erdvų abstraktumą, ji keliskart savo kūrybą eksponavo ir Lietuvoje. Abejoju, ar Saulė buvo susipažinusi su Marčėno kūryba. Tačiau Los Andželo dramos sambūrio skaitovei Laisvūnei Laurinkienei labai patiko jai padovanoto Aido knygos „Dėvėti“ eilėraščiai: ji buvo užburta išraiškos grakštumo. Skaičiau, kad ir poetas Henrikas Nagys pokalbyje su Ričardu Pakalniškiu „Metuose“ Aidą pavadino „poetu iš Dievo malonės“. Taigi pripažinimas tapo visuotinis. Net ir danguje.
Pastarąjį dešimtmetį beveik kasmet pasirodantys rinkiniai ir publikos aplodismentai nebuvo tai, ko šis lietuviško žodžio meistras troško. Būtent – blaivios akademinės analizės, meninės vertės pasvėrimo ant literatūrologinių svarstyklių. Reikšmių pagvildenimo su tinkamomis citatomis. O kas šioje nedidelėje šalyje turi profesionalių įgūdžių atidžiai perskaityti ir išsamiai paanalizuoti? Pokalbyje su Ramūnu Gerbutavičiumi „Lietuvos ryte“ (2012-07-27): „Literatūros pasaulio tikrai nepuošia situacija, kai lieka vienas misiją vykdantis kritikas.“ Iš tiesų kritikė – daugelio literatūrinių veikalų autorė profesorė Viktorija Daujotytė. Jos žinios ir kalbos nuovoka yra išskirtinio lygio. O krikščioniškai idealistinis dualizmas (kūnas ir siela) tikte tinka šalies pedagoginėms ir kultūrinėms pažiūroms. Nemanau, kad transcendencijų nepripažįstantis bioevoliucinis ar materialistinis, ateistinio egzistencializmo požiūriai galėtų netrukdomi išsilaikyti mūsų akademijose. Šiuo metu svarstyti su žmogaus mintimis bei kūrybine vaizduote susijusius dalykus, nevartojant sąvokų „siela“, „dvasia“, yra beveik neįmanoma. Tradicija yra įsišaknijusi, o griežtieji mokslai dar nesugalvojo patogių pakaitalų. Ir, be V. Daujotytės, yra ganėtinai gerų literatūros žinovų ar bent knygas nuodugniai perskaitančių vertintojų. Iš tolimo užsienio žiūrint, nedidelė Lietuva gali tik didžiuotis poezijos gajumu ir knygų recenzijų dažnumu, juolab kad dauguma jų rašomos beveik už dyka. Be to, ir poetas A. M., užuot kaupęs įvairaus pobūdžio miniatiūras, manau, retsykiais galėtų svariai paanalizuoti kokį poezijos rinkinį. Taip gi darė ir daro žymūs pasaulio poetai. Poezijos kritikos straipsnius rašydavo T. S. Eliotas, W. H. Audenas, Guillaume’as Apolinaire’as, daugelis kitų. Šioje srityje mano akiratis siauras. Kritikavo išeivijos knygas ir A. Nyka-Niliūnas. Trumpai sąmojingai debiutuojančių poetų knygas aptarinėjo ir pats A. Marčėnas. Dabar jo kritinės įžvalgos su lengvos ironijos prieskoniu labai praverstų. Be abejo, neišvengtų jis ir aštrokų sankirčių su kitaip manančiaisiais. Vis tiek tai būtų sveika, skaitytojus pritraukianti polemika. Diskusijos. Mandagios žodinės rungtynės.
Čia turiu priminti kitiems ir sau, kad eilėraščių rinkinį „Ištrupėjusios erdvės“ akademiškai recenzavo kaip tik jo minima V. Daujotytė „Metuose“ (Nr. 10, 2012). Dar tinkamai neįsigilinau į jos mintis, nes visų pirma noriu išdėstyti tai, ką pats lengvu mintijimu sukeverzojau. Gi jos išvadas paskaitęs, bijau, savo lengvapėdį svarstymą tikriausiai grūsčiau į krepšį.
Taigi. Laviruodamas ankštokoje patalpoje, vis žvilgteliu į A. Marčėno rinkinį „Ištrupėjusios erdvės“ arba „devynių gyvenimų eilės“. Kad ir su šiuo nekvapniu skiemeniu vis dėlto savęspi traukiantis rinkinys – tiek turinio, tiek formos kitoniškumu. Tarsi žuvingo prietilčio tamsiai žalias dugnas, nors knyga gi baltutytė. Niekad nebuvau meškeriotoju, bet dažnokai atsidūręs Santa Monikos tilto gale, prie restorano „Mariasol“, stebėdavau apačioje turėklus užgulusius žuvautojus. Jei jiems kibdavo, tai tik smulkmė. Jos ir pavadinimų nežinau. Tik kartkartėmis vaikų džiaugsmui kas nors ištraukdavo stambesnę plekšnę, barakudą, pangasiją ar net kardžuvę. Apžiūrėdavau laimikį ir aš. Imponuodavo tų meškeriotojų, sakyčiau, budistinė valia ištvermingai ilgas valandas spoksoti į vandenyno paviršių, klausytis čia pat ošiančios mūšos, kartais pasidairant erdvios įlankos tolumoje ar sekant vakaruose baltuojančio burlaivio kryptį. Žinojau, kad juos kai kada apima visatos pojūtis. Arba didi pagarba šio pasaulio kūrinijai ir savo dabarčiai, nes gali niekieno netrukdomi meškerioti, retkarčiais muktelėdami iš skardinės kelis gurkšnius alaus. Kokia tai atvanga žmogui! Tačiau ką bendra turi žuvys su A. Marčėno tankomis, filosofiškai atsakyti nesiimu. Vis dėlto skaitydamas jas su feljetonišku atlaidumu, matau ir panašumą. Ir vienos, ir kitos kimba. O kartais ir ne, ar – nelengvai kimba. Žuvys – ant kabliuko su jauku, o marčėniškos tankos – „ant“ skaitytojo lyrinio imlumo, kalbos pojūčio. Taip pat dažnu atveju reikia nusimanyti ir apie poe­to kultūrinę terpę – pažintus rašytojus, veikėjus, knygas. Glaudžiam sąlyčiui su žmonėmis apibūdinti jis net iš žodyno ištraukė deramą žodį „sankalba“. Pavyzdžiui, „sankalba Onę Baliukonę atminti“, „sankalba Bronių Savukyną atminti“... Atminimai gali būti tiek jautriai bičiuliški, tiek švelniai ironizuojantys, kaip minint Eduardo Mieželaičio gausių raštų likimą antikvariate ar vaizduojant Bernardo Brazdžionio kalakutą primenantį vaikščiojimą. Dėl viso ko priminsiu: viena B. Braz­džionio koja po ligos buvo trumpesnė, ir jis mankštos sumetimais stengdavosi vaikščioti, kur tik galima, net ir salėje.
Žinoma, lietuviams A. Marčėno „tankiškos“ sankalbos bus visad įdomios, bet kitataučiui išverstos be paaiškinimų nedaug ką sakys. Taigi jų įtaiga yra tik lokalinė, išskyrus tas temas, kur mezgama tradicinė poetų glamonė su gamta, ypač su paukščiais ir gėlėmis, ar kur naujovišku būdu nusilenkiama visatai.
Bet grįžkime prie bendrumo su meškeriojimu. Jis glūdi ir aritmetikoje. A. Mar­­čėnas tankose tiksliai išlaiko nustatytą 31 skiemens skaičių, eilutėse būtinai surikiuotą 5-7-5-7-7. Už tai jam rašau aukščiausią balą, nes visur yra sąžiningai tikslus. Nesu tikras, ar patyrę meškeriotojai dėliodami savo jauką irgi laikosi aritmetiškos disciplinos. Gana dažnai muzikinio erdvumo labui A. Marčėnas kai kurias eilutes suskaldo. Tai jam liepia itin gera poetinė klausa. Visi šie tarpai bei pauzės sustiprina eilėraščio poveikį, jautiesi lyg su intarpais trauktum mįslingą žuvytę. Ir pati balta puslapio globėjiška erdvė čia reikalinga nelyg žvejui ramybė žuviai prisivilioti. Tik dėl šio subtilaus žodžių išdėstymo cituoti marčėniškas tankas nėra lengva. Čia neatskleisi jokių vibracijų –­ tik tvirtu supratimu pagrįstą poeto mintį ar vaizdo ir jausenos sintezę. Štai reveransas ištvermingai gamtai: „sutikau pienę / prie mūro senamiesty – / žiūrėjo kreivai / pavymui, / geltonsnukė / džiugesio sukėlėja“ (p. 98). Jei gėlė suprastų, tikrai pasidžiaugtų poeto komplimentu. O štai autoironija: „didelę bėdą / turiu – / negalvojančią, plyštančią galvą – / ir tai ne taip jau blogai, / kaip pasirodė“ (p. 33). Tankos rėmeliai poetui – puiki priemonė pavaizduoti įvairias žmogaus psichines būsenas. Kad ir baimę: „kas ten iš tamsos / pasižiūrėjo – / taip, kad / laužas užspringo, / taip, kad įsiliepsnojo / didelės baimės akys!“ (p. 175).
Geografijos pojūtis išnyra „sankalboje Henriką Nagį atminti“: „iš egzilio: baltas sakalas / ant mėlyno sniego – to, kurs Kanadoje / miega po Žemaitiją / mačiusiais debesimis“ (p. 220).
Toptelėjo dar vienas tankų išdėstymo knygoje panašumas su meškeriojimu. Manieringai jos pradedamos ne pirmuoju skyriumi, bet paskutiniu – devintu. Taigi nuo galo. Tik meškeriotojams šitoks jauko apvertimas neretai yra lyg ir sėkmingesnis. O iliustracijų piešiniai (dailininkas Romas Orantas) – virvagaliai, nuolaužos –­ primena tai, ką dažnai ištraukiame iš dugno. Bet šių kūrinių dvasiai toks paprastumas tiesiog būtinas.
Besižavint žodžiu „sankalba“, man knieti japonišką žodį „tanka“ sulietuvinti į „saklė“. Juk rytietiška „tanka“ mums neišvengiamai susiskamba su 1940 m. vasarą iš rytų įsibrovusiais tankais. Verta priminti, kad 2009 m. išleistą aforizmų knygą satyrikas A. Dabulskis pavadino „Mąstyčios“. Taigi „saklės“ šalia „sakinių“ bei „sankalbų“ būtų tikrai pritinkantis žanras nūdien madingai miniatiūrų ir fragmentų žvejonei.

Draugai