Prudencija Po. Knygų naktipiečiai

Emma Donoghue. „Kam­barys“. Iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija Jakutienė. – Vilnius: „Alma littera“, 2012.


Prieš Kalėdas prasideda įvairios akcijos: išpardavimai, TV gerumo maratonai (norėčiau pabrėžti – TV gerumo, o ne kokio penkis litus paaukojusio piliečio). Televizija džiugiai skelbia, kad tai pasaulio pabaigos diena. Baisu, bet, kita vertus, ir įdomu. Štai įžengs tądien į Seimą serafimas su liepsnojančiu kalaviju ir rūsčiai ištars: „Ožiai – kairėn, avinai –­ dešinėn.“ Kaži, kaip sureaguos mišrioji frakcija? Ar neperbėgs į ožių stovyklą ir ar nebus apsirikusi? Tą pačią dieną dar vyks ir gražuolių konkursas „Mis Visata“. Irgi nereikia džiaugtis – pats pavadinimas jau nuo seno kelia man šiurpą, nes vis įsivaizduoju, kaip į šį konkursą su skraidančia lėkšte atzvimbia Mis Marsas, panaši į milžinišką aštuonkojį.
Kad jau taip baisu, tai ir man reikia skaityti baisias knygas. Ir geriau – naktimis, kai joks žmogus nekrebžda. Va kad ir Emmos Donoghue „Kambarį“. Kas gali būti jaukiau už kambarį – pati visą laiką jame gyvenu, nė nosies nekišdama į nedraugišką lauką, kur staugia katės ir automobilių signalizacijos. Ir štai – pasirodo, kad kambarys, pasaulio pagrindas ir ramybės oazė, yra baisių baisiausia vieta. Kad jau gerą knygą pasirinkau pasaulio pabaigai, tai gerą. Patraukė dėmesį ir anotacija, kurioje yra vienas teisingas sakinys – „Kambarys“ skaitomas vienu prisėdimu“. Kitas sakinys –­ „pasakojimas yra tobula alchemija, kur nekaltybė maišosi su įtampa, o siaubas su švelnumu“ – kelia žiovulį ir yra labai neišradingas, geriau jau anotacijos autorė būtų pademonstravusi savo chemijos žinias ir parašiusi, kad maišosi kokie oksidai ir tuoj įvyks sprogimas.
Šiaip jau knyga panaši į du cheminius junginius, tik nesuprasi, ar jie bando susijungti, ar išsiskirti (turiu omeny penkis knygos skyrius, vaizduojančius mažojo Džeko gyvenimą Kambary ir gyvenimą Pasaulyje). Toks įspūdis, lyg cheminė reakcija neįvyksta, lyg tikrai turėtume reikalų su alchemija, kur iš visų jėgų bandoma padaryti auksą iš paprasto švino. Kaži kodėl taip atrodo?.. Tekstas geras, sklandus. Mažasis Džekas – labai įtikinamas personažas, jis kaupia savyje visą energinį knygos krūvį, mato pasaulį savitu vaiko žvilgsniu. Bet kadangi autorė knygos pabaigoje padėkos žodį taria grupei žmonių už patarimus „vaiko vystymosi“ klausimais, man tai intuityviai nepatiko. Netgi nusivyliau. Vadinasi, tiesiog išvystė vaiką, ir tiek. O kuriam galui? Ar autorė pati nebuvo vaikas, ar per greitai tai pamiršo?.. Et. Dėkingumas yra tokia vertybė, kurią ne visada reikia viešai skelbti.
Tiesa, visai pamiršau baisybes. Knygoje jos apibrėžtos aiškiai – prievarta, skausmas, vienatvė, baimė. Džeko motina tai jaučia Kambaryje, o Džekas – Pasaulyje. Ir skaitytojas gali pasirinkti, kur jam baisiau. Aš jau pasirinkau.

Neil Gaiman. „Kapinių knyga“. Iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė. – Vilnius: „Bonus animus“, 2011.

 
Puikus pavadinimas išgąsdinti skaitytoją. Ne veltui autoriui priekaištauta, kad pasirinkta netinkama vieta veiksmui – mat knyga skirta vaikams, o vaikai, kaip įprasta manyti, baisiai trapios būtybės, jeigu ištarsi žodį „kapinės“, tai jie perlūš per pusę. Man atrodo, kad tokie yra suaugusieji, jie amžinai lūžinėja dėl menko nieko.
Puikus ir siužetas. Baisus žudikas Džekas išžudo miegančią šeimą (tik kodėl, man taip ir nepaaiškėjo, na, nebent todėl, kad reikėjo gi nuo ko nors pradėti), tik kūdikis nuropoja laiptais žemyn, pasileidžia per kiemą, o galiausiai nusibeldžia į kapines. Ir tik įsivaizduokite, kaip jam pasisekė – jį priglaudė du vaiduokliai, vyras ir žmona Ovensai, kurie, gyvi būdami, neturėjo vaikų, negana to, berniuką užstojo ir mįslingasis kapinių gyventojas Sailas. Jis nukreipė vaiką atsivijusį žudiką klaidinga kryptimi.
Tiesą pasakius, tas mirusiųjų gyvenimas (kaip keistai skamba, ar ne?) toks gražus ir liūdnas, o personažai tokie žmogiški, persismelkę mįslingu laukimu, kad ne baisu, o graudu darosi. Prisipažinsiu – jeigu dar kokį pelėną, tauriai besivaidenantį, būčiau tose kapinėse aptikusi, knyga būtų tobula kaip marmurinis kapinių angelas. Deja, šio mažyčio akcento trūksta – na, bet argi gali norėti iš žmogaus visapusiško žvilgsnio į aplinką. Užtenka ir to, kad berniukas Niekaskitas, trumpiau vadinamas Kitu, kapinių gyventojų yra auklėjamas, mokomas rašyti, skaityti ir vaidentis ar pradingti –­ jo mokytoja, rūsčioji vilkolakė panelė Lupesku, man paliko neišdildomą įspūdį. Vien jau savo narsia kova su pragaro gaivalais – pragaro aprašymas toks puikus, kad belieka uodegą įsikąsti, kad neaikčiotum. Ne kenčiančių vėlių ir pragaro ratų aprašymais, netgi ne verdančių katilų, kurie šiaip jau turėtų figūruoti kariuomenės lauko stovykloje, vaizdavimu, o iškreiptais erdvės matmenimis, kur neveikia žemiški fizikos dėsniai – nei gravitacija, nei žemės traukos dėsnis, nei visa kita, o taip pat ir žmogiškieji faktoriai. Tai gali šiek tiek pasirodyti panašu į naująją Vyriausybės programą, bet neapsigaukite – jeigu programa neparemta kokiu adekvačiai suvokiamu fizikos dėsniu, pavyzdžiui, žemės trauka, tai lieka bent žmogiškieji faktoriai. Jeigu tuo abejojate, perskaitykite programą.
Žinoma, šių kapinių žavumą papildo tai, kad jose retai lankosi žmonės. Kapinės aptrupėjusios ir jaukios, čia neraunami ir nekarpomi žydi laukinių erškėtrožių krūmai ir čiulba lakštingalos. Niekas nevelka krepšių ir vainikų, nedusina mirusiųjų į komodas panašiais paminklais ir neužsodina kapo begonijomis ir sprigėmis – lyg tai būtų ne kapas, o kolektyvinis sodas. Kaži, ar lietuviškose kapinėse labai trokštų gyventi mirusieji? Nesu girdėjusi, kad ten būtų išauklėtas koks pamestas vaikas. Arba mūsų mirusieji išėjo į kitas kapines, pavyzdžiui, į Anglijos (tik nesakykite, kad tai emigracija, užtenka tos politinės demagogijos), arba edukacinė veikla po mirties jiems nerūpi, kaip galbūt nerūpėjo ir gyviems.
Užtat man tokios gražios tos laukinės erškėtrožės. Ir tokia brangi ponia Ovens, mirusioji, užauginusi gyvą vaiką. Net po mirties niekas neatima meilės. Tai žinia, kuri nubraukia visus baisumus.

Stephen King. „Tamsoje be žvaigždžių“. Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas. –­ Vilnius: „Alma littera“, 2012.


Stephenas Kingas yra neabejotinas savo srities profesionalas (gąsdinti tą publiką, kuriai šiaip jau nėra ko bijoti). Kaip smagu skaityti apie kokį pasiutusių žiurkių graužiamą bėdžių, kai pats smagiai sėdi prie židinio ir dar viskio stiklinę turi šalia. Ne tam, kad išmauktum iki dugno, persmelktas klaikaus šiurpo ar užuojautos tam žmogeliui, betgi tik gurkšteltum, kad rafinuotas šiurpuliukas taptų dar rafinuotesnis.
Ne veltui prie S. Kingo namų būriuojasi pulkai gerbėjų ir palieka ant tvoros savo raštelius. Ką jie ten rašo, neįsivaizduoju. Bet, prisiminusi kadų kadės tokios verslininkės Ritos Dapkutės sielvartingą atodūsį – ak, ir kada gi Lietuvoj atsiras lietuviškasis Kingas! – ir nenoriu. Galiu tik įsivaizduoti pačią Dapkutę prie tvoros. Su rašteliu.
Bet ir toks meistras kaip Kingas išsenka, ima darytis nebeįdomus, nes perdėm krinta į akis tos pačios klišės. O kaip nekris, jeigu parašytų knygų eilė panaši į traukinį. Pažiūrėkit, vien Lietuvos bibliotekose – po ištisą lentyną violetinių nugarėlių. Kai juokas ir siaubas pasidaro komerciniais objektais, ilgainiui nebebūna nei juokinga, nei baisu. Ir apie psichologinę nusikaltimo motyvaciją (kuri būdinga klasika tapusiam „Švytėjimui“) kalbėti neaktualu. Gal dėl to, kad gurkšnojančiam viskį ponui tai neįdomu.
Knygą sudaro keturi apsakymai. Pirmasis, „1922“, pasakoja, kaip Džeimsas, Nebraskos ūkininkas, nužudo savo žmoną, įmeta į seną šulinį, o ant viršaus dar įverčia gyvą karvę, kurią paskui nušauna. Žmoną – už tai, kad norėjo parduoti žemę ir keltis į miestą, o karvę – kad buvo sena ir nepieninga. Tiesą pasakius, karvės man gaila, o žmonos – ne. Autorius tikslingai ją tokią atkarią pavaizdavo, kad besivaidenančią galėtų dar bjauriau detalizuoti. Tam padeda ir žiurkės – visa kariauna, blogio kariuomenė. O tiksliau pasakius – nusibodusi klišė. Na kiekgi galima tas vargšes žiurkes vaizduoti šėtono išperomis, kaip ir vorus ar kokius keistus vabalus, kurie niekuo dėti dėl savo išvaizdos. Ačiū Dievui, bent jau pelių ponas meistras neapšmeižė. Nors dėl stiliaus atnaujinimo galėjo, tarkim, ūkininko karves pavaizduoti kaip mutantes pabaisas, kaltas dėl viso blogio. Kodėl gi ne? Ar nebūna tokių karvių? O kam tamstai, pone autoriau, vaizduotė?
Anotacija teigia, kad pagrindinė apsakymų tema – atpildas. Keistas dalykas –­ man skaitant atrodė, kad kerštas. Ir tiek. Na, gal šiuolaikiniam skaitytojui šios sąvokos nebesiskiria, ką gali žinoti. Kai pasaulyje viskas taip greitai vyksta, kai taip skubam velniai žino kur, tai ir tarp nusikaltimo ir atpildo nebelieka nė mažyčio tarpelio – atgailai. O nereikėtų nei armijos žiurkių raudonom akim, nei šlepsinčio negyvėlio, nuo kurio krinta apipuvusios mėsos, kad ištiktų atpildas. Užtektų to tarpelio. Deja, dėl to labai sumažėtų raštelių ant tvoros. Mat kerštui užtenka atsiribojimo, o atgaila verčia susitapatinti, pajusti ir savo kaltės jausmą. Tai apkartina malonų knygos skaitymą.

Richard Matheson. „Aš esu legenda“. Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. –­­­ Kaunas: „Obuolys“, 2007.

Rubrikai „Naujos knygos“ šis romanas netiktų, bet, tiesą pasakius, kodėl negali būti rubrikos „Senos knygos“ ar apskritai –­ „Knygos“?.. Kas čia per nesveikas jaunumo kultas toj mūsų visuomenėj?..
Jūs tik pažiūrėkit, kokia šios knygos anotacija: „Jūsų rankose – jau tris kartus ekranizuotas romanas, kuris įkvėpė Stepheną Kingą tapti rašytoju.“ Dapkutė, užuot dūsavusi, turėjo padalyti kokį pusšimtį šito romano egzempliorių vilties teikiantiems rašytojams, žiū, gal ir būtų net kokie trys Kingai atsiradę. Tiesa, tada dar šis romanas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas... et, vis atsiliekame nuo pasaulio. Ir Kingo vis neturime, tik Jonas Užurka vėl tris romanus išleido – apie užmirštuosius baltų valdovus. Kadangi paprastai Užurkos veikėjai mažai primena gyvus žmones, gal būtų vilties, kad artėjame prie pasaulinių klišių?.. Deja, mane apninka liūdna nuojauta, kad ne tik tie baltų valdovai liks pamiršti, bet ir patys romanai.
O Mathesono taip lengvai nepamiršite, kad ir kaip norėtumėte. Ypač jei netyčia matėt kurią vieną ekranizaciją (kad ir tą, kur Robertą Nevilį vaidina Denzelis Washingtonas). Nepamirštamą įspūdį palieka džiunglėmis virtęs didmiestis, kuriame ganosi būriai stirnų ir vaikšto liūtai. Ir kuriame likęs vienas vienintelis žmogus – Robertas Nevilis. Visi kiti mirė arba mutavo į siaubingas pabaisas, galinčias gyventi tik tamsoje, o neapsakomą jų agresyvumą inspiruoja paslaptingas virusas, kuris verčia jų širdį plakti tokiu intensyvumu, kokio joks normalus žmogus neištvertų. Vienas svetimame pasaulyje – archetipinė situacija, šiek tiek panaši į išvarymą iš rojaus. „Ieva“, moteris, kuri užklysta pas Nevilį, priklauso jau kitam pasauliui –­ naujos padermės žmonių, mutantų, nebenorinčių prisiminti savo šaknų. Nevilis –­ paskutinioji šaknis, kuri išraunama be gailesčio. Žinoma, ekranizacija neapsiėjo be herojinės scenos pabaigoje, kur Washingtonas išranda serumą, galintį išgydyti žmones, o pats susisprogdina, kad užstotų kelią mutantams, tačiau knygos pabaiga kur kas paprastesnė ir liūdnesnė: naujoji „Ieva“ tiesiog užmigdo jį mirtina injekcija, kad Nevilio nesudraskytų naujieji žmonės. Naujieji, kurių egzistencija prasideda gilia neapykanta savo žmogiškumui.
Knyga ir yra vertinga ta potekste, kurią skaitydamas regi pats skaitytojas. Nes tekstas ne visada suteikia tą malonumą. Padarė įspūdį „mokslinis“ vampyrologijos aiškinimas: česnakų vengimas, kryžiaus baimė ir visi kiti vampyrų būdo bruožai aiškinami racionaliai (kaip specifinio viruso padariniai), užtat kartais visai juokinga. Šiuo atveju, kaip kartais ir neretame S. Kingo tekste, staiga pajunti, kad parodija plevena visai šalia. Bet kadangi tai kenkia žanro grynumui, tai tik plevena ir nieko daugiau. Garsiai užverti knygą ir išbaidai parodiją kaip kandį iš spintos.
Tiek to baisumo šį sykį. Nors baisiausią dalyką tai pasilikau pabaigai. Seniau, jei pamenate, rašiau – girdžiu televizorių. O dabar... Jūs turbūt jau supratote skaitydami šią apžvalgą. Taip, taip – pradėjau jį žiūrėti.

Draugai