Prudencija Po. Knygų pusryčiai 2

Donaldas Kajokas. „Eže­ras ir kiti jį lydintys asmenys“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Kadangi anotacijoje buvo pabrėžta, kad romane veikia „unikali magiška erdvė“ ir haliucinacijas sukeliantis ežeras, iškart susidomėjau. Ir puoliau ieškoti atsakymo: kodėl tas ežeras toks, gal nuo sovietmečio laikų pesticidų, išverstų gūdžią naktį. Betgi priežastis paprastesnė – jame nusiskandino skandalingos reputacijos dailininkas. Ir man pasirodė labai gražu, kad menas gali priversti materiją haliucinuoti.
Bet toliau mane apniko abejonės. Kai haliucinacijų per daug – tamsta nebe menininkas, o ligonis. Beskaitant, deja, jų vis daugėjo ir daugėjo – nuo irzlaus Mozarto, naktimis skambinančio fortepijonu dvaro bibliotekoje, iki sodininko Eliezaro, kuris tuo pat metu ir Amžinas žydas, ir driežas, ir likimo pasiuntinys, o gal netgi radijo imtuvas („kalbu tik tai, ką praneša. Savo minčių neturiu“, p. 19). Judo evangelija, nėščia nekalta mergelė, susitrenkusi galvą vaikystėje ir ėmusi giedoti hebrajiškai, paslaptinga ponia Em (Marija Magdalietė), pasikorusi antikvarine Judo virve, budistu tapęs partinis, šamanu virtęs bestselerio autorius ir panašiai. Ar poetui, o dar Rytų išminties žinovui, čia nepritrūksta saiko?.. Vargu ar čia atsipirksi paaiškinimu: „Mūsų santykis su literatūros tekstu sudėtingėja, tampa komplikuotas“ (p. 24).
Tai pagrindinio personažo, Gabrieliaus Aušauto, galingą energetinį lauką turinčio kompiuterių programuotojo, žodžiai. Kai jis ima taip postringauti, o paskui dar netyčia apsimeta Saljeriu, dar dalyvauja transo seanse ir savo energetinio lauko pagalba padeda poniai Em panirti į jos buvusį – Marijos Magdalietės – gyvenimą, tampa netgi juokinga. Tik kyla abejonių, ar autorius norėjo ką nors prajuokinti. Na, bet visada yra kita alternatyva – išgąsdinti. Manyčiau, kad jei autorius būtų pasistengęs, iš „Ežero“ būtų išėjęs neblogas siaubo romanas. Ir sąlygos palankios – visur knibžda baisybė šmėklų, vėlių, vaiduoklių, pakaruoklių, kurie, kaip ir dera, daug įspūdingesni už realius žmones („apsimyžusį“ Untulį prie parduotuvės ar pardavėją Janę). Atskiro žodžio vertos ir vadinamosios „nesybės“ (tyločiai, voraklyniai, lyjalai, rausvieji drambliukai, Kalėda dao ir kt.) – man jie visai patiktų, jei neprimintų kompiuterinių virusų, prigrūdančių atmintį.
O kaip protinga pelė galėtų pažiūrėti į teiginį „Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“?.. Arba: „Miražas apgaulingas ne todėl, kad jame nėra vandens, o todėl, kad mes nesugebame numalšinti troškulio tuo vandeniu, kuris jame telkšo.“ Pirmoji išmintis – autoriaus, antroji – upanišadų. Nesiginčysiu nė su viena, nė su kita. Tik geriau eisiu atsigerti, nes nuo imbierinio sūrio labai troškina. Ir gersiu iš dubenėlio plautuvėje, ne iš miražo.

Kęstutis Keblys. „Smul­ki kritikos rasa“. Sudarytoja Dalia Kuizinienė. – Vilnius: „Versus aureus“, 2011.

Jeigu jau ieškosime epigrafo šiai knygai, tai, manyčiau, labai tiktų šis: „...nėra tokio daikto, kaip lietuvių literatūra. Yra katalikiška, nihilistiška, ateitininkiška, skautiška, santarietiška, bet jau jokiu būdu ne lietuviška“ (p. 331). Sakysit, toks apibrėžimas nebeapibrėžia mūsų literatūros? Kažin. Va kad ir neseniai aptartas D. Kajoko „Ežeras“ –­ jam net du apibrėžimai tinka, tik nežinau, kuris labiau – katalikiškas ar nihilistiškas.
O ką jau bekalbėti apie K. Keblio aptariamus rašytojus – šitie apibrėžimai išeivijos visuomenėje, kuri vidutiniškumą laikė dorybe (p. 107), yra tiesiog neatremiami. Kartais kyla įspūdis, kad jų neatremia ir pats autorius –­ ir nereikėtų jo už tai smerkti, ne kiekvienas žmogus gali pasakyti tai, ką tūlai pelei drėbtelt – vienas juokas. Ne veltui K. Keblys savo knygos pristatymo metu išsitarė, kad užrūstino giminaitį, santūriai (!) atsiliepdamas apie jo knygą... Net baisu pagalvot, kas būtų buvę, jeigu nesantūriai. Aš, pavyzdžiui, jau seniai paštu būčiau gavusi žiurknuodžių.
Na, tiesą pasakius, nežinau, ar negausiu. Juk niekaip negaliu sutikti su Keblio nuomone, jog Saulius Šaltenis – „šposininkas šermenyse“, o jo „Riešutų duonos“ nereikėtų laikyti rimta, ji yra pramoginės literatūros dalis, kuriai trūksta „gilesnio prasmės podirvio“. Tiesiog tas „podirvis“ – Ezopo kalba, o šia kalba retas kuris išeivis mokėjo susišnekėti. O kai nesimokai – tai ir neišmoksti. Galbūt todėl išeivių romanas taip ir nusivažiavo į pakalnę, nebegelbėjo nė „Draugo“ skelbiami romano konkursai?.. (Išeivijos romano nuosmukį pripažįsta ir K. Keblys savo studijoje „Romanas išeivijoje“, o dar negailestingiau žanro krizę įvardija A. Nyka-Niliūnas, susiedamas ją su kalbos nuosmukiu.)
„Smulki kritikos rasa“ – unikali knyga. Unikali tuo, kad autorius iš užmaršties pelenų prikelia negirdėtus šiuolaikinio lietuvių skaitytojo ausiai vardus – Jurgį Gliaudą, Aloyzą Baroną, Albiną Baranauską ir kitus. Net sustingau iš siaubo, kai šalia klasikinių V. Ramono, J. Jankaus, M. Katiliškio, A. Škėmos, A. Landsbergio, V. Janavičiaus romanų išvydau ir du itin vertingais pripažintus Jurgio Gliaudos romanus. Kaipgi šitaip – pamirštame savo genijus... Bet kadangi ant lentynos palubėj kukliai glaudžiasi pluoštelis Čikagoje leistų kūrinių, susiradau kelis Gliaudos romanus. Perskaičiau ir galiu pasakyti, kad jiems ten ir vieta –­ palubėj, kur niekas nelaipioja. Žmogus, kuris taip rašo, nieko daugiau ir nevertas („Buvo erdvės pojūtis, nes medžių viršūnės lygiavosi su balkonu. Iš to balkono buvo ir šioks toks miesto vaizdas“, „Staiga tapau jų dukters vyru ir sutapau su jais“, – citatos iš romano „Delfino ženkle“, Čikaga, 1966).
Kadangi Kęstučiui Kebliui visada svarbiau yra ne kūrinio „forminės ypatybės“, o „tinkamas žmogaus atskleidimas“ ir „žmogui skiriamo dėmesio laipsnis“, galima numanyti, kodėl jis su tokiu įkarščiu gina sudegusius feniksus: jie – žmonės. Bet gal Gliaudos romanai nebūtų nukentėję, jeigu jis žmogui būtų skyręs mažiau dėmesio, o „forminėms ypatybėms“ –­ daugiau?.. Tačiau kritikos istorijoje juk turi būti smagių dalykų. Pavyzdžiui, „Lietuvių literatūros kritikoje“ (II t., 1972) randame, kad A. Dambrauskas-Jakštas su tokiu pat įkarščiu gynė poetus Žibuntą, Žalvarnį, Kabarkšteiką-Margalį ir kitus, vadovaudamasis ne kuo kitu, o būtent „objektyviais grožio kriterijais“. Kai perskaitai pateiktus Žibunto ir Margalio eilių pavyzdžius, lieki nustėręs ir nieko daugiau nebegali pridurti.

Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“. Iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė. – Vilnius: „Vaga“, 2010.

Turėtų būti gėda recenzuoti tokią seną –­­ net dvejų metų senumo – knygą. Šiais laikais per tiek laiko spėja suskilti partijos, išklibti politiniai autoritetai ir rūdimis apsitraukti žvaigždžių kasdienybė. Ką čia reiškia viena knyga, kad ir subtilaus prancūzo, apdovanoto Théophraste’o Renaudot premija, kurio kūryba išleista 32 šalyse, ekranizuota ir palyginta su E. A. Poe. (Palygino, ko gero, kritikai –­ ir kada jie atsisakys šio bergždžio darbo. Jau ir taip kritika panaši į Prokrusto lovą su išlygintomis iki barškėjimo paklodėmis. Ar ne geriau imtis glamžymo, kad iš tų paklodžių būtų įmanoma susisukti jaukų migį?)
Tuo norėčiau pasakyti, kad Claudelis man ir panašus į Claudelį, o ne į E. A. Poe. Tai joks įžeidimas vienam ar kitam. Kuo giliau į praeitį, tuo magiškesnis, tuo neįprastesnis kalbėjimas – Claudelis tiesiog negalėtų rašyti kaip Poe, Claudeliui reikia būti suprastam šio amžiaus skaitytojų. Todėl savo liūdną magijos išpažinimą jis suveržia ironijos lanku – kad būtų suprastas ir snobo kritiko, ir demokratiško glamūrinių žurnalų skaitytojo („Danguje pažiro krentančių žvaigždžių pliūpsnis – groteskiškas ir beprasmiškas, naudingas nebent tiems, kurie ieško pranašingų apraiškų įprasminti savo vienatvei...“, p. 63). Beje, vertimas puikus, romanas pripažintas geriausia verstine metų knyga.
Dar Claudelį ir Poe sieja švelnūs beprotystės saitai, apraizgantys meilę ir mirtį –­ ko vertos vien jų moterys, panašios ir į gėles, ir į šmėklas. Jeigu nebūčiau pelė, tai lėkčiau virš besiskleidžiančios kaip kaštono kiautas nakties, karksėdama jų vardus. Klelija, Lilija ir Viendienė Gėlelė – prokuroro žmona, jauna mokytoja ir dešimties metų mergaitė. Baisiai keista, kad jas sieja ne kriminalinė kronika (viena mirė lyg ir savo mirtimi, antroji nusižudė, dešimtmetė buvo nužudyta), o nuskintų gėlių simbolis. Bet kaipgi gali nesieti – tik paklausykite, kaip skamba jų vardai, nors imk ir sakyk „Nevermore“. Claudelis nusikalsta šiuolaikiniam knygų vartotojui, neišpainiodamas bylos ir nepasitelkdamas šaltakraujų teismo ekspertų ir žmogiško veido policijos inspektoriaus. Byla tiriama pasibaisėtinai, o pasakotojas (policininkas) toks surizgęs veikėjas, kad sunku jam pritaikyti įprastą žmogišką veidą. Jis pats panašus į auką – beje, pabaigoj ir nusišauna. Nelabai koks siužetas šeštadienio detektyvui per TV, be to, ir laikotarpis –­ XX a. pradžia, Pirmojo pasaulinio karo metai. Užtat Claudelio knyga man atrodo it kokia uvertiūra atsiveriančiam amžiui, sulaužysiančiam daugelio žmonių – pilkųjų sielų – likimą.

Aidas Marčėnas. „Ištrupėjusios r dvės“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Demokratiški skaitytojai nemėgsta poe­zijos. Jie skaito elito gyvenimo kroniką, rinkiminius pažadus ant troleibusų stotelių sienų ir apytikriai sueiliuotus tekstus. Tai susiję su ekonomine pažanga ir racionaliu požiūriu į gyvenimą. Tai ramina ir guodžia, kaip kadaise ramino suvokimas, kad žemė plokščia. Kas gi bus, jei demokratiškas rinkėjas, skaitydamas poeziją, staiga suvoks, kad visata – begalinė? Jį reiks išvaryti iš valstybės, nes jis taps nebetinkama medžiaga drąsios Lietuvos įvaizdžio formavimui.
Aido Marčėno poezija yra iš tokių, kuri neramina ir neguodžia. Skaitant „Angelą“ šalti pagaugai eina nugara (juk pagal lietuviškos poetinės drožybos taisykles turėtum jausti tik maloniai vėsų sparno prisilietimą). Tas poezijos šiurpas, matyt, atsiranda dėl to, kad Marčėnas turi puikų kalbos jausmą ir unikalų žvilgsnį (trečiąją akį – kad suprastų demokratiškas skaitytojas). Toks žvilgsnis sukuria ypatingą – nematomą, papildomą – objekto tūrį, kuris neturi jokios racionalios vertės ir kurį labai sunku paaiškinti empirikui arba politikui, bet to ir nereikia, nereikia ir žodelio „arba“. Tik poetui toks svarbus yra kablelis ar koks smulkutis kalbos segmentas, turįs paryškinti žodžių ryšį, nes poetas, kaip mėgo sakyti W. Szymborska, nežino. Ogi plakate „Mes žinome kaip“ nėra net kablelio užuominos. Bet kodėl tada žinantis politikas dažnai atrodo kaip kvailys?..
Sakysite, poezija su politika turi mažai ką bendra. Kažin. Anava Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompuy rašo haiku. O Loreta Graužinienė – eilėraščius. (Paaiškėjo politinių debatų metu.) Galima tuo stebėtis, bet galima ir susitaikyti. Juk vis tiek pagaugai nugara eis ne nuo Darbo partijos eilėraščių, o nuo jų politinių sprendimų. Geriau jau paskaitysiu Marčėną, kuris kalbasi su mirusiais ir gyvaisiais ir puikiai jaučiasi begalinėje visatoje (tiesa, dabar yra hipotezių, kad visata vis dėlto turi ribas). „Už galimybę / šiukšles išnešti šviesų /septyniasdešimt / antrųjų pavasarį / talentą atiduočiau“ (p. 121). Tai, žinia, savotiška, marčėniška faustiškosios temos interpretacija, gal net kulminacinis taškas („sustok, akimirka žavinga“). Bet ir šioks toks valiūkavimas, puikiai suprantant, kad atiduoti tai, kas jau atiduota, vargu ar įmanoma (tą pabrėžia ir tariamoji nuosaka). Bet toks jau šelmis tas Aidas, tas Marčėnas, pasak Valentino Sventicko.

Draugai