Prudencija Po. Pusryčiai su E 621

„Žmonės“. Vyriausioji redaktorė –­ Daina Žemaitytė. 2013, Nr. 1.

Perfrazavus gerai žinomą posakį, galima pasakyti: „Jeigu tavęs nėra „Žmonėse“, tai nėra niekur.“ Ir nors labai populiaru sakyti: „Atrask save“, šis žurnalas skirtas ne atradimui, o susitapatinimui su geidžiamu asmeniu: jei susitapatinti su kokia nors užsienio megažvaigžde pritrūktų kvapo, tai su mūsų vietiniais asteroidais – jokio vargo. O kai jautiesi panašus į tokį bent savo dvasiniu pasauliu – jautiesi besąs ne kokia vargšė unikali asmenybė, o solidarios ir galingos masės dalis. Suteikti tokią dvasinę atspirtį paprastam žmogui – kilni misija, ir UAB „Žurnalų leidėjų grupė“ pasiaukojamai ją atlieka: be „Žmonių“, dar leidžia „Laimą“, „Editą“, „Ją“, „Virtuvės paslaptis“, šiai grupei priklauso ir leidykla „Laisvos valandos“ (leidžia tokius žavius romaniukus minkštais viršeliais, kurie, kaip ir higieniniai paketai, skirti išimtinai moterims).
Vos ne trečdalį šio numerio užima žinomo Lietuvoje prodiuserio vestuvių nuotraukos ir ceremonijų aprašymai. Viskas kaip pridera – tuoktuvės paplūdimy, trys vestuvinės suknelės, orchidėjų žiedlapiai, ciklameno spalvos jaunosios bateliai, budistų vienuoliai (gal dėl to, kad neįpareigoja nei lįsti pro adatos skylutę, nei ieškoti savo akyje rąsto ar žiūrėti, į kokią dirvą krinta tavo žodžiai, kaip kad liepia negrakšti ir prieštaringa krikščionybė, budizmas apskritai yra labai mėgstama įvairaus plauko pramogų pasaulio atstovų religija). Viskas taip gražu, kad primena pasaką, kur karalaitė nuo mažumės buvo valgydinama saldumynais, bet kai paragavo tikros juodos duonos, ją ištiko šokas. Panašu, kad ir šio žurnalo skaitytojams gali taip atsitikti.
Kitoje publikacijoje populiari moteris džiaugiasi, kad televizijoje filmuosis kartu su visa šeima – su vyru ir neseniai gimusia dukrele, ves laidą, skirtą vaikams. Laidos anonsas, kurį netyčia išvydau per televizorių, buvo toks gražus, jog beveik neverta abejoti, kad laida irgi bus labai saldi. Nors būsimoji vedėja perspėja, kad laida nebus infantili, aš tuo labai abejoju, mat infantilumą ji įsivaizduoja kaip laidos vedimą „paplonintu balseliu“… O, kad infantilumas tik toks ir būtų…
Žinoma, geriausia, kai blyškiai švytintys mūsų asteroidai dėl savo infantilumo nesigraužia. Kiti net pateikia kaip privalumą. Tik įvardija kitaip. Ir skaitant tokio pobūdžio žurnalus, jų aptinkama vienas už kitą įdomesnių. Juos prasmingai papildo įvairios klišės ir kalbos figūros, būdingos bulvarinei žurnalistikai, pretenduojančiai į mitinį „elitiškumo“ statusą (šis statusas paprastai susijęs su dideliais tiražais).
O šiaip jau „Žmonės“, kuriuose gražių ir spalvotų nuotraukų kur kas daugiau nei teksto, liudija mintį, beveik prieš pusę amžiaus ištartą Williamo Faulknerio: „ (…) nuo iliustruotų žurnalų ir komiksų galiausiai atrofuosis žmogaus gebėjimas skaityti, ir literatūra grįš atgal – prie pirmykščių paveikslėlių neandertaliečio oloje“ („Metai“, 2012 m. gruodis). Tai skamba įtikinamai, nes skaityti „Žmonių“ tekstus yra bepras­miška – užtenka paveikslėlių. Žinoma, reikia neatsilikti nuo laikotarpio ir daryti juos itin meniškus (aktyviai diskutuojama „aukštosios mados“ pasaulyje), kad tekstų apskritai nebereikėtų. O juk dabar kažkas vis dar juos skaito. Ar ne gėda Lietuvai?

„Stilius“. Savaitinis „Lietuvos ryto“ žurnalas. Redaktorė –­ Rasa Karmazaitė. 2013, Nr.1.

„Negaliu be „Stiliaus“, – kadaise parašė Giedra Radvilavičiūtė. Jeigu būtų tai pasakiusi, suprasčiau – įsivaizduoti Giedrą be jos savito stiliaus iš tiesų sunku. Betgi dabar viską gadina tos nelemtos kabutės. Ką ji čia turėjo omeny? Negi žurnalą?
O jeigu?
Žvilgtelėjau į antraštes. Baleto žvaigždė sustabdė laiką, gyvatės kerai užvaldo madą, Juozas Statkevičius atsigavo... Regis, kažko čia esama. Kažko apie mirtį ir anapusybę, va ir viršelio mergina Gabrielė Martirosianaitė liudija: „Meilės nebėra, bet vis tiek einu į priekį“. Ir jinai visiškai teisi – negi eisi atbulas...
Bet vis dėlto apsirikau – pagrindinė numerio tema, kaip jau populiariems leidiniams įprasta, yra apie vidinį grožį. Jį šįkart demonstruoja apsinuoginusios „Pinup Girls“ merginos. Tik nereikia daryti klaidos ir žodį „vidinis“ sieti su „dvasiniu“ – vidinis grožis paprastai siejamas su tuo, kas lieka nusimetus viršutinius drabužius. Ogi neretai pas mus šios sąvokos painiojamos ir iškyla daug nesusipratimų. Beje, apžiūrėjus merginų vidinį grožį, tikrai galima pripažinti, kad jis įspūdingas. Man labiausiai patiko liemenėlės su dygliais. Ir ko tada stebėtis, kai vyrai, anot merginų, pulkais šurmuliuoja prie scenos ir tas šurmulys „net ima erzinti“ – vidinio grožio trauka tokia didelė, kad jo vieno užtektų ir be dainavimo.
Astrologė Palmira Kelertienė tikina, kad 2013-ieji bus pagundų ir meilės metai, ir jie bus sėkmingesni moterims, o vyrams –­ tik tuomet, jei klausys moterų. O jeigu neklausys? Kas tada?.. Šalia didelės juodos gyvatės prie astrologinių prognozių reikėjo kokį mažą pūkuotą triušiuką įkelti. Net straipsnio nereikėtų skaityti, tik antraštę –­ potekstės pačios materializuotųsi.
Baleto žvaigždė Ilzė Liepa, pasirodo, jokio laiko nesustabdė, tik taisyklingai maitinasi ir sportuoja. Ir dar parašė knygą „Liepos metodas. Kūno filosofija“. Kaži, kaip į tai pažiūrėtų senovės graikai, kuriems rūpėjo pasaulio elementai ir logos, o ne kaip per savaitę numesti du kilogramus. Bet dėl paskutinio straipsnio sakinio tai jie, ko gero, nesiginčytų. „Svarbiausia – visada turėti tikslą ir kasdien siekti tobulybės!“ Tokia jau „Stiliaus“ ypatybė – dažniausiai paskutiniai straipsnių sakiniai būna labai teisingi.
Nežinau, ar tą patį galima pasakyti apie „Gurmano užrašus“. Andrius Užkalnis rašo apie apsilankymą viename iš Baden Badeno restoranų, bet taip ir lieka mįslė, kas jam labiau nepatiko: ar „primityvus maistas“, ar tą maistą lapnojantys lankytojai. Man vis dėlto atrodo, kad pastarieji. Juk sunku delikačiam žmogui suprasti tokius, kuriems nei sviestas, suvyniotas į popieriukus, nei šlapdešrė nekelia pasipiktinimo. Labai jį užjaučiu.
Išskirtiniai „Stiliaus“ puslapiai yra tie, kuriuose galima išvysti žinomų žmonių su vakariniais tualetais. Proga nėra svarbu, juk viskas ne dėl jos, o dėl tualetų. Užtat fotografuojama ir dedama į puslapius taip, kad dalyvaujantieji matytųsi nuo galvos iki kojų, na, vidinį grožį belieka atskleisti kuo platesne šypsena, nes kitaip (kaip daro merginų troikos) būtų nelabai padoru.
Palengva imu suprasti Giedrą Radvilavičiūtę. Kai įpranti prie intelektualių kalbų, gerų tekstų ir panašių dalykų, tai tampa savotiška rutina, o rutina niekada nėra į gera. Būtinas dirgiklis, kuris išmuštų iš įprasto ritmo ir priverstų pažvelgti į pasaulį plačiai atvertomis akimis: kodėl tas pasaulis toks keistas? Kas mes tokie? Ką mes čia veikiame?.. Fotografuojamės? Valgome? Einame atbulom ar į priekį?.. Kam visa tai?.. Jeigu žurnalas kelia tokius klausimus, vadinasi, be jo tikrai sunku išsiversti. Praktiškai neįmanoma.

„Iliustruotasis mokslas“. Leidėjas UAB „Verslo žinios“. Redaktorius – Aleksandras Ikamas. 2012, Nr. 11.

Leidinys, kaip teigia paskutinis jo puslapis, yra „tarptautinis žurnalas, leidžiamas Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Belgijoje, Islandijoje, Graikijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Austrijoje, Slovėnijoje ir Rusijoje. Straipsnius leidiniui rašo astronomai, fizikai, gydytojai, geologai, biologai, antropologai, archeologai ir mokslo populiarinimo žurnalistai“. Įspūdinga, nieko nepasakysi. Tik autorystė niekur nenurodoma, ir sunku spręsti, ar straipsnį apie žmogaus protėvį – „trūkstamąją grandį“, kuri sensacingai atrandama, o paskui paaiškėja, kad vis dėlto tai ne ta grandis – parašė mokslininkas, kuriam svarbus yra faktas, ar žurnalistas, kuriam svarbi sensacija. Ir kai kurių straipsnių stilistika leidžia spėti, kad čia nagus bus prikišę pastarieji – mokslininkai tokių kalbos figūrų ir tokių laikraštinių pavadinimų (pvz., „Egipto faraonas nubaudė mokslininkus“) nevartoja.
Bet jeigu jau viską šiame pasaulyje galima patiekti sensacingai, tai kodėl negalima patraukliai įpakuoti ir mokslo? Juk mokslas – tikra sensacijų kasykla. Kad ir tas žmogaus protėvis. Vis kur nors iškasamas (ar vaikas, bėgdamas per lauką, netyčia išspiria iš molio krūvelės) koks įdomus kaulas, liudijantis beždžionišką žmogaus kilmę, bet, kad jį kur bala, vis kažko iki to visiško beždžioniškumo trūksta. F. Engelsas buvo parašęs labai įdomią antropologinę brošiūrą, kuri vadinosi „Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese“, bet vargu ar ja šiandien vertėtų remtis, akivaizdžiai paseno, juk procesas pakito, kasdien matome, kaip žmogus nuo darbo beždžionėja. Sakyčiau, kad teisus vienas rusų rašytojas, teigęs, kad mes ne kilome iš beždžionių, o tiesiog daug ko iš jų išmokome. Tik keista, kaip to gali nematyti mokslininkai.
Vienas populiariausių (po žmogaus protėvio) „Iliustruotojo mokslo“ herojų –­­ tyrannosaurus rex. Įspūdingi jo nasrai puikuojasi ir ant šio numerio viršelio, o jo pozoms ir atskirų kaulų bei raumenų ekspozicijoms skirti keli tolimesni žurnalo puslapiai. Visai kaip interviu su kokia nors gražuole „Stiliuje“. Tik tiranozauras nieko gražaus nepasako, ką padarysi, jo smegenys buvo žirnio dydžio. Ir nors nauji moksliniai tyrimai atskleidžia, kad tiranozaurai svėrė daugiau, negu buvo manyta, kąsdavo smarkiau, negu buvo įsivaizduota, ir buvo žiauresni, negu matome „Juros periodo parke“ – pasirodo, kad jie turėjo ir „švelniąją pusę“: jų kūnus dengė spalvingos plunksnos, liudijančios, kad gyvūnas galėjo būti šiltakraujis. Na va, visai kaip kai kurios mūsų laikų gražuolės: norėdamos nuslėpti savo šalta­kraujiškumą, apsisupa nėriniais ir pūkais.
Kita itin aktuali tema – kosmosas ir atei­viai. Tema sena kaip pasaulis ir, sakyčiau, tokia pat nuobodi kaip protėvis ir dinozaurai. Be to, juk žinoma, kad nereikia ateivių ieškoti galaktikų platybėse, jie jau kadais gyvena Amerikoje, ir amerikiečiai tai gali patvirtinti, mat yra nuolat tų ateivių grobiami. Kam ateiviai tuos amerikiečius grobia, visiškai neaišku, ypač pagrobtųjų pasiklausius ir į juos pasižiūrėjus. Žurnale vienas mokslininkas tvirtina, kad Žemė – vienintelė gyvybės oazė kosmose, o kitas – kad ir kitose sistemose gali būti intelekto. Na, ir kas gi galėtų paneigti ar patvirtinti šias hipotezes, kai nėra jokių faktų nei apie mūsų biologinį išskirtinumą, nei apie neišskirtinumą, išskyrus mokslinės fantastikos kūrinius? Geriausia būtų pasielgti taip, kaip kadaise pasielgė šviesaus atminimo Wisława Szymborska: ogi ramiai susitaikyti su tokia padėtimi. Toks susitaikymas turi savų privalumų: jeigu esame vieni kosmose, tai anaiptol nesame vieni Žemėje, kurioje tiek nuostabių gyvūnų ir augalų rūšių. O jeigu kosmose, be mūsų, dar kažkas yra, tai galvokime, ką sakome ir darome, nes mūsų žodžiai, ypač melagingi, labai rezonuoja kosmose. Taip manė poetė, ir aš jai visiškai pritariu.
O jeigu dar prisimintume C. S. Lewisą, kuris rašė apie kitose planetose gyvenančias nefizines būtybes ir nuostabius žvėris, kurių mes fiziškai negalime matyti, apie gyvybę, kuri žmogui yra tiesiog neapčiuopiama, nematoma – bent tol, kol jis egzistuoja savo fiziniame apvalkale... Tačiau tai nepanašu į mokslinius faktus, ir nors W. Szymborska buvo itin didelio intelekto moteris, o C. S. Lewisas – Oksfordo profesorius, jų teorijų „Iliustruotajame moksle“ nerasime. Gal todėl, kad jų neįmanoma iliustruoti nuostabiųjų būtybių kaulais, iškastais iš molio, nes jos tiesiog neatrastos. O gal ir neatrandamos.
Nepaisant nasrų kaip estetinės viršelių dominantės (viename iš numerių mačiau ir siaubingas kažkokios gelmių žuvies iltis), „Iliustruotasis mokslas“ iš tiesų atlieka naudingą funkciją. Jis – kabliukas ne tik imliam protui, bet ir vaizduotei. Perskaitęs kad ir nedidelę žinutę, tarkim, apie juodąsias skyles ar Visatos modelius (dabar jie, kaip manoma, yra keli – plokštumos, rutulio ir balno formos), imi ir užsikabini, nori sužinoti daugiau, plačiau, išsamiau, įdomios ne tik teisingos, bet ir prieštaringos, o gal ir visai utopinės teorijos.
O ką jau besakyti, kai užverti galvą ir pasižiūri į žvaigždėtą nakties dangų. Pasidaro ir baisu, ir gražu. Toks poezijos ir mokslo –­ dviejų atvirų laidų – susilietimas.

Draugai