Prudencija PO. Svarbiausia – lažybos

Erin Morgenstern. „Naktinis cirkas". Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: „Alma littera", 2012.

Prisipažinsiu – nemėgstu cirko. Ypač dresuotų gyvūnų ir iliuzionistų pasirodymų. Pirmųjų man gaila (ypač – išdidžių liūtų ir tigrų), o antrieji, palyginti su didžiaisiais iliuzijų meistrais, kadaise tvarkiusiais mūsų buitį ir būtį, atrodo tokie pasigailėtini. (Prisiminkite komunizmą, kurį kaip šviesią ateitį piešė istorijos mokytoja –­ argi koks triušis, ištrauktas iš skrybėlės, gali tam prilygti?) Todėl pamaniau, kad šio romano nevertėtų skaityti, nes išankstinė nuostata neabejotinai kenkia. Dar visa laimė, kad nepažįstu autorės –­ jau vien už tai, kad pagrindiniais personažais pasirinko du jaunus iliuzionistus, pradėčiau jos nekęsti.
Kita vertus, kodėl turėčiau? Ar pats romanas nėra iliuzija?
Jis primena lengvą ir, kaip yra pasakęs Regimantas Tamošaitis, purų tekstą, kuriame sudėta viskas, ko masinio vartotojo skoniui reikia – konservantai, emulsikliai ir skonio stiprikliai. Ne veltui autorė romane pateikia prabangias Vidurnakčio vakarienes – tai puiki proga aprašyti vakarinius damų tualetus ir patiekalus, neįpareigojančius pokalbius ir snobiškus juokelius, žodžiu, visa tai, kas taip žavi miesčionis, pasivadinusius elitu. Skaitant tekstą, man net pasidingojo, kad tuoj išvysiu ir kokią mūsų žvaigždę, na, kad ir tą, kurios vardinius rankinukus sumalė šiukšlių smulkintuvas, o jai net blakstiena nesuvirpėjo.
Bet ne rankinukai čia svarbiausia, o lažybos. Du ponai, burtininkas Prosperas (po perkūnais, ar nebūtų galima palikti Šekspyro ramybėje!) ir kažkoks mįslingas vyras pilkais drabužiais ir inicialais A. H., susilažina, kad vieno (ar kito) žaidėjas laimės. Žaidėjai – du jauni iliuzionistai, berniukas iš prieglaudos Markas ir Selija, Prospero duktė. Bala nematė, kad jie abu iliuzionistai, kad paskui fatališkai ir trafaretiškai įsimyli vienas kitą, šitai dar būtų galima iškęsti, bet kam reikalingos tos lažybos? Kas tai – gyvybės ar mirties klausimas? Fausto ar Otelo situacija? Ką tie ponai nori pasiekti? Išgelbėti pasaulį? Klausimai netaktiški, nes niekas tokių dalykų, kalbant apie romanus, nebekelia. O teigiamai atsakius į paskutinį klausimą, ko nors dar norėti ar pageidauti apskritai nepadoru.
Veikiausiai tų mįslingų lažybų reikėjo tam, kad autorė galėtų pradanginti abu jaunuosius įsimylėjėlius lyg ir sustojusiame laike. Kitaip pasielgti ji ir negalėjo, nes, tiesą pasakius, sunku tuos veikėjus įsivaizduoti realiame gyvenime: mokančius mokesčius, šluostančius vaikams varvančias nosis, besibarančius su kaimynais ir besikapstančius pelargonijų lysvėj. Tam reikia gyvų žmonių, o Selija ir Markas – popieriniai, paryškinti jausmingų spalvų flomasteriu. Užtat jie gali būti kur tik nori –­ sustojusiame laike ar įstrigę prekybos centro tarpdury. Ar skaitytojui, kuriam įdomūs gyvi žmonės, tai turėtų rūpėti?
Betgi negražu taip kalbėti apie vaizduotės kūrinį, o naktinis cirkas, be abejonės, toks ir yra. Kam gi būtų paantraštė – „svajonių cirkas". Bėda tik ta, kad svajonės skiriasi, o ir vaizduotė, žiūrėk, viena kitai neprilygsta. Mūsų realybė šiurkšti, ir cirkui dažniausiai suteikiama toji prasmė, kurią jis veikiausiai ir turėtų įkūnyti – nejuokingos klounados, priverstinės dresūros, žmogaus ir gyvūno kančios, kraujo ir prakaito kvapo, nematomos senatvės ir mirties, publikos abejingumo, instinkto ir valios priešpriešos.
Be to, kam šovė į galvą, kad „Naktiniame cirke" „stulbinamai įtikinamai" aprašytas XIX amžius? Ne veltui vienas iš buvusių kultūros ministrų griežtai pasakė: skaitykite senas knygas, ponai! Bet ponai tik pasipiktino, ypač leidėjai. O juk vienas puslapis iš „Oliverio Tvisto" kur kas įtikinamiau atskleistų XIX amžių, nei cukriniai „Naktinio cirko" nėriniai. Ar Markas prašė prieglaudoj papildomo šaukšto košės ir buvo už tai nubaustas, ar ėjo mokslus pono Feidžino mokykloje su kišenvagiais ir kekšėmis, ar buvo paliktas griovy numirti?.. Politiškai korektiškas ir dirbtiniu saldikliu pasaldintas amerikiečių autorės vaizduojamas XIX amžius. Ar nevertėjo dėl intrigos nusikelti į kokį nors aktyvesnį laikotarpį, kur galvos skraidė kaip kopūstai ir kardai švytravo kaip žaibai vasaros naktį? Ar į priešistorę, kur per apsamanojusias ir pirmykščiais paparčiais apaugusias išvartas šokinėjo staugiantys tiranozaurai?..
Ne, nevertėjo, nes iš svajonių cirko tada nieko neliktų – tik šlapia vieta. Šis produktas yra skirtas vartoti čia ir dabar, jis negali išeiti iš savo galiojimo laiko. Tai liudija iškalbingas faktas, kad romane veiksmas vyksta išimtinai esamojo laiko formomis. Dialogai nušlifuoti ir bespalviai. Jokios nenorminės leksikos. Kyla įtarimas, kad naktinis cirkas – erdvė, kurioje išnyksta ne tik žmonės, bet ir kalba. Čia jau būtų šiokia tokia mįslė, bet veikiausiai jos įminimas perdėm banalus. Laiko formos – ne tik gramatinis, bet ir filosofinis reiškinys, o koks cirko mėgėjas vargins savo vargšę, svajonių pripildytą, bet šiaip jau apytuštę galvą ir dėl vieno, ir dėl kito?.. Cirkas – ne teatras. Ir ačiū autorei, kad Prospero dukterį pavadino Selija, o ne Miranda. Ir veikiausiai ne iš gailesčio Šekspyrui – tiesiog kai per daug klasikos citatų, tekstas sužiedėja ir vartotojas gali paspringti.

Laurie Halse Anderson. „Žiemos mergaitė". Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė. –­ Vilnius: „Alma littera", 2012.

Mano mylimas G. K. Chestertonas rašė, kad į paprastus dalykus, pavyzdžiui, į stalo šviestuvą, žmonės yra įpratę žiūrėti rimtai. O štai rimtai žiūrėti į visatą niekaip neišeina, nes ji anaiptol nėra paprastas dalykas ir rimtas požiūris jai netinka, nes perdėm mažai apie ją žinome. Šis posakis tinka ir kai kurioms knygoms –­ į kokius nors mistinius romanus galima žiūrėti su šypsena, netgi juoktis beskaitant, bet vargu ar šypsosies, skaitydamas psichopato ar bulimikės išpažintį, kurioje medicininės išvados viena už kitą sausesnės ir žiauresnės.
Todėl ir į „Žiemos mergaites" reikia žiūrėti rimtai, kaip žiūrima į ligos istoriją. Autorės sąžiningumas, rašant apie savo kūno nekenčiančias ir badu besimarinančias mergaites, suteikia jai tik pliusų ir netgi pakylėja kūrinį iki simbolikos. Žiemos mergaitė – ar tai tik įšalusi veidrodžio amalgamoje anoreksikė, norinti nusivilkti odą kaip nemėgstamą drabužį?.. Gal tai ir savotiškas visuomenės atspindys?.. Skaitant romaną, kuriame gausu amerikietiško gyvenimo realijų ir kuriame kai kurios visuomeninės gerovės apraiškos primena grimasas, nejučia kyla klausimas –­ ar tai civilizuotos visuomenės liga? Ar vadinamosiose besivystančiose šalyse yra anoreksikų, o jei yra, tai kiek ir koks jų socialinis statusas? Ar neapykanta kūnui, kaip ir jo dievinimas, yra visuotinis reiškinys, ar visur kūnas tapo kulto objektu ir kokios gi yra šio kulto apeigos?..
Ir gal šita baisi liga slepia krislelį nemalonios ir nepriimtinos tiesos? Socialinės, o gal – metafizinės? Juk ir anoreksija, ir bulimija – du kraštutinumai, dvi atspindžio pusės, kreipiančios ne kur kitur, o savinaikos link. Ir vienas svarbiausių simbolių šiame kelyje yra veidrodis. (C. S. Lewiso „Pereland­roje" yra puikus momentas, kai šėtonas paduoda dar nesugundytai Veneros moteriai (pirmapradei Ievai) veidrodį, kad ši pamatytų savo atspindį.) Taigi veidrodis yra savotiškas pažinimo vaisius, turintis kartų skonį. O žiemos mergaitėms – ir mirties veidas, kuris sako, kad tik sverdama nulį kilogramų, būsi tobula. Kitaip tariant, pasieksi tobulumą, kai mirsi. Štai todėl ilgai žiūrėti į veidrodį yra baisu, nes savo akyse gali išvysti beprotystę. Štai todėl kiekvienas veidrodis yra negailestingas ir visada išryškins raukšles ir tai, kas atrodo negražu, netobula, laikina. Štai todėl Eimunto Nekrošiaus „Rojuje" tą velnio daiktą – veidrodį – apvynioja blizgančiu popieriumi ir atiduoda pragarui.
Romanas autentiškas, galbūt truputį įtartinos atrodo tik lažybos. Bet gal jos –­­ specifinis amerikiečių autorių literatūrinis triukas, kitaip tariant, atspirties taškas, nuo kurio viskas prasideda. Romano herojė Lija susilažina su savo drauge Kese –­ kuri bus liesesnė, ta ir laimės. Bulimikei Kesei eilinio vėmimo metu plyšta stemplė, ir ji numiršta, taigi pralaimi.
Nieko sau lažybos. Bet veikėjos –­ maištaujančios paauglės, taigi norom nenorom su tuo susitaikai. Tik vėl kiek įtartinas įkyrus Kesės vaidenimasis: ji rodosi Lijai netikėčiausiomis akimirkomis, ją gąsdindama. Ir skaitytojui baisu: vargšė mergaitė ne tik krapų stiebelių kalorijas skaičiuoja ir senelės peiliu prieš veidrodį pjaustosi, norėdama suliesėti, bet dar ir haliucinacijas regi. Gaila vargšės Lijos. Nes autorė moka saikingai tas kančias aprašyti – taupiu, išraiškingu stiliumi, kurį galima pavadinti netgi poetišku. Jeigu poeziją, žinoma, čia irgi suprasime kaip ligą. Niūrią ir romantišką, kaip paranoja.
Katalikų misionieriaus liudijimu, keli Ruandos vaikai, matę žudomus savo šeimų narius ir artimuosius, palengva mirė nuo išsekimo, nes atsisakė valgyti. Veikiausiai juos kažkas įkalbinėjo, prašė, bandė pamaitinti. Bet jie mirė, nes buvo pakirsta jų sielos gyvybė, ir pakirsta taip smarkiai, kad kūnas čia nebeturėjo jokios reikšmės. Apsidairę aplink, rastume tokių žmonių visai netoli, šalia. Sušalusius veidrodžio atspindžiuose. Todėl tokie romanai kaip „Žiemos mergaitės" suteikia vilties, kad atpažinsime juos. Nors tiek. Nes pasidalyti žiemos našta galima ne su kiekvienu, o tuo labiau – užgydyti žvilgančio ledo ašmenų iškirstus randus.

 

Draugai