Przemysław Czapliński. Suvereniteto beieškant

Przemysławas Czaplińskis (g. 1962) – literatūros kritikas ir šiuolaikinės literatūros profesorius, dirbantis Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Lenkų ir klasikinės filologijos fakultete. Naujausios jo knygos: „Lenkiją reikia iškeisti. Vėlyvasis modernumas ir mūsų didieji naratyvai" („Polska do wymiany. Późna nowoczesność i nasze wielkie narracje", 2009), „Modernumo likučiai. Dvi studijos apie literatūrą ir gyvenimą" („Resztki nowoczesności. Dwa studia o literaturze i życiu", 2011).


Lenkijos literatūra A. D. 2014

Lenkijos literatūrinis pasaulis dabar atrodo apytiksliai taip: 30 tūkst. leidybinių įmonių, kasmet išleidžiančių apie 29 tūkst. pavadinimų knygų; apie 150 žurnalų (popierinių ir elektroninių), visiškai ar iš dalies skirtų literatūrai; apie 200 literatūrinių premijų; keliasdešimt tūkstančių žmonių (laikinai ar nuolat) dirbančių leidyklose, žurnaluose ir premijų sekretoriatuose; apie 80 visos Lenkijos mastu vykstančių konkursų, skirtų visai literatūrai, atskiroms rūšims (poezija, proza, drama) ir žanrams (detektyvas, pasaka, mokslinė fantastika); keli šimtai prozininkų, poetų ir dramaturgų; keliolika (mažesnių ar didesnių, visiškai ar dalinai) literatūrinių festivalių. Skaitytojų skaičius sudaro 42 proc. visų suaugusių gyventojų (t. y. perpus mažiau nei Čekijoje); vidutinis poezijos knygos tiražas – 300 egzempliorių; prozos debiuto – 800 egzempliorių; vidutinis pardavimas, padengiantis leidybos išlaidas, – 4 tūkst. egzempliorių.


Nuo 1989 m., t. y. nuo politinio perversmo, daugybę kartų skelbti įspėjimai, kad literatūra praranda autonomiją. Ką iš tiesų reiškia šis teiginys? Atsakymų būta daug. 2000 m. Kinga Dunin straipsnyje „Kaip įpras­ta" („Kurier Czytelniczy", Nr. 65) pasiūlė terminą „dominuojantis žiniasklaidos diskursas"; šis diskursas, priklausantis galingosios žiniasklaidos kompetencijai, apibrėžia viešosios komunikacijos taisykles, nustato temų hierarchiją, sudaro kalbėtojų sąrašą, nepaisant to, yra laikomas atstovaujančiu visai visuomenei. Taip pat jis kontroliuoja knygų atranką įtakingoje žiniasklaidoje, o savo patvirtintas „reikšmingas temas" laiko literatūros vertinimo kriterijais.

Kiek anksčiau Krzysztofas Uniłowskis knygoje „Iš kitur" (1998) rašė apie debiutams palankios konjunktūros pabaigą ir atsiradusį tvarkingo modernizmo kanoną. Apie tai taip pat rašiau „Pasyvumo efekte" (2005) ir „Centro sugrįžime" (2007), analizuodamas literatūros žurnalų nykimą, leidybos monopolizavimą, rimtų literatūrinių apdovanojimų atsiradimą ir literatūros kritikos diskurso nustūmimą į nišines teritorijas. Šių procesų pagimdyta nauja literatūrinė tvarka centralizuoja literatūrą, t. y. priverčia laikytis taisyklių, būdingų masinei komunikacijai, neleidžia jos skaidyti ir atima galimybę į kalbą integruoti visuomenės diskusijas. Jau apie tai rašė Dariuszas Nowackis knygoje „Kas jiems davė sparnus?" (2011), pasakodamas apie literatūros įtraukimą į rinkos ir žiniasklaidos žaidimus bei įvairių ideologinių aparatų naudojimąsi literatūra.

Vėliau, 10 dešimtmečio pabaigoje, per dominuojančio diskurso, centralizuojančios tvarkos, taip pat rinkos ir žiniasklaidos žaidimų sąvokas kritikai pateikdavo įvairių pasakojimų apie įsibėgėjusį autonomijos praradimo procesą.

Metaforų vartojimas

Grzegorzas Jankowiczius, Piotras Ma­reckis, Alicja Pałęcka, Janas Sowa, Tomaszas Warczokas, knygos „Lenkijos literatūra po 1989 metų pagal Pierre'o Bourdieu teoriją. Tyrimų ataskaita" (Krokuva, 2014) autoriai, nepritaria prieš tai pateiktoms nuomonėms. Jie šį abejingumą grindžia atsiradusiomis naujomis sąvokomis, įvestomis „Meno taisyklių" autoriaus, ir nauja metodologija.

Bourdieu teorijoje ir „Tyrimų ata­skaitoje" pagrindinį vaidmenį vaidina „lauko" ir „habito" metaforos. Laukas –­ tai visuomeninio darinio fragmentas ir jame veikiančių aktorių santykiai. Literatūros laukas egzistuoja didesniame už jį kultūrinės produkcijos lauke. Pastarasis atsiranda neigiant ekonominio lauko ir valdžios lauko įtakas. Literatūros laukas, nors ir lieka pavaldus valdžios laukui, gali pasiekti nepriklausomybę atsisakydamas paklusti viešpataujančioms ideologijoms – kurdamas valdžiai nenaudingus ar kontrnaudingus kūrinius, vykdydamas komunikacines diversijas, verčiančias suabejoti hegemonišku žodžiu. Tačiau kad pasiektų autonomiją nuo rinkos, turi atmesti ekonominę logiką, t. y. neigti pelną esant kūrybos motyvacija ir literatūros kūrinio įkainojimo kriterijumi. Ekonominį kapitalą literatūra priešpriešina simboliniam kapitalui.

Literatūros lauko autonomija, palyginti su valdžios ir ekonomikos laukais, yra netvari: literatūra gali ją įgyti ir prarasti, nepaisant išsikovotos pozicijos ir vidinio vieningumo. Bourdieu pavyzdine autonomija laikė meno menui ideologiją ir praktiką, avangardinius kalbos ir formos eksperimentus. Vis dėlto autonomijai nėra privaloma kokia nors konkreti poetika, užtat jai būtina sąlyga –­­ laikyti, kad menas yra pats sau tikslas, kadangi verčia lauke nustatyti vidinius kūrinio vertinimo kriterijus: vieninteliu teisėtu vieno lauko aktoriaus (menininko, kritiko, leidėjo) pasiekimų kritiku gali būti tik kitas aktorius, pripažįstantis tą patį autonomijos principą. Menininko pripažinimo lygiaverčiu aktas kitiems nepriklausomiems aktoriams yra statymas, būdingas lauko ribose vykstantiems žaidimams, kurių tikslas –­ sukaupti ir įtvirtinti nuosavą simbolinį kapitalą.

Savo ruožtu, habitas – tai natūralizuota kultūra, t. y. įgautų ir išmoktų sugebėjimų rinkinys ir inovacinis potencialas naujiems sprendimams priimti. Habitas – tai sugebėjimų, individualių polinkių, tikslų ir motyvacijų mazgas. Taigi habitą sudaro tiek pasaulėžiūra, tiek gyvenimo būdas, taip pat kūrybinio darbo pobūdis.

Lauko dydis

Literatūra – tai ne tik kūriniai ir jų interpretacijos.

Kalbėdami apie literatūros lauką, privalome matyti visuomenę visuomenėje –­ iš kitų išsiskiriančių, kylančių iš skirtingų motyvacijų, skirtingų gebėjimų ir skirtingos gyvenimo praktikos santykių tinklą.
Toks išvardijimas dar nedaug ką pasako, bet leidžia suvokti literatūrą ne tik kaip kūrinius ir jų interpretacijas. Bendresne prasme literatūra – tai subjektai, institucijos ir veiklos formos. Vis dėlto net ir taip išskleistas tinklas dar nesukuria lauko. Jis egzistuoja tik esant autonomijai (veiksmams, kurie yra jos išraiška) ir priešinantis spaudimui, kuris tai autonomijai grasina.

Nykimas

„Ataskaitos" autoriai, analizuodami literatūrą, ne pirmi sumanė atsižvelgti į apdovanojimus, leidyklas ir žiniasklaidą. Užtat pirmi surengė apklausą apie habitą. Jeigu ši knyga nusipelno būti nuodugniai išstudijuojama ir įtraukiama į aktualios mokslinės literatūros sąrašus, tai būtent dėl to, kad ji yra pirmoji lenkiška rašytinė rašytojų habito analizė.

„Ataskaita" pateikia pokalbių su 74 rašytojais (iš 184, gavusių pasiūlymą) rezultatus. Apklaustieji atstovauja visoms kartoms (gimę nuo 1936 iki 1990 m.), turi skirtingą patirtį (išleidę nuo vienos iki dvidešimties knygų), taip pat – simbolinį kapitalą (nuo prestižinių premijų laureatų iki debiutantų), iš įvairių tipų gyvenviečių (nuo kaimų iki metropolių) ir pagaliau kuriantys įvairias literatūros rūšis.

Atrodo, kad didžiąją dalį iš apklausos kylančių išvadų galima sieti su jau minėta informacija: daugiau kaip pusė gavusiųjų pasiūlymą nepanoro joje dalyvauti. Atsisakymas kilo dėl literatūros traktavimo individualia ir spontaniška veikla, kuri visada priklauso nuo konkretaus asmens, nėra empirinio pobūdžio ir kurios neįmanoma analizuoti.

Kitkas tampa logine pradinės išvados tąsa. Rašytojai, kaip pagrindiniai literatūrinio lauko aktoriai, palaipsniui praranda autonomiją ekonomikos naudai ir nesugeba tam priešintis. Bejėgystė kyla iš to, kad lauko aktoriai nuo 1989 m. po truputį atsisakė nuosavų prestižo suteikimo ir paskirstymo įrankių. Tuščią vietą be vargo užėmė žiniasklaidos įsteigtos premijos ir rinkos nustatoma sėkmė. Žiniasklaidinė literatūrinio gyvenimo protekcija stipriai personalizuoja literatūrą: ji matoma dažniausiai – arba bene vien tik – per autorių prizmę. Bet rašytojas žiniasklaidoje yra ne tiek kūrėjas, kiek „gyvenimo žinovas", įvykių komentatorius ar „viešas asmuo". Šias tendencijas sustiprina rašytojų atsisakymas kultivuoti kalbą, tarnaujančią komentuoti literatūrą būtent kaip literatūrą, t. y. kaip veiklą, paremtą kitu požiūriu į kalbą. Nusileidimas žiniasklaidos reikalavimams deprofesionalizuoti rašymą sukelia savotišką amato gėdą: rašytojas, vaidinantis garsenybę ar feljetoninį komentatorių, palaiko progresuojantį habito išformavimo procesą. Viešas savo vaidmens svarbos nepripažinimas verčia abejoti ir pretenzijomis į nepriklausomybę: kadangi literatūra auga netoli kasdienio bendravimo, tiesiog reikalaudama atsiverti žmonių jautrumui, todėl silpnėja literatūros individualumas ir sunku rasti pagrindą ginti jos teises.

Papildomas autonomijos silpnėjimo veiksnys yra kritikos neigimas – ją apkaltinant šališkumu, profesionalumo stygium, deklaruojant nepasitikėjimą jos kalba. Bet, kylant grėsmei prarasti nepriklausomybę, kritikas yra vienintelis lauko aktorius, disponuojantis kalba ir kompetentingas apginti literatūros autonomiją. Vinim į karstą tampa antiekonominiai įsitikinimai, t. y. viešai skelbiamos –­­ patarimų, skirtų Kajai Malanowskai, formos – pažiūros, kad kūrėjas arba turi rašyti perkamus dalykus, arba neturėti finansinių lūkesčių.

Neteisinga būtų tvirtinti, kad dėl to kalti patys Lenkijos rašytojai. Vis dėlto tikriausiai galima tvirtinti, kad per pastaruosius keliolika metų jie taip pat nusipelnė, kad autonomija būtų prarasta. Neginama nuosava profesija, literatūrą komentuojančios kalbos neturėjimas, rašymo ir literatūros mito neegzistavimas, atskiroji nuomonė dėl literatūros kritikos, apeigų rašytojų pripažinimui (t. y. savotiškos įšventinimo į kūrėjus ceremonijos) neturėjimas – dėl viso to kyla paradoksali situacija: literatūros laukas Lenkijoje nėra neautonomiškas –­ jis tiesiog neegzistuoja. O neegzistuoja, nes rašytojo habitas autonomijos nelaiko veiksmų motyvacija. Verdiktą literatūros byloje sufleruoja žiniasklaida, o patvirtina didžiųjų premijų žiuri nariai. Rašytojai, savo noru, nelabai ką turi pasakyti.

Literatūra arba gyvenimas

Włodzimierzas Kowalewskis apsakyme „Raudoni plaukai naktį" (iš 1997 m. rinkinio „Sugrįžimas į Braitenhaidę") pasakoja apie jauną rašytoją, kuris 10 dešimtmečio pradžioje atiduoda savo romaną kažkokiam leidėjui, o po kelių mėnesių knygyne randa knygą, ant kurios ne jo, o leidėjo pavardė.

Tai kondensuotas ironiškas Lenkijos literatūrinio gyvenimo pasikeitus san­tvarkai paveikslas: vargingai gyvenantis rašytojas, kuris užsidirba vežiodamas įtartinas prekes, ir įtartinas leidėjas, siūlantis geras sąlygas, bet nepasirašantis jokių dokumentų. Herojus rašytojas turi rinktis: arba atsisako darbo, nesukuria šeimos ir atsideda literatūrai, arba lieka „nelegalas" ir užsitikrina pastovias pajamas. Literatūra arba gyvenimas.

Būtent šitaip po 1989 m. Lenkijoje kūrėsi literatūros laukas. Šis procesas vyko taip neįprastai, kad sąvokų poros „autonomija – heteronomija", arba „nepriklausomybė – paklusnumas", rodos, nepakanka, nes pirmieji naujosios santvarkos metai buvo anomijos laikas.

Taisyklės, kurių laikytasi iki tol, ypač išplėtotos neoficialioje leidybinėje veikloje, nebuvo visiškai išgyvendintos, o naujosios buvo dar laisvesnis senosios tvarkos variantas. Todėl 9 dešimtmečio pabaigoje ir 10 pradžioje Lenkijos literatūriniame gyvenime klestėjo savotiška savivalė. Pirma, iškart po santvarkos pasikeitimo knygynuose atsirado naujai išleistos anksčiau pogrindyje spausdintos knygos: jos (Hłasko, Zamiatinas), panaikinus cenzūrą, jau buvo leidžiamos oficialiai, bet jų leidėjai, laikydamiesi neseniai veikusių pogrindinės leidybos taisyklių, niekam nemokėjo nei tantjemų, nei honorarų. Antra, cenzūros panaikinimas atvėrė duris šmeižikiškoms ir atvirai ksenofobinėms publikacijoms.

Visi norėjo papasakoti savo istorijas, daug kas norėjo jas išleisti ir tiek pat norėjo jas pakomentuoti. Todėl leidyklų ir leidžiamų knygų skaičius augo lavinos greičiu.

Anomija ilgai netruko. Tai parodo leidyklų ir knygų skaičiaus santykis: jeigu naujos eros pradžioje statistinis leidėjas išleisdavo po 10 knygų, tai XXI a. pr. šis skaičius nesiekė dviejų, o pirmojo dešimtmečio pabaigoje nukrito iki vienos. Iš tiesų disproporcija yra dar didesnė: veikia apie 200 leidybinių įmonių, o 30 iš jų susižeria daugiau nei dvi trečiąsias visų rinkos pajamų.

Tai reiškia, kad pastaruosius 20 metų literatūros lauke vyko laipsniška naujo tipo monopolizacija: stipriausi leidėjai išplėtė savo pasiūlą tiek, kad dabar atstovauja visiems žanrams ir gali patenkinti bet kokį skonį. Ir būtent tai galima laikyti nauja nomos – nauja literatūrinio lauko teise.

Naujos konstitucijos esmė – tarnauti dviem valdovėms: autonomijai ir heteronomijai. Pavyzdžiui, 10 dešimtmetyje leidykla „Znak" įkūrė leidyklą „Otwarte", kuri leidžia moterišką prozą ir įvairias patarimų knygas, todėl pagrindinė įmonė gali atsidėti moderniajai pasaulinei klasikai, kai dukterinė savo produkciją siūlo visai kitai auditorijai. Tokia diversifikacija parodo, kad laikomasi būtent naujo įstatymo, kuris kartu reikalauja ir ginti nepriklausomybę, ir nusileisti spaudžiant rinkai ir žiniasklaidai, siekiančioms, kad būtų vykdomi jų norai ir sparčiai keistųsi pasiūla.

Panašiai galima pažvelgti į svarbiausią literatūrinę premiją – „Nikę": nuo savo gyvavimo pradžios ji buvo dvigubas trofėjus – žiuri skiriama premija ir publikos premija. Pirmieji laurai yra ekspertinio pobūdžio, tad gina literatūros nepriklausomybę nuo bet kokios konjunktūros; antrasis apdovanojimas atspindi demokratiją, t. y. atviras skaitytojams, kuriems premijos kapitula suteikia teisę laisvai išsirinkti savo laureatą. Vis dėlto iš esmės antroji premija –­ rašau tai su didžiule pagarba „Nikės" steigėjams – dalijasi keistą teritoriją tarp autonomijos ir heteronomijos, kadangi įtraukia publiką į balsavimą už knygas iš jau anksčiau ekspertų išrinkto sąrašo. Publikos nepriklausomybė de facto tampa suvaržyta ir praryta besiplečiančio centro. Panašiai ir rašytojai: kad pragyventų iš rašymo, turi – pasak to, ką Kajai Malanowskai siūlė Wojciechas Orlińskis, – greičiau barškinti klaviatūra, t. y. rašyti greičiau ir paprasčiau. Jeigu jie nori išlaikyti nepriklausomybę ir rašyti „senu tempu", privalo atsisakyti finansinių pretenzijų.

Visi literatūrinio lauko aktoriai susiduria su alternatyva: arba turės nepriklausomybę be gyvenimo, arba atsignybs gabaliuką gyvenimo, už tai atiduodami dalį nepriklausomybės. Šią situaciją, šiek tiek rizikuojant, galima pavadinti disnomija. Medicininis terminas „disnomija" reiškia nesugebėjimą sklandžiai kalbėti nerandant atmintyje tinkamų žodžių savo mintims išreikšti. Literatūros disnomija, nepaisant visiškai sąlyginio termino, nereiškia nei priklausomybės nuo svetimos kalbos, nei savo kalbos valdymo. Nei autonomija, nei heteronomija, o ir viena, ir kita, susijusios neaiškiais ryšiais ir turinčios neaiškias perspektyvas. Dabar niekas nesugebėtų tiksliai prisiminti tokios nepriklausomybės formos, kuri pasufleruotų efektyvų veiksmą, ir dėl to niekas nesugebėtų nustatyti, kur yra priklausomybės nuo rinkos ir žiniasklaidos riba.

Ir koks to rezultatas? Sutrikusi kalba.

Lenkijos literatūra 1989–2010 m.

Tarpininkų pasitraukimas

Siūlydamas „disnomijos" terminu vadinti dabartinę literatūros padėtį, neketinu sureliatyvinti diagnozės ir teigti, kad literatūra dar neprarado autonomijos. Vis dėlto tikrai noriu pasakyti, kad situaciją labai sunku apibrėžti – ji daug sudėtingesnė, nei sako „Ataskaita".

Trumpam grįžkime prie lentelės. Iš jos matome, kad nuo 1989 m. leidyklų skaičius išaugo trisdešimt kartų, literatūrinių žurnalų – dukart. Ši disproporcija –­ simptomas, parodantis, kad iš rinkos pasitraukė autonominiai tarpininkai, veikiantys tarp literatūrinio lauko aktorių. Literatūros kritika, priešingai nei atrodo, tarpininkauja ne tik tarp teksto ir adresato, bet ir tarp teksto ir rašytojo (interpretacija rašytojui praneša, kas jo knygoje buvo išskaityta, o kas praleista), tarp rašytojo ir leidėjų, tarp knygos ir premijų žiuri, taip pat tarp potencialių transliatorių, t. y. žmonių, kurie išvers knygą į teatro ar kino kalbą.

Galima gana tiksliai nustatyti šio autonominių tarpininkų nykimo pradžią. Tai 1996–1998 metai. Vos per porą metų iš Lenkijos literatūrinio gyvenimo pasitraukė paskutiniai greitojo reagavimo popieriniai literatūrai skirti žurnalai – privataus verslininko Mieczysławo Kurpiszo finansuotas ir Poznanėje leistas dvisavaitraštis „Nowy Nurt" (1994–1996), dienraščiui „Życie Warszawy" priklausęs dvisavaitraštis „Ex Libris" (1990–1996), Kultūros ministerijos finansuotas ir Varšuvoje leistas savaitraštis „Wiadomości Kulturalne" (1994–1998). Tuo pat metu daugiatiražiai bendro pobūdžio savaitraščiai atsisakė reguliarių literatūrinių priedų arba sumažino jų periodiškumą iki vieno karto per mėnesį. Tai buvo daugia­sluoksnis simptomas: pirma – jis informavo, kad iš inteligentų habito dingo įprotis skaityti kultūrinius-literatūrinius savaitraščius; antra – joks rėmėjas, nei valstybė, nei privatus verslas, nei pagaliau žiniasklaida, nebebuvo suinteresuotas remti literatūrinių žurnalų; trečia –­ niekas literatūriniame gyvenime nebeįžvelgė dinamikos, vertos kassavaitinio transliavimo. Dėl to tekstų, reprezentuojančių literatūrą dienraščių ir savaitraščių puslapiuose, ryškiai sumažėjo. O tai savo ruožtu izoliavo mėnesinius ir ketvirtinius literatūros žurnalus nuo žiniasklaidos, kuri dar 10 dešimtmečio viduryje mielai perduodavo žinias apie naujus reiškinius, vykstančius literatūros nišoje.

Po izoliacijos literatūrinio gyvenimo formavimo procesas pagreitėjo. Tuomet įsigalėjo nauja komunikacijos sutartis, kurioje buvo numatyta ne tiek eliminuoti literatūrą iš visuomenės gyvenimo, kiek sumažinti jos galimybes trikdyti dominuojančius diskursus. Buvusių tarpininkų, t. y. literatūros kritikos, skaitytojų ir lokalių tarpusavio tinklų, vietą užėmė naujos grandys – pirmiausiai žiniasklaida, iš literatūros reikalaujanti didelės svarbos, ir rinka, laukianti „skaitomų knygų". Žinoma, vis dar gali rašyti visi, panašiai kaip beveik visi gali steigti leidyklas ir leisti knygas. Vis dėlto kad pasiektum daugiatiražę žiniasklaidą –­ svarbiausią grandį, tarpininkaujančią skleidžiant informaciją apie knygas, –­ reikia atsisakyti dalies autonomijos.

Nepriklausomybę turbūt lengviau prarasti, nei atgauti. Bet jos atgavimas dabar vyksta, kaip man atrodo, kiek kitokiais metodais nei modernizmo epochoje, kuria Bourdieu rėmėsi savo apmąstymuose. Nes ir padėtis lauke tikriausiai yra kiek kitokia, nei bando įtikinti „Ataskaita". Ir šitaip yra dėl trijų priežasčių.

„Imuosi šito!"

Situacija atrodo kitaip pirmiausia dėl to, kad visa tai, apie ką kalbėta, rašytojai žino. Nepaisant menkos savimonės, lauko aktoriai kasdien susiduria su minėtu išorinių jėgų žaidimu.

Augantį sąmoningumą įrodo grįžęs autotematizmas. Vis dažniau pasirodo romanų, kuriuose sutinkame autorių kaip herojų – kaip žmogų, veikiamą rinkos spaudimo. Józefo Łozińskio „Rėmėjas", Włodzimierzo Kowalewskio „Moralūs žmonės", Piotro Czerskio „Tėvas išeina" ir Martos Dzido „Mamos paliktas pėdsakas" turi specifinę fabulą, kurioje vaizduojamu literatūros pasauliu tampa būtent literatūrinis laukas.

Tomo S. Buitkaus čiabukai

Šiuose pasakojimuose randame rašytojų pokalbius su redaktoriais ar leidėjais, susitikimus su žurnalistais ar skaitytojais. Labiausiai žeminančią šių santykių versiją pateikė Dorota Masłowska „Karalienės pove", kuriame herojė rašytoja Makdoris nuolat dreba, kad leidėjai atras naują žvaigždę, nervingai laukia bet kokio pasiūlymo. Išgirdusi telefono skambutį, bėga, „klumpa užmynusi ant chalato skverno" ir sako: „Alio, imuosi šito!" Vis dėlto rinkos žaidimo taisyklių atskleidimas negrąžina autonomijos, bet leidžia pasinaudoti heteronomija, į kurią papuolė menas; kūrėjų taktikos tarnauja perimti komunikacijos galias, priklausančias stipresniems subjektams, ir atsukti jas prieš hegemoniją. Demonst­ruodamas silpnumą, menas inscenizuoja pačius patekimo į priklausomybę (ekonominę, politinę ar komunikacinę) mechanizmus, atskleidžia autonomijos praradimo diskursines procedūras, mūsų akyse vaidina atstovavimo įgaliojimų pasisavinimo spektaklius. Čia literatūra tampa nusižeminusiu naujojo hegemono bendradarbiu ir kartu nepatikimu sutarties vykdytoju. Rinkos pateikti užsakymai atliekami, bet gautos produktų versijos netinkamos naudojimui – visiškai sugadintos, nevykusios, neperdirbamos.

Antra, kitaip atrodo adresatas. Kadangi jau nuvylė leidyklos (nenori publikuoti debiutantų ir eksperimentinės literatūros), nuvylė žiniasklaida (kanonizavo Tokarczuk, Stasiuką ir Masłowską, kitus laiko laukiamajame), tai vienintelė viltis – adresatas. Ir tas adresatas, panašiai kaip „Karalienės povo" veikėja rašytoja, sako: „Imuosi šito!" Tačiau tai padaro kitaip, nes disponuoja viskuo: medija, kurioje gali parašyti tekstą, ryšiu, kuriuo gali jį išsiųsti, komunikacijos priemonėmis, suteikiančiomis galimybę sužinoti skaitytojų reakciją. Jeigu literatūra – būdas pasiekti simbolinį kapitalą, kuris yra, pasak Bourdieu, visų kapitalų suma, tai šį kapitalą galima gauti kitais metodais. Tai įmanoma ir Lenkijoje.

Nuolankiai, destruktyviai, solidariai

Visiems nerimą kelia mažėjantis skaitomumas. Tačiau šio reiškinio kita pusė –­­ jau keliolika metų mūsų visuomenėje juntama vis stipresnė komunikacinė mobilizacija. Vidutinis apsakymų konkursas, vykstantis vienoje vaivadijoje, sulaukia 200 tekstų; poezijos ir dramaturgijos konkursai – panašiai. Taip pat sparčiai vystosi savilaida ir literatūros kritikos tinklaraštija, t. y. komunikacijos formos, neturinčios leidyklų užnugario ir neremiamos žiniasklaidos.

Manuelis Castellsas knygoje „Tūžmo ir vilties tinklai. Visuomeniniai judėjimai interneto amžiuje" (2013) šį reiškinį pavadino „individualia masine komunikacija". Tai reikėtų suprasti kaip medijų pritaikymą asmeninėms reikmėms – nuo privataus televizijos kanalų sąrašo sudarymo iki meninės kūrybos. Todėl literatūros adresatas nelaukia, kol literatūra atgaus autonomiją, o pats pradeda ją rašyti: kuria romaną, pats jį viešina ir, gaudamas privačią paramą ar įprastą atlyginimą (metodu „mokėk, kiek nori"), iš rašymo uždirba. Nenustebčiau, jei po metų kitų Lenkijoje atsiras keli ar keliolika įdomių savilaidinių rašytojų, kurie visiškai nenorės bendradarbiauti su leidėjais. Socialinėse medijose pasiekiamo populiarumo jiems gali ne tik užtekti, jis netgi bus daug efektyvesnis – kur kas įtikimesnis, greitesnis, nežeminantis, nes nereikia laukti, kol daugiatiražė žiniasklaida paskelbs verdiktą. Kaip straipsnyje „Tarpininko mirtis" (dwutygodnik.com", 2014, Nr. 138) rašo Jakubas Zgierskis, dėl tokio pobūdžio veiklos „keičiasi tekstas, autoriaus vaidmuo, rašytojų uždarbiai, sklaidos būdai ir pats skaitymas".

Jeigu daug kas keičiasi, tai ar tiek pat statoma ant kortos? Ar dabartinis mūšis tikrai vyksta dėl autonomijos? Kaip ta autonomija atrodytų šiandieninėmis sąlygomis? Jei galų gale kuriant literatūrą siekiama užsitarnauti prestižą, kylantį iš geresniųjų, kurie kažką pripažins lygiu sau, tai tinklaraštijos ir savilaidos dalyviai gali jo susilaukti labai greitai. Bet ar tikrai to jiems reikia? Manau, dabartinis literatūros mitas atrodo kiek kitaip: modernistinio individualizmo vietą užima bendruomeniškumas, intelektualizmas nusileidžia jausmų sferai, o šiuolaikinis entuziazmas įgauna veiklos formą.

Dabartinis rašytojas neprieštarauja kolektyvinei nuosavybei ir kolektyvinei kūrybai; jis įžvelgia šiandieninio pasaulio logikos iracionalumą (ypač ekonominės logikos) ir per afektus mėgina pasiekti visuomeninį gyvenimą; įtakos kriterijų laiko pagrindiniu aspektu, įrodančiu literatūros vertę. Taigi siekia, priešingai nei modernizmo kūrėjas, ne autonomijos, o suvereniteto.

Todėl dabartinis kūrėjas neranda aiškios teisės, tikslios nomos, kurią galėtų ginti. Gali parašyti patį eksperimentiškiausią romaną ir paskelbti jį internete arba pats išleisti mažu tiražu. Santykinai nesudėtingi rašymas ir publikavimas vis dėlto nėra autonomija. Kad pasiektum autonomiją, turi kovoti su stipresniuoju.

Todėl dabartinis literatūros kūrimas yra teisių ir suvaržymų paieška. O jeigu didžiausios kliūtys iškyla tarp masinės komunikacijos ir autonominės literatūros komunikacijos, tai, norint sušnipinėti masiškumo principus, privaloma patekti į priklausomybės sferą.

Šioje kovoje literatūra ne tiek mėgina primesti savo komunikacijos taisykles, kiek ardo visuomenės sutarties tvarką, įsilaužia į viešuosius diskursus, idėjas meta į naikinimo aparatą, nuoseklius žodynus paverčia šiukšlių rinkiniais. Jai būdingas nuolankumas, t. y. pavaldumas stipresnei žiniasklaidai. Taip pat destrukcija, t. y. siekimas sugriauti komunikacijos tvarką. Beigi solidarumas, nes literatūros veiksmai atliekami ne dėl meno menui, bet dėl (negirdimų arba nenorimų girdėti) silpnesnių socialinės komunikacijos dalyvių.

Jei literatūra pasiekia kuklią pergalę, tai tik dėl to, kad nugali savo silpnumą, apnuogina pavertimo paklusniais mechanizmus, kurie veikia dar silpnesnius.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Książki w Tygodniku", 2014, Nr. 7–8

 

Žurnalas „Tygodnik Powszechny" išleido literatūrinį priedą „Książki w Tygodniku", skirtą Lenkijos nepriklausomos literatūros 25-mečiui. Dėkojame savaitraščiui „Tygodnik Powszechny" už galimybę nemokamai publikuoti medžiagą.

Publikaciją remia

www.lenkijosinstitutas.lt