Abi autorės slepiasi po slapyvardžiais. Matyt, dabar taip madinga. Ir popsą rašo abi. Tai dar vienas panašumas. Skirtumas tik kokybė. Kiekybės atžvilgiu mažai skiriasi.

Gabija Kristė. „Purpuriniai Veneros labirintai“. – K.: „Obuolys“, 2014.

Pagiriamasis žodis reklamai, įtaisytai knygos viršelyje: „Lietuviška sensacija, paremta tikrais įvykiais!“ Žodžiai, visada sužadinantys smalsumą, bet ne visada išpildantys lūkesčius. Prisideda ir tai, kad „autorė šįkart pasislėpė po pseudonimu“, – manding, ir anksčiau rašė populiarius romanus. Nors taip ir lieka neaišku, kur, kada ir kokius parašė.

Knygos viršelis apgaulingai klykia: svingerių klubas, orgijos limuzine. Tiek apie klubą, tiek apie limuziną knygoje kalbama minimaliai. Pagrindinis veiksmas suverptas į mistišką Agnetės ir Lauryno meilės istoriją, kuri vargiai įtikina ir primena E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Kai kurios siužetinės linijos absurdiškos dėl bergždžio mėginimo pateikti įvykius kaip tikrus. Tarkim, Laurynas, dar kūdikis, buvo paliktas ant aukuro miške. Ten jį surado ir augino atsiskyrėlis gamtatikis Jokūbas. Vėliau Laurynas buvo atiduotas auklėti sektantiškai, kad laikui atėjus taptų „Dievo akies“ lyderiu. Panašu, kad autorė užsimojo modernizuoti legendinę Lizdeikos figūrą, bet neaišku, dėl kokių motyvų. Knyga mirksta misticizme. Pranašiški sapnai ir moteriškos nuojautos plaukia per visą romaną, bet nesugeba patenkinti nė minimalių estetinių poreikių. Neretai persūdoma. Antai susišaudymas Kaune, plastinės penkiolikmetės operacijos, moters nunuodijimas ir pan.

Veikėjai nepasižymi originalumu. Labiau primena E. L. James personažų (jau paremtų S. Meyer „Saulėlydžiu“) lietuviškus variantus. Agnetė, kaip ir Anastazija, kukli, nekaltybę išsaugojusi mergina; Laurynas, kaip ir Grėjus, turi mįslingą praeitį, polinkį į savininkiškumą ir ekstremalų seksualumą. Pasakojimui plėtojantis, Agnetė susipažįsta su kūniškumu, Laurynas išmoksta atvirumo, o pabaigoje abu išsiskiria. Agnetės netenkina Lauryno išpažįstama religija, tad jis pasiryžęs atsiversti į jos tikėjimą. Religinis įterpinys yra esminis britiškosios ir lietuviškosios knygų skirtumas, bet detaliau neakcentuotas.

Romanas pergrūstas detalėmis ir nereikalingais dialogais. Dauguma jų it aidai kartoja prieš tai aprašytus įvykius ir neprisideda prie charakterių plėtotės. Personažai įspraudžiami į šabloniškus rėmus. Vyrai laikomi grobuonimis, moterys – aukomis, pvz.: „Jis net trenkė Agnetei, kai ji įžeidė jo jausmus. Kažkas turėjo nusileisti. Žinoma, tai turėjo padaryti ji. Kodėl ji? Ar dėl to, kad moteris ir visada turi nusileisti?“ (p. 513) Šie retoriniai klausimai tik iš tolo primena feministinius mintijimus. Knygoje kruopščiai puoselėjamas moters-aukos sindromas. Tarkim, Nijolė (Nila) patiria seksualinį smurtą, bet kiekvieną kartą Jeronimui ją prievartaujant jaučia orgazmą. Į policiją nesikreipia. Vita kenčia periodiškas vyro apgavystes, žeminimą, bet išlaukia, kol jis pasikeičia. Po kokio trečio karto.
„Purpurinių Veneros labirintų“ siužetas vargiai įtraukia. Skaitant kyla susierzinimas, tad knyga prasilenkia su populiariajai literatūrai svarbiausiomis atpalaidavimo ir pramogos funkcijomis. Kita kūrinio pusė –­ religiniai motyvai, feministiniai šūktelėjimai, A. Mickevičiaus poezijos intarpai... Tarsi mėginama pakilti iki intelektualinių įžvalgų ar įberti prieskonių į meilės istoriją, bet iki pasisekimo – toli gražu. Taigi, menu mįslę keturgyslę: kas rašo daug, per daug, su mažai, per mažai, gabumų?

Ana Barbora. „Netobula“. – K.: „Obuolys“, 2015.

Ana Barbora taip pat glaudžiasi po pseudonimu, bet knygoje nėra jokių sensacijų ar tikrų įvykių. Viskas išgalvota, bet koks sutapimas – atsitiktinis. Nors tikroviškumu ši knyga toli perspjauna ankstesniąją.

„Netobula“ populiariosios literatūros funkcijas atlieka. Siužetinės gijos dinamiškos, nesudėtingos ir apsivijusios Marijos gyvenimą. Į romano panoramą įtraukiamos keršto ir meilės istorijos. Marija kerštauja Rimui už neištikimybę. Parsivilioja jį atgal kaip tikra profesionalė, prisiskaičiusi patarimų iš moteriškų žurnalų, ir palieka kaip karalienė. Tada ima suktis kitos meilės istorijos su Saldainiuku, Nuoboduliu ir Simpatuku. Vyrų kategorizavimas paprastas kaip dukart du. Saldainiukas – gražus, tamsaus gymio vyras, svarbiausia, vairuoja prabangų „Land Cruiser“; Nuobodulys –­ paslaptingas, darboholikas viršininkas, taip pat turi prabangų automobilį; Simpatukas retkarčiais persekioja Mariją, vairuodamas „Toyota Corolla“. Kitaip sakant, juo prabangesnis automobilis, juo labiau myli merginos. Šios klišės populiarumas dar nesumenkęs, o knygoje aptartas itin sodriai.

Romane išties nemaža stereotipų, kai kurie jų išplėtoti į teorijas. Tai savotiškai pagyvina pasakojimą ir suteikia lengvos ironijos. Tarkim, blondinių teorija teigia, kad jų esama kelių rūšių: tiesiog blondinės, blondinės blondinės, superblondinės ir Aū blondinės. Pastarosios apibūdinamos kaip „unikumai, kurių proto vingiai sunkiai perprantami“ (p. 65). Jos bet kada gali paklausti Prahos sostinės ir pasidomėti apie pelenų išsiurbimą iš degančio židinio. Rimtu veidu. Dar rimčiau žiūrima į sezoninius išpardavimus: „Vyriškis su manim bus ir rytoj, ir poryt, o didysis vasaros išpardavimas – ne. Nuolaidos baigsis... arba neliks mano dydžio...“ (p. 11) Kitas plėtojamas stereotipas – vyrai geresni vairuotojai nei moterys. Skamba kaip neginčijamas faktas, juolab kai užantspauduojamas: „Netgi būdama kiek feministinių pažiūrų, tai pripažįstu“ (p. 155). Matyti, kad autorė sąmoningai kuria tokią teksto strategiją: ironizuoja stereotipus ir pagrindžia Marijos gyvenimo būdu. Taip skaitytojui nekyla klausimų ir abejonių dėl kuriamo pasaulio tikroviškumo. Juk tie patys stereotipai pripažinti ir jo aplinkoje.

Romano adresatas gana aiškus. Intelektualinės žinios – nebūtinos, bet pageidautinas bendras išprusimas automobilių, laikrodžių ir kvepalų srityse. Ne pro šalį būtų gaudytis Holivudo aktorių ir pasaulio popatlikėjų gausybėje. Adresato amžius: jaunimas ir jaunas sielas tebeturintys žmonės. Tiesa, aštuoniasdešimtmečiam skaitytojui prob­lema taptų ne amžius, o rega. Vis dėlto 412 puslapių, o kai kurie jų parašyti kursyvu.

Kursyvu narpliojamos tokios temos kaip atvirumas, draugystė, melas ir pan. Tokių temų apmąstymą galėjo paskatinti serialai, filmai, žiniasklaida ar kitos medijos. Anokia čia naujiena. Juk tai tiesioginiai populiariosios literatūros įkvėpimo šaltiniai.

Norėtųsi mesti legendinę frazę, kad popsas užkniso juodai. Vis dėlto perskaičius Anos Barboros knygą matyti, kad popsinė literatūra gali ir atknisti. Tam tereikia lašo ironijos ir kelių automobilių (arba vaikinų). Nėra didelio skirtumo iš tikrųjų.