Raimunda Sikorskaitė. Fantasy skaitymas logikai nekenkia

Nieko rimto, bet rimtai. Pirmosios knygos autorė – biologijos mokytoja, antrosios – chirurgė. Abi tiksliukės ir fantasy rašytojos. Sakyčiau, Silvana De Mari tikslesnė (vis dėlto su skalpeliu), o Neringa Vaitkutė kietesnė (vis dėlto su titnagine plunksna).

Nuotrauka iš autorės archyvo

Neringa Vaitkutė. „Titnago plunksna". – V.: „Nieko rimto", 2014.

Nuotrauka iš autorės archyvo

N. Vaitkutė debiutavo 2013 m. su pirmąja trilogijos knyga „Vaivorykščių arkos". Tais pat metais IBBY Lietuvos skyriaus komisijos sprendimu gavo reikšmingiausios knygos titulą. Pernai pasirodžiusi antroji dalis „Titnago plunksna" sulaukė ne ką mažesnio dėmesio.

„Titnago plunksnoje" tęsiama Vidurio terasos gyventojų epopėja. Tekstas įtraukiantis, lengvai skaitomas, siužetas tvirtas, dinamiškas. Neperskaitę pirmos dalies, tikrai nepasimesite, nes čia prasideda visiškai naujas nuotykis.

Pagiriamąjį žodį reikia tarti ir iliustratorei Linai Eitmantytei-Valužienei. Nelikę nė vieno balto puslapio, kiekvienas lydimas titnaginės plunksnos. Iliustracijos leidžia pailsėti nuo teksto, kurio tikrai užtenka 349 puslapių knygoje.

Kiekvienas skyrius pažymimas ištrauka iš „Akademijos žinyno", „Akademijos kronikų" ar personažo mintimi, pvz.: „Meilė keistas dalykas. Ji viską supranta, viską atleidžia, kai neįmanoma suprasti ir neįmanoma atleisti. Idgrasilė Druskažolė" (p. 295). Šie fiktyvūs intertekstai sustiprina pasakojimo įtaigumą ir kuriamo pasaulio autonomiškumą. Autorė neužsiima „copy paste" metodu, kuris paliktų sąsajas su mums pažįstama tikrove. Nieko panašaus. Konstruojamas imanentiškas pasaulis. Jo vienintelis bendrumas su mūsiškiu –­ (dažniausiai) gravitacija.

Maloniu fantasy skaitiniu knygą paverčia ir Neatrastosios žemės žemėlapis, Neatrastosios žemės tautų bei Žinomų pasaulio tautų katalogai. Idėja gali būti nusižiūrėta nuo J. R. R. Tolkieno ar kurio kito fantasy rašytojo, bet tai nesumenkina knygos originalumo. Katalogai gali būti skaitomi kaip smagūs, savarankiški tekstai. Tačiau labiau tikėtina, kad juos ne kartą teks atsiversti įnikus į pasakojimą. Nors buvo svarstoma, kam tiksliai reikėtų priskirti šią knygą –­ maginei fantastikai, literatūrinėms pasakoms ar nuotykių istorijoms – vis dėlto „Titnago plunksnoje" vyrauja esminiai fantasy principai (logiškai sukurtas irrealusis pasaulis, antgamtiškumas, neegzistuojančios būtybės ir kt.). Personažų kelionių metu Vidurio terasos vaizdas yra plečiamas ir pildomas. Trumpai tariant, reikėtų įsivaizduoti, kad čia vyksta didieji geografiniai atradimai.

Autorės kuriamame pasaulyje gyvena skirtingos tautos: nuotykiautojai, skrajūnai, kurmiai, ieškikai, pasiutėliai, šuninai ir kt. Tautos turi savitų gebėjimų ar galių ir beveik visos pasižymi zoomorfiškomis savybėmis: letenėlėmis, snukučiais, ūsais, kailiu ir pan. Pavyzdžiui, nuotykiautojai geba susikalbėti su visokio plauko (ar žvyno) pabaisomis, bet vieninteliai neturi kailio, tad privalo dėvėti drabužius; skrajūnai geba skraidyti, bendrauti su medžiais; ieškikai – surasti trumpiausią kelią. Ties kurmiais galima stabtelti. Turint omenyje, kad visų tautų pavadinimai sudaryti pridėjus priesagas (arba sukuriant naujadarą, tarkim, rekusiai, adosinai), gaila, kad kurmiams ir šmėkloms pamirštama tokią pridėti. Iš visos širdies įsitraukusi į šį kalbos žaidimą, to tikrai pasigedau. Taip ir skamba mintyse: kurmiautojai, kurminai, šmėkliniautojai, šmėklionės...

Šioje trilogijos dalyje moralinį pliusą užsidirba ieškikas Nunis. Knygos pradžioje jis vaizduojamas kaip pagiežingas šaipūnas ir visur sekiojantis skundikas. Jis sakosi esąs teisingas, bet povyza liudija rūstumą. O nuotykiautojos Idos atžvilgiu jis tiesiog tulžingas: „Idos šeimai nereikia bastytis po pasaulį, ieškoti maisto ir užuoglaudos, netenka prašinėti, kad kas nors priimtų peržiemoti! Nereikia žemintis!" (p. 49) (Čia reikėtų nepamiršti, kad Nunio miestas užlietas potvynio ir jam su šeima tenka ieškoti prieglobsčio.) Tačiau kūrinio eigoje įvyksta lūžis, po kurio Nunis ima keistis: laikosi atstumo, į piktas replikas atsako tyla. Jis buvo įpratęs šaipytis, keršyti, skųsti, bambėti, peikti, bet galiausiai, grįžęs namo, tvirtai pareiškia, kad „padovanos broliukui visus savo žiūronus ir kad labai jo pasiilgo" (p. 338). Tai vienas dinamiškesnių personažų, kuris, atsitiktinai patekęs į nuotykių verpetą, pasikeičia iš klišinio antagonisto į netradicinį protagonistą. Bambėjimo menas – išskirtinis Nunio bruožas – protagonistams retai būdingas.

Kūrinio tematika plati: tarpusavio santykiai, pasaulio ir savęs pažinimas, brendimas, išsiskyrimas, pasiaukojimas. Žinoma, populiarumo sumetimais viską galėtų nuvainikuoti meilė su savo atmainomis: broliška meilė, draugų meilė, meilės trikampis, nelaiminga meilė. Autorė užkabina šias temas, bet nesigilina ir neplėtoja. Gilinimo ir plėtojimo tikimasi iš trečiosios dalies „Šnabždesiai bedugnėje", kai personažai bus labiau ūgtelėję ir emociškai brandesni.

Ši trilogija neabejotinai užims didelę ir reikšmingą vietą negausiame lietuviško fantasy skyriuje, kuris vis dar priklauso literatūriniam pogrindžiui. Kažin, ar tai tiesiog sutapimas, kad nemažai fantasy žanro knygų pažeria leidykla pavadinimu „Nieko rimto".

Silvana De Mari. „Paskutinis elfas". Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė. – V.: „Nieko rimto", 2014.

Nuotrauka iš autorės archyvo

Rašytoja Silvana De Mari turi įdomų patirties bagažą. Ji įgijusi chirurgės išsilavinimą, savanoriavusi Etiopijoje, galiausiai tapo psichoterapeute. Jos knygos išverstos į keliolika kalbų, bet „Paskutinis elfas" sulaukė daugiausiai dėmesio (Italijos H. Ch. Anderseno apdovanojimas, „Bancarellino", „Grand Prix de l'Imaginaire" premijos).

Knygą sudaro dvi dalys: „Paskutinis elfas" ir „Paskutinis drakonas". Abiejose pagrindinis veiksmas sukasi apie elfą Joršą. Pirmoje dalyje naivuolis elfas auga, mokosi žmonių kalbos, antroje –­ nukaršina senąjį drakoną, užsiaugina naująjį (jau tikrai paskutinį), skaito knygas ir imasi įgyvendinti pranašystę, kurią kadaise perskaitė: „Kai paskutinis drakonas ir paskutinis elfas / Užvers ratą, / Susitiks praeitis ir ateitis, / Ir naujos vasaros saulė patekės danguje" (p. 100). Daugumos pranašysčių bruožas – neišvengiamos mirtys ir/arba herojiškas pasiaukojimas dėl didesnio gėrio (plg. J. K. Rowling „Haris Poteris", P. Pullmano „Jo tamsiosios medžiagos" ir kt.). „Paskutinis elfas" taip pat remiasi šiuo epiniu šablonu.

Autorė sukuria pasaulį, kuriame žmonės tiki legendomis, bet bijo magijos. Magiškumas suvokiamas kaip grėsmė, kurią reikia likviduoti. Dauguma labiau susirūpinę savo materialine gerove, o ne moraline priespauda. Negana to, beveik niekas nemoka skaityti (arba skaito skiemenuodami kelias savo vardo raides). Raštingas elfas mažumėlę nustemba:

„– Jūs nemokate skaityti! Jūs visai nemokate skaityti! Ne tik senųjų runų, bet ir šiandieninės kalbos!

Tyla. Vyras trūktelėjo pečiais. Moteris linktelėjo" (p. 73).

Visuomenė, kurioje elementarios žinios slepiamos, tampa marionete tirono rankose. Tad galime pajusti, kaip fantastiškumo motyvai nuplaukia į antrą planą ir imamos gvildenti socialinės problemos. Našlaitystės motyvas išsikeroja iki vaikų išnaudojimo kaip nemokamos darbo jėgos. Visuomenę žlugdančios tirono jėgos motyvas gali būti interpretuojamas kaip alegorinė totalitarinių režimų kritika.

S. De Mari sukurtame pasaulyje prieglobsčio ir užuovėjos turi ieškoti fantastiniai padarai. Jų magiškosios galios ne beribės, tarkim, drakoną lengva sužeisti paleidus strėlę į pilvą, o elfas, atauginęs pirštą našlaitei, nusilpsta ir nualpsta. Tokios fantastinių būtybių savybės nenaujos, tačiau autorė perrašo jas savaip. Elfas apsiverkia, jeigu jam matant valgoma mėsa (vis dėlto jautrus vegetaras), o drakonas, tikėtina, yra hermafrodito palikuonis (išsirito iš kiaušinio, kurį padėjo jo tėvas/motina).

Šiame pasakojime visi veiksmai turi pasekmes. Jos gali būti komiškos, absurdiškos, pvz., kai Joršas, apsirengęs vestuvine suknele (vidury baltos dienos!), mėgina nepastebėtas prasmukti į miestą. Jos gali būti ir mirtinos, lydimos sielvarto. Atrodo, kad visas kūrinio originalumas kyla iš skausmo patirties.

„Paskutinis elfas" yra naikinamo magiško pasaulio liudytojas. Dėsninga, kad nykstant fantastinėms būtybėms, nyksta knygos ir skaitytojai. Didžioji dalis žinių nueina į užmarštį. O siaurėjant žmonių nuovokai, į pasaulį imama žvelgti baimės kupinomis akimis.