Ramunė Brundzaitė . Giesmės iš dugno ir demonų vaikymas

Filme faras sustabdė vieną vyruką ir aš vėl prisiminiau tą keistą tipą iš greitkelio ir, atrodo, išgirdau jo balsą: kai mūsų veiksmai netenka prasmės, mes klaidžiojam beprotybėj, o juk turim gebėjimų viską įvardyti ir suteikti prasmės, bet ar visada turim noro?

Vincentas Ravalecas. „Padugnės giesmė“

Kur baigiasi protas ir  kas yra beprotybė, ar ne jos vedami rašome eilėraščius, ar ne ji stumia mus atiduoti viską dėl mylimojo (-osios)? Ar ne dėl jos padugnės giesmė gali virsti Giesmių giesme, tikru meilės šventraščiu, liepsnojančiu gyvenimu? O kokius šifrus naudoti, kai beprotybė tampa nepakeliamu skausmu, nebeišrašoma ir nebeišskaitoma energija, vedančia susinaikinimo link?

Vincent Ravalec. „Padugnės giesmė“. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. –­ Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.  

„Galėčiau atsakyti, jog Viešpaties keliai nežinomi, bet nuoširdžiai tikiu, – jis pridėjo ranką prie širdies, – kad viskas atvirkščiai –­ mūsų egzistencija teisinga ir logiška, mes pasirenkame likimą, nusipelnome jo pagal mūsų išsivystymo lygį ir nuopelnus praeitame gyvenime. Ak, šitaip, tarė Bruno, grįždamas iš vonios kambario, aš neklydau, ant jo šnervių gyvaplaukių buvo prilipę miltelių, visgi sunku patikėti, kad kažkas nori rinktis valkatos ar narkomano gyvenimą“ (p. 262).
Ar matėte Paryžių? Ar buvote užkopę į Eifelio bokštą, nusifotografavę prie Mulen Ružo ar praleidę romantišką vakarą Monmartre? Bent jau turėtumėte turėti kokį draugų dovanotą  atviruką iš meilės miesto ar geležinį Eifelėlį prie raktų. Prancūzų rašytojo Vincento Ravaleco (g. 1962) romane „Padugnės giesmė“ negroja „Les Champs-Élysées“ – čia iš pridengtų miesto užkaborių, pigių barų ir prastų rajonų lenda Paryžiaus marginalai. Tie, kurių akys žiba iš tamsos ir gąsdina turistus, vakarais grįžtančius į viešbučius.
Vienas tokių, Gastonas, sustoja pavežėti pakeleivingas mašinas stabdančios gražutės šešiolikmetės Mari Pjeros, įsimyli ir imasi kurti bei plėtoti ištisą nelegalių darbelių verslo imperiją. „Tikėk manim, pagyvenęs Paryžiuj imi suprasti, kad tai pati nuostabiausia vieta pasauly“ (p. 12). Netrukus Gastonas tampa miesto Al Kapone, elgetų vadu ir įtakingų verslininkų draugu,  iš paribių užsikabaroja į visuomenės viršūnę – čia kaip švyturiai šviečia prašmatnūs vakarėliai, svinguoja svingeriai, koksą šnioja firmų vadovai, cirkuliuoja dideli ir nelabai švarūs pinigai. Kaip manot, o kas toliau? Teisingai, atspėjot, nieko gero. Va tada ir prasideda knygos (ne)gražumas, nusilupa blizgūs paviršiai ir apsinuogina ne gundantis moters kūnas, bet senutės Egzistencinės Kančios skeletas.
Tiesa, 382 puslapių knyga, kurios pradžioje paprastu stiliumi aprašinėjamos kasdieniškos jaunojo marginalo-verslininko gyvenimo detalės, gali atrodyti nuobodoka ir ištęsta. Kada gi prasidės toks dailus tekstas, koks cituojamas knygos priešlapiuose? Kur tas „skalpelio, skrodžiančio devinto dešimtmečio visuomenę“, aštrumas? Bet tekstas įsivažiuoja. Šią knygą skaityti gali būti nemalonu (juk nesinori žinoti visokių bjaurių dalykų, tai mūsų neliečia), bet paveikus jos turinys iš atminties lengvai neišdyla.
1994 m. pirmasis Vincento Ravaleco romanas Prancūzijoje apdovanotas Frédérico Beigbederio įsteigta „Prix de Flore“ premija – tai dar vienas „Kitų knygų“ įrodymas, kad gražiausios giesmės dažnai giedamos iš dugno.  
Dailaus knygos viršelio autorius – Denisas Bezrukichas.

Raymond J. Corsini, Danny Wedding. „Šiuolaikinė psichoterapija“. Iš anglų kalbos vertė Audronė Nemanienė. – Kaunas: „Poligrafija ir informatika“, 2011.

„Psichoterapija – tai menas, paremtas mokslu, ir kaip ir kiekvienas menas yra pernelyg sudėtingas, kad jį būtų galima taip lengvai išmatuoti“ (p. 25).
Kai visai nesupranti, kas su tavimi (o ir su visais kitais, kartais tokiais keistais ir nesuprantamais, aplinkiniais) vyksta, kai, pasak V. Ravaleco, klaidžioji beprotybėj, kartais norisi surasti nesuvokiamiems veiksmams racionalius paaiškinimus. Pavyzdžiui, pamatai knygyne didelį solidų psichologijos veikalą ir susimąstai: gal jį perskaičius pasidarys aiškiau ir labiau pravartu nei visas knygyno „Populiariosios psichologijos“ skyriaus turinys.
Amerikiečių autorių, žymių psichologų R. J. Corsini’o ir D. Weddingo knygoje „Šiuolaikinė psichoterapija“ išsamiai pateikiama, kas yra psichoterapija. Solidžiame veikale išsamiai aptariamos svarbiausios psichoterapijos raidos kryptys, pradedant visų taip nuvalkiotu ir anekdotų herojumi tapusiu Freudu, Adlerio ir Jungo teorijomis ir baigiant šiuolaikinės psichoterapijos apžvalga. „Jei psichoterapija links į filosofiją, galiausiai turėsime daug sudėtingų sistemų, jei į mokslą – turėsime sukurti vieną eklektišką sistemą“ (p. 26).
 Psichoterapija yra mokymasis. Galima mokytis per tiesioginį pažinimą arba per simbolius. Psichoterapija plačiąja prasme gali tapti viskas, kas pozityviai keičia žmogaus mąstymą, jausmus ir veiksmus, ir nėra privaloma metų metais trinti sofutę psichoterapeuto kabinete.
Nebūtina knygą skaityti nuosekliai kaip stropiam studentui: griežtas knygos struktūravimas į skyrius ir poskyrius leidžia poros plytų didumo ir sunkumo (552 puslapių) knygą (tokią galima panaudoti ir kaip ginklą!) vartyti lyg enciklopediją, žodyną ar leidinėlį iš serijos „Tai įdomu“. Pabandykite pavartyti amerikietišką, lengvu, moksliniais terminais neperkrautu stiliumi parašytą amerikietišką vadovėlį arba „Poligrafijos ir informatikos“ išleistą panašaus pobūdžio Davido G. Myerso veikalą „Psichologija“. Jis pradžiugino vieną mano pažįstamąją ne itin mėgusią mokytis. „Čia tai vadovėlis!“ – džiūgavo ji ir susidomėjusi visą savaitę studijavo Myersą prieš egzaminą. Teorija iliustruojama gausiais pavyzdžiais, bet tikrai ne visi jie aktualūs lietuviui skaitytojui, o specialistui galbūt norėtųsi išsamesnės, labiau specializuotos informacijos.
Vis dėlto postsovietinėje visuomenėje, kurioje labai trūksta psichologinio išprusimo ir švietimo, supažindinimas su psichoterapija ir visų „psicho-“ terminų demono baidymas itin svarbus. Specialistai teigia, kad vis labiau greitėjant gyvenimo ritmui beveik nėra absoliučiai psichiškai sveikų žmonių. Bet jei apie kokį apsilankymą pas psichologą dar gali puse lūpų atsargiai užsiminti draugui, tai psichiatro paminėjimas būtinai siejasi su rimta, neišgydoma, gąsdinančia psichikos liga. „Nevartok tų antidepresantų, – sako man sykį draugas prancūzas, –­ geriau rūkyk žolę.“
Knygoje galima rasti ir W. Szymborskos eilėraštį, Kierkegaard’o, Nietzsche’s ir kitų filosofų trumpų aptarimų. Tiesa, nereikia pamiršti, kad psichoterapeutai – tokie pat žmonės, o kai kurios gydymo praktikos gali pasirodyti ir absurdiškos, asmeniškai nepriimtinos, net pavojingos. O bet tačiau: „Pagaliau dar vienas šios knygos tikslas – gilesnis savęs supratimas, kurio galima pasiekti atidžiai skaitant. Ši knyga apie psichoterapiją gali būti ir psichoterapija skaitytojui“ (p. 27).

Rimvydas Stankevičius. „Ryšys su vadaviete“. – Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2012.

Buvo duota matyti daugiau,
Nei rodo langai,
Dangus, šulinys ir veidrodis buvo
Pilni ženklų, pilni po kilimėliais išslapstytų raktų
Į visai šalia almančius pasaulius –
Kad nieko nesitikėčiau...
        „paskui bus mergaitė“, p. 48

Turbūt ne vienas „Literatūros ir meno“ skaitytojas renkasi kitą psichoterapijos būdą – poeziją. Po Rimvydo Stankevičiaus eilėraščius vėl blaškosi vėjas, vartosi Biblijos puslapiai, gęsta žvakės, žygiuoja kariaunos, imperatoriai, sargybiniai, kliuvinėja „vienatvės spuogais išbertas“ antiherojus. Šeštasis eilėraščių rinkinys aidi iš ankstesnių poeto knygų atpažįstamais įvaizdžiais ir poetinėmis intonacijomis: „tonacija dar ta pati, / tos pačios diezų bitės, smeigiančios / mano geluonį – tyčinė nemiga, / pernakt negesintos stygos, pirštų virpėjimas / virš žvakės“ („atprantu sveikintis“, p. 44).
R. Stankevičius kalba kaip romantinės tradicijos tęsėjas poetas-pranašas, „Dievo valia įgarsinantis dejones“ („tokata“, p. 29). Sakytumei, laiko rankose raciją, užmezga ryšį su vadaviete ir pasakoja mums, ką girdi. Nors ryšys kartais neišvengia trukdžių, skambančių abstraktokai, perdėm visažiniškai („Tai ne egocentrizmas, tai poetocentrizmas“, – rašo knygos redaktorius Aidas Marčėnas), daugelis tekstų įtaigūs, padaigstantys kūną „sidabrinėm bukom adatėlėm“ (p. 36). Lyg poetas Jeano Cocteau filme „Orfėjas“, užrašantis eilėraščius, radijo bangomis atsklindančius iš anapus. Vienas stipriausių rinkinio tekstų – eilėraštis „siela, įstrigusi veidrodyje“ (p. 36).
Knyga dvelkia mirties ženklais, skaitant kambaryje, rodos, savaime ims varstytis langai ir pasklis lelijų, eglišakių, vaško kvapas. Kaip pats autorius išsitarė viename interviu: „Poe­zija man yra žvejojimas iš nebūties.“ Perlaužus antspaudą, išmokus paprasčiausių burtažožių, užmezgamas ryšys su vadaviete. R. Stankevičiaus eilėraščiai dažnai mažiau ar labiau tiesiogiai (dedikacijomis, aliuzijomis) siejasi su mirusiais bičiuliais, artimaisiais. Liūdna pastebėjus, kad šios knygos apipavidalinimas – vienas paskutiniųjų Romo Oranto darbų.
Ką dar galima pasakyti apie poeziją, jei eilėraščio kalba yra neperfrazuojama? Gal tiesiog pamojuoti gera knyga, pabaksnoti pirštais lyg Morzės laiškais – imkit ją ir skaitykit.

Draugai