Ramunė Brundzaitė. Knygos kaip drambliai

Pasigirsta kalbų, kad drambliai per dideli, per daug gremėzdiški, kad jie griauna telegrafo stulpus, trypia derlių, kad jie – anachronizmas, ir galiausiai tas pats pradedama kalbėti apie laisvę – laisvė ir žmogus ilgainiui tampa griozdiški ir neparankūs.

Romainas Gary. „Dangaus šaknys“

Knygos kaip drambliai – nepatogios, nepraktiškos, kažkokie anachroniz­mai naujųjų komunikacijų amžiuje. Drambliukai, sako, neša laimę, dažnai turime jų savo namuose ar bent atmintyje (pirmą kartą gyvą pamačiau būdama devynerių Berlyno zoologijos sode, prisimenu ir piešinėlius iš sovietmečiu leistų knygelių apie egzotiškuosius Pietus). Esu prisirišusi prie knygų –­ mėgstu pakasyti jų nugarėles, nupūsti dulkes, uosti puslapius, nekantrauju paimti į rankas naujas ir gailiu plyštančių senųjų. Jos gyvena laisvai: lentynose, ant palangės, stalo, po stalu, prie lovos. Mano knygos – Afrikoje besigananti dramblių kaimenė.

Romain Gary. „Dangaus šaknys“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2011.

„Būtina, kad žmonėms pavyktų išsaugoti ne vien tik tai, kas jiems teikia medžiagos batų puspadžiams ar siuvamosioms mašinoms, kad jie paliktų paraštę, draustinį, kur retkarčiais galėtų prisiglausti. Tik tuomet bus galima prabilti apie civilizaciją. Vien tik materialiai naudinga civilizacija visuomet prieis ribą, kitaip tariant, priverstinio darbo stovyklas“ (p. 78).
Kartais norisi išeiti penkiems šimtams puslapių į Afriką. Kur „dangus kaip visad neįveikiamai aptrauktas ūkana ir spindintis, prisodrintas visokio Afrikos žemės prakaito“, o „kalvų šlaitai nuolaidūs ir tarpais atšlaitės ima judėti, tampa gyvos – tai drambliai“ (p. 9). Šaltojo karo pradžia. Prancūzas Morelis, kalėdamas nacių priverstinių darbų stovykloje, išgyveno palaikomas minčių, kad kažkur savanose laisvai ganosi drambliai („kiekvienąsyk, kai atrodė, kad jau nebeištversime savo narve, imdavome galvoti apie tuos milžinus, nepaliaujamai traukiančius per didžiules atviras Afrikos erdves. Tam reikėjo didžiulių vaizduotės pastangų, tačiau tos pastangos palaikė mums gyvybę“ (p. 49). Po karo jis nukeliauja į Čadą ir ima rinkti parašus dramblių medžioklei uždrausti. Kas jis? Beprotis, keistuolis idealistas, kovotojas už Afrikos nepriklausomybę, kolonistų šnipas? Ar dramblių išsaugojimas, jų medžioklės uždraudimas gali tapti aukščiausia idėja, žmogiškumo išaukštinimu? Gandai ir žinios apie „garbės banditą“, naująjį Don Kichotą sklinda po pasaulį ir įkvepia klampioje kasdienybėje paskendusius žmonės. Anksčiau žmonėms užteko šunų, – sako Morelis. Ir aš kartais pamąstau apie savo draugus, feisbuke besidalijančius rastų kačiukų ar dingusių šunų nuotraukomis. Gal visi mes truputį mizantropai?
Knyga pristatoma pabrėžiant žodį „ekologija“, bet tai kur kas daugiau, nei romanas apie gamtos puoselėjimą ir pasaulio išteklių išsaugojimą. Morelis sako: „Apskritai aš nepasitikiu ideologijomis: dažniausiai jos užima visą vietą, o dramb­liai dideli, griozdiški ir, kai skubi, atrodo visiškai nereikalingi.“ (p. 289)
Kodėl pavadinime įsiraizgiusios dangaus šaknys? „Aš – senas gamtininkas. Aš ginu visas šaknis, kurias Dievas pasodino žemėje, ir tas, kurias jis visiems laikams pasodino žmogaus sieloje...“ (p. 232) –­ prisipažįsta Morelio bendražygis Peris Kvistas.
Knyga lėta ir griozdiška, nepatogi kaip dramblys. Jai reikia kantrybės. Bet jeigu pamažu prisijaukinsi ir paglostysi straublį ar pakasysi paausį, išgirsi džiuginantį trimitavimą. Autorius (kadaise – Vilniaus Basanavičiaus gatvės berniukas, tebestovintis ten bronziniu pavidalu, iš meilės, sako, suvalgęs kaliošą) už romaną „Dangaus šaknys“ apdovanotas prestižine Goncourt’ų premija.

Bjørn Sortland, Hilde Kramer. „Ką mena širdis“. Vertė Alma Ločerytė-Dale. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2012.

„Kai liūdna – liūdžiu, kai džiugu –­ džiaugiuosi. Kartais liūdesys ir džiaugsmas susipina. Niekada neliūdžiu lyjant, nors daugelis liūdi.“
Frida Kahlo

Kas neatpažintų šios moters, tamsiais, suaugusiais antakiais, sukūrusios daugybę charakteringų autoportretų. Menininkai Frida ir jos vyras Diegas Rivera – kaip balandėlė ir dramblys (visur tie drambliai įkiša savo gremėzdiškas kojas). Ir vis dėlto jie laimingi – išsiskyrę, vėl susiėję. „Visame kame yra truputis džiaugsmo ir truputis liūdesio, – rašo Frida, – man liūdna, nes kartą išdaviau savo mylimąjį. Užtat nutapiau jam gražų paveikslą.“ Garsiąją Pietų Amerikos dailininkę, kuri dėl ligos negali keltis iš lovos, Mėlynajame jos name kasdien lanko mergaitė Leonarda, sielvartaujanti dėl sunkiai sergančios sesers. Gimsta poetiškas dviejų kenčiančių sielų dialogas.
Romanas pasakoja apie pirmąjį susidūrimą su mirtimi. Apie būdą kovoti su nerimu, prisigalvojant visokių taisyklių: „Nevalia liestis prie daiktų, žengiant grindimis negalima užminti ant dviejų plytelių iš karto.“ Atrodo, jei nepaisysi, nutiks kas nors labai bloga. Bjørnas Sortlandas, žymus norvegų rašytojas, puikiai perteikia jauno žmogaus išgyvenimus. Knygą kartu kūrė dailininkė Hilde Kramer. Abu sako, kad Frida Kahlo jiems ypatinga autorė.
Modernaus meno centrui, ko gero, pridera savo knygas leisti gražiai, geros poligrafinės kokybės – „Ką mena širdis“ malonu glostyti rankomis ir žvilgsniu. Ir dar keletas pastabų: norėtųsi, kad vertėja, kaip įprasta, būtų nurodyta ir knygos pradžioje, taip pat būtų įvardinta kalba, iš kurios tekstas išverstas.
Tokiomis knygomis (Lietuvoje tai dar nedažna) galima pasikviesti vaikus, paauglius į meno pasaulį. Parodyti jiems žymų menininką gyvą – tokį, kaip Frida, su kuria gali pasikalbėti, išgirsti jos gyvenimo istoriją. Dailininkės darbų fragmentai vykusiai įterpti į pasakojimą, tad Frida gyva ir žodžiuose, ir vaizduose. Pabaigoje norisi pažaisti žodžiais ir paklausti: ką apie meną mena širdis?

Aleksandra Mizielinska, Daniel Mizielinski. „N.A.M.U.K.A.S“. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. –­­ Vilnius: Modernaus meno centras, 2012.

„Gyveni mažame butuke? Vyresniojo brolio kambarys didesnis? Neturi kur laikyti naujų žaislų ar tiesiog būtų gerai turėti daugiau vietos? Tada geriausias sprendimas – prilipdytas namukas. Nusiperki prilipdomą namuką, prilipdai jį sau prie lango – ir turi papildomą kambarį su fantastiškais langais“ (p. 98).
Trumpai drūtai – tai iliustruota knyga vaikams apie 35 įdomiausius pasaulyje architektų suprojektuotus ir pastatytus namus. Knygoje nupiešti namai – kaip kokie drambliai. Kartais griozdiški, nepraktiški, keisti, bet dažnai įdomūs ir žavūs. Švedijos draustinyje pastatytas namukas „vėžlys“, prisitaikantis prie aplinkos, su žiemai įtraukiama „galva“. Namukas „liftas“ žmogui vežimėlyje ar namas-vežimėlis benamiams. Namai po žeme ar nameliai medžiuose. Namas „drugelis“, „vikšras“, „lagaminas“ ir kiti. Autoriai į knygelę įterpia ir nesudėtingą piktogramų sistemą, aiškinančią, iš kokių medžiagų statinys suręstas, supaprastintus Europos bei pasaulio žemėlapius, kur sužymėtos šių keistų pastatų buvimo vietos, ir kitokios informacijos – pavyzdžiui, kokie būdavo vandens bokštai („vienos tokios konstrukcijos pagailo ponui Žo ir jis padarė iš jos patogų ir originalų būstą“ (p. 76). Leidykla yra jau išleidusi panašią knygą apie originalius daiktus „D.I.Z.A.I.N.A.S“, planuoja išleisti „M.E.N.Ą“.
Tokia knyga, ko gero, praverstų vaikystėje žaidžiant „Namus“, juos piešiant, konstruojant ar statant. O aš ją padovanojau statybų inžinieriumi dirbančiam tėčiui.  

Arūnas Spraunius. „Siaubingai herojiškai“. – Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.

eik vaike eik tavęs
nekantraudamas laukia
nuostabusis pasaulis
wash vaike and go
nenuilstamai ištisus
amžius byloja trys
karaliai reformacija
konfucijus lady gaga
           „II wash and go“, p. 52

Ketvirtajame poeto (prozininko ir žurnalisto) Arūno Sprauniaus eilėraščių rinkinyje – kapitalizmą demaskuojanti, socialinių temų neaplenkianti lyrika, kurios personažai gyvena siaubingai herojiškai. Siaubas ir heroizmas kasdien tyko mūsų troleibusuose, prekybos centruose, internete, greitkelyje, vonios kambaryje. Atsiverti knygą, ir lenda iš sagų / spintų / minčių pasaulių visokie kentauriški lyriniai herojai – pusiau mitologiniai, pusiau popdievaičiai, poseidonai-vadybininkai ar minotaurai, vardu angelina jolie. Autorius į bendrą katilą sumeta vadinamųjų klasikinės ir šiuolaikinės, aukštosios ir populiariosios kultūrų atributus, pamaišo ir siūlo mums srėbti. Nėra ko per daug stebėtis –­ ir tuos, ir anuos pažįstame per tarpininkus, iš paveikslėlių, judančių ekrane ar įklijuotų į istorijos vadovėlius. Ne visi Sprauniaus tekstai lengvai iššifruojami, kai kuriuos perskaitęs jautiesi kaip neįminęs mįslės, nepagavęs bajerio ar ne iš tos chebros. Stipresnė antroji, „herojiškoji“, knygos dalis. Rinkinio veiksmas ir vyksmas vyksta kapitalistinėje vartotojų visuomenėje, kuri skatina konformizmą ir praryja individą –­­ bet tą liūdną tragišką vienišių kartais ima ir atryja eilėraščiai. Lietuvių lyrikos šaldytuve toks produktas retokai aptinkamas, ne visų virškinamas, vartojimo laikas neaiškus.
Viršelyje – nulipdytas Gedimino bokštas su trispalve, šalia užrašas „Made in china“. Keičiasi -acijos, valdančios pasaulį: „juk tai / elf* verčia / pasaulį suktis – / visai ne ta / nabagė visuotinė / gravitacija“ (p. 22, *Elf korporacija). Tai ką dabar daryti su šita kapitalizmo medūza? – paklausite. Pasak žymaus antikapitalisto Slavojaus Žižeko, laikas pradėti mąstyti. Svarbu kalbėti apie sistemos blogybes, nesislapstant už frazių: „O tai ką jūs siūlot, grįžti į sovietmetį?!“ Kartu su Moreliu pridėčiau: svarbu neapleisti dramblių!

Draugai