Ramunė Brundzaitė. Puikūs nauji pasauliai

Margaret Atwood. „Tar­naitės pasakojimas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Pirmame kurse viena literatūros dėstytoja sakė: „Ką ten rasi toje Kanadoje? Medkirčius ir grizlius? Pasirodo, ne tik“, ir papasakojo mums apie kanadiečių rašytoją Margaret Atwood. Tuomet pasičiupusi „Oriksę ir griežlį“ (lietuviškai išleistą 2004 m.) sukrimtau pasigardžiuodama.
Švelniai sau vardiju kaip kokius naminius augintinius: Zamiatinas ir žmonės-numeriai, vienoje pirmųjų antiutopijų „Mes“, Orwello kalbantys gyvulėliai ir Didysis brolis, Huxley’o alfos, betos, gamos, „451° pagal Farenheitą“ – temperatūra, kai savaime užsiliepsnoja ir ima degti popierius (Ray’us Bradbury’s) – tiek daug puikių naujų pasaulių. Mėgstu antiutopijas.
„Tarnaitės pasakojimas“ – tai saviti „1984-ieji“ iš moters perspektyvos (beje, romanas pradėtas rašyti būtent 1984-aisiais ir išleistas po metų, o su Orwello knygom Atwood susipažino dar vaikystėje). Totalitarinėje Gileado valstybėje, kur moterims draudžiama laisvai vaikščioti ir skaityti, tarp mažesnes ar didesnes galios pozicijas užimančių vyrų gyvena Mortos, Žmonos ir Tarnaitės. Žaliai apsitaisiusios Mortos tvarko namus, mėlynosios Žmonos būna žmonomis (kapstosi sode ir eina viena pas kitą į svečius gurkšnoti arbatėlės), o Tarnaitės, tos retos moterys, kurios toksinais užterštame pasaulyje dar gali pastoti, apmokomos savo vaidmeniui, aprengiamos kaip kokios progresyvios vienuolės raudonais, visą kūną dengiančiais apdarais ir kykais ir paskiriamos Šeimai atlikti reprodukcinės funkcijos – pagimdyti ir atiduoti Žmonai kūdikį nuo jos vyro.
Koks galingas yra žodis, virstantis kūnu, kaip skirtingai buvo per amžius interpretuojama ir saviems tikslams pasitelkiama Biblija. Sekuliarią visuomenę pakeitusi religinė Gileado valstybė ne išimtis, savo politinę ir filosofinę sistemą ji remia išrankiotomis šventraščio citatomis: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“ (Pradžios knyga, 30, 3) Asmeninė pasakotojos, Tarnaitės Fredinės, tragedija ir tai, kas nutiko šaliai, kurioje dar taip neseniai vyko šokiai ir moterys dėvėjo trumpas sukneles, atsiskleidžia pamažu augant įtampai ir intrigai. Margaret Atwood rašo poetiškai, pasitelkia charakteringas detales, kuria dailias metaforas ir alegorijas. Kad ir tulpių kaip įsčių: „Tulpės palei bordiūrą raudonesnės negu paprastai, ir jau nebe mažos vyno taurelės, bet taurės; stiebiasi aukštyn – kurių galų? Juk iš esmės jos tuščios. Vysdamos išsiverčia į kitą pusę ir lėtai sprogsta išmėtydamos žiedlapius kaip šukes.“ (p. 51) Puikiame naujajame Gileado pasaulyje (o iš tiesų ir mūsiškiame, tik ne taip apibrėžtai) moteris yra viena funkcijų: gimdytoja arba geismo objektas.
Feminizmas vis dar laikomas ne itin padoriu žodžiu iš juokelių ir šiuolaikinių mitų srities. Keista, universiteto bibliotekoje lietuviškų knygų feminizmo tema yra ne viena lentyna. „Nesitikėjau iš tavęs“, – tarė man vienas vaikystės draugas, pamatęs, kad prisijungiau prie feminizmo grupės feisbuke. Turbūt įtarė, kad mes ten galandame kočėlus. Kai kas nors klausia, kaip aš žiūriu į feminizmą ar psichoanalizę, nežinau, ką atsakyti, nebent: „O kaip tu žiūri į organinę chemiją ar konstitucinę teisę?“ Knygoje ryškūs feministiniai ir psichoanalitiniai aspektai, bet galima ir be etikečių – tai tiesiog gera knyga apie moters išgyvenimus ir vaidmenį visuomenėje, apie lyčių santykius, seksualumą, kūniškumą, vienatvę.
Stilistiškai lyg peiliu nukirsta atskyla knygos pabaiga. Kaip šnekantis apie romaną sakė eksdvidešimtpenktapuslapininkė Valdonė: „Lyg knyga apie vandenyną baigtųsi pasakojimu apie vonią.“ Galima suprasti, kodėl taip ir kokiais interpretaciniais keliais pabaiga nukreipia, bet vis tiek norisi gūžtelėti pečiais. Dar norėtųsi ką nors pasakyti apie vertimą! Galbūt tai, kad beskaitydama pamiršau, jog tekstas ne originalo kalba – taip sklandžiai perteikta atvudiška dvasia.
„Tarnaitės pasakojimas“ – skaudi knyga. „Apgailestauju, kad šioje istorijoje tiek skausmo. Apgailestauju, kad ji tokia iškrika, tarsi į kryžminę ugnį pakliuvęs arba į gabalus išdraskytas kūnas. Bet aš negaliu jos pakeisti. Stengiausi įtraukti į ją ir šviesių akimirkų. Pavyzdžiui, gėlių, nes kurgi mes būtume be jų?“ (p. 287) Žinau, kad dalis žmonių, skaitydami „Tarnaitės pasakojimą“, raukytųsi. Automatiškai atsiribotų nuo nepatirtos kančios, nepajėgtų suprasti ribinių, kraštutinių patirčių, savinaikos ekstazės, jausmo, kai „burna pilna neapykantos kaip seilių“ (p. 295). Sakytų: „Na, čia tai jau perdėjo.“ Bet būtent tokia yra gera literatūra – verčianti raukytis, baksnojanti ten, kur skauda.

George Orwell. „Lapok, aspidistra“. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis. –­ Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.

„Pinigai kantrūs ir maloningi, jie neišpuiksta, nesielgia netinkamai, neieško savo naudos“ (p. 96).
„Nejaugi manai, kad reikia gėdytis to, kad neturi pinigų?“ – „Žinoma! Tai vienintelis dalykas pasaulyje, kurio reikia gėdytis“ (p. 167).
O štai kur buvęs kur nebuvęs ir pats Orwellas su senai nauju romanu. Tarpukario Londono gatvėmis slankioja pagrindinis veikėjas Gordonas, kurį savo melancholišku žavesiu traukia poezijos lentynos –­ ten ir jo vargana knygelė „užkelta aukštai į viršų, tarp neperkamųjų“ (p. 18), o namų languose lapoja aspidistros. Pasak portalo geliurojus.lt, aspidistros –­ tai „labai neišrankūs ir tvirti augalai, vešantys netgi menkai apšviestoje vietoje. Auga lėtai, tačiau ištveria net patį netinkamiausią elgesį“. Sykį Gordonas perskaito apie badmiriaujantį dailidę, užstačiusį lombarde viską, išskyrus aspidistrą, ir nuo to laiko šis augalas kaip simbolis įsiveši jo galvoje. „Aspidistra, Anglijos gėlė! Galėtų puikuotis mūsų herbe vietoje liūto ir vienaragio. Jokia revoliucija Anglijoje nekils, kol languose stovės aspidistros“ (p. 52). Kur beeitų, aspidistros lyg Brutai smailiais lapais bado jam nugarą. Gordonas paskelbia karą pinigams, meta darbą reklamos agentūroje ir nusprendžia nebesiimti jokio gero darbo, tokio, kuris leistų išeiti į žmones. Dirbdamas knygyne už varganus pora svarų per savaitę, laisvalaikiu rašo poemą „Londono džiaugsmai“, o kišenėje nuolat grėsmingai skimbčioja pensai ir „džozefukas“ (moneta, kurią gėda turėti), dainuodami: atmink, kad neturi pinigų! Neturi pinigų! Nanaaa nanana!
Skaitant nuolatinius Gordono dejavimus, saviplaką, stebint jo išpūstą išdidumą, norisi pritarti Ravelstonui: „Klausyk, Gordonai, kartais tu būni... na, tikras ožys“ (p. 112). Arba paklausti jo merginos Rosemary lūpomis – kodėl jis savimi nesirūpina? „Sakiau gi, kad tokie dalykai man nerūpi. Mano siela aukščiau sagų“  (p. 126).  
Kalba gyva, natūrali, vertimas skaitosi sklandžiai. Romanas pilnas literatūrinių citatų, aliuzijų į istoriją ir kultūrą, bet, na, gyvename ne Orwello Anglijoje ir skaitome turbūt ne tas pačias knygas – literatūrinių šaradų sprendimo džiaugsmo mažai, o vertėjo pastabos blaško skaitytojo dėmesį. Keistai grožiniame kūrinyje atrodo toks vardų pateikimas: originalo kalba su lietuviška galūne, pirmą kartą paminint šalia rašomas tarimas („Julia [Džulija]“, „Angela [Andžela]“, „Charlotte [Šarlotė]“).
Kaip sekasi Gordonui? Kaip ir kiekvienam, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių ką nors baisiai taupo, o paskui gauna galimybę pasišvaistyti. „Būdamas vargšas tu net nežinai, kaip tuos pinigus leisti, kai staiga jų gauni. Tiesiog iššvaistai juos tarytum jūreivis viešnamyje, vos spėjęs išlipti į krantą“ (p. 214). Paskui gali ristis į dugną, čaižyti save botagais, bet „eiti velniop ne taip paprasta. Kartais išganymas vaikosi tave it Dangaus Skalikas“ (p. 248). Orwello knygos net ir po šešių ar aštuonių dešimtmečių išlieka stebėtinai aktualios. Ir ačiū Dievui (tiksliau, Orwellui) už ironiją ir humorą, nes kitaip niurzgą Gordoną norėtųsi nuskandinti Temzėje jau kokiame aštuoniasdešimtame puslapyje!

Laurynas Katkus. „Judantys šešėliai“. –­ Vilnius: „Tyto alba“, 2012.   

Tuo metu Lietuvoje: po laukinio kapitalizmo stepes vaikštinėja vargšas filologas Vytautas. „Tas darbas. Mo-no-gra-fija. Ji, galima sakyti, nepradėta. Sakyti negalima, bet taip yra. Skaitykloje guli krūva geltonu markeriu išmargintų atšvietų, turi prisirašęs keliolika puslapių pastabų. Puikių. Įžvalgių. Genialių. Tokių genialių, kad neįgyvendinamų“ (p. 10). O ir šiaip: „Nes ką tai reiškia – dirbti lietuvių literatūrai? Kas ta lietuvių literatūra? Dvidešimt mirusiųjų ir penki gyvieji, kuriuos galima pavadinti rašytojais?“ (p. 36). Bėdžiai tie knygiai, jų darbas nevertinamas, pinigų neturi, alksta (stovi prekybos centre ir renkasi pigiausią dešrą) ir labai mėgsta apie tai bambėti, būtų tai 1936-ųjų Anglija ar 2012-ųjų Lietuva. Katkaus Vytautas – tarytum sulietuvintas ir septyniasdešimčia metų į ateitį nusviestas Orwello Gordonas. Tik ironijos kiek mažiau (nors knygoje ji įvardijama kaip vienintelė inteligentams belikusi paguoda). Ir banalokų  frazių daugiau: „Muzika jį ne tik veikė; ji buvo skirta jam – taip taip, kuo toliau, tuo labiau tikėjo, kad ji paslaptingu būdu jam skirta. Muzika liudijo jo gyvenimą, liudijo, kad jis yra, ir tai buvo didžiausioji dovana“ (p. 22).
Šalia vargšo filologo – pasitikėjimo fontanais trykštantis Heinrichas von Burkhardtas, iš laikų, kai kažkas tikrai vyko. XX amžiaus pradžios Baltijos vokiečių aristokratas, poetas ir dirižablininkas kalba maždaug taip: „Godotinas Bičiuli, štai ir vėl tęsiu tau duotą pažadą ir, pagerbdamas mūsų draugystę pakeliu & nuleidžiu plunksna ginkluotą ranką.“ (p. 25), o gyvena daugmaž šitaip: „Nuo susitikimo praėjo dveji metai, ir jie ištikimai laikėsi sudarytos sandoros. Aš skraidžiau keliais orlaiviais, atakavau skirtingų šalių & frontų taikinius, išsitarnavau iki antrojo kapitono, ir nors daugelis mūsų dirižablių su puikiom įgulom buvo numušti priešo ar pažeisti audrų, aš sėkmingai sugrįžau iš visų kovinių & žvalgybinių žygių“ (p. 105). Vytautas įsikniaubia į netikėtai atrastus Heinricho laiškus kaip į naują gyvenimą –­ žolė kitoje tvoros pusėje visada atrodo žalesnė. Bet žolė suveši, praauga tvorą ir abu personažai knygos pabaigoje šešėliškai prasilenkia. Juk ne veltui knyga taip pavadinta!
Vartydama knygą užkliūnu už keisto žanro įvardijimo – pasakojimas. Dar tiks­liau randu paguglinus – „psichologinis pasakojimas apie postkomunistinį būvį“. Na, jei pasakojimas, tai pasakojimas.
Visa tai ant popieriaus suguldė ir pirmą prozos blyną iškepė Laurynas Katkus –­ poe­tas, vertėjas, filologijos mokslų daktaras, kuris, kaip žinome iš jo pernai pasirodžiusio esė rinkinio „Sklepas“, kasryt leidžiasi į namo rūsį ir ten rašo.
Ir mes kasryt leidžiamės į savo sklepus, mažus puikius naujuosius pasaulius – mokyklas, universitetus, darbovietes, kur lapoja įsivaizduojamos aspidistros. Prekybos centre šalia namų – 20 proc. nuolaida kambarinėms gėlėms. Nusiperku vazonėlį narcizų ir pasidedu ant palangės greitai sužydėsiantį ir greitai nužydėsiantį geltoną pavasarį. „Ant sienos virš kėdės kaba paveikslas su rėmais, bet neįstiklintas: gėlių natiurmorto reprodukcija, mėlyni irisai, akvarelė. Gėlės dar neuždraustos“ (M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, p. 13).

Draugai