Nes mieliau kentėsiu priepuolius ir Tau patiksiu, nei Tau nepatiksiu ir be jų gyvensiu.
Marcelis Proustas, iš laiško motinai

James Joyce. „Dubliniečiai". Iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Dublinas, XX amžiaus pradžia. Gatves vagodami dunda tramvajai, „žibintai it švytintis perlų vėrinys nuo aukštų stulpų viršūnių lieja šviesą" (p. 49), liejasi imbierinis alus ir imbierinis elis. Penkiolikoje trumpų airių literatūros meistro istorijų –­ kasdienis dubliniečių gyvenimas. Jauna mergina Evelina sprendžia, ar palikti tėvą ir išplaukti su jūreiviu Valteriu į Buenos Aires. Pensioną laikanti mėsininko duktė, ponia Muni, suka galvą, kaip ištekinti dukterį. Kontoros klerkas Faringtonas įžeidžia viršininką, paskui prisigeria ir išlieja savo įniršį ant sūnaus. Dubliniečiai simpatiški, antipatiški, ydingi, dorybingi, nuodėmingi, švelnūs, jautrūs, nesąžiningi, žiaurūs. Žodžiu, žmogiški. Vieni geresni, kiti nelabai.
„Mielas, murzinasis Dublinas" (p. 75), –­ sako iš didžiojo Londono gimtojon Airijon grįžęs žurnalistas Ignatijus Galaheris. Kartais toks savas atrodo Joyce'o sukurtas miestas (gal lietuviai ne šiaip sau emigruoja į Airiją?), jog mielai išlenktumei porterio bokalą kad ir su nelaiminguoju, svajojančiu tapti poetu Mažiuliu Čandleriu. Dublinas ir XX amžiaus Airijos visuomenė – tai didelio abstraktaus mūsų pasaulio mažas pavidalas – gaubliukas. Visi mes vienokie ar kitokie dubliniečiai.
Norėčiau sužinoti, kiek kursinių, bakalaurinių, magistro ir daktaro darbų prirašyta apie Jamesą Joyce'ą – įspūdingasis skaičius turėtų būti kur nors prie „įdomiųjų faktų". Joyce'as neabejotinai vienas labiausiai analizuojamų autorių pasaulyje (internete, pavyzdžiui, galima perskaityti disertaciją tema „Aludės fenomenologija Jameso Joyce'o darbuose"). Šio rašytojo vardą ir pavardę turbūt net tarti reikėtų didžiosiomis raidėmis. Ne vienerius nelengvų filologijos studijų metus jis man kėlė pagarbią baimę. Tokią pagarbią, kad bijojau atsiversti (aiman, kokia gėda, aš vis dar neskaičiusi „Uliso"). „Dubliniečiai" negąsdina. Tai tokia knyga, kurią skaitai, kai išsiilgsti klasikinio, realistinio, paprasto pasakojimo.
1914 metais publikuotas kūrinys lietuviškai leidžiamas nebe pirmą kartą. Šį kartą – minkštu, airiškai žaliu viršeliu naujoje „Baltų lankų" serijoje „Mažos didelės knygos". Čia toks atvirkštinis prabangiai ir gigantomaniškai leidžiamos prastos literatūros variantas. Pigiai kainuoja ir patogu įsimesti į rankinę. Na, jei ir ne Dublino tramvajuje, tai bent Vilniaus troleibuse paskaitytum.

Alice Miller. „Kūno maiš­tas: tėvų auklėjimo pasekmės, remiantis V. Woolf, F. Dostojevskio, F. Kafkos, M. Prousto bio­grafinėmis istorijomis". Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Labuckienė. –­ Vilnius: „Vaga", 2012.

Tam, kad būtum atviras, sąmoningas ir mylintis suaugėlis (labai gražus žodis, beje, ačiū knygos „Kūno maištas" vertėjai), turi sąžiningai išgyventi savo istoriją. Bet tam reikia susidurti su visokiais baisiai nesimpatiškais demonais, skruzdėlėm ir tarakonais, lindinčiais sąmonės užkaboriuose. „Laimingiausias žmogaus gyvenimo tarpas, be abejo, mokyklos metai", – sako dviem berniukams sutiktas suaugėlis viename apsakyme Joyce'o „Dubliniečiuose" (p. 23). Netrukus gražiai pakalbėjęs apie vaikystę, knygas ir mergaites, nei iš šio, nei iš to prideda, kad visus padaužas reikia nuplakti. „Niekas nepataisys nedorėlio ir neklaužados taip, kaip atsakantis išplakimas" (p. 25). Taip linkę kalbėti tie, kuriuos pačius vaikystėje „atsakančiai plakė" ir kurie niekada neturėjo galimybės pajausti pykčio tėvams. Vaikas negali savimi pasirūpinti ir yra nuo tėvų priklausomas, todėl juos mylės besąlygiškai, kad ir kaip būtų su juo elgiamasi. Dauguma žmonių, pasak Alice Miller, visą gyvenimą idealizuoja savo tėvus ir pateisina ar paneigia jų darytas skriaudas, kurias nesąmoningai perduoda kitai kartai. „Čia paminėti rašytojai, priešingai, pradėjo nujausti savo tiesą. Vis dėlto, būdami vieniši ir gyvendami visuomenėje, bet kokiu atveju palaikančioje tėvus, jie nerado drąsos atsisakyti neigimo." (p. 57) Jamesas Joyce'as, vienas knygoje minimų autorių, užaugo su geriančiu, smurtaujančiu tėvu, už nereligingumą jam priekaištaujančia motina ir šešiolika brolių bei seserų. Rašytojo kūryboje ryški smurto prieš silpnesnįjį tema, tačiau savo tėvus, sprendžiant iš biografinės medžiagos, jis buvo linkęs idealizuoti. Dauguma aptariamų kūrėjų nesuvokė jiems vaikystėje padarytos žalos masto, sirgo įvairiomis psichosomatinėmis ligomis, svaiginosi, žalojosi, mirė jauni. Tiesa, rašytojų biografijomis ir jų kūriniais Alice Miller remiasi tik pirmajame skyriuje, aptaria juos trumpai ir lakoniškai.
Knygoje „Kūno maištas" išplečiama smurto sąvoka. „Tėvų žiaurybės – tai ne tik mušimas, bet ir – gal tai net svarbiau –­ draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaiko poreikių ir sielos skausmo nepaisymas." Šiais laikais vaikų mušimas nebėra visuomenės toleruojamas, tačiau psichologinis smurtas, gėdijimas, žeminimas – vis dar įprasta praktika.
Trečiojoje dalyje per išgalvotą Anitos Fink dienoraštį atskleidžiama anoreksijos –­ kaip fizinės dvasinio bado išraiškos –­ patirtis. Nedaug ką pakeitus, vietoje Anitos Fink galima būtų įrašyti begales tikrų vardų ir pavardžių ne tik anoreksija sergančių žmonių. Knygą skaityti sunku ir skaudu, vidiniai tėvai tebespurda galvoje ir sako: „Gerbk ir mylėk mus, nenusiženk ketvirtajam Dievo įsakymui, būk dora, pakanti, mandagi, atlaidi, kultūringa. Privalai pateisinti mūsų lūkesčius!" Atsidūstu ir atsakau jiems Anitos Fink žodžiais: „Aš tenoriu, kad jūs mane išklausytumėte, rimtai vertintumėte, liautumėtės nuolat mokę, kritikavę, manęs šalinęsi. Norėčiau su jumis jaustis laisvai" (p. 132).

Jerzy Pilch. „Mano pirmoji savižudybė". Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. – Kaunas: „Kitos knygos", 2012.

Žvilgtelėjęs į knygos pavadinimą galėtum spėti, kad po viršeliu rasi kokį lenkišką Gavelį ir lenkiškus „Septynis savižudybės būdus". Savižudybė ryškiau blyksteli viename šiuolaikinio lenkų prozininko Jerzio Pilcho apsakyme. Likusieji devyni kaip lelijom stipriai dvelkia kūniška meile ir mirtimi. Vyslos miestelyje mirusieji beldžia į langus ir vaikštinėja po namus: „Pamažu stuboj neliks kvadratinio milimetro, kurin koks numirėlis nebūtų kaukštelėjęs. Visa laimė, kad viešpatauja komunistai ir ramybė, ir jokios suirutės nėra, nes jeigu taip karas, maras arba žemės drebėjimas, tai velionys, kuriuos motina pažinojo, savo trankymais būtų stubą nugriovę" (p. 243).
Pirmajame rinkinio apsakyme antipatiją keliantis vidutinio amžiaus rašytojas narcizas bando suvilioti Gražiausią Pasaulio Moterį („ – Kelintų tu gimimo? – Penkiasdešimt trečių, – atšoviau mašinaliai ir ne be aitraus nusivylimo: juk šiaip ar taip beveik visų mano knygų viršeliuose gimimo data akis badyte bado, o ji klausinėja. Nė vienos nėra laikiusi rankose? Akimirką net sudvejojau, ar neužsigauti ir nenueiti, bet truputį pagalvojęs nusprendžiau, kad jei žygis pavyks, už mano kūrybos nežinojimą bausiu ją ekscentriškais brutalumo protrūkiais lovoje", p. 16). Apsakymo pabaigoje įskaudinto, mylimą moterį menkinančio („Ką čia kvaksi, pagalvojau pirmą akimirką, ką tu, nuostabi vištyte, kvaksi?", p. 17) ir kitas moteris niekinančio („Be abejo, moterys dažnai sako: ne, ir dažnukart – kaip visiems žinoma – tai mažai ką reiškia", p. 30) veikėjo kažkodėl visai negaila.
Užtat labai gaila vaiko iš „Mano pirmosios savižudybės" („Mintis pasidaryti galą visuomet ateidavo naktį. Antrą arba trečią ryto kažkas prisėsdavo ant sofos kraštelio ir imdavo įkalbinėti", p. 39), kuris kituose apsakymuose, net ir būdamas seniai suaugęs, tebebijo savo tėvų (man ant peties linkčioja įsivaizduojama Alice Miller). Pagrindinis J. Pilcho knygos herojus – arogantiškas ir išpuikęs dendis, arba jautrus, auklėjimo ir religijos šmėklų sužeistas vaikas, arba talentingas, saviironiškas pasakotojas. „Tikrai garsūs, tikrai artimi ir tikrai intensyvūs rašytojai turi kvapą. Nabokovas kvepia jūros druska, Jerofejevas – sausmedžiu, Marquezas –­ salietra, Zweigas – lapkričio dangumi, Iwaszkiewiczius – pušų spygliais, Brochas –­ slėniais srūvančiu ledyno vandeniu, Platonovas – įkaitusia kalve. Tolstojus neturi kvapo. Nebent proza turėtų mirimo kvapą, o mirtis būtų kaip oras" (p. 94). Kai pamąstai – rašytojai ir jų knygos kartais mums atstoja tėvus.