Eileen Myles gimė 1949 m. Bostone, darbininkų ir emigrantų iš Airijos bei Lenkijos šeimoje. Mokėsi katalikų mokykloje, Masačusetso universitete baigė anglų literatūros studijas, o 1974 m. atvyko į Niujorką, kaip pati teigia, tapti poete. E. Myles yra išleidusi 8 poezijos rinkinius. Poetas Brianas Teare’as mano, kad „Myles geniali tuo, kad rašo plačiais užmojais: jos kūryboje atsiranda vietos ir trivialioms detalėms, ir didybei, o jų sugretinimas pabrėžia tai, kokie esame maži ir kaip tampame didūs susivieniję, kaip esame paradoksaliai atskirti ir vieni nuo kitų priklausomi.“ Myles rašo ir romanus. Paskutinis romanas „Pragaras“ (Inferno) pelnė LAMBDA apdovanojimą. Myles proza avangardistinė, autobiografinė ir filosofinė. Daugelis jos pačios gyvenimo ir gyvenimo apskritai detalių čia grumiasi dėl vietos tekste, versdamos skaitytoją nuolat svarstyti, kaip jos dera tarpusavyje, kaip ir kodėl sudaro vienį, kodėl vienas gyvenimo epizodas įprasmina gyvenimą arba ne... o gal jis atsitiktinis, nes daugelis gyvenimo epizodų tokie, jų galėjo ir nebūti, o jei ir buvo, nieko iš esmės nepakeitė. E. Myles rašo ir publicistiką, yra parašiusi kelis operų libretus, ji mėgsta savo poeziją skaityti viešai, dalyvauti performansuose, įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, šių metų pradžioje ji dalyvavo projekte „Pasitraukimas į gatvę“: su keliais bendraminčiais savaitę gyveno gatvėje. E. Myles dėsto kūrybinį rašymą, yra San Diego universiteto profesorė emeritė. Pernai vasarą Lietuvoje ji vedė poezijos seminarus Amerikos poetams. Šiemet ji vėl atvyko į Vilnių dėstyti poezijos kūrybinio rašymo Vasaros literatūros seminaruose (Summer Literary Seminars). Jos interneto svetainė eileenmyles.com.

---

EILEEN MYLES apie kelią į kūrybą kalbina EGLĖ KAČKUTĖ.

Gal galite prisistatyti? Kas tokia yra Eileen Myles?

Taip, esu Eileen Myles, poe­tė, rašytoja. Pernai lankiausi Vilniuje, buvau apie mėnesį. Manau, kad tai nuostabi vieta, man čia nepaprastai patinka. Sutikau daug įdomių žmonių, tarp jų puikių intelektualių, poečių ir rašytojų. Sugrįžau čia ir šiemet į Vasaros literatūros seminarus.

Esate poetė. Koks Jūsų santykis su kūryba? Ar tai darbas?

Būti poetu, rašyti eiles – geriausias darbas, kokį galiu įsivaizduoti. Jis prasideda nejučia, darant tai, kas patinka, ir ilgainiui ši veikla užima vis daugiau vietos gyvenime. Poezija – tai žaidimas su kalba. Nors nemoku groti jokiu instrumentu, visuomet norėjau išmokti, todėl poezija tapo mano instrumentu. Žodžius galima paversti juokingais, užgauliais, žaismingais. Eilėraščius pradėjau rašyti mokykloje, buvau linksmas vaikas ir juokindavau kitus, rimuodama eilėraštukus apie bet ką. Parašiau keletą eilėraščių mokyklos užduotims, jie buvo įvertinti pažymiais, spausdinti mokyklos laikraštyje. Mokydamasi universitete, užuot piešusi žmonių portretus, atsainiai rašinėjau eilėraštukus norėdama prasiblaškyti. Poezija man visuomet patiko labiau nei pati to būčiau norėjusi. Eilėraščių rašymas atrodė kvailas užsiėmimas, bet mane tai traukė kaip neišspręstas galvosūkis. Tuomet neatrodė, kad norėčiau eiti ta kryptimi, tačiau regėjosi, kad poezija pati manęs nori ir galiausiai tapo nervingu įpročiu. Kai baigiau universitetą, pradėjau dirbti kvailus darbus ir, turėdama daug laisvo laiko, parašydavau eilėraštį. Pastebėjau, kad yra daugiau žmonių, kurie taip gyvena. Taip, tai darbas, tačiau į jį einama lėtai, nes šis darbas atliekamas tuo pat metu veikiant ką nors kita. Tik ilgainiui suvoki, kad gali poezijos rašymą padaryti savo dėmesio centru tam, kad rašytum geriau. Vėliau, kaip ir bet kokios kitos veiklos atveju, randi kitų žmonių, kurie daro tą patį, imi kurti su jais ir atrandi visą pasaulį, bendruomenę, ir kai kurie jos nariai iš to netgi pragyvena. Dabar esu viena tų žmonių, keliauju, man moka už skaitymus, rašau poezijos knygas, jas leidžia, kartais gaunu valstybės stipendijas arba privačius apdovanojimus. Tai tapo tikra. Juokinga tai, kad tik pasirinkdama tokią „netikrą“ profesiją, galiu savimi pasirūpinti. Kartais būtent tai, kas žmonėms atrodo kvaila, jums gali tikti. Reikia tik pasitikėti tuo, kad jūsų interesai yra vertingi, svarbūs ir kad jie nėra laiko gaišimas.

Klausydamasi Jūsų, pagalvojau, kad JAV dabar netgi galima įgyti poeto profesiją universitete. Ką apie tai manote?

Rokenrolas iš pradžių irgi buvo kažkas labai mažo, jaudinamo ir privataus. Juo domėjosi tik saujelė žmonių. Pankrokas iš pradžių taip pat buvo dvi grupės, žinia apie jas sklido iš lūpų į lūpas ir jaudino žmones. Tai, kad poezija tapo sritimi, kurioje galima gauti bakalauro arba magistro diplomą, ją atskiria nuo kuklių poezijos ištakų, bet tai nereiškia, kad poezija nerašoma lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Patys eilėraščiai dėl to nepasikeitė, pasikeitė tik tai, kad pasaulis tai energijai suteikia vietą. Kuo toliau, tuo labiau gyvename tokiame pasaulyje, kuriame telpa bet kas. Pastebėjus, kad žmonėms kas nors patinka, tuojau kas nors sugalvos, kaip tai parduoti, kaip tą dalyką padaryti labiau prieinamą, kaip sukurti būdą to dalyko mokyti ir mokymą apmokestinti. Nieko čia bloga, gražūs dalykai tampa verslu, ir tiek.

Norėčiau pakalbinti Jus apie vaikystę ir paauglystę. Kas tuomet buvo gero? Kas Jums patiko, o kas ne?

Buvau linksma, prajuokindavau kitus, kurdavau anekdotus ir jaučiau, kad palieku žmonėms gerą įspūdį, kad jie mane mėgsta už sąmojį. Man patiko būti stipria. Mokykloje visai nesportavome, nebuvo tokio dalyko, kaip kūno kultūra, nes lankiau katalikiškas mokyklas, bet kieme žaidžiau fizinius žaidimus, turėjome bendruomenės centrą, kuriame buvo sporto salė. Visuomet mėgau bėgioti, šokinėti, laipioti po medžius. Tuo labai didžiavausi. Kartais pamąstydavau, kad mergaitei gal ir nedera tokia būti, bet žinojau, kad man tai gerai sekasi. Kaip ir menas – labai gerai piešiau. Mėgau skaityti komiksus, apskritai mėgau skaityti, bet ypač komiksus, juos kopijuodavau. Kopijuodavau net šriftą, mane žavėjo mintis, kad menininko ranka jį išvedžiojo, kad šrifte yra tos rankos atspaudas. Tai tikriausiai vėliau mane ir nukreipė į poeziją, literatūrą. Labiausiai mėgau ranka rašytą komikso dalį. Būdama poetė, skaitau nematomų komiksų antraštes. O vaikystėje nemėgau – to, kad visi nuolatos buvo susirūpinę, ar išties esu normali, ypač dėl to, kad esu mergaitė. Tuomet mergaitės būdavo stipriai kontroliuojamos, joms buvo sukurta daugiau taisyklių nei berniukams –­ turėjo toms taisyklėms paklusti, būti tokios, o ne kitokios. Ir jei būdavo kitokios, žmonės nervindavosi, kad gal tai mergaitei ne viskas gerai arba ji bloga. Ir kai tapau paauglė, susirgau depresija... turėjau labai daug fizinės energijos, buvau laiminga ir man viskas buvo įdomu, bet kuo labiau dariausi mergaitė ir mažiau vaikas, tos „mergaičių taisyklės“ man kliudė daryti tai, dėl ko jaučiausi gerai. Žinoma, mokykloje buvo ir gerų dalykų, ne tik liūdėjau... mėgau šokti rokenrolą, mėgau skaityti, bet turėjau atrasti savo energiją.

Kaip kovojote su depresija?

Pradėjau gerti alų. Pirkau drabužius, juos net vogiau. Pradėjau elgtis netinkamai, nes labai išgyvenau dėl to, kad pati nesu gera. Gėriau, apsipirkinėjau, vogiau ir linksminausi. Jaučiausi įkliuvusi. Vėliau vėl ėmiau atrasti tuos dalykus, kurie mane traukė – muziką, meną, knygas. Turėjau draugų, be to, mene ir knygose, kurios man patiko, rasdavau užuominų apie tai, kad esama platesnio pasaulio, į kurį galiu pakliūti. Kartais tikėdavau tuo kitu pasauliu, o kartais bijodavau, kad visą gyvenimą praleisiu mažame gimtajame mieste, mažame tėvų pasaulėlyje, savo liūdesyje, savo paslaptyje, kad nesu ta, kuo mane laiko. Laimė, po truputį mano akiratis plėtėsi, po universiteto keliavau po Europą, bet pastebėjau, kad vis dar esu nelaiminga, grįžau į Bostoną, paskui keliavau po JAV. Palengva vis labiau tapau poete, radau pasaulyje vietą, kur galima kalbėti apie tai, kas esu, ir susikurti realybę, utopiją, kurioje jaučiuosi gerai. Pažinojau vyrą, vardu Frenkas, kuris dešimtąjį dešimtmetį mirė nuo AIDS. Per laidotuves vienas Frenką mylėjęs žmogus atsistojo ir pasakė: „Man labiausiai patiko tai, kad visu tuo, ką gyvenime veikė, jis pasaulį darė saugesnį Frenkui.“ Įsiminiau tą sakinį, manau, kad man atsitiko panašiai, visa savo veikla – poezija yra svarbi to dalis – kuriu sau saugų pasaulį. Nustojau gerti, nes suvokiau, kad turiu alkoholizmo problemą kaip ir mano tėvas. Nustojau gerti trisdešimties, bet dabar galvoju, kad verčiau būčiau nustojusi anksčiau, nes alkoholis trukdo kurti savo svajonę. Kurti pradėjau dvidešimties, bet trisdešimties, kai atsikračiau žalingų įpročių ir veiklų, kurios mane žeidė, atsiskleidžiau. Tapti suaugusiam reiškia rasti žmonių, su kuriais gerai jautiesi, savo gyvenimo, rengimosi stilių, žmonių, kurie apdovanoja už tai, kad darai tai, ką nori daryti. Tapimas suaugusiu, manau, yra procesas, kuriuo pasaulį sau darai saugesnį. Ir jei tau saugus pasaulis iš karto neegzistuoja, turi jį susikurti ir rasti žmonių, su kuriais gali tai padaryti.

Minėjote, kad jautėte, jog žmonės Jus laiko tuo, kuo nesate? Ką tai reiškia?

Tai susiję su lytimi ir seksualumu. Tuo metu (apie septintąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį) buvo teigiama, kad esama kažkokio „normalaus buvimo mergaite“, o aš visuomet jaučiau, kad nesu normali mergaitė, nes buvau labai berniukiška. Ilgainiui išmokau apsimesti, kad esu normali. Ir žmonėms ta mano istorija atrodė įtikinama. Vėliau suvokiau, kad man patinka moterys ir kad tikriausiai esu homoseksuali. Iš pradžių maniau, kad tai blogai, nenorėjau tokia būti, mėginau būti normali, susitikinėjau su vyrais, turėjau vaikinų. Kai pradėjau labiau pasitikėti savimi kitose srityse, ypač kūryboje, įsidrąsinau surizikuoti ir čia: sutikau moterį, kuriai kažką pajutau, ir prisipažinau tai. Nuo tada gyvenu pasaulyje, kuriame ir tai galima. Mano asmenybėje dera tiek vyriškumas, tiek moteriškumas. Manau, kad visi esame pilni įvairiaspalvių burbuliukų. Dabar madinga apsispręsti, kas esi – heteroseksualus ar homoseksualus, tačiau, matyt, visi esame mišrūs, truputį vyrai, truputį moterys, truputį žvėrys, zuikiai ir ropliai. Toks mąstymas labai išlaisvina. Bet, žinoma, menininkų bendruomenėje mano jaunystės laikais tam buvo daugiau vietos nei kitur. Džiaugiuosi, kad esu menininkė, kad galėjau sau leisti eiti tuo keliu ir sulaukti palaikymo. Aplinkui buvo daug gerų poetų gėjų ir jiems patiko, kad esu jauna berniukiška poetė. Buvau androginė, ir tai buvo gerai.

Ar norėtumėte, jog kas nors Jūsų jaunystėje būtų buvę kitaip? Kad kas nors jau tada būtų pasakęs ką nors, ką Jums būtų buvę svarbu žinoti?

O, daug dalykų! Norėjau lankyti piešimo būrelį, išmokti groti kokiu nors instrumentu, tačiau mane atkalbėjo. Būčiau norėjusi, kad mano jaunesnioji „aš“ būtų žinojusi, kad norėti ir siekti to, ko nori, yra gerai, ir jei kas nors sako „ne“, reikia rasti žmonių, kurie pasakys „taip“. Kai buvau maža, labai norėjau turėti šunį ir kažkodėl maniau, kad galiu jo prašyti. Man ne visai pasisekė, bet šiokią tokią pergalę iškovojau. Daugelyje mano tuomet skaitomų knygų rasdavau eilučių apie šunis, pvz.: Roberto Burnso eilutė „the house with neither a dog or a cat is a house of a scoundrel“ („namai be šuns ar katės yra niekšo namai“). Užrašiau ją ant lapelio ir padėjau po tėvų pagalve. Taigi, namie aktyviai agitavau už šunį. Ir tėvas, daugiau išgeriantis nei mama, kartą parnešė šuniuką. Liūdnoji dalis – mama kitą dieną jį nunešė atgal, tačiau supratau, kad tai – mažas žingsnelis pergalės link, ir tai buvo svarbu. Gailiuosi, kad dėl kai kurių savo svajonių vaikystėje pakankamai nekovojau.

Kalbant apie šunis – esate didelė šunų mėgėja, laikote du šunis, šiuo metu rašote šuns memuarus. Papasakokite, kuo Jus šunys taip žavi?

Tai, kaip šunys gyvena pasaulyje ir gamtoje, tai, kad šunys tylūs, bet be galo pastabūs. Garsi Gertrude Stein eilutė, kurioje parašyta: „I am I because my little dog knows me“ („Aš esu aš, nes mano šuo mane pažįsta“). Šunys tave mato kaip niekas kitas. Jie ne veidrodis, jie – vienas iš poros. Išmokti su jais gyventi – vienas didžiausių gyvenimo apdovanojimų. Net jei namie liūdi, vis tiek turi išeiti ir išvesti šunį. Šunį reikia vedžioti bet kokiu oru. Ir jis įkvepia. Parašiau nemažai eilėraščių, nes šuo mane nuvedė gatve, kuria pati niekuomet nebūčiau ėjusi. Mano pasaulis visuomet praturtėja susiliesdamas su alternatyviu pasauliu, kuriame gyvena mano šuo. Panašiai ir katės. Viena interneto vertybių yra tai, kad pagaliau matome slaptą kačių gyvenimą. Privatūs kačių gyvenimai tapo vieši malonumai. Tapau ir kačių mėgėja. Turiu dvi kates ir du šunis. Katės skiriasi nuo šunų, jos praninka mano intymion erdvėn. Jos mėgsta žmones, bet nėra tokios ištikimos kaip šunys. Jos kitaip skiria dėmesį, atveria kitą būdą pažinti realybę. Myliu gyvūnus. Kiekvieną kartą, kai sutinku naują gyvūną, jaučiu, kad jis mane nuves nauju keliu.

Ar Jus galima rasti „Facebooke“? Ką galvojate apie socialinius tinklus?

Dievinu socialinius tinklus, ten praleidžiu per daug laiko. Kai grįžtu namo, puolu prie kompiuterio, pasitikrinu paštą, tada einu į Facebooką, pažiūriu į Twitterį ir vėl iš naujo. Nepaliaujamai kuriu naujas taisykles pati sau, kad nepraleisčiau per daug laiko socialiniuose tinkluose, juk taip pat mėgstu skaityti knygas, stebėti šviesą, eiti pasivaikščioti. Nesinori visą laiką sėdėti nosį įbedus į išmanųjį telefoną (iPhone), todėl privalau save disciplinuoti, nemanau, kad esu viena tokia, bet socialiniai tinklai yra nuostabūs. Būdama Vilniuje pamačiau tiek daug puikių dalykų ir jais pasidalijau. Ką nors nufotografuoju, parašau komentarą ir tvytinu, tarsi kurčiau akimirksnio filmą apie pasaulį, kuriame gyvenu. O aš visuomet norėjau kurti filmus, todėl man tai atrodo fantastiška. Socialiniai tinklai man suteikė galią kurti filmus.

Ką gi, iki pasimatymo Vilniuje, Vasaros literatūros seminaruose!