Renata Šerelytė. Atminties inkliuzai

Aidas Marčėnas. „Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Beskaitydama „Kasdienyną“ aptikau eilutę, kad autorius man atleidžia nemažai nuodėmių, nes kadaise „teisingai“ perskaičiau „Sakinius“. Krūptelėjau, nes iki tol skaičiau „Kasdienyną“ smagiai, be jokio rūpesčio. O po šių eilučių staiga apėmė baimė. Parašyk, kad gudrus, dabar recenziją, kai slegia teisingo žinojimo svoris... Ir, beje, kokių nuodėmių esu prisidariusi? Et, pabandysiu...

Fiksuoti kasdienybę yra, ko gero, ir labiausiai įpareigojantis, ir neįpareigojantis žanras. Itin asmeniškas – ir tuo vertingas, nes abstraktūs samprotavimai ir nutolimas nuo savojo „aš“ neretą rašantįjį sėkmingai apsaugo nuo autoironijos. Aidas Marčėnas šiuo atveju nėra saugus. Jis yra toks, koks yra, – ir nenuostabu, kad skaitytojas, nuo soviet­mečio pratęs menininką įsivaizduoti lyg stabą, nepriima jo, kaip realaus žmogaus, su visomis silpnybėmis (Viliūtė parodė straipsniuką internete, kur žurnalistė piktinasi mano „Sakiniais“ ir vadina mane chamu bei narcizu). Viena iš menininko silpnybių – baimė, kuriai pripažinti reikia drąsos. Kaip ir rašyti šituos kasdienos fragmentus, kurie nėra vien filosofiniai pastebėjimai ar samprotavimai apie poeziją – juose nemaža ironijos ir paradokso, užgriebiančio konkrečius žmones ir reiškinius.

Kasdienyno (tai tarsi kitas „dienoraščio“ pavadinimas, savotiškas žanrinis nukrypimas) rašymas – ir savotiška avantiūra. Nes ką gi galima pasakyti apie kasdieną, kuri ištirpsta lyg nebuvus ir virsta sustingusia praeitimi, kurią užmiršta netgi mūsų pojūčiai?.. Ką jau kalbėti apie politines realijas – bene visos, kurias mini autorius, dabar atrodo it prieštvaninės, nors yra tik kelerių metų senumo. Turbūt taip pat keistai atrodys ir kitos, kurias (galbūt) užfiksuos autorius – pavyzdžiui, naujojo Seimo pirmininko žodžiai apie „oro drebinimą“ ir „uždarytą klausimą“ kalbos jausmą turinčiam žmogui sukelia daug minčių. Laiko inkliuzai su įstingusiais sovietmečio tarakonais. Todėl Marčėno „Kasdienynas“ kažkoks liūd­nas ir netgi baugus, liudijantis nevienodą kalbos ir laiko slinktį: laikas lekia įgaudamas žudikišką pagreitį, o kalba stingsta ir lėtėja, gręžiasi atgal į mitinius laikus, į priekį praleisdama informacinę naujakalbę ir paviršinius emocinius imperatyvus.

„Kasdienyno“ struktūra labai paprasta, artima poetui, nevaržančiam savęs įsipareigojimu kurti konceptualias struktūras (Niekada nebūsiu prozininkas – tingiu rašyti nebūtinus žodžius). Žinoma, paradoksas vis tiek atsiranda –­ maži kasdienos frag­mentai tik iš pažiūros gali atrodyti laisvi, palaidi, o iš esmės jie griežtai struktūruoti, visur juntama žodžio kontrolė. Mūsų dienomis, kai tekstai pilasi kaip srutos iš kanalizacijos, šis žodinis minimalizmas daro nemenką įspūdį. Fragmentukai atrodo lyg gimę iš nieko, staiga išsprogę, materializavęsi, blykstelėję ir grimztantys ten pat, į nieką. Ir sunku pasakyti, kas tai yra: pojūčio ir kažkokio seno, archajiško prisiminimo nutvilkymas (autorius dar vartoja gerą žodį „nustėrti“), eilėraščio nuojauta, kurią taip sunku įžodinti, nes visa tai, kas neįžodinama, yra gyva ir stebuklinga. Todėl „Kasdienyne“ tokia logiška seka eina eilėraštis–kinas–sapnas, vaizdas–vaizdinys–vizija. Vienas iš kito, vienas į kitą.

Patys gražiausi tie „Kasdienyno“ frag­mentai, kuriuose nutvilko kasdienybės paradoksai, kuriuose „nustėrstama“, ir koks skirtumas, prieš ką – prieš saulėlydį, šarką ant medžio šakos ar sapno nuotrupą, atsispindinčią veidrody. Svarbiausia prielaida gerai literatūrai atsirasti: neišvengiamumas. Tikra tik tai, ko neišvengsi: meilės arba mirties. Tas neišvengiamumas yra kažkoks genetiškas, fatališkas, gal ir nesveikas, nes jį bene visuomet lydi nuostaba ar siaubas. O kitąsyk ir nežinai, kas tave taip skaudžiai nutvilko. Bet jeigu kūryba yra skausmingas neišvengiamumas, vadinasi, pozityvizmu kunkuliuojantys šių dienų šūkiai „jei tik pasistengsi, tai viską padarysi“ arba „jei tik nori, tai ir gali“ – tik akių dūmimas. Šiek tiek gaila visų tų jaunų (ir ne tik) žmonių, kurie, tuo patikėję, puola į menus kaip į hobius ir projektus. Bet, tiesą pasakius, ko čia gailėtis.

Principingam žmogui skaityti „Kasdienyną“ nėra lengva – kyla pagunda pasipiktinti, kad autorius nebendruomeniškas, atsiribojantis. Arogantiškas (štai, pavyzdžiui, kokių patyčių pažeria: Visuomenės samprotavimuose apie poeziją neišmanymas maždaug tiek pat tragiškai stereotipinis, kaip ir visuomenės samprotavimuose apie politiką ar alkoholizmą). Nesuprasi, kokie religiniai autoriaus įsitikinimai (budistas, agnostikas ar, anot J. Erlicko, tarybinis katalikas). O juk aiškumo šiandien taip reikia – ir vertybinio, ir politinio (galima šiuos du žodžius sujungti brūkšneliu, to paties aiškumo dėlei).

Bet jeigu autorius „supranta ir atleidžia“, ar turime teisę ant jo pykti? Kuriam galui? Vis dėlto svarbiausia savybė, kurios iš žmogaus pageidaučiau, yra humoro jausmas (...) Kartais man net atrodo, kad humoro jausmas ženklina sielos buvimą. Ir man kartais atrodo, kad žmonės, kurie nesijuokia, neturi sielos. Tarkim, fanatikai, savosios tuštybės apsėsti. Lengvabūdiški žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai linksmi. Pižonai ir skarabėjai visokie. O „Kasdienynas“ suteikia progą pajusti, kas yra liūdnokas, šiek tiek geliantis ir saikingas humoras. Žinoma, susijęs su kalba. Giliai, iki skausmingo gyvuonies. Iki šerdies.

 

Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Čet­rauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Skandalinga knyga, kurioje autorius atskleidžia „juodžiausią savo praeities dėmę“ – toks knygos anonsas nori nenori sukelia nevalingą skaitytojo susidomėjimą. O gal geriau sakyti – instinktyvų, jeigu tik galima instinktyviu pavadinti medijų suformuotą godų, egoistišką ir paviršutinišką smalsumą.

Taigi šioje knygoje pats įdomiausias dalykas – autoriaus, dar paauglio, tarnyba SS. Faktas aiškus, tačiau kas slypi už jo? Ar tik instinktyviai susidomėjęs skaitytojas nebus nuviltas? Juk ne veltui Grassas pasitelkia tokią aiškią metaforą – svogūno lupimą. Atmintis lupama palengva, luobas po luobo, ji nėra pjaustoma, kapojama ar traiškoma, suniokojant svogūno galvutę. Pasak autoriaus, pjaustomas svogūnas verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Taigi tas svogūno lupimas yra atsargus: sluoksnis po sluoksnio, kad nebūtų nulupta per daug, kad po sausai šiugždančio ateitų drėgnojo eilė. Šiek tiek panašu į archeo­logo ar restauratoriaus darbą, kai atidengiami kultūriniai praeities sluoksniai.

Kita vertus, Grassas, be svogūno, turi ir kitą, „pagalbinę“ atminties įsivaizdavimo formą. Tai inkapsulė – gintaro gabalėlis, inkliuzas, kuriame sustingęs vabzdys, „kuris ką tik dėjosi erke“, kerpė, pušies spyglys ir pan. Taigi ir Grasso vaikystės bei jaunystės prisiminimai kažkuo panašūs į tokius sustingusius inkliuzus, iš kurių nebeišvaduosi savęs paties – vaiko, renkančio gintarėlius Baltijos pakrantėje, paauglio, įsimylėjusio juodakasę mergaitę, įstojusio į jungfolką ir sėkmingai „išmušinėjančio“ skolas iš motinos kolonijinių prekių krautuvėlės klientų. Vėliau – jaunuolio, kiek pamišusio dėl karinių žygdarbių, karo belaisvio, „Burbacho kalio“ darbininko, prikabinėjančio vagonėlius šachtoje, akmentašio Kornefo, vėliau – Mogo akmentašių dirbtuvėse, kultūrinio alkio kamuojamo meno studento ir galiausiai –­ pradedančio rašytojo, maniakiškai ieškančio pirmojo savo sakinio, frazės, nuo kurios prasidėtų romano rašymas...

Ši frazė, beje, pacituojama kūrinio pabaigoje: Prisipažinsiu: aš esu laikomas gydymo ir priežiūros įstaigoje. Žinoma, reikia tik dėkoti kūrybiškai autoriaus atminčiai, šnabždančiai kiekviename nulupamo svogūno lukšte, nes Grasso kūriniai (ne tik garsieji romanai, bet ir eilėraščiai, pjesės, skulptūros ir piešiniai, netgi, sakyčiau, jo grojimas kavinėje skalbimo lenta ir antpirščiais) lydi mus nuo pirmojo „Svogūno lupimo“ sakinio, tarsi viskas jau būtų sukurta ir sugalvota tada, kai svogūnas tik mezgėsi, kai atmintis tik formavosi. Rašytojo vaizduotė daugelį gyvenimo kely sutiktų žmonių transformavo ir pavertė kūrinių personažais, nuskriausdama prototipus, kaip dažnai atsitinka – Grassas prisipažįsta, kad Oskaras Maceratas, „Skardinio būgnelio“ veikėjas, Grasso antrasis „aš“, gerokai įspūdingesnis negu jis, autorius...

Romanas sudarytas iš 11 skyrių, kurių kiekvienas savaip apibrėžia ir apibendrina vienokią ar kitokią atminties atkarpą (luobą). Šios atkarpos prisodrintos buities detalių, tradiciškai kreipiančių jaunuolį maišto link (ankšti vaikystės namai ir bendra išvietė keturioms šeimoms), taigi karinė tarnyba atrodo ne tik kaip būtinas iniciacijos ritualas, bet ir kaip išsilaisvinimas iš įkyrėjusios rutinos. Gausu kultūrinių aliuzijų: nuo vaikystėje renkamo „dailės“ albumo, knygų, kino teatro, muzikos, vis labiau besiformuojančio meno alkio ir sėkmingai nuslopinto mokyklinio mokymosi poreikio, siejamo su muštru ir rutina.

O tos tarnystės SS – ne tiek ir daug, ir to septyniolikmečio, pakliuvusio į karo mėsmalę, tiesiog gaila, nes juk matyti, kad tąja tarnyste jis visai nesididžiuoja ir jos neheroizuoja. Veikiau jau sarkastiškai ir be jokių iliuzijų žvelgia į savo patirtį. Pavyzdžiui, į laikotarpį karo belaisvių stovykloje, kai nuolat teko kęsti alkį – gal todėl užsirašė ne į stovykloje vykstančius inžinerijos ar stenografijos, o į virimo kursus. Įspūdingas skyrius („Prie stalo su svečiais“), kur virėjas iš Besarabijos ant lentos piešia kiaulę ir išskirsto ją gabalais: mentė, šoninė, galva, kojos, paūdrė, kiekvienai kūno daliai – atskiras receptas (man ypač įstrigo šaltienos paruošimas). Truputį primena Imre’s Kerteszo, Vengrijos žydo, irgi nobelisto, išgyvenimus koncentracijos stovykloje: buvo paskelbta, kad karas baigėsi ir kaliniai išvaduoti, bet šie saldų žodį „laisvė“ įsisąmonino tik tada, kai baigėsi džiugus sambrūzdis ir jiems pagaliau išvirė sočios guliašo sriubos.

Skyriuje „Trečiasis alkis“ pasakojama, kaip jaunasis Giunteris, norėdamas pasiruošti stojimui į Meno akademiją beigi užsidirbti, plušo akmentašių, gaminančių užsakymus kapinėms, dirbtuvėse. Šiek tiek primena E. M. Remarque’o „Juodąjį obeliską“ – tragikomiška abiejų veikėjų situacija nenuspėjamos būties akivaizdoje. Štai, pavyzdžiui, Giunteris vargsta su ožka Genoveva, kurią akmentašių dirbtuvių savininko žmona kiekvienam mokiniui laisvalaikiu liepia ganyti, ir ožka jį lyg tyčia nutempia prie ligoninės, kurioje ne tik laksto dailios seselės, bet galbūt ir kankinasi kokia nors kitoje būtyje panirusi Izabelė. Giunteriui palikus dirbtuves, ožka šoka po tramvajumi. Būtų juokinga, jeigu nebūtų tragiška.

Kaip ir kiekvienas sąžiningas kūrinys, „Svogūno lupimas“ – liūdnai sarkastiškas, su geliančio humoro kibirkštėlėmis, atviras ir savikritiškas, čia nerasi šiuolaikiniams madingiems rašytojams būdingo lengvabūdiškumo, kažkodėl vadinamo „savitu stiliumi“. Grasso sakinys – kaip kalto kaukštelėjimas akmenin. Todėl suprantama ir autoriaus meilė mechaninei rašymo mašinėlei „Lettera“, šiais kompiuterių laikais atrodanti atavistinė. Bet kai pagalvoji – beldimas klavišais nebūtinai panašus į grojimą pianinu, tai primena ir akmens kalimą. Gal tik toks tvirtas sakinys ir gali įskelti atminties inkapsulę, kuri atrodo nepajudinama. Kas žino...