Renata Šerelytė. Ir baisu, ir gražu, ir juokinga

Daiva Čepauskaitė. „Baisiai gražūs eilėraščiai“. – K.: „Žalias kalnas“, 2017.

 

Turbūt visa kūryba vaikams prasideda nuo suvokimo, kad tai, ką papasakosi, turi būti gražu ir baisu. Kai ne tik „auksinė skruzdėlė“ pakutena širdelę, bet ir, tarkim, pilvą susuka. Ką jau kalbėti apie šiurpius pagaugus, einančius nugara!.. Galbūt tai ir yra kūrybos prasmė ‒ kelti savotišką šiurpą, baugulį, gal ir nepasitenkinimą. Ji nesusijusi su žinojimu, patirtimi ir šių dviejų praktikų išugdytais skaitymo malonumais, veikiau su kažin kuo užmirštu, bet nepamirštamu ir egzistuojančiu šalia mūsų nepriklausomai nuo literatūrinės pažangos. (Pastarąją galima traktuoti maždaug taip pat, kaip mokslo pažangą, kuri niekada nestovi vietoje, eina priekin septynmyliais žingsniais nežiūrėdama, ką sumindė.)

Tas užmirštas archajiškas dalykas glaudžiai susijęs su kalba ‒ žodžio spalva, intonacija, kirčiu, priegaide, melodija, disonansu, sakinio ritmika. Kitaip tariant, su poezija, pagimdžiusia visus žanrus ir galbūt netgi pačią kalbą. Todėl nenuostabu, kad subtilią poetinę klausą turinti ir liūdnam ironiškam egzistencializmui atstovaujanti Daiva Čepauskaitė eilėraščius suskirstė į gražius ir baisius (trečiąjį skyrių „Virtuvės poezija“ galima suvokti kaip tarpinę būseną; man jis labiau susijęs su baisiais, o ne su gražiais eilėraščiais, ko vertas vien „Kulinarinis tvanas“). Žinoma, galima ginčytis, kam toji skirtis išvis reikalinga, kai pavadinimas liudija dviejų priešybių jungtį. Galbūt ji skirta suaugusiam skaitytojui, mėgstančiam žinoti, kas yra kas.

„Gražūs eilėraščiai“ ‒ gausiausias skyrius, į kurį sutilpo tradicinės tematikos (apie rūką, mamą, lietų, draugą, žiemą ir kt.) kūriniai. Tekstai lyg ir niekuo nestebinantys, tvarkingi, maloniai melodingi. Gal ne veltui autorė pati siūlo šį skyrių praleisti; bet... to niekaip nepavyksta padaryti, nes pats pirmasis eilėraštis „Auksinė skruzdėlė“ yra savotiškas ars poetica, aiškiai ir nedviprasmiškai liudijantis, kodėl materialinės naudos neduodančius, neapčiuopiamus ir gyvybiškai nebūtinus eilėraščius reikia skaityti. Tai paaiškina šios puikios eilutės: „...bet kartą aš eilėraštį skaičiau, / už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai, / ir tapo viduje kažkaip keisčiau“ („Auksinė skruzdėlė“, p. 5). Juk iš tiesų poezija visų pirma yra keistas dalykas: kai tik pradedi ją normalizuoti, išvaduoji iš tos keistumo būsenos, pritaikai kieno nors skoniui ir supratimui, imiesi madingos temos ir formos, ji tiesiog išnyksta. Nenuostabu, kad ir auksinė skruzdėlė čia visai neprimena gamtiškosios skruzdėlės ‒ tai kito pasaulio kūrinys, keistas ir nepasiduodantis preparavimui.

Labai smagu, kad ir šio skyriaus eilėraščiai ne visai atitinka gražaus eilėraščio kanoną ‒ žiūrėk, ima iš išlenda kokia negraži eilutė („trumpėja diena, o snarg­lys / panosėj mano vis ilgėja“, „Sodininko daina“, p. 16; „rūkas tyliai sau rąžos, / kartais pirsteli švelniai“, „Mėlynas rūkas“, p. 6). Minkštas, netgi glotnus rimavimas ‒ nėra nei atsitiktinio, nei nuspėjamo, nei pretenzingo rimo. Ir jeigu kur nors kyšteli koks disonansas, jis atrodo esąs savo vietoje, nes poezijoje, tegu ir gražius eilėraščius kuriant, reikia šiek tiek paįžūlauti, parodyti taisyklėms nosį.

D. Čepauskaitės eilėraščių gražumas neįgrysta, nes nėra nusaldintas, veikiau liūdnokas, švelniai ironiškas. Galbūt tą subtilią ironiją pajus ne kiekvienas jaunasis skaitytojas, tačiau poezijai ji būtina, ypač kai subtiliosios humoro rūšys it kokie Raudonosios knygos gyvūnai sparčiai nyksta iš mūsų gyvenimo, kartu išsinešdamos ir teksto formos suvokimą ‒ kūrinio scenarijų, atomazgą, kulminaciją, antrąjį planą, potekstę. Tai tinka ir eilėraščiui.

Įdomus D. Čepauskaitės eilėraščių pasakotojas. Kadangi autorė ‒ dramaturgė, eilėraščiuose tarsi nėra pasakotojo, kuris būtų paties autoriaus ego. Bandoma pažvelgti iš skirtingų pusių, kelių veikėjų akimis: berniuko, sodininko, paukščio, abstraktaus pasakotojo. Bene įdomiausias yra berniukas, kurio akimis smalsiai žvelgiama į aplinką („violetinėm blakstienom / klapsi gėlės vazone,“ „Rytas, kai labai norisi miego,“ p. 18; „sniego pievagrybiai sniego pievelėj“, „Trumpai apie sniegą“, p. 21), liūdima ir graužiamasi, keliami egzistenciniai ir labai paprasti klausimai. Pavyzdžiui, kaip elgtis su žiema, kuri panaši į vargšę kosinčią senutę („kas į vidų senutę įleistų? / Kas nuo kosulio duotų jai vaistų?“, „Senutėlė žiema“, p. 23). Nors atsargumas nugali ir žiema į vidų neįleidžiama, paperka gražus, empatiškas ir kiek liūdnokas žiemos personifikavimas.

Prie pačių gražiausių priskirčiau „Apie meilę“: svarstant, kas yra meilė, ne teigiama ar iliustruojama įkyrėjusiais truizmais, bet klausiama. Paprastai, juokingai, su aksomine graudulio gija. „Ar mylėsi mane, jeigu būsiu bjaurus / ir liežuvį parodysiu dėdei? / Jei rūkysiu pieštuką ir pūsiu garus? / Grindimis garsiai stumdysiu kėdę?“ (p. 28)

Baisių eilėraščių nėra tiek daug, kiek norėtųsi, ‒ gal autorė nenorėjo gąsdinti jaunųjų skaitytojų tėvų. Įdomu būtų paanalizuoti, ko iš tiesų bijo vaikai ir ko – suaugusieji, kokios baimės – tik­ros, archetipinės, o kokios – sukurtos, suformuotos dažniausiai medijų ir popkultūros. Galima būtų teigti, kad sukurtomis šiuolaikinėmis baimėmis žmogus dažnai užmaskuoja pačias giliausias ir baisiausias, kurių neįmanoma ištverti be tikėjimo, be metafizikos. Tokia archetipinė yra nebūties baimė: ne tiek pačios mirties, kiek visiško išnykimo, verčianti atsigręžti, kartais ir labai nenorom, į gyvenimo prasmės klausimus. Net ir poezijoje vaikams. Ir nebūtinai baisiuose eilėraščiuose. Pavyzdžiui, net minėtame eilėraštyje „Apie meilę“: „Jeigu bus apsiniaukęs ir pilkas dangus, / ar mane tu vis viena mylėsi?“ (p. 28) Juk čia kalbama ne apie orą, o apie visus baisumus, kurie laukia vaikų, įžengiančių į suaugusiųjų pasaulį, ‒ smurtą, abejingumą, panieką gyvybei, veidmainystę, godumą ir tuštybę.

Gal ir gerai, kad autorė, pasirinkdama temas, yra atsargi. Žinoma, įpareigoja ir klasikinio eilėraščio žanras ‒ niekur taip gražiai nesuskamba klasikiniai rimai, kaip šiurpiose eilutėse. Eilėraščių vyksmo vieta konkreti, apibrėžta, apimanti nedidelę erdvę: spintoje, po lova, žiūrint pro langą į sodą, kuriame siaučia aud­ra – „šmėklos daugiarankės“ („Aud­ra“, p. 31). Archetipinė tamsa, įkūnijanti išnykimo šiurpą, įgauna šiuolaikiškų siaubo filmų klišių: „Jos plaukai lyg sulipę sliekai, / lūpos juodos ir sausos lyg plutos“, „Tamsa“, p. 35). Kita vertus, kuo ne antikos Medūza Gorgonė, kuriai negalima žiūrėti į akis.

Voras ‒ kita populiari siaubo filmų klišė, susijusi su nesąmoninga kito, kitokio baime, kurią kino verslas ne tik kursto, skatina, bet ir sąmoningai išdidina. Kaipgi autorei, turinčiai puikų humoro jausmą, tuo nepasinaudoti. Jos vaizduojamas voras panašus į veiksmo filmų kilerį, kurio aukos – vaikas ir jo išmanusis telefonas („Štai jis eina, eina, nesustoja, / viena koja išspiria duris, / Naują telefoną kita koja / Jis sutraiško. Tikras kraugerys“, „Voras“, p. 35).

Dar vienas archetipinis siaubo objektas ‒ vieta po lova. Kodėl po lova, o ne virtuvės spintelėje ar šaldytuve, kuriame nuolat genda apšvietimo lemputė, sunku pasakyti. Turbūt dėl to, kad žmogus, eidamas miegoti, nenujaučia, kokie košmarai jo tyko: aiški aliuzija į nesuprantamą sapno pasaulį, kuriame neveikia kasdienė logika. Taigi ir D. Čepauskaitės eilėraščio „Po lova“ subjektas ‒ amorfiškas, tamsus, sapniškas. Netgi aiškiai išreikštas jo žmogėdriškumas yra keistas ir šiurpus, nes kam gi sapno būtybei kišt į puodą vaiką ir paskui palikti ant lovos jo „virtus pieninius dantis“ (p. 39)?

Man šie eilėraščiai labiau gražūs nei baisūs galbūt todėl, kad nenutrūkstamai susiję su, tarkim, eilėraščiu „Apie meilę“, kuris byloja, jog visas šias mažąsias nebūties formas galima ištverti, kai šalia yra mylimas ir mylintis žmogus. Visai kaip Tuve’s Janson knygoje „Kometa artėja“: pasauliui gresia katastrofa, o muminukas dėl to nesijaudina – greičiau bėkim namo, mama ką nors sugalvos.

Trečiasis skyrius „Virtuvės poezija“ labai žavus, gaila, kad trumputis, bet, tiesą pasakius, teksto ekspresionizmas tai atperka. Eilėraščio vieta – virtuvė ‒ tokia gyva, gaivališka ir tikra, kad prieš ją nublanksta visi gyvenimo būdo interjerai, skirti ne gyventi, o demonstruoti visokius iki gyvo kaulo įgrisusius sveikos ir madingos mitybos eksperimentus. D. Čepauskaitės virtuvėje gyvi net daiktai. Jie man primena Hanso Christiano Anderseno pasakas, kuriose imbrikas, tabokinė ir kojų suolelis pasakoja vienas kitam visokiausias istorijas, kupinas ir baisių, ir keistų nutikimų, ir nebeaišku, kur riba tarp gyvo ir negyvo, tarp daikto ir žmogaus.

„Virtuvės poezijoje“ nemaža teatrališkumo, kuris gal būtų nuobodus, jeigu ne autorės poetinė klausa ir humoro jausmas. Jeigu kyla kulinarinis tvanas, tai ne dėl to, kad kažkas pamiršo užsukti virtuvės čiaupą. Drama užsimezga lupant svogūną, o kai verkia ne tik lupikas, bet ir visi kiti, net šaldytuvas, grikiai ir spagečiai, tikrai gali tikėtis stichinės nelaimės. Šis žavus eilėraštis išsiskiria ne tik vykusia hiperbole (tvanas kyla nuo ašarų), bet ir švelniai parodijuojamo herojinio epo elementais („Vien tik burokas, vyrukas drąsus, / Pakvietė gelbėtis brolius visus“, „Kulinarinis tvanas“, p. 42). Švelnios parodijos nusipelno ir melodramiška operetė ‒ blynelis įsimyli keptuvę („o, leisk su tavim dar pabūti, / kol perdurs man širdį šakutė“, „Arija iš operos „Kulinarija“, p. 45).

O šauniausia, kad virtuvės poezija, nors to iš jos nesitiki, turi labai pozityvią moralitė: „...nes gyventi virtuvėje sveika!“ („Naktis virtuvėje“, p. 41)

Pabaigoje – apie Ievos Babilaitės iliustracijas. Nesiginčysiu su manančiais, kad jos nevaikiškos. Be to, baugu man, diletantei, vertinti dailininkės darbą. Tiesiog pasakysiu, kad iliustracijos – nesaldžios ir neinfantilios. Ne iliust­ratyvios, o meditatyvios. Man patinka viršelis, kur auksinės skruzdėlės lyg koks lietaus šuoras pereina į rudens lapų rusvumą ir pilkai violetines sambrėškio spalvas, taip pat patinka puslapiai, kur skrenda ir plevėsuoja lyg iš sukarpytų popieriaus skiautelių sukurti veikėjai ir daiktai, proporcijomis primenantys vaikiškus piešinius, tačiau visai ne buitiški, o keisti, tuo pat metu lyg baisūs, lyg gražūs, lyg juokingi...

Lyg slėptų už savo pavidalo kitas dimensijas, kitas proporcijas. Visai kaip D. Čepauskaitės poezijoje.

Draugai