Renata Šerelytė. Keisti ir baisūs, bet mirtingi

Howardo Phillipso Lovecrafto pavardė atmintyje įstrigo senokai – pirmuosius į lietuvių kalbą verstus jo apsakymus skaičiau iliustruotame mėnesiniame, 1991 m. pradėtame leisti žurnale „Taip ir ne“. Katedros aikštėje stovėdavo nedidelis autobusiukas, kuriame pardavinėdavo žurnalą. Atsimenu, nusidriekdavo nemaža eilė, nes, išlindus iš sovietinio įšalo, tokie leidiniai buvo egzotiška naujiena (populiarumą liudija ir skaičiai: 1991 m. „Taip ir ne“ tiražas siekė 50 000 egz., 1993 m. – 20 000 egz. ). Šiame žurnale ir perskaičiau garsųjį H. P. Lovecrafto „Skaliką“ – ko gero, vieną geriausių jo apsakymų.

1993 m. „Vagos“ leidykla išleido anglosaksų rašytojų apsakymų rinktinę „Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos“ (sudarė Kęstutis Šidiškis). Joje publikuoti trys H. P. Lovecrafto apsakymai: „Piktasis dvasininkas“, „Skalikas“ ir „Pibodžių palikimas“. Į rinktinę pakliuvo ir didelę įtaką H. P. Lovecraftui turėjusių Algernono Black­woodo ir Ambrose’o Bierce’o kūriniai.

Tačiau išsamios rašytojo kūrybos rinktinės reikėjo ilgokai palaukti. Geriau vėliau negu niekada, tačiau vis tiek apmaudu, nes tai, ką H. P. Lovecrafto weird fiction įkvėpė, jau seniai virto literatūros, meno ir popkultūros istorija. Ko vertos prozininko kūrybos sąsajos su kinu: R. Scotto „Svetimas“ („Alien“), atrodo, įkvėptas H. P. Lovecrafto apysakos „Kthulhu šauksmas“. Galime sielvartauti, kad esame amžinai paskutiniai Europos pagonys ir vis atsiliekame nuo raštingų šalių, bet galime ir džiaugtis skaitydami tikrą siaubo klasiką, išsiskiriančią iš šiuolaikinių siaubo rašytojų-gamybininkų tekstų.

Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“. Sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė ir Andrius Kunčina. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“. Sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė ir Andrius Kunčina. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

H. P. Lovecrafto kūryba nėra skirta maloniai praleisti laikui, nes per daug niūri, bet nėra skirta ir gąsdinti, nes per daug asmeniška, autentiška, savotiškai ilgesinga. Niūrus, tamsus, beviltiškas autoriaus pasaulis įtraukia ir užburia; nori nenori susimąstai apie tokias būties dimensijas, apie kurias vengiama ne tik šnekėti, bet ir galvoti. Nes pasijuntama nesaugiai: iš po kojų išspiriamas pagrindas, kurį mėgstame vadinti žmogiškuoju pasitikėjimu, užtikrintumu, sveiku protu. Sveiko proto H. P. Lovecrafto pasaulyje nedaug, nors juo visur liguistai bandoma remtis (tai liudija gausios išnašos ir pastabos, nurodančios įvairius šaltinius, autorius, įvykius). Šis aspektas, sakyčiau, gąsdina labiau nei vien ezoterinių kapų paslaptys ir atgyjančių pabaisų kupinas tekstas – tvirta, netgi sausoka H. P. Lovecrafto prozinė tekstūra pripildoma niūrios poetinės magijos.

Tematiniu požiūriu „Tykantis tamsoje“, išskyrus kelis apsakymus, gana vientisas ir koncentruotas. Dominuojanti tema – žmogaus susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu, keliančiu didžiausią siaubą. Šis nežmogiškumas, be abejonės, dažniausiai nežemiškos kilmės, tolimas ir svetimas.

Kai kuriuose apsakymuose nemenka Edgaro Alano Poe, kurį H. P. Lovecraftas godžiai skaitė, įtaka. Apsakyme „Dagonas“ pasakojama apie pabėgusį iš laivo jūreivį, atsidūrusį keistoje, klaikioje, sapniškoje vietoje ir ten susitikusį baisią būtybę („Milžiniškas, panašus į Polifemą ir keliantis pasišlykštėjimą, it iš košmariškų sapnų atklydusi pabaisa (...)“, p. 17). Siužetas ir kai kurios detalės (sapniškosios vietos aprašymas, juodi jūros vandenys, žmogų apimantis siaubas) primena E. A. Poe apsakymą „Rankraštis, rastas butelyje“. H. P. Lovecrafto „Vėsus oras“, atrodo, paveiktas E. A. Poe kūrinio „Tiesa apie tai, kas nutiko ponui Valdemarui“. E. A. Poe buvo linkęs žavėtis tuo metu visuomeniniam gyvenimui, mokslui ir kultūrai įtaką dariusiais pseudomokslais (mesmerizmu, gyvūnų magnetizmu) ir tai atsispindėjo daugelyje jo kūrinių. Ne išimtis ir H. P. Lovecraftas, kurio „Vėsus oras“ – duoklė populiariai gyvenimo po mirties temai, įvilktai, žinoma, į šiurpulingą atmosferą ir siaubą. Abiejų autorių apsakymų pabaigos – gana panašios, liūdnos ir baisios, niekais paverčiančios pakilią citatą apie valią ir sąmoningumą, kurie neva turėtų būti stipresni „net už organinę gyvybę“ (p. 39).

Manau, apsakymas „Skalikas“ – H. P. Lovecrafto vizitinė kortelė. Tekstas labiau primena ne apsakymą, o baladę, kurioje ataidi fatališko blogio sugundytos, trokštančios išsivaduoti, bet jau pasmerktos žmogaus sielos šauksmas. Tai vienas iš nedaugelio rašytojo kūrinių, kuriame žmogaus pasirinkimą būti rafinuotu kapų plėšiku lemia sąmoninga valia. Geruoju nesibaigia, bet argi to reikėtų tikėtis.

Panaši apsakymo „Pikmeno modelis“ idėja: dailininkas taip įtaigiai tapo siaubingas, pasišlykštėtinas pabaisas, kad paveikslus ištverti gali ne kiekvieno akys. Vėliau paaiškėja, jog visos nutapytos pabaisos yra tikros – pasakotojas randa nuotrauką, kurioje Pik­menas nufotografavęs vieną iš savo modelių. Kodėl dailininkas tai daro, jeigu žiūrovus nuo tokių meno kūrinių apima isterija, jei žmogaus sąmonė jų nepriima, jei estetikos supratimas iškreipiamas, o moralės kriterijai neveikia – sunku pasakyti. Galbūt dėl paties meno. Tokio, kokį suvokia dailininkas. Arba tai savotiška priklausomybė – kaip ir „Skaliko“ veikėjai, menininkas mėgaujasi savo iškrypimais, nors giliai širdyje žino, kad tai siaubinga.

Ilgas apsakymas „Spalva iš kosmoso“ primena mokslinę fantastiką: iš kosmoso atklydęs meteoritas nukrenta niekuo dėto fermerio žemėje ir jame esanti mįslinga gyvybės forma sunaikina viską: ūkį, žmones, gyvulius, augalus, netgi žemę. H. P. Lovecraftas fiksuoja šio žemės lopinėlio žūtį pamažu augindamas įtampą ir pasitelkdamas įspūdingas detales (vaizduojamas pragaištingas šulinys labai primena Ray’aus Bradbury’o apsakymą „Sielų šulinys“, kuriame Marso šulinys suryja astronautų sielas). Kaip ir būdinga H. P. Lovecraftui, bejėgiai ne tik žūčiai pasmerkti fermos gyventojai, bet ir nieko patarti negalintys mokslininkai, ir vietos šerifas, ir apylinkių gyventojai. „Spalva iš kosmoso“ – tipiškas katastrofizmo tematikos kūrinys, kuriame viskas nulemta iš anksto.

Įspūdingiausios, geriausiai weird fiction literatūros meistro esmę ir prigimtį išreiškiančios yra rinktinėje skelbiamos keturios apysakos: „Kthulhu šauksmas“, „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“, „Beprotybės viršukalnės“ ir „Už laiko ribų“. Visų jų moto galėtų būti A. Blackwoodo žodžiai, kuriuos H. P. Lovecraftas pateikia apysakos „Kthulhu šauksmas“ įžangoje: „Gali būti, kad tos didžiosios jėgos ar būtybės išliko (...) kad išliko neįtikėtinai tolimas laikotarpis, kai (...) sąmonė galbūt įgydavo tokius pavidalus ir formas, kurie buvo jau seniai pasitraukę tuo metu, kai Žemę užplūdo sparčiai besivystanti žmonija (...) tų formų fragmentišką atminimą išsaugojo tik poezija ir legendos – ten jos vadinamos dievais, pabaisomis, įvairiausių rūšių ir skirtingos kilmės mitinėmis būtybėmis...“

Citata iliustruoja H. P. Lovecrafto apysakų pobūdį: nežmogiškumas rodomas pasitelkiant tautosakos, etnologijos, mitų, religinių kultų ir įvairių autorių – istorinių veikėjų, menininkų, filosofų, tyrinėtojų ir mokslininkų – tyrinėjimus bei kūrinius. Gana rimtas jų turinys ir gausa patiklesniam skaitytojui gali kelti įspūdį, kad visa tai tiesa. (Žinant, kuo žmonės tiki, nebūtų keista.)

Tiesą pasakius, šiek tiek trikdo sąvoka „absoliutus nežmogiškumas“, ypač pirmasis dėmuo, nes visose minėtose apysakose H. P. Lovecrafto sukurtos būtybės žmogui artimos tuo, kad yra fizinės: turi kūną, apdovanotos fiziniais pojūčiais, jų elgsenos modelis kartais gana žmogiškas ar net gyvuliškas (Kthulhu, atsibudęs iš tūkstantmečio miego, pirmiausia užsimano papietauti ir suėda keletą jūreivių). Kita vertus, šios būtybės yra fizinės, todėl peršasi išvada, kad ir mirtingos. Jų gebėjimas užsikonservuoti kaip grybų sporoms ir anabiozės būsenos išbūti daugybę laiko – visai natūralus. Biologiškai pagrįstas netgi būtybių atsinaujinimas: kalmaro-grifo-varliagyvio hibridas Kthulhu, perrėžtas laivo pusiau, sugeba skubiai regeneruotis. Kiti veikėjai – mįslingi padarai iš žvaigždžių ir kitų planetų, dėl tam tikrų tikslų laikinai ar amžiams įsikūrę Žemėje, – irgi nėra nemirtingi. Tačiau mirdami savo smegenis ir pojūčius perkelia į kitus kūnus.

Nežmogiškumą pirmiausia reikėtų sieti su išvaizda – baisia, keista, šokiruojančia. Svetima žmogaus akiai. Kita, kitokia išorė susijusi su pavojumi, grėsme, perspėjimu. Su tuo, ko žmogaus protas negeba suprasti, paaiškinti. Kitokia ne tik nežmogiškų būtybių išvaizda, bet ir jų kuriama kultūra, tikslai, egzistencijos prasmė.

„Beprotybės viršukalnėse“ pateikiamas ateivių iš žvaigždžių, neatmenamais laikais įkūrusių Antarktidos gelmėse koloniją, miesto architektūros aprašymas. Iš lėktuvo žvelgiantiems žmonėms miestas pasirodo kaip miražas, vaizdas, kuriuo gali abejoti, laikyti jį netikru, fikciniu, sapnišku – „(...) žmogui neregėtos ir net neįsivaizduojamos architektūros miestas, kurio didžiulės juodų it naktis mūrų sankaupos įkūnijo siaubingą pasityčiojimą iš geometrijos dėsnių (...)“ (p. 241). Bet kai žmonės nusileidžia tyrinėti miesto į požemius, į gelmes, jis tampa ne tik apčiuopiamas, realus, bet ir siaubingas būtent dėl savo realumo: „(...) visi aplinkui esantys kontūrai, matmenys, proporcijos, papuošimai ir visos kitos šito šventvagiško senovinio statinio architektūrinės detalės laikė paslėpę kažką giliai svetima žmogaus prigimčiai“ (p. 267).

Svetimumas žmogaus prigimčiai itin vaizdžiai atsiskleis vėlesnėje mokslinėje fantastikoje, tarkim, Stanisławo Lemo „Soliaryje“. S. Lemo okeanas panašus į požeminį H. P. Lovecrafto Antarktidos miestą, skiriasi tik tuo, kad okeanas gyvas ir aktyvus, formuojantis pavidalus, kurių reikšmės ir tikslingumo žmogaus protas neįstengia suvokti. Kita vertus, „Beprotybės viršukalnėse“ pavaizduoti šogotai – iš ląstelinio audinio išauginta pigi darbo jėga, pastačiusi didingąjį požeminį miestą, tačiau vėliau sukilusi prieš savo šeimininkus ir juos sunaikinusi – įspūdingi ne tik kaip vaizduotės padarai, bet, atsižvelgiant į vietoje nestovintį mokslą, įmanomi ir realybėje. Šita įmanomybė juos daro dar baisesnius.

Išskyrus „Kthulhu šauksmą“, visose trijose apysakose autorius bando suvokti nežmogiškumą, suprasti jo esmę, o tam neužtenka vien keistos ir baisios išvaizdos – reikia įsigilinti ir į tai, kas vadinama siela, dvasia. H. P. Lovecrafto vaizduojami Didieji Senieji (iš žvaigždžių atkeliavusios būtybės) yra itin aukštos civilizacijos atstovai ir primena Stepheno Spielbergo „Dirbtinio intelekto“ ateivius. Bet pastarieji, palyginus su Senaisiais, gerokai kilnesni ir nesavanaudiškesni, be to, tyrinėja žmonių civilizacijos likučius, o Senieji viešpatauja Žemėje, kurioje žmonių nėra ir dar milijonus metų nebus. Susidūrus su Laiku kaip fatališka, negailestinga dimensija, kurioje žmogaus gyvybė ir netgi žmonijos egzistavimas – tik trumputis pokštas, darosi iš tiesų nejauku. Kalbėti apie sielą, dvasią, tikėjimą, amžinybę tampa sunku, gal net neįmanoma.

Tačiau galima nusijuokti – juokas, beje, gerai gydo nuo visokios niūrasties – ir pasakyti sau: taip, esu mirtingas, menkas, trumpalaikis, bet aš esu žmogus, ir tai šį tą reiškia. Todėl su šypsena galima žvelgti ir į žodžius, kad H. P. Lovecrafto tekstai – „tarsi skiepai nuo egocentrizmo“. Nes tiems, kam tokių „skiepų“ reikia, šie nepadės. O kiti galbūt turi išsiugdę natūralų imunitetą. Nežmogiškumas ir kitų pasaulių būtybės yra daug platesnė tema, kad būtų galima ją koncentruoti tik į tamsiąją, fatališkąją, katastrofiškąją pusę. Netgi kosmosas nebūtinai turi būti nepažinus, šaltas, baisus, priešiškas. Negi mes tiek daug apie jį žinome, kad galėtume susidaryti nekintančią nuomonę?

Tamsieji H. P. Lovecrafto kūriniai atskleidžia vieną būties ir metafizikos pusę, priversdami pajusti žmogaus trapumą ir laikinumą, kosmoso šaltį ir negailestingą nežmogiško proto valią. Jie gana įtaigūs, kad silpnesnių nervų skaitytojas porą naktų neužmigtų, o galbūt net patikėtų, jog tikrai buvo organizuota ekspedicija į Antarktidą tyrinėti požeminio ateivių miesto ir tyrinėtojai nežinia nuo ko išprotėjo. Todėl prieš rinkimus ar kitas akcijas, kur reikia ne tik sveikos nuovokos, bet ir sveiko pašaipumo, patarčiau H. P. Lovecrafto neskaityti – labai sustiprės nuotaika, vadinama „kur nusirito pasaulis“, ir tai atsilieps rinkimų rezultatams. O mūsų Seime tų ateivių iš kosmoso, nenutuokiančių apie paprasto žmogaus gyvenimą ir poreikius, jau ir taip gana.

Pabaigoje pridursiu, kad pasidžiaugus pagaliau pasirodžiusia H. P. Lovecrafto rinktine, norėtųsi kada nors sulaukti ir Montague’o Rhodeso Jameso, ir A. Bierce’o, ir A. Blackwoodo rinktinių, kurios paskatintų atidžiau pažvelgti į aplinkui plytintį įdomų žmogiškąjį pasaulį. Ir išbandytų skaitytojų nervus. Kaip be šito.

Draugai