Magdalena Tulli. „Yda". Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Magdalenos Tulli romano erdvėlaikis primena savotišką teatrą, kurio ištakos – pasąmonėje, keistame žaidime, kurį neretas vaikas mėgsta žaisti vaikystėje: ant žemės arba asfalto nusibraižyti menamo pasaulio ribas (pavyzdžiui, menamų kambarių erdvę) ir jame „apsigyventi", trumpam pamirštant supančią realybę. Šitas „suplanuotas" pasaulis patogus tuo, kad nekvaršinant galvos galima ištrinti ir vėl iš naujo nubrėžti jo ribas –­ perkurti, pertvarkyti pasaulį.

„Ydoje" į vaikiško žaidimo erdvę keistai, su disonansais įsibrauna tai, ką galima sąlygiškai pavadinti suaugusiųjų tvarka. Autorė „nubraižo" miestą, kuriame aiškiau apibūdintas, išryškintas tik pats centras, tik pati miesto idėja, o visa kita nyksta paribiuose, paraštėse. Jeigu vaiko vaizduotė tuos paribius suvoktų kaip tęstinę erdvę, suaugusysis traktuotų kaip baigtinę; tai riba, už kurios veikėjas negali išsiveržti. Romane, nors jis ir pabrėžtinai „dalykiškas", racionalus, netgi sutirštinant to racionalumo spalvas, neišvengiamai bus susidurta su transcendencijos problema. Kanceliarinę kartais primenanti kalba sukuria kafkiško absurdo įspūdį (pavyzdžiui, dangus apibūdinamas kaip tamsus aksomas, sidabrinėmis vinimis prikaltas prie pušinių lentų karkaso –­ ir visai rimtai iškeliamas klausimas, kas būtų, jei pasakotojas pareikalautų visas vinis grąžinti „griežtai pagal sąskaitą", nes yra įtarimų, kad žvaigždės reikalingos „tik vis gudresniems piktnaudžiavimams pridengti, ir pats jų egzistavimas sukuria apgavystės pamatą", p. 158).

Nieko nepadarysi – tai šiuolaikinio plokštėjančio, padėklu virstančio pasaulio aktualija; įprasta, kad ne tik mąstymo, bet ir dvasinio išgyvenimo reikalaujantį transcendentinį reiškinį imamasi aiškinti empirinėmis klišėmis ir šablonais. Objektas ir funkcija neretai nebeatitinka sveiko proto nustatytų jiems reikalavimų (pavyzdžiui, kad ir paplitęs suvokimas, kad švietimas yra objektas, o kultūra – jo funkcija, nors sunku suprasti, ką veiktų švietimas, jeigu nebūtų kultūros, kuriai jis tarnauja). Panašu, kad laikui bėgant pamatysime ir daugiau tokių funkcijomis virtusių objektų.

Kalba yra vienas iš veiksnių, šiuolaikiniame pasaulyje kuriančių transcendencijos įspūdį – tai, kad mes uždaromi į „nubraižytą" pasaulį, vis labiau liudija medijų, politikos, neretai – ir modernaus meno kalba (krūptelėjau, iš televizoriaus išgirdusi frazę „padebesių šimtinė" (versta iš „nebesnaja sotnia"): nejaugi žodis „dangus" reiškia tik apyžlibio žurnalisto iš lėktuvo mestą žvilgsnį?). Todėl M. Tulli sakinys apie grąžintinas sidabrines vinis man pasirodė toks svarbus: ko gero, mūsų medijoms jau nedaug betrūksta iki tokio „blaivaus ir teisingo" požiūrio. Veikiausiai dėl šiuolaikinio žmogaus individualumo nykimo ir asmenybės eižėjimo rašytoja pasirinko ir tokį mįslingą pasakotoją, skylantį į daugelį pavidalų. „Jei esu notaras...", „jei esu notaro tarnaitė", „jei esu tas ne laiku gimęs vaikas" – „jei esu" čia tarsi ir netiktų, sklandžiau skambėtų „jei būčiau", tačiau toks savotiškas tariamosios nuosakos iškreipimas byloja apie neapibrėžtą pasakotojo vaidmenį šiame keistame erdvėlaikyje ir esamojo laiko iliuziją.

Todėl ir romano konfliktas atrodo dirbtinis, iliuzinis. Kažkur miesto paribiuose įvykus menamai katastrofai, nulinio tramvajaus linija atvažiuoja minia pabėgėlių tamsiais, vatalino prikimštais paltais ir su savo ryšuliais užplūsta miesto centrą. Konfliktas atrodo besąs nulemtas ir nepaaiškinamas jokia logika, nes pabėgėliai nieko blogo nedaro, bet jie – su paltais, ir dar labai prastais, todėl miesto gyventojų pasąmonėje iškart prabunda iki tol taikiai snaudęs teritorijos gynimo instinktas. Taigi prieš paltus kovon stoja uniformos (lakūnų, policininkų, gvardiečių, karišku diržu persijuosusio švarką studento) ir gerai pasiūti kostiumai (notaras, kepėjas etc.). Žinoma, nugali tie, kurie neturi ydos, arba kliaudos – gal šis žodis geriau tiktų apibūdinti puikiai siuvėjo pasiūtam kostiumui. Tiesą pasakius, yda šiame kartoninių maketų pasaulyje atrodo besąs pats žmogiškumas, ypač žmogiškoji fiziologija: ir kraujas, ir išmatos, ir gleivės iš jo šalinami netgi kažkaip desperatiškai, maniakiškai (pagimdžius pabėgėlei moteriai, naujagimis iškart pradingsta, o į šuns išmatas įmynusių lakūnų apavą karštligiškai nuplauna kavinės padavėjas).

Romano pabaiga savaip simboliška –­ pabėgėliai taksi išvažiuoja į Ameriką, sugaudomi siautėjantys prieglaudos našlaičiai, turintys revolverį su vienintele kulka ir terorizuojantys miestelį, studentas nusijuosia karišką diržą, netekdamas vilčių tapti uniformuotuoju, taigi aukštesnės kastos žmogumi. Autorė įvardija romano pabaigą kaip laimingą – ar gali būti kitaip mūsų gražiame pasaulyje, kuriame netgi po gausybės lavonų, pabaisų nasrų ir kosminių katastrofų sukeltų kataklizmų viskas baigiasi gerai?

Ir vis dėlto „laimingai susiklostęs veiksmas neatneša palengvėjimo" (p. 174) – perspėja autorė, ir skaitytojui nesunku suprasti, kodėl. Tereikia atidžiai perskaityti romano pabaigą. Ar snarglėti našlaičiai, kurie svajonių šaly verčiasi plėšikavimu naktimis ir „nepasidalindami žalių penkių dolerių banknotų ryšulių, mojuoja vieni kitiems prieš nosis spyruokliniais peiliais" (p. 172) – laimingi ar nelaimingi?.. Neišvaizdi notaro tarnaitė, svajojusi apie mylimąjį teisininką, Amerikoje „ryškiai išsidažiusi, kas vakarą ateina į švytintį barą gatvių sankryžoje" ir iš drybsančių ant pliušo sofų teisininkų gali rinktis kurį norį – advokatą, notarą ar teisėją. Pasakotojas teigia, kad „geriau jai nė negalėjo pasitaikyti" (p. 172), ir sunku jam nepritarti, žinant, kad kartoniniame miestelyje ji buvo visų ujama ir niekinama. Autorė bando įkūnyti savo personažų laimės iliuziją – ir nors ji labai reali ir netgi apčiuopiama, visgi dingteli mintis, ar ir čia nebus kokio kito pasaulio maketas.

Imre Kertész. „Be likimo". Iš veng­rų kalbos vertė Algirdas Jakulis. –­ Vilnius: „Alma littera", 2010.

Vengrijos žydų rašytojo Imrės Kertészo romanas, kaip jis pats teigia savo interviu (Imre Kertész: „Visa mano kūryba skirta XX a. funkcionaliajam žmogui", www.bernardinai.lt/straipsnis/-/113119), Nobelio literatūros premija buvo apdovanotas kaip liudijimų literatūra. Tačiau, kaip pats rašytojas ne kartą pabrėžia, „nesu tiesiog žmogus, išgyvenęs Aušvicą. Esu žmogus, patyręs įstabią istoriją", dalykus, kuriuos „patiria šventieji". Šiuo atžvilgiu jo liudijimas primena Viktoro Franklio išgyvenimus koncentracijos stovykloje, kur ant ribos balansuojant žmogiškumui, atsiveria ir įstabumas, ir šventumas, atsiskleidžia, pasak Franklio, ir „kiaulės", ir „šventieji". Nes normalus gyvenimas, šiaip ar taip, nugludina žmogų ir bent jau dėl išorinio padorumo verčia prisitaikyti, laikytis bendrabūvio taisyklių.

Kita vertus, Kertészo savitumas pagrįstas tuo, kad jis kalba apie funkcionalųjį žmogų, suformuotą totalitarinės sistemos ir pamiršusį, koks jis iš tiesų buvo, praradusį save. Didelėmis baisybėmis romane nespekuliuojama, nors turėtume tikėtis jausmingo, dramatiško, romantiško liudijimo, ko tikisi ir kiti, romano pasakotojui grįžus iš lagerio. Juk romantizmas puikiai tinka blogiui dramatizuoti. Labai iškalbingas epizodas, kai „vieno demokratinio laikraščio" žurnalistas klausinėja pasakotojo apie lagerio „baisenybes" ir „tikruosius siaubus", „lagerių pragarą", dedasi labai suprantąs pasakotojo išgyvenimus ir netgi prašo atleidimo. Plika akimi matyti romantikos ieškotojas: po jausmingais žodžiais slypi pragmatiko nuojauta, kaip patirtas baisybes paversti pramonės objektu (užsimena pasakotojui apie „straipsnių ciklą", kuriame jis galėtų „atverti pasauliui" savo širdį). Kita vertus, ir pats autorius savo interviu užsimena apie holokaustą, virtusį tokiu vartojimo objektu. (Nuvažiavęs į Buchenvaldą, išvydo klibinkščiuojančius žmones kalinių drabužiais.) Tai, be abejo, verslo planas pritraukti daugiau turistų, argi už tai smerksi. Bet tada nejučiomis kyla mintis, kad verslo planą galima išplėsti: barakus užpildyti nuteistaisiais iki gyvos galvos, pastatyti prižiūrėtojus su rimbais, sargybos bokšteliuose – kareivius su automatais, praverstų ir veikiantis krematoriumas, ir muilo virimo cechas, o apskritai, „tikra" stovykla būtų geriausias turistų traukos objektas.

Kitas svarbus Kertészo romano bruožas – tai, kad pasakojimas anaiptol nėra ironiškas, stengiantis išspausti juodą humorą, prisitaikyti prie rašymo mados, egzistencinius dalykus paverčiančios skaitytojams priimtina tragikomedija. Jo pasakojimo būdą geriausiai apibūdintų paties rašytojo žodžiai, pasakyti apie Albert'o Camus „Svetimą" – toji knyga „padėjo atrasti man laimę, kylančią iš širdgėlos". Galima būtų teigti, kad ir Kertészo knyga neretam skaitytojui galėtų suteikti šią prabangą – įstabumo akimirkos plyksteli jo tekste netikėtai, net užima kvapą. Štai kad ir toks pavyzdys: į Buchenvaldą iš Aušvico atvežtas pasakotojas grožisi nauja aplinka, džiaugiasi geresnėmis sąlygomis, sužino, kad netoli stovyklos yra „kultūros požiūriu garsus miestas, Veimaras" ir visai netoli, stovyklos teritorijoje, auga medis, kurį savo rankomis pasodino Goethe ir kuris „nuo mūsų, kalinių, tvorele apsaugotas" (p. 106). „Viską apibendrinus" ir palyginus su Aušvicu, be jokio netikėtumo nuskamba prisipažinimas: „Galiu pasakyti, kad Buchenvaldą aš greitai pamilau."

Kitas įstrigęs epizodas – kai garsiakalbis paskelbia, kad kaliniai yra laisvi, o pasakotojas laukia, kada gi atneš sriubos. („tik apie laisvę girdėjau, ir nė vienos užuominos, nė vieno priminimo apie šiandien negautą sriubą. Suprantama, ir aš truputėlį džiaugiausi, kad esame laisvi, bet nieko negalėjau padaryti, tiesą sakant, apie sriubą buvau priverstas galvoti: pavyzdžiui, vakar taip nebūtų atsitikę", p. 193). Ir tik tada, kai po sumaišties stovykloje paskelbiama, kad kaliniams pradedama virti soti guliašo sriuba, „tik tada su palengvėjimu atsilošiau į pagalvę, tik tada manyje kažkas iš lėto atsileido, tik tada pagalvojau – galbūt pirmą kartą rimčiau –­ ir aš apie laisvę" (p. 193). Įžvelgti čia ironiją ar humorą būtų keista, nes tai gryna kaip deimantas širdgėla.

Savitas Kertészo pasakojimo bruožas – nedramatizuoti ir neromantizuoti blogio. Blogis jam yra banalus. Totalitarinė sistema su savo funkcionaliais sraigteliais – taip pat. Vargu ar ką bendro ji, kaip socialinė, o kartu ir metafizinė sankloda, turi su tuo gyvenimo įstabumu, kuris švysteli net didžiausio absurdo sąlygomis: „juk net ten, prie krematoriumo kaminų, pertraukose tarp kančių irgi buvo kažkas, kas panėšėjo į laimę. Visi klausia tik apie nuotykius, apie „siaubus", tačiau man galbūt kitoks išgyvenimas liks įsimintinas" (p. 215). Galima sakyti, kad linksmos širdgėlos persmelktas Kertészo romanas daug daugiau pasako apie blogį, nei dramatiški ir romantiški liudijimai, kuriuose linkstama padaryti įspūdį, suformuoti išankstinę nuostatą. Romanas „Be likimo" to nesiekia – jau net pats kūrinio pavadinimas yra savaip ironiškas, bylojantis apie determinizmo reliatyvumą; žmogui virstant funkciją atliekančiu mechanizmu, žodis „likimas" tampa netgi juokingas. Ir vis dėlto tai įstabus pasakojimas, kaip žmogus ir absurdiškiausiomis egzistencijos sąlygomis stengiasi susigrąžinti savo likimą ir susieti jį su kitų žmonių likimais, kad banalusis blogis jo nepražudytų.