Alvydas Augustinas Jegelevičius. „Vydutis". – Vilnius: „Naujoji Romuva", 2014.

 Argi nedžiaugsminga suvokti, koks tolerantiškas ir korektiškas šiuolaikinės literatūros pasaulis? Prozininkai priprato, kad poetai rašo romanus, poetai dar nelinkę susitaikyti su prozininkų rašoma poezija, bet pripažįsta tai kaip literatūrinės demokratijos faktą, ir niekas neduoda per galvą žuvų pardavėjui, jeigu jis užsimano parašyti poemą apie jūrą. Nuostabu, kad rašymas tapo terapija, edukacija, saviraiška, išpažintimi ir satisfakcija, ir tegu tik pabando kas nors dėl to pasiginčyti. Tuoj priminčiau sovietmečio rašytojus, kurie būdavo sugrūdami į cechus ir sekcijas, ir neduok Die, išlįsi iš savosios – liksi kaip pienės pūkas transcendencijos skersvėjuose.

Štai todėl ir į kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus vaikystės prisiminimų knygą „Vydutis" reikėtų žvelgti be išankstinės, sovietmečio cechų kultūros suformuotos nuostatos. Alvydas Jegelevičius – kūrybinga asmenybė, jungianti du pradus – kalbą ir muziką, ir, kaip matyti iš žanro pasirinkimo, – grynas, be jokių priemaišų lyrikas, tęsiantis gyvybingiausias lietuvių literatūros tradicijas. Nieko neišmanau apie muzikinę kompoziciją, bet veikiausiai šias tradicijas autorius tęsia kaip savo profesijos atstovas: tekstas įdomus kaip savotiškas muzikinis literatūrinis eksperimentas, tai liudytų specifinė skyryba ir griežta kiekvieno fragmento struktūra (žodžių skaičius). Ir, žinoma, teksto leitmotyvai, kurie knygos tekste pasikartoja stipriau ar silpniau.

Tiesą pasakius, šią knygą reikėtų skaityti labai susikaupus – ne dėl to, kad tekstas sunkus ar nesuprantamas, pilnas mįslingų metaforų, aliuzijų. Veikiau atvirkščiai – jis atrodo perdėm lengvas, trapus, ažūrinis, atrodo, pūstelėsi –­ ir nuskris kartu su vasaros voratinkliais. Ir tai stebėtina, nes kalbama ne tik apie šviesiąją vaikystės pusę – šmėsteli ir biliūniški pirmojo „Kliudžiau" išgyvenimai, ir mirties šešėlis (juk vaizduojama sudėtinga pokario gyvenimo kasdienybė), ir asmeninio tėvų gyvenimo peri­petijos (įsidėmėtinas tėvo, „pagrobusio" savo vaiką, epizodas, gyvenimas pas „juodąją tetą"). Beje, skaitydama aptikau ir sąsajų su Jurgio Kunčino knygomis – „Baltųjų sūrių naktimi" ir „Didžiosios žiurkės šešėliu"; ir tai nieko nuostabaus, nes ir Jegelevičius, ir Kunčinas augo ne tik tame pačiame miestelyje, bet ir tuo pačiu laiku, ir, kaip paaiškėjo knygos pristatymo vakare, buvo geri pažįstami. Ryškūs ir didžiojo saulės užtemimo vaizdavimai, ir metalo rinkimo vajus (Kunčino personažas į supirktuvę atvelka tanko šarvą, o Jegelevičiaus Vydutis –­ bombą). Žinoma, panašumų yra tik tematinių, nes abiejų autorių stilistika gerokai skiriasi, taip pat ir žanro suvokimas bei jo įvaldymas, teksto dinamika ir gyvybingumas, psichologiniai personažų portretai.

Bet kam reikalingi tie specifiniai ir nemalonūs profesiniai dalykai!.. Na, „grynajam" rašytojui jų, kaip besi­džiaugtum rašymo euforija, vis dėlto reikia. Bet autoriui, siekiančiam dvie­jų menų sintezės, tai atleistina. Be to, tekstų nuoširdumas jau yra palikęs nemenką įspūdį daliai lyrinės tradicijos gerbėjų. O juk skaitytojas visada teisus.

Silvija Laurenčikaitė ir Jarlas Aleksandras Brantingas. „Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepapras­ti nuotykiai". –­ Vilnius: „Bernardinai.lt", 2014.

 Ši į dailės albumą panaši knyga yra dviejų autorių kūryba. Tekstas – Silvijos Laurenčikaitės, piešiniai – Jarlo Brantingo. Sakytum, viskas aišku, galima atskirti tekstą nuo piešinių ir imtis jo analizės, piešinius palikus dailės specialistų įvertinimui. Tačiau skaitant tekstą nepalieka mintis, kad ir pačioje teksto dvasioje esama jaunojo dailininko vaizduotės ir idėjų, tik jas įkūnyti palikta labiau patyrusiam, literatūrą išmanančiam žmogui, taigi teksto autorei Silvijai Laurenčikaitei. Gal ir suklysiu taip teigdama, bet manau, kad daugelis tekste įterptų eilėraščių yra sumanyti ir galbūt netgi parašyti Jarlo – su vaikams būdinga sintakse, autentišku, kartais negrabiu, bet mielu žodynu, taisyklingo kirčio nepai­symu, kuris vaikų kūryboje irgi būna žavus, bet suaugusiajam neatleistinas, nes liudija arba kalbinės klausos stoką, arba atsainų požiūrį į profesionalaus rašymo kriterijus. Taigi tokie posmai kaip „Ant vaivorykštės / sūpuoklių / supos musės / visos juokės" (p. 27), „Rugpjūtis / Žvaigždes surinko / Į švarko kišenes / Ir paslėpė" (p. 84) yra būdingi vaikams, nesugadintiems literatūrinių klišių (kas yra gražu, o kas negražu), o štai eilutės „Jauti –­ / Prie židinio namų / Dvasia sušyla, / It pasiklydusi / Ir nerami / Keleivė" (p. 180) arba „Dangaus skliaute / Baltasis paukš­tis / Plačiais sparnais / Tolyn jau neš / Vaikystės pasaką. / Ir vasarą. / Ir vakarą..." (p. 205) jau sukelia įtarimą, kad čia bus suaugusiojo kūryba; tik suaugusieji gali taip įkvėptai adoruoti banalybę.

Sutikčiau su Kęstučiu Urba, anotacijoje teigiančiu, kad knygos pasakojimas nuoseklus ir nepretenzingas. Ir sužmogintų musių Cupės ir Zupės personažai, ir jų nuotykių aplinka taip pat nėra pretenzinga, galima netgi teigti, kad visai neblogai išnaudojama literatūrinė lietuvių vaikų literatūros tradicija (Vytauto Tamulaičio vabzdžių pasaulio vaizdavimas), tačiau... kas galėtų pasakyti, kur slypi gyvo teksto paslaptis? Ar užtenka „nepretenzingo" pasakojimo, mokėjimo neblogai rašyti, nuoširdumo ir gerų norų, kurių svarbiausias – pavaizduoti pasaulį gražų, mielą, tolerantišką?.. Ar tai tikrai svarbiausias vaikų literatūros uždavinys? Ar autoriai nepamiršta, kad šalia grožio ir gerumo egzistuoja jų priešybės?.. Senosios autentiškos pasakos (tarp jų – ir lietuvių) susilaukia priekaištų dėl jų baisumo, žiaurumo, tiesmukiškumo ir panašių dalykų, pamirštant, kad pasakų tikslas nėra vien pamaitinti vaiką saldžia uogiene, bet ir išmokyti kovoti su pabaisa, įkvėpti drąsos, ugdyti kovos dvasią, suvokti pasaulį ne tik kaip materialią, bet ir kaip dvasinę struktūrą.

Kita vertus, ar šiuolaikinė vaikų literatūra bekelia sau uždavinį pasipriešinti ne tik blogiui, bet ir banalybei?.. Kartais tenka išgirsti nusistebėjimų, kodėl lietuviai neturi kažko panašaus į J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą", juk lietuvių mitologija gana turtinga, visokių kaukų, nelabųjų ir laumių –­ nors vežimu vežk. Bet vien lietuvių mitologijos neužtenka – reikia suvokimo, kad mitologija yra tik fonas, tik antras planas, kad literatūrai reikia ne tik metafizinių įžvalgų, kovos dvasios, bet ir, nors tai banaliai skambėtų, asmeninės autoriaus atsakomybės ir aiškių moralinių principų. Autorius irgi turi būti kovotojas.

Tiesą pasakius, kur kas atlaidžiau būtų galima žiūrėti į šiuolaikinės vaikų literatūros tendenciją „lengvėti", jeigu tekstai būtų iš tiesų juokingi, šmaikštūs ar pagaliau – keisti, „trenkti", nekasdieniški. Neretame vaikų literatūros kūrinyje trūksta pačios kalbos, atveriančios vaizduotės, pasakos, mito ir kalbos pasaulį, o ne primityviai mokančios ko nors ir naudingo, bet seniai žinomo. Deja, banalybė šiandien beveik visada moko ko nors naudingo, aktualaus, inovatyvaus (niekaip negaliu atsikratyti nuojautos, kad C. S. Lewiso „Kipšo laiškuose" minimas Filologinis pragaro padalinys ir mūsų daliai prikūrė nieko nereiškiančių ir sąmonę plaunančių žodžių). Cupės ir Zupės nuotykiai – uogienės virimas, įkritimas į šaltibarščius, kelionė į miestą ir Karlo Linėjaus apdovanojimas, poezijos vakaras, kuriame varlė suryja pusę klausytojų – gali būti nepaprasti, netgi juokingi, bet kūrinio kalba to neįrodo. O juk gebėjimas sukurti nepaprastumo atmosferą visų pirma slypi kalboje. Pasakojimui trūksta dinamikos, gyvumo, žodžio drausmės, pernelyg daug grožėjimosi ir aprašinėjimo, nejaučiama deminutyvų keliamo pavojaus.

Dailininkai juokauja, kad visi vaikai moka piešti, ir tiesiog stebėtina, kodėl ne visi suaugusieji tampa dailininkais. Rašytojas pasakytų, kad ir ne visi vaikai, rašantys eilėraščius, tampa poetais. Galbūt Jarlas galėtų ne tik piešti, bet ir rašyti?.. Pats, be kitų pagalbos?.. Galbūt jo vaizduotė sukurta ne tik tapybai, bet ir žodžio raiškai?.. Jei kada rašys, tegu jo vaizduotės personažai būna tikri, gyvi, tokie, kokie jam išeina tapyboje.

Kazys Saja. „Liepsnojanti". –­ Vilnius: „Alma littera", 2013.

 Pavadinti Kazį Sają lietuvių vaikų literatūros klasiku būtų tikrai ne per skambu – tokie kūriniai, kaip „Ei, slėpkitės!" ar „Už nevarstomų durų" (pastaroji vaikystėje man ypač patiko savo paslaptingomis alegorijomis), manyčiau, nurungs ne vieną dabar populiarią vaikų literatūros knygą ir išliks vaikų literatūros istorijoje. Kita vertus, niekas neatims ir to nuostabos bei paslaptingumo jausmo, kuris apimdavo, skaitant „Už nevarstomų durų". Ne kiekviena knyga šį pojūtį suteikia.

Pastaruoju metu autorius savo žvilgsnį nuo nykštukų ir elfų pasaulio kreipia į kasdienybę, į vaikų ir paauglių gyvenimo aktualijas, jų tėvų, draugų aplinką, psichologines ir socialines problemas. Kaip pavyzdį galima paminėti apysaką „...kurio nieks nemylėjo" („Alma littera", 2005), kuriame vaizduojamas nelengvas tėvų apleisto berniuko likimas. Šiek tiek kitokios problemos atsiveria apysakoje „Liepsnojanti": penkiolikmetė Radvilė, tėvams išvykus uždarbiauti į Ameriką, lieka gyventi su močiute. Ir atsitinka taip, kad vieną dieną močiutė sulaukia baisios žinios: jos anūkę kažkas bandė sudeginti. Nusikaltėliai susekami ir išaiškinami, tėvai, sukrėsti Radvilės nelaimės, grįžta iš Amerikos, močiutė su savo vaikystės draugu kunigu Karuža (autorius vėliau prisipažįsta, kad tai yra jo alter ego) Radvilę globoja ir guodžia. Bet Radvilei nuo to nė kiek ne geriau – jos veidą ugnis nepataisomai sužalojo, ir ji trokšta nusižudyti.

Siužetas paprastas, nepretenzingas, šiurpus nusikaltimas suteikia jam įtikinamo psichologizmo (tikroviškas Purono ir jo bendrų pavaizdavimas), galbūt šiek tiek sunkiau pateisinti tik močiutę ir kunigą Karužą. Žinant, kokie siaubingi gali būti paaugliai, Radvilės elgesys su jais perdėm švelnus, kalbėsena neutrali, labai tvarkinga. Penkiolikmetė šiek tiek padrasko senukams akis, bet tai visai nepanašu į situaciją, kai vaikų psichiatrai šiuolaikinius paauglius apibūdina kaip „sproginėjančias ato­mines bombas". Na, bet gal Radvilė tiesiog gera mergaitė, kokių kartais būna. Deja, gana blanki –­ bet kitaip ir negali būti, nes autorius baigiamajame žodyje prisipažino, kad „šioje knygelėje labiausiai tapatinau save su atsakymų nežinančiu kunigu Karuža. Radvilė – tik sena ir skaudi žmogaus vidinio ir išorinio grožio tema". Bet juk joks paauglys nesutiks būti „tik" kažkokia „tema". Knygoje reikia tapatintis tik su juo, nes jis yra viso pasaulio centras. Atsakymų į klausimus reikia ieškoti, būnant jo kailyje. Tai tikrai nelengva, bet galbūt įmanoma padaryti – maištas, įsiūtis ir pyktis giliai paveikia mūsų matricas paauglystėje, taigi nėra taip, kad šie jausmai išnyktų be pėdsako.

Nelengva rašyti knygas, kurių cent­ras – liepsnojantis ir sproginėjantis paauglys, o autorius – tik kuklus stebėtojas, tik trigrašio kaišiotojas, kuriam „pagrindinė tema" nuolat liepia užsičiaupti. Autorius juk nori išdėstyti ir apginti savo įsitikinimus, savo tiesas, savo požiūrį. Tačiau tik tada, kai požiūriai kovoja, jiems reikalinga ir gynyba. Niekas nešoka ginti tvirtovės, jeigu jos niekas nepuola.