Renata Šerelytė. Mūsų liūdnasis egzistencializmas

„Debesis ant žolės. Lietuvių novelės antologija, 1994–2014". –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Ši novelių antologija išskirtinė ne tik todėl, kad pasirodė daugiau kaip po trisdešimties metų pertraukos (paskutinė lietuvių novelistikos antologija „Žalias laiko vingis" išėjo 1981 m., leidykla „Vaga"). Anto­logijoje „Debesis ant žolės" išspausdintos visų Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatų novelės, skelbtos „Metų" žurnale nuo 1994 iki 2014-ųjų. Kitas išskirtinumas – noveles lydi laureatų kalbos, pasakytos įteikiant premiją; jas drąsiai galima pavadinti esė. Taigi geras pasiūlymas skaitytojui – vietoj vieno gauni du.

Tiesą pasakius, esė šiandien visiems įprasta – kas tik jų nerašo, kaip ir eilėraščių. Nelabai ir nustebinsi. O kas gi yra novelė šiandien? Skaitytojui, rašytojui, leidėjui?.. Vienišas, izoliuotas, nesuprantamas žanras, kurio prigimtis artima eilėraščiui, vadinasi, jis dar pasmerktas būti nepopuliarus.

Niekada nepamiršiu vienos leidyklos komercijos skyriaus vadovo veido, kai jis tarė žodį „novelė": jame atsispindėjo toji globėjiška, atlaidi išraiška, kuri atsiranda, kai žiūri į vaiką, pusprotį arba svajotoją, neįvertinantį savo galimybių. Žinoma, toji išraiška nestokoja ir gailesčio, kuris labai netoli nuo paniekos. Bet man visai dėl to nepikta – greičiau netgi nuostabu, kad toji išraiška taip gerai atitinka vadovo žanro supratimą, kad jis nepai­nioja šio žanro su romanu ar poema, kas neretai atsitinka, pavyzdžiui, televizijoje. Ir šiuo atveju žodis „novelė" suveikė kaip saugiklis – kai jį ištaria komercijos skyriaus vadovas, autorius iškart užsičiaupia, nebent būtų puskurtis pustoniams ir niuansams, o juk novelistai paprastai tokie nebūna. (Todėl nieko ir nebesako.)

O kadangi pristatant šią antologiją ne kartą skambėjo žodžiai apie novelės ir eilėraščio giminystę, prigimtį, panašumą, visiškai natūralu, kad leidėjui reikia apsisaugoti nuo kvailystės, nuo beprotystės, nuo įkyraus kaip niežai egzistencializmo, kurį šie žanrai įkūnija. Novelė bloga tuo, kad „per greitai pasibaigia", anot paprasto skaitytojo, liudijančio, kad vertybė yra tai, ką galima ilgai gromuliuoti ir atrajoti. Kad nemažam skaitytojų ratui žodžio drausmė, sakinio tikslingumas, teksto juvelyrika, kompozicijos principai apskritai neįdomūs, ir sunku būtų dėl to priekaištauti, nes šiuolaikinio skaitytojo skonio kriterijus formuoja ne tik madingos literatūrinės tendencijos, literatūrinis snobizmas, bet tiesiog rinkos pasiūla, kuri pagrįsta pataikavimu vartotojui: išmesti į rinką tai, kas bus garantuotai nupirkta ir suvartota. Tai dažniausiai būna pigūs, greitai pagaminami, fabrikiniai dalykai –­ ne „rankų darbo".

Taigi novelė literatūrinėje rinkoje figūruoja kaip savotiška prabangos prekė, skirta nedideliam, specifiniam vartotojų kiekiui. Pasitelksiu Danutės Kalinauskaitės žodžius tam pailiustruoti: „O prabangą, kaip teigė A. Tocqueville'is, gali sau leisti tik aristokratinių šalių literatūros, ne demokratinių, nes demokratinių skaitytojams reikia lengvų, greitai skaitomų knygų, elementarių formų grožio, kuriuo galima būtų mėgautis tuojau pat, o svarbiausia – būtinai ko nors nauja ir netikėta" (Danutė Kalinauskaitė. „Kauleliai, peilis, susmulkėjimai", p. 283).

Bet, kita vertus, būtent leidyklos, turinčios stiprius komercinius skyrius, išleido G. K. Chestertono „Tėvą Brauną", E. A. Poe „Raudonosios mirties kaukę", O'Henrio „Išminčių dovanas", J. Joyce'o „Dubliniečius", Bitės Vilimaitės „Papartynų saulę", Etgaro Kereto „Ilgintis Kisindžerio" –­ kam tai skirta, demokratams ar aristokratams?..

Gal būtent lietuviška novelė, nors ja ir turėtumėm didžiuotis, turi kažko, kas nepatinka leidėjui?.. Kai imi mąstyti apie tai, į galvą ateina vien šablonai. Agrarinė poetika, lyrinis panteizmas, būtojo laiko martirologija... Štai ir aptariamos antologijos pavadinimas „Debesis ant žolės" – gražus, bet vėlgi kažkoks „šlapias", kiek verksmingas, vėl lietus, vėl Lietuva... Prisiminiau prancūzų kalba išleistą lietuviškos novelistikos rinktinę, pavadintą „Des âmes dans le brouillard" („Sielos rūke"; Presses universitaires de Caen, 2003, sudarė Loreta Mačianskaitė). Ką gi, matyt, mes amžinai pasmerkti plūduriuoti lietuviško egzistencializmo vandenyne. Tiesą pasakius, tai joks trūkumas, gal net privalumas, – priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Kai šiuolaikinis pasaulis ima darytis panašus į vienmatę plokštumą (nepaisant virtualių erdvių ir išmanių technologijų), tai gali būti netgi įdomu. Tačiau toks liūdnas egzistencializmas ir „graudžiai gražus buvimas" (pasak Juozo Apučio) leidėjui nepatinka, ir tiek. O požiūris, kad novelistika savo prigimtimi turėtų būti ne tik poetinė, bet ir filosofinė, teologinė, leidėjui, ko gero, dar nemalonesnis.

Kai ėmiau skaityti šios antologijos noveles, išryškėjo jas jungiantys šešėliai, medžiaginės gijos – nelengva juos apibūdinti, pavadinti poetiniais, emociniais, loginiais, struktūriniais ar kitokiais. Romualdo Granausko peteliškės šešėlis siejasi su Valdo Papievio aprašomu ant šakos nutūpusiu kopūstinuku ir per jo šešėlį nuropojusia skruzde. Dar – su Juozo Apučio drugeliais ant japoniško skėčio; juo mergaitė kapinėse dengiasi nuo lietaus. Savaip tai siejasi ir su Petro Dirgėlos novele – lovoje gulinčiu Ažukalniu, kuris kiaurą dieną spokso į juodą tašką ant sienos, ir Renatos Šerelytės neįvardytu vabzdžiu (o gal ir ne vabzdžiu), ropinėjančiu senos mokytojos akinių stiklais. Čia ir „balkšvas angelas", šmėstelėjęs veidrodyje (Bitė Vilimaitė. „Ta mergaitė").

Liūdnas egzistencializmas, kad ir kaip jį neigtum ar stengtumeisi padaryti linksmesnį. Kažkas vyksta ir tuo pat metu – nevyksta. („Nieko čia neįvyko" – dažnas priekaištas novelei.) Gal iš tiesų?.. Ką norėjo pasikviesti Rimanto Šavelio novelės veikėjas, padėdamas dvi taureles ir dvi lėkštes, ir nuo ko užsirakino? Ką lyg trapų žvėrelį dėžėje užkala (užrakina ir nuo smalsių akių paslepia) Vido Morkūno novelės herojus ir nuo ko lyg baikštus žvėrelis pabėga Lauros Sintijos Černiauskaitės novelės herojė Elena?..

Pasaulio plokštėjimas neišvengiamai susijęs su paaiškinimais: nesuprantamas dalykas arba turi paaiškėti, arba yra atmetamas. Taigi daug nuostabą keliančių dalykų šiandien lieka už borto. Novelė – ne išimtis. Jeigu ji norėtų (galėtų) prisitaikyti prie laiko ir mados, turėtų tapti žanru, įkvėptai adoruojančiu banalybę, panašiu į sveikinimo koncertų tekstus. Arba eiti į kitą kraštutinumą – tapti labai dinamišku mini romanu. Jo modelį matome Kurto Vonneguto romane „Čempionų pusryčiai" – rašytojas Kilgoras Trautas geba sugalvoti intriguojančius siužetus. Jie labai tinka tokiems mini romanams, tačiau... ištikimas (ir bene vienintelis) Kilgoro Trauto gerbėjas dūsaudamas turi pripažinti, kad siužeto nepakanka: „O, kad jis (Kilgoras Trautas) mokėtų dar ir rašyti"...

Štai čia, ko gero, ir slypi didžiausia paslaptis. Novelę visada – be išimčių –­ reikia mokėti parašyti...

Antanas Vaičiulaitis. „Laiškai". –­ Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.

Šią beveik tūkstančio puslapių knygą, kurią sudaro turtingas Antano Vaičiulaičio epistolinis palikimas (ir tai dar ne visas, kaip teigia sudarytoja Neringa Klišienė), įsivaizduoti kaip laisvalaikio skaitinius būtų netgi nepadoru, nes ją net išlaikyti rankose sunku. Ji turėtų stūksoti ant stalo kaip monumentas. Be to, ši knyga tikrai skirta ne plačiajam skaitytojų ratui, tam, kuris kokio nors garsaus žmogaus memuarus ar laiškus sieja su jo gyvenimo skandalais ir ieško pikantiškų detalių. Antanas Vaičiulaitis – reto diskretiškumo ir erudicijos žmogus, visą savo gyvenimą kryptingai dirbęs. Diplomatas, rašytojas, redaktorius, rūpestingas šeimos žmogus, geras bičiulis ir draugas. Todėl ši solidi knyga tikrai pravers ne vienam rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojui – o tyrinėtojų, pasak knygos sudarytojos, šio rašytojo kūrybai netrūko ir, matyt, netrūks. Vaičiulaitis –­ vienas iš nedaugelio lietuvių literatūros novelistų, kurio novelės (pavyzdžiui, kad ir „Šiaurietė") pasižymi itin subtilia žodžio raiška, turtingu koloritu ir tąja neapčiuopiama, novelės audinį persmelkusia geros europietiškos literatūros dvasia (turint omeny Vaičiulaičio erudiciją, apsiskaitymą ir literatūrinių interesų lauką, tai visai nestebina). Ir sykiu – gausybė lietuvių autorių pavardžių, kurios težinomos bene tik kruopštiems literatūros tyrinėtojams, literatūros istorikams –­ prie visų jų kūrybos paviešinimo, paskleidimo, re­dagavimo darbštusis A. Vai­čiulaitis pridėjęs savo ranką...

Savaip įdomus ir rašytojo žvilgsnis į istorines pervartas – ypač tragiškuosius okupacijos metus, tremtis, emigraciją, terorą. Žinoma, laiškas – itin asmeniškas, jautrus, netgi, sakyčiau, intymus žanras, todėl sunku būtų rasti jame abstrakčiai ar konstruktyviai išreikštas laikotarpio charakteristikas. Jam labiau būdinga detalė, emocinė išraiška: viename laiške Vaičiulaitis prisimena pažįstamą Lietuvoje likusią mergaitę „tokiomis gražiomis mėlynomis" akimis ir „šviesiais plaukučiais", guvią ir grakščią, protingą ir smalsią, ir jam tiesiog širdis verda, kad dabar ją mokys „tie šuns snukiai" (omeny turi, žinoma, tarybinę švietimo sistemą). Apskritai rašytojui labai skaudėjo širdį dėl to „mokymo", pasak jo paties, rusinimo nuo pat darželio – būdamas išprusęs žmogus, jis puikiai suprato, kokią didelę įtaką jaunam protui daro ideologinė propaganda, kuri stengiasi ištrinti iš jaunosios kartos sąmonės viską, kas susiję su valstybingumu, istoriniu paveldu, nacionaline kultūra, formuojančia tautos visavertiškumo pagrindus. Kita vertus, didelį įspūdį palieka Antano Vaičiulaičio žmogiškasis jautrumas – šiuo atveju vertėtų pacituoti Bitę Vilimaitę: „Tačiau, be parašytų knygų, ten yra ir rašytojo siuntiniai badaujančiam Vydūnui, ir audeklo suknelei atraiža, kurią jis padovanojo rašytojai Unset, kai aplankė ją viename viešbutyje, sėdinčią apšiurusiame krėsle. O kiek žmonių jis išgelbėjo po karo, – tiesiog ištraukė iš žeminančio skurdo, nežinios. Visur ir visada jis buvo taurus, garbingas, elegantiškas" (Bitė Vilimaitė. „Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?" – „Debesis ant žolės", p. 290).

gyčio norvilo nuotrauka

Dėsninga, kad ir šiandien Vaičiulaičio vardas susijęs su garbinga tradicija – palaikyti, išlaikyti, sustiprinti lietuvių dvasią, kurios jis neįsivaizdavo be kultūros. Šiuo atveju – tai lietuviškos novelės prestižo stiprinimas.
Epistolinis Vaičiulaičio palikimas aprėpia nemenką laiko tarpą – nuo pirmųjų laiškų Motiejui Lukšiui 1924 m. iki Justinui Kubiliui parašyto laiško 1990 metais. Ištisi laiškų blokai skirti Jonui Aisčiui, Bernardui Brazdžioniui, Stasiui Santvarui, Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Kostui Ost­rauskui, Jurgiui Jankui ir kitiems. Iš naujesniųjų – Juozui Apučiui ir Juozui Grušui, Albertui Zalatoriui, Vytautui Kubiliui. Personalijos suskirstytos į tris dalis: poetus, prozininkus; literatūrologus, visuomenės veikėjus; leidėjus ir redaktorius. Tai, žinoma, puikiai iliustruoja ir paties Antano Vaičiulaičio darbų, interesų, rūpesčių lauką –­ jis gilinosi ne tik į kūrinio savitumą, džiaugdavosi nauju vardu ar kultūros reiškiniu, bet ir rūpinosi korektūromis, užsakinėjo recenzijas, ieškodavo neatsiliepiančio autoriaus ir taip toliau. Ir, žinoma, niekada nepamiršdavo perduoti linkėjimų „Poniai ir jaunimui", „Daug gražiausių labų Jums ir poniai" ir panašiai.

Kaip rašo sudarytoja N. Klišienė savo įžanginiame žodyje, „1985 m. birželio 23-iąją, savo gimtadienio dieną, dienoraštyje A. Vaičiulaitis paliko tokį įrašą: „Ir dabar, kai aš stovėjau prie Atlanto vandenų, man pro akis prabėgo ta daugybė metų ir lyg kokia sąžinė man kalbėjo: – Ką tu padarei per tuos ilgus metus? Ir man buvo liūdna ir sunku, nes turėjau tarti: –­ Nieko nepadariau, o būčiau galėjęs. Ir tuose didžiuliuose metų plotuose prieš akis niūksojo tuštuma – ten, kur turėjo stovėti tavo darbai..." (N. Klišienė. „Buvai žmogus kaip kiti –­ ir tiek...", p.15).

„Nieko nepadariau, o būčiau galėjęs"... Ar taip yra iš tiesų? Juk Vaičiulaičio palikimas byloja ką kita. Tačiau iš dienoraščio eilučių mums kalba idealisto dvasia, kuriai, ką benuveiktų, vis viena būtų per maža.

Draugai