Romas Daugirdas. „Rūke įšalusios dulkės“. – V.: „Versus aureus“, 2016.

Jau išspausdintos „Metų“ žurnale šios trumputės esė (tada jos vadinosi „Dvejetainė sistema“) įsirėžė į atmintį. Kodėl – nesunku atsakyti, atsakymą pateikia pats autorius: disciplinos, kurios „užteršė vėlesnius mano tekstus“, yra filosofija ir „iš bėdos“ matematika. Ir nors autorius suvokia jų reliatyvumą, laikas neišskalauja „kažkokių labai paprastų dėmenų, kurie sustabdė mus susinaikinimo palaimos prieangyje“ (p. 41).

Tie „labai paprasti dėmenys“ Daugirdo eseistikoje atsiveria palengva: iš atminties klodų, iš dabarties paradoksų, apibrėžiamų su ironija, kurios tonai kinta nuo sarkastiško iki švelnaus. Subtiliai dygtelinčio, smilktelinčio. Puiki ir esė forma – lakoniška, talpi, tiksli. Su skliausteliuose išskleidžiamomis reminiscencijomis. Labai konkrečiais, autentiškais, todėl kartais netgi kiek neįtikimais personažais („Mylintis dėdė“ –­ principingas žmogus, sąžiningai dalijantis savo laiką beigi kotletus žmonai ir meilužei).

Ir nenuostabu, kai toks konkretus žmogus virsta, sakyčiau, savotišku simboliu. Laiko, žmogaus ribotumo, kvailumo triumfo, proto nuosmukio... Matematikos mokytojas („Žmogus lange“) į pamokas ateina įkaušęs (Blaiviam žmogui sunku atlaikyti kelių bobelių perdėtą aktyvumą ir išdidų sovietinį užsiangažavimą. O pasiųsti jų kažkur taip pat neišeidavo: viena – mokyklos partsekretorė, kita –­ ministro žmona, p. 63). Ir nepaisant to, niekada nepraleisdavo jokios mokinių pasakytos nesąmonės (pasak autoriaus, inventorizuodavo ir sarkastiškai įvertindavo). Situacija – šiuolaikiška ir aktuali, pasikeitė tik užsiangažavimo pobūdis. O gal nepasikeitė nė jis?..

Vienos įdomiausių esė – miesto vaiko išgyvenimai, prisiminimai, susieti su vaikystės miestais Vilniumi ir Klaipėda. Daug tikėtis galima jau pirmojoje esė, kur šie du miestai palyginami su dviem moteriškėmis: Viena – vulgari, nepasidažiusi, su mėlyne paaky (Klaipėda). Kitos grimas – jau apvarvėjęs, ir ji vis kikena –­ ne laiku ir ne vietoje. Lyg dvi prostitutės –­ geležinkelio ir senamiesčio (p. 8). Turint omeny, kokie buvo laikai, šie palyginimai neatrodo įžūlūs. Juolab kad autoriaus giminės šaknys glaudžiai susijusios su pačiais miestais, o ne su „naujaisiais gyventojais“ – kolonistais rusais ir lietuviais iš provincijos, vis bandžiusiais sujungti „kaimo trobos ir Stalino architektūrą su baroku“. Autorius ne be ironijos įvertina tai kaip aistringos meilės Vilniui išraišką. Kolonistams rusams irgi skiriama daug spalvingų puslapių: nuo „Rybporto“ pardavėjų su peroksidinėmis plaukų piramidėmis iki aršaus senioko, prieš kurio langus neramus jaunimas ant sniego išsisiodavo užrašą „Šlovė TSKP“.

Koks nors autorius, kurio raštų nesugadino nei filosofija, nei matematika, iš tokios medžiagos, kuria savo atminty disponuoja Romas Daugirdas, sukurtų mažiausiai trilogiją. Būtų iš ko, nes pasakojama apie trijų kartų gyvenimą. Senelis, grįžęs iš KGB kalėjimo ir tremties, dvi močiutės – viena antisovietiška, kita –­ tyli rezignantė, o trečioji (rezignantės sesuo) – fatalistė. Namai, kuriuos sovietų valdžia iš giminės atėmė, verslas, kurio neliko (prieškariu turėtos vaisių parduotuvės), du broliai baltagvardiečiai, gimnazijos mokytojai... Močiutė, kuri nešė rusų belaisviams maisto ir įkliuvo, o paleido ją tik todėl, kad ji ne tik gerai mokėjo vokiečių kalbą (kaip ir dar keturias kitas), bet ir pasakė vokiečių karininkui: Jeigu būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau (p. 121). O kur dar jaunojo autoriaus education sentimen­tale –­ pusantro tomo išeitų vien apie tai.

Deja, Daugirdas mėgsta pauzes. Talpias pauzes, tikėdamasis, kad nuovokus skaitytojas perskaitys jose visa, kas reikalinga. Tai didelė vertybė, iš dabartės tekstų nepastebimai dingstanti. Talpias pauzes užpildo reklaminis triukšmas.

Kita vertus, iškalbingas pasakotojo noras atstatyti Vilnių tokį, koks jis buvo –­ nesugriautas ir nesugadintas naujųjų gyventojų, nesupratusių šio miesto ir nušlavusių ištisus kvartalus. Tymo kvartalas, Radvilų rūmai, Vivulskio Jėzaus Širdies bažnyčia, Didžioji sinagoga, Vokiečių ir Rūdninkų gatvių kvartalai, Kardinalija Pilies gatvėje, kurios vietoje – Ryšininkų rūmai, „vulgarus antihumaniškas spuogas“. Sakyčiau, irgi šiek tiek simboliška. Bet greičiau – labai tikra. Ir liūdna. Dėl „naujųjų gyventojų“. Nes jie niekur neišnyko, kaip ir nomenklatūra – juk kartų tęstinumas egzistuoja...

Kadangi autoriaus mama dirbo psichiatrijos ligoninėje, jam ne kartą teko matyti tai, kas vadinama patologija. Ir todėl kiekvienam, svaičiojančiam, jog menininkas turi būti „paplaukęs“, neracionalus, pamišęs, trenktas ir panašiai, autorius atsako paprastai: Labai nesinori meno „nuleisti“ iki patologijos kompensacijos (p. 23). Talpioje pauzėje tilptų kita ištara –­ jeigu menininkas yra ne tik valstybės išlaikytinis ir parazitas (ir kur tai girdėta, a?..), bet dar ir pamišėlis, gal kultūrai ir menui skirtus pinigus verčiau tegu perima sveikos sritys. Tarkim, žemės ūkis. O menininkui liktų nemokamas gydymas ir iki soties neuroleptikų.

Bet ar galite ranką ant širdies padėję prisiekti, kad visi sveikieji yra normalūs?.. Štai graži esė „Pratybos“: svečiai susirenka švęsti Naujųjų metų, vaikai nuvaromi gulti, o įkaušę tėvai padega eglutę. Kilus sąmyšiui, grūda ją per langą, o tada užsidega ir užuolaidos. Apačioje susirinko minia žioplių ir turbūt pavydėjo, kad žmonės sugeba taip gražiai linksmintis (p. 50). Kas blogesni – ar romūs Žolyno gatvės ekshibicionistai, ar vaikų namų auklėtiniai, be skrupulų mušantys praeivius („Kankiniai“)?.. Ką ir kalbėti apie Belmonto miške pavasarį susirenkančių porelių aist­ras, kurios baigdavosi tiesiog fatališkai –­ nėštumu, kalėjimais, priverstinėmis tuoktuvėmis, pražudytais gyvenimais...

Apie tai nesugadintas autorius galėtų parašyti dar ir ketvirtą tomą. Bet nuovokiam skaitytojui užtenka ir šios nedidelės knygelės.

 

Gintaras Bleizgys. „Jautis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Wisława Szymborska „Neprivalomuose skaitiniuose“ rašė, jog knygų skaitymas nuostabus, nes „gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios“. Su Gintaro Bleizgio „Jaučiu“ man atsitiko įdomus dalykas – perskaičiusi pirmą dalį („Tiesioginis eteris“) pasipiktinau stiliaus nesantūrumu ir nusprendžiau, kad viskas aišku: autorius „pilnas išprotėjimo galios“ (p. 51) ir antroji dalis – tik formalumas prieš paskelbiant nuosprendį.

Pradėjus skaityti antrąją dalį („Įrašai“), už savo išankstinę nuomonę buvau nubausta. Ir pelnytai. Nes paaiškėjo, jog šita „išprotėjimo galia“ liudija anaiptol ne narcisistinį kūrėjo susireikšminimą ar kokią kitą kenčiančio „Vyro Kūrėjo“ patologiją, o tiesiog kyla iš autoriaus temperamento ir pažiūrų. Tada supratau, kad pirmąją dalį, ko gero, teks skaityti iš naujo.

O viskas staiga pasikeitė nuo magiško sakinio – „gamta man tapo svetima“, „gamtos man daugiau nebereikia“ (p. 98). Net loštelėjau – kaipgi šitaip?.. Kai vos ne kiekvienas lietuvis tiki medy gyvenančiomis dvasiomis, stebuklingais šaltiniais ir akmenimis, o neretiems žvėrelių pasaulis ir jo dėsniai daug suprantamesni ir artimesni nei žmonių bendrabūvis?.. Kaip nesmagu.

Bet turi būti žmonių, kurie autorių suprastų. Maniau, literatūros kritikai –­ vieni iš tokių. Ir šiuo atveju man vėl teko nusivilti – Bleizgio pacituotas kritikas kalba tik apie amžinąja kartote grįstą pasaulio sampratą. Taigi jis niekuo nesiskiria nuo kitų gamtos mokslų atstovų, aiškinančių ir taip aiškius dalykus. Kritikas: Mirties čia kaip ir nėra, todėl nėra nei išganymo, nei prisikėlimo, viskas paprasčiausiai kartojasi (p. 98). Autorius: ...ne apie amžinąją kartotę kalbu, o apie krikščioniškąjį atpirkimą, išsivadavimą iš molio (p. 100). Panašu, jiedu bendros kalbos neras. Bet tokios esė galėtų įžiebti gyvą kūrybinę, intelektualinę polemiką, jeigu tik autoriams ir kritikams nėra svarbesnis sukimasis savo nedidelėje saugioje keturių metų laikų orbitoje.

Atkirtis įsitvirtinusiam gamtiškumo (kaip amžinosios kartotės) supratimui, troškimas išsivaduoti iš gamtiškumo, linijinio laiko samprata (laikas – ne ratas, o lekianti strėlė) – bene patys įdomiausi dalykai šioje knygoje. Neabsoliutindamas ir nesmerkdamas lietuvio žemdirbio (bet vis dėlto pacituodamas Kristaus žodžius – kiekvienas, kuris paėmęs arklą dairosi atgal, netinka dangaus karalystei, p. 114) autorius siūlo įsigilinti į žydų, arabų, taip pat ir krikščioniškąjį gamtos suvokimą (viskas nukreipta pirmyn (aukštyn), ne kartojimasis svarbu, o tam tikro kelio nuėjimas, p. 200). Tai pastebima ir lietuvių kultūroje, pavyzdžiui, švenčiant įvairias metų šventes, kurios turi ir pagoniškų, ir krikščioniškų bruožų: pagoniškieji visada remiasi cikliškumu, kartote, o krikščioniškieji teigia, jog Kristaus gimimas ir jo auka – tik kartą visiems laikams.

Todėl suprantamas autoriaus pasipriešinimas: Nėra manęs kartojimuose ir cikluose, nes man tokio manęs nepakanka (p. 106). Gamtiško, mirtingo ir savo kartote savęs neįprasminančio.

Dar šioje knygoje paminėtas nuostabus Jono Strielkūno eilėraštis „To neturi jauni“ bei Arno Ališausko „Lapai“. Ir pats autorius staiga lyg pamiršta, jog rašo „ne poeziją“, ir jo tekstas ima sproginėti metaforomis, siejamomis nervingų punktyrų. Galiu rašyti kaip tinkamas, kaip norėdamas, kaip pasiusdamas, be formos, kurios vis tiek neliks (p. 46). Ir jeigu skaitydama pirmą dalį tokiais sakiniais nenuovokiai piktinausi, perskaičiusi antrąją dalį nuolankiai nulenkiu galvą. Taip. Formos neliks. Ką gi –­ tebūnie.

Kita vertus, autoriaus pasiutimas ir beprotiškumas atrodo tikras ir reikalingas. Vertėtų jo turėti kiekvienam, nes – sveika. Ypač susidūrus su tolerantiškais žmonėmis, nepaisančiais tavo įsitikinimų, nes tie įsitikinimai – nešiuolaikiški. Arba su tais, kurie viską žino geriau, o tu – prasčiau. Užtat ir aš, sekdama autoriaus pavyzdžiu, mielai tvočiau „gleivėtam laikui“ į snukį, nes per daug jau būtų prabangos tokiam tipui aiškinti, kas yra kas. Ir kaip gerai, kad „Jaučio“ stilius nesantūrus. Tai tikra paguoda.