Renata Šerelytė. Prisitaikančios tapatybės

Eglė Gudonytė. „Karta nuo Sibiro". – Vilnius: „Mintis", 2013.

Gyčio Norvilo nutraukimasPrisiminimai apie tremtį – talpi tema, jautri ir skaudi, kuriai ne visada pritaikysi literatūrinio vertinimo kriterijus, nes dažniausiai tokius memuarus rašo ne profesionalūs rašytojai, o įvykių liudininkai, išgyvenusieji ir patyrusieji. Tačiau apsieiti be literatūrinio vertinimo kriterijų vis dėlto sunku, juolab skaitytojui, kuris iš tokios literatūros tikisi ne tik išskaičiuotų asmeninės skriaudos faktų, bet ir universalesnio požiūrio į laikotarpį ir įvykius, racionalumo ir analizės. Pagaliau įgrysta ir meninė raiška, kurią pasitelkia dažnas tokių memuarų rašytojas, –­ kančios vaizdavimas su sentimentalios lyrikos ir nuvalkiotų įvaizdžių pagalba. Žinoma, lyrika kur kas saugesnis prieglobstis nei ironija ar juodas humoras –­ lyrikai mes visi, o humoro ne kiekvienam atseikėta. Kita vertus, humoras – ir išskirtinio žmogaus temperamento bei talento paliudijimas. Tokius kūrinius kaip Balio Sruogos „Dievų miškas" ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros" lietuvių literatūroje ant pirštų gali suskaičiuoti. Todėl tremties literatūra, kad ir kaip pagarbiai žiūrėtume į jos istorinę reikšmę, kaip literatūrinės memuaristikos reiškinys šiandien išsemtas ir išnaudotas, aktualus galbūt tik siauram ratui skaitytojų (daugiausia – patiems šios temos autoriams). Šioje srityje, eksploatuojant temą, reikėtų ne tik naujo balso, naujo požiūrio, naujos raiškos, bet galbūt ir gilesnio, drastiškesnio, negailestingesnio paties laikotarpio ir sistemos įvertinimo, kitokio temos suvokimo, pateikimo.
Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro" pirmiausia sudomino tuo, kad parašyta ne tremtinės Marijos, o jos anūkės Eglės, kuri augo brandžiame sovietmetyje, pamažu perėjusiame į stagnacijos ir irimo fazę. O pasakotoja, pagrindinis „aš" romane, – rašytojos mama Asta. Taigi savotiškas „tribalsis" siužetas, kaip bepažiūrėsi, naujiena tremties literatūros lauke, kaip ir eilėraščių ar žavių smetoninės Lietuvos kulinarinių receptų su netaisyta kalba įterpimas į teksto audinį. Įdomus ir pačios autorės subjektyvus balsas, nors jis ir kiek eklektiškas, pasidavęs lyrikos, kaip vaizduojamojo žodžio meno, kerams ir balansuojantis ant eilėraščio – lyrinės impresijos ribos.
Turint omeny, kad ištremtųjų trečdalį sudarė vaikai iki 16 metų, jie suformavo savitą, galima sakyti, unikalią tremtinių grupę, kuri turėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos ir kiek galima natūraliau į ją įsigyventi, priimti ją kaip duotybę. Todėl tokia įdomi yra jų prisitaikymo ir naujos tapatybės istorija – ne tik kaip aukų, bet ir kaip už išlikimą kovojančios, tremtyje subrendusios ir susiformavusios socialinės grupės.
Daugelį knygos epizodų būtų galima vadinti tradiciniais vargingos, alkanos ir beteisės tremtinių buities vaizdeliais, jei ne lengvai ironiška, o kartais ir sarkastiška autorės plunksna, kuri vargo vaizdelius paverčia gilesnę prasmę turinčiomis, į universalią raišką pretenduojančiomis miniatiūromis. Vienas iš labiausiai įsiminusių vaizdelių: nusivylimas „lietuvišku vaišingumu", mat kaimynai, išsikepę pietums šunelį, nė kauliuko nepasiūlė užėjusiai ir nuo mėsos kvapo apsvaigusiai pasakotojos motinai. Kitas epizodas: vietinis gyventojas, altajcas, pavaro arklį ant vaiko, norėdamas pasižiūrėti, kaip tas vaikas nelyginant „kirmėlaitė" „ištrykš" ant tvoros. Bet, anot pasakotojos, „žirgui nepasirodė įdomu, kaipgi aš ištrykščiau" (p. 37), jis atsistojo piestu ir atsisakė vaiką sutrypti. Ir pasakotojos ištarmė „Nuo tada gyvūnais pasitikiu labiau nei žmonėmis" liudija jei ne žmogiškumo, tai pasaulio pusiausvyros naudai. Iškreiptas, „kreivas" pasaulis kartais bando atgauti savo buvusias harmoningas formas ne tik sąmoningai, bet ir pasąmoningai, instinktyviomis kūrinijos pastangomis. Neapsakomas gamtos grožis, grožio nesaikingumas, netaupumas, „kičas", anot pasakotojos, užplūsta Altajaus taigą pavasarį ir vasarą – jis atrodo besąs kaip negailestingos nužmoginimo sistemos pražiopsotas dalykas, kurio neturėtų būti, nes jis – akivaizdus įrodymas, kad egzistuoja viltis ir atpildas. Galbūt netgi prie Laptevų jūros, atšiauriausiomis sąlygomis, tokia viltis galėjo blykstelėti. Bet tai žino tik ten buvusieji.
Apskritai ši knyga man pasirodė gaivi ir jaunatviška, galbūt ji būtų nenuobodi ir jaunam žmogui, nes parašyta neniurnant ir nedejuojant, su žaisminga ironija, nevengiant šiuolaikinių aliuzijų. Pvz., keletas sakinių: „Didžiulis žalias kudlotas žvėris guli ant pilvo ir snaudžia. Lėtai šnopuoja, urkščia. Gerai įsiklausyk. Tas žvėris – taiga. Tu ropinėji jos žarnomis ir dalyvauji jos virškinime, lyg kokia geroji bifido bakterija" (p. 55); „Rogučių, žinia, neturėdavom, ale ir nereikėjo – geriau už sušalusį karvašūdį nieko nerasi! Jo forma ideali – tupdai karvašūdžio viduriukan, kuris dailiai įlinkęs, lyg dubenėlis, savo sėdimąją ir čiūžt nuo kalno. Vajetau, kaip puiku! Ekologiška transporto priemonė..." (p. 62). Man netgi dingtelėjo, kad iš šių memuarų, žinoma, gerokai prie jų padirbėjus ir išgryninus struktūrą bei tematines linijas, galėtų išeiti neblogas romanas paaugliams. Ir skaityti jį būtų tikrai smagiau nei kokį „Tarp pilkų debesų". (Kai šitą paaugliams skirtą infantilią knygą pasigiria perskaitę kai kurie politikai ir netgi priduria, kad jinai juos „sukrėtė", mane apima nenusakomas jausmas – panašus apima girdint, kaip dabartinė Seimo pirmininkė cituoja E. Hemingway'ų).
Ir ne tik žaisminga ironija yra šios knygos privalumas. Štai, išgirdusi apie Sausio 13-osios įvykius, močiutė Marija atsisėda lovoje ir ramiai, nepanikuodama peržvelgia kambarį: ką reiks susidėti, nes turbūt dabar vėl veš į Sibirą. Ką čia bepridėsi – epizodas puikus, išbaigiantis temą, liudijantis, kad laisvė – ne dovana ir ne kyšis. Liudijimą sustiprina ir šiuolaikinės aktualijos – pavyzdžiui, pono Broniaus Bradausko susirūpinimas Rusijos ambasadoriaus jausena ir noras pakoreguoti istorinį filmuką, kad jis būtų „teisingesnis", ir slapti jį palaikančių partijos kolegų skambučiai. Ir šiuolaikinės meninės aktualijos –­ kad ir kino filmo „Ekskursantė" finalas. Bala nematė tų gerų KGB majorų, kurie padeda vaikui grįžti namo – komunizmas kartais irgi rodydavo žmogišką veidą, nors tos pastangos primindavo grimasą. Bet kai grįžusi namo tremtinė randa namus beveik nepaliestus, o palėpėj – netgi paliktų grūdų, kurie gražiai ir simboliškai byra, kyla klausimas, ar dėl meninių priemonių verta aukoti istorinę tiesą?.. Kuri liudija, kad grįžę tremtiniai rasdavo namus išvogtus, išniekintus, suniokotus, apgyventus svetimų, paverstus stribynėmis. Jeigu taip jau norisi grožio, tegu žydinčių obelų žiedlapiai „lyriškai" leidžiasi ant suniokotų ir pridergtų namo grindų (arba aslos, nes neretai ir grindlentes išplėšdavo ir išnešdavo). Bet šitaip būtų nelyriška ir negražu. Kita vertus, ir visas KGB majorų gerumas pasirodytų besąs dirbtinis. Taigi dūsaukime ir graudinkimės, o ironiją ir sarkazmą palikime kritikams, jie vis tiek nieko nesupranta.

Edgar Hilsenrath. „Nacis kirpėjas". Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. –­ Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Buvusio esesininko, pasisavinusio savo vaikystės draugo Iciko Finkelšteino tapatybę, istorija ne tik groteskiška, bet, ko gero, ir niekada nesenstanti, liudijanti, kokie lankstūs einantys iš kartos į kartą ir iš sistemos į sistemą chameleoniški politinių prisitaikėlių vaidmenys. Esesininkas Maksas Šulcas dalyvavo žydų žudynėse, paskui pasinaudojo Iciko Finkelšteino dokumentais, išvyko į Palestiną ir gyveno kaip žydas, tapo puikiu kirpėju. Negana to, šis vaidmuo tęsiasi ir toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas kaip Izraelio didvyris.
Toks siužetas – tikras lobis tirštiems tragedijos bei grotesko elementams, jie turėtų apaugti visą knygos struktūrą kaip moliuskai seną valtį, kaltinantys didingi monologai sugraudintų jautrių, bet nelabai nuovokių skaitytojų širdis, o liūdintys lyriški peizažai maloniai ramintų ir taip rambią sentimentalią vaizduotę. Daugelis lietuviškų romanų apie pokario laikus taip ir parašyti: emocijos labui, proto nenaudai. Nežinau, ar pastarojo naudai parašytas S. Parulskio „Tamsa ir partneriai", tačiau čia bent jau bandoma pažvelgti iš kitos pusės, bet ar vykusiai, klausimas lieka atviras. O štai „Nacio kirpėjo" autorius sąmoningai renkasi dvilypę pasakotojo figūrą: Maksas Šulcas yra ir Icikas Finkelšteinas, asmuo, kuriame aukos ir budelio personalijos susijusios glaudžiau nei šizofreniko tapatybės („Mat vieną dieną... mus išvežė. Rytui brėkštant. Visus Vyshalės žydus (...) Mus nugabeno į Dachhauzeną, koncentracijos stovyklą Silezijoje. Tenai vienas kitas iš mūsų buvo nužudytas (...)",p. 177). Ir paradoksaliausia, kad šnekėdamas aukos balsu, jis netgi tiki tuo, ką sako. Dvilypumas taip įaugęs į jo sąmonę, kad galbūt niekada taip ir neatsiskleidžia tikrasis veikėjo aš: jis visada kitas, jo tapatumas neapibrėžtas.
Na, nėra ko norėti, juk Maksas Šulcas – kekšės motinos vaikas, nevykėlio motinos sugyventinio prievartautas ir muštas. Veikiausiai šiuo atveju būtų galima prisiminti populiarią teoriją apie maniakus, kurių fobijas ir manijas išugdė prievarta, patirta vaikystėje, tačiau autorius, regis, žiūri į tai su ironija – ko vertas vien Hitlerio susirinkusių pasiklausyti žmonių minios apibūdinimas: susirinko visi, „kuriems kada nors buvo užvelėta per labuonę – gerojo Dievo ar žmonių" (p. 52). Taigi Maksas su savo antruoju Iciku Finkelšteinu kartu eina į mokyklą, siekia karjeros, išmoksta žydų papročių, kalbos, elgesio, susipažįsta su žydų kultūra, perima jų tradicijas. Tačiau visa tai yra ne tam, kad Maksas būtų perimtosios kultūros žmogus, tai veikiau instinktyvus ruošimasis dvilypiam egzistavimui, padiktuotas galbūt ne tiek žmogiškosios sąmonės ir proto, kiek pasąmonės – autorius, pabrėždamas „varliškas" Šulco akis, tarsi pabrėžia ir šaltą, chameleonišką jo prigimtį. Šita prigimtis paradoksaliai prisitaiko prie situacijos – Šulcas ištveria karą, pokarį, sumaniai laviruoja juodojoje rinkoje, emigruoja į Izraelį ir naudojasi visomis antrosios – žydiškosios – tapatybės teikiamomis privilegijomis.
Tačiau autorius ne tik meistriškai pina siužetą ir svaigina pikantiškais beigi netikėtais siužeto posūkiais – jis tikslingai naudoja satyrinius elementus, o jo stilius žaižaruoja žydišku humoru, kuris ne tik juokina, bet ir šiurpina. Ko verta vien kelionė į Palestiną palaikiu upiniu laivu „Egzitas", vadovaujamu kapitono Teiresijo Papo, su „tarptautine įgula" ir tvarką laive prižiūrinčia „organizacija" (žydų gynybos armija Palestinoje). Kita vertus, psichologiškai pamatuotas autoriaus sumanymas suteikti Maksui Šulcui apgaulingos satisfakcijos reikalavimą: jis nuolat kalba apie Maksą Šulcą kaip apie masinį žudiką, kurio kaltę reikia įrodyti, reikia jį sugauti ir nubausti, demaskuoti ir sutriuškinti, žinodamas, kad tai beveik neįmanoma, nes nelikę nei liudininkų, nei dokumentų. „Žmonės man sako: – Nebegalvokite apie tai! Antraip pražūsite! Galvokite apie ateitį, pone Finkelšteinai... o ne apie praeitį!" Ir aš jiems atsakau: – Aš visuomet tai darau!" (p. 241). Galima būtų teigti, kad toks dvilypio personažo elgesys yra nuoseklus ir sąmoningas, įtvirtinant naują žydiškąją tapatybę, tačiau nuolat minint, iškeliant Makso Šulco asmenybę, liudijama, kad senoji tapatybė niekur nedingo, maža to, ji netgi auga ir skleidžiasi, prisitaiko prie naujų sąlygų. Tai liudytų veikėjo įsijungimas į naujas žudynes Palestinoje. Toks pasirinkimas apibūdinamas labai paprastai: jeigu neišdegė 1933 metais, antrąsyk negalima prakišti. Todėl Maksas – Icikas visu kūnu ir siela, „o jei neturi sielos, tai tik kūnu" (p. 370) kovoja už naująją Izraelio valstybę ir netgi tampa didvyriu, nusipelniusiu žmogumi, garbingų apdovanojimų laureatu.
Autoriaus talentą liudija ir santūrus paskutinysis romano epizodas: Makso mirties scena. Nacis kirpėjas miršta, nors jam persodinta rabino širdis (ne simboliškas, veikiau ironiškas autoriaus sumanymas), kalbėdamasis su pirmos instancijos teisėju Volfgangu Richteriu, vienu iš „Egzito" keleivių. Pokalbis labai paprastas – netgi perdėm paprastas, atpildo laukiantis skaitytojas gali pasijusti nuviltas, ypač jeigu tikėjosi triuškinamo demaskavimo ir išviešinimo, ir ugningų kalbų iš abiejų pusių – teisėjui gal ir užtektų tam parako, bet mirštančiajam vargiai. Mirštančiųjų kalbų paprastai klausytis einama į operą. Tačiau užuolaidos, kurios pavirsta juodais sparnais, ir vėjas, kurį mirštantysis mato, liudija, kad teismas, kuriam Maksas atiduodamas, yra galbūt ne tik anapus realybės, bet ir anapus žodžių. Maksas nulekia anapusybėn kaip besvoris plastiko maišelis, nešamas vėjo, kuris yra jo nužudytų aukų kvėpavimas.
Ne veltui Šventojo Rašto eilutėmis kalbama apie širdies svėrimą ant svarstyklių. Tai lyg pranašiškas numatymas to, kad žodžiai taps beverčiai, tarnaus nebe tiesai, o melui, demagogijai, įvairioms manipuliacijoms. Todėl ir rūstusis teismas galbūt bus anapus žodžių. Tada man pasidaro gaila pono, kuris televizijos studijoje, pakėlęs akis į lubas, kukliai prisipažįsta esąs vertas ramios vietelės danguje, nes daug nusipelnė Lietuvai ir nepriklausomybei. Komunistas kirpėjas –­ ką čia bepridursi.