Renata Šerelytė. Saugios pakuotės

Rasa Aškinytė. „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo". –­ Vilnius: „Vaga", 2013.

Į sudėtingą romano formą (ar ji sudėtinga, ar tik savotiška) nereikėtų kreipti per daug dėmesio –­ tai tik lengvas skaitytojo pagąsdinimas. Romaną parašė filosofijos mokslų magistrė, taigi skaitytojas neturėtų tikėtis lengvo kelio. Man atrodo, kad skaitytojai to ir nesitiki – jau vien Aškinytės romanų palyginimas su M. Pavičiaus ir D. Charmso „kūrinių dvasia" yra nemenkas įpareigojimas: jeigu perskaitei „Žmogų", tai būk malonus, perskaityk ir „Chazarų žodyną". Bet gali būti, kad skaitytojas šitai jau padarė. Tada jam lyginti bus lengviau.

O štai į pasakojimo stilių, kuris sukuria savotišką pagrindinio veikėjo psichologinį portretą, tikrai reikėtų atkreipti dėmesį. Nes būtent jis yra tas kabliukas, kurį turėtų praryti skaitytojas: ironiškąjį stilių taip mėgsta lietuviškos lyrikos ir realistinės prozos nustekentas mūsų skaitytojas. Ko gero, tarp prarijusių šį kabliuką bus netgi kritikų. Štai Laimantas Jonušys priešlapyje rašo, kad romane į žmonių santykius žvelgiama „be sentimentų", „su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti įprastinį santykių judesį (...)". Kvestionuoti, žinoma, neuždrausi, bet kam to reikia? Juk pagrindiniai būties, taigi filosofiniai klausimai, vis tiek lieka neatsakyti, nors jau nuo senų senovės bandyta. Būtų kur kas įdomiau, jeigu būtų kvestionuojami neįprasti judesiai, bet tai gana rizikingas būdas.

Taigi veikiausiai pagrindinė šio, šiaip ar taip, visai įdomaus ir mąstyti skatinančio romano semantika būtų tokia: būties baimė, persmelkdama veikėjo dvasią, ironiją pasitelkia kaip gynybos priemonę, galima netgi teigti, kad ironija šiuo atžvilgiu – išaugęs savisaugos instinktas. Kitaip tariant, ironiškas veikėjo šaunumas tėra tik kaukė. Nenuostabu, jei neretas skaitytojas priimtų ją už gryną pinigą –­ kaip natūralų šiuolaikinio modernaus žmogaus pasakojimo būdą. Ir būtent dėl to, kad šiuolaikinės visuomenės struktūrose toks „žaismingas" saviraiškos būdas (ironija, pereinanti į sarkazmą, groteską, tampanti netgi makabriška) jau yra įprastas, priimtinas, netgi skatinamas kaip bendravimo ir kūrybos metodas. Neretas rašytojas siekia šios „tuštumos" ironijos kaip kūrybinio credo įgyvendinimo. N. Gogolio žodžiai „Ponai, iš ko juokiatės? Juk juokiatės iš savęs" nebepriimtini: iš savęs nesijuokiama (netgi autoironijos atveju), juokiamasi iš kitų ir netgi iš pačios pilnatvės, kurią įkūnija vertybių sistema. Teisus buvo G. K. Chestertonas, rašęs apie epochą, kurioje besišypsantys žmonės niekina besijuokiančius: ironija ir sarkazmas šiandien nugali juoką, tuštuma apsimeta pilnatve.

Tad jeigu autorės sumanymas buvo pavaizduoti nelaimingą „tuštumos" žmogų, persekiojamą maniakinės depresijos, kurios diagnozė romano pabaigoje pasitvirtina (vaikinas sudegina savo mylimąją), žmogų, kuriam nieko nereikėjo (niekas čia iš tiesų filosofinis – apima visą vertybių sis­temą, netgi žmogiškumo sampratą), kurio visata sudaryta iš kubų, kreivių, rombų, kampų, liudijančių ankštą, betvarkį chaosą – lenkiu galvą, ir tiek. Nieko čia daugiau nebepridursi, nebent tai, kad ironiškas ir žaismingas pasakojimo būdas labai tinka pasakoti baisias istorijas. Bėda tik ta, kad iš skaitytojo atimama užuojauta – šitie ironijos „celofanai" smagiai traška, bet nė trupučio neįplyšta ir, aišku, nepraleidžia jokių bakterijų. Veikėjas įpakuotas labai tvirtoje vakuuminėje pakuotėje. Galbūt taip ir reikėjo. Gal tai atitinka Maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatus, taigi galima traktuoti tik kaip pliusą.

Tačiau jeigu tai vis dėlto literatūrinis herojus, turintis realų prototipą (o juk taip dažniausiai būna, jeigu rašytojas nori, kad jo personažas būtų gyvas), tokį įpakavimą reikėtų laikyti minusu. Juk kartais veikėjas reaguoja kaip normalus žmogus – ypač kai rašo, ką jaučia Silvijai, kodėl ji jam patinka. Netgi žodis „meilė" čia suskamba nebanaliai, skausmingai, tegu kartkartėmis ir maniakiškai. Juk kūniškoji šiandienos kultūra mus pratina (ir jau turėjo įpratinti) prie to, kad meilė yra ne jausmas, netgi ne manija ar fobija, o tiesiog fiziologinė būtinybė, kurią puikiai iliustruoja I. Pavlovo sąlyginio reflekso dėsnis. O kai sąlyginio reflekso dėsnis nustoja veikęs, galima pasitelkti sekso kaip paslaugų sferos, kurioje irgi galioja nuolaidos ir akcijos, idėją. Užtat netgi nepadoru būtų prieštarauti Seimo narei, skelbiančiai, kad seksas egzistuoja iki aštuoniasdešimties. Senovės tuaregai, kurie savo genties nariams, sulaukusiems šešiasdešimties, liepdavo pasismaugti jaučio uodega, šito veikiausiai nesuprato. Laimė, tokių atsilikėlių šiandien nebepasitaiko.

Taip ir lieka neaišku, ar veikėjas trokšta išsiveržti iš hermetiškos pakuotės, ar jaučiasi joje saugus. Ir ko jam reikia saugotis – gal vis dėlto jausmų, kaip kitame viršelio priešlapyje teigia Vanda Juknaitė?.. Bet gal saugosi ir pati autorė? (Prisiminkime kritiko žodžius – į žmonių santykius žvelgia „be sentimentų...") Ironija –­ geras būdas ne tik išreikšti skausmą, bet ir pasislėpti nuo jo. Kita vertus, pasakotojas, nusprendęs būti atviras, nuoširdus, negražus ir netobulas, tampa pažeidžiamas ir silpnas, nes tada į jį kaip į objektą atsigręžia skaitytojų ironija. Todėl nenorėčiau smerkti autorių, kurie trokšta būti saugūs.

Gilles Lipovetsky. „Tuštumos era: esė apie šiuolaikinį individualizmą". Iš prancūzų kalbos vertė  Elena Belskytė. –­ Vilnius: „Mintis", 2013.

Perskaičius šią knygą, viešojoje erdvėje paplitę žodžiai „asmenybės žavesys", „individualybės raiška" bei frazės apie kūrybingo ir inovatyvaus individo (ar tai tas pats, ar visgi ne?) ugdymą gali nuskambėti visai ne taip, kaip linkę manyti postsovietinės erdvės žmonės, dar ne taip seniai kentėję nuo priverstinės niveliacijos. Grenoblio universiteto profesorius, filosofas ir sociologas Gilles'is Lipovetsky's, tiriantis vertybių sistemas, gyvenimo būdo ir elgsenos pokyčius Vakarų visuomenėse, penkiose esė diagnozuoja postmodernioje Vakarų visuomenėje įsigalėjusį individualizmą kaip abejingumo ir narcisizmo erą, kurioje dominuoja pasirinkimo spektras, kaip galima būtų spėti, ir suformavęs šios eros pagrindus.

Autorius plačiai apibrėžia šiuolaikinio Narcizo pasirinkimo spektrą –­ nuo pramogų iki politikos ir religijos. Įtikina autoriaus pateiktas civilizuotos ir persisotinusios visuomenės skers­pjūvis: pramogos kaip paslaugos, užpildančios visą žmogaus būtį, dominantė. Pateikiamos išvados, kas atsitinka, kai paslauga (pramoga) ima glemžtis ir jai nepriklausančią žmogaus būties dalį, siūlydama ne tik gerbūvio paslaugas, bet ir pseudodvasinį gyvenimą (ezoterika, „madingos" religijos ir dvasinės praktikos etc.). Gausios F. Nietzsche's ir Z. Freudo citatos, be abejonės, pabrėžia ir išryškina tai, kas būdinga tokiai visuomenei – antžmogio transformavimąsi į Narcizą ir meilę pačiam sau (sekso kaip paslaugos pasiūla – viena iš ryškiausių narcisistinio gyvenimo linijų). Ne kartą nuskambėjusi autoriaus diagnozė, konstatuojanti visuomenės būseną ir išreikšta būtojo laiko aplinkybe – „Dievui mirus", –­ nors ir figūruoja kaip aiški nuoroda į Nietzsche's filosofiją, veikiau primena F. Dostojevskio ištarmę: „Jei Dievo nėra, viskas galima." Galimybės, kurias autorius apibrėžia ne tik kaip hedonistinį pasirinkimą, bet ir autoritetų nepaisymą, papročių keitimąsi, įkūnija ne būties pilnatvę, o veikiau paradoksą – kuo pasirinkimo daugiau, tuo didesnė tuštuma, tuo storesnė Narcizo kapsulė, tuo gilesnis beprasmiškumo jausmas.

Bet ar skurdas, negalia ir skausmas, visi keisti ir nenuspėjami dalykai, kurių žmogus negali pasirinkti, kurie nesuteikiami kaip paslaugų paketas, tokiose visuomenėse neegzistuoja, yra negalimi? Galbūt – nepriimtini, pamirštami, paliekami paribiams, paraštėms. O paribiai, paraštės paprastai nutylimos, nematomos, nes dažniausiai netelpa į bendrą mokslinę schemą. Todėl teiginys, kad niekas nebetiki darbu, valdžia, Bažnyčia, institucijomis, veikiausiai tinka schemą atitinkančiai paslaugų vartotojų daliai, kuri iš tiesų šioms sąvokoms abejinga, bet kurgi paribiai? Tikintieji, maištaujantieji?.. Kad jų nėra, kad maištas išnyko kaip sąmoningo protesto forma –­ sunku tuo patikėti. Niekur nedingo valkatos, ligoniai, pamišėliai, nevykėliai ir keistuoliai. Savotiškas šventųjų luomas – kiekvienoje visuomenėje jų yra, tik, žinoma, sunku būtų tikėtis, kad šiuolaikinis Narcizas juos pastebėtų ar bent įtartų egzistuojant. Galbūt yra netgi kentaurų ir nykštukų, kurie gyvena mūsų visuomenės paribiuose. Kodėl turėčiau tikėti Narcizu, o ne nykštukais?

Viena įdomiausių Lipovetsky'o esė –­ apie vadinamąją „humoro visuomenę", kai humoras tampa hedonistinės visuomenės palydovu, kai tiesiog privalai būti žaismingas, nes tai madinga, o kita vertus, kas gi geriau apsaugo Narcizą nuo išprotėjusių paribių, jei ne juokeliai ir šypsenos? Tačiau tai vėl atkleidžia paradoksą –­ „pirmą kartą veikia mechanizmas, kuriam pavyksta palaipsniui naikinti polinkį juoktis" (p. 100). „Gebėjimas juoktis silpnėja, tik „šiokia tokia šypsenėlė" vietoj „nevaržomo juoko"; „belle époque tik prasideda, civilizacija toliau darbuojasi kurdama narcistinę žmoniją be aistros ir be juoko, bet persotintą komizmo elementais" (p. 101). Kad šis „humoro visuomenės", nebemokančios juoktis, kūrimas prasidėjo gerokai anksčiau, liudija G. K. Chestertonas, rašęs: „Mūsų kultūra dabar yra tokioje stadijoje, kai besišypsantys kritikuoja besijuokiančius". Šypsena „visada asmeninė ir slapi (ypač kai ji pagiežinga), o juokas – užkrečiantis ir visuomeninis reiškinys; jį netgi galima laikyti viena iš kolektyvinės valios atgyvenų" („Apie juoką", G. K. Chestertonas, „Esė"). Ką jau čia bepridursi – išgirdęs žodžius „kolektyvinis" ir „visuomeninis", Narcizas turėtų nuvysti bent jau iš snobizmo.

Perskaičius šią knygą, skaitytojo nebegąsdins politikų ir žurnalistų virkavimas, kad Lietuvoje nemaža dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos (su tuo nesutinka kriminaliniai sluoksniai, pastoviai išviliodami iš pensininkų tūkstančius litų investicijoms Mėnulyje ar prakeiksmui nuimti), valstybės valdyti besiveržiančios bufetininkės ir žalieji žmogeliukai iš kosmoso, pasiryžę užgrobti žemę, mįslingi tuštumos ratai javų laukuose ir žmonių galvose. Paribių bangavimas pas mus dar toks stiprus ir gaivalingas, kad tuštumos elitas vargiai atsilaikys, kad ir kokias dideles gerbūvio kapsules besusikurtų, kaip saugiai besusipakuotų. Be to, dar sugebame ir juoktis, ir verkti. Netgi nežinau, kuri iš šių vertybių yra didesnė. Galbūt juokas pro ašaras.

Draugai