Ursula K. Le Guin. „Žemjūrės burtininkas“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. – V.: „Alma littera“, 2016.

„Žemjūrės“ trilogija pasirodė 1968 m., o 1992 m. lietuviškai išleista pirmoji knyga – „Žemjūrės burtininkas“. Visą trilogiją 2002 m. išleido leidykla „Eridanas“ (serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“). O šiemet pagaliau sulaukėme trilogijos, išleistos taip, kaip šio žanro klasikai ir dera atrodyti ‒ kokybiškai ir patraukliai.

Nors ir lyginama su kitais legendiniais kūriniais ‒ Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno „Žiedų valdovu“ ir Stapleso Clive’o Lewiso „Narnijos kronikomis“, ‒ „Žemjūrė“ labai savita, nuo minėtųjų kūrinių skiriasi ir pasakojimo būdu, ir semantiniais aspektais, ir personažų traktuote. Kitokia ir pasakojimo manierai didelės įtakos turinti autorės pasaulėvoka. Bet kad trilogija yra fantasy klasika, niekam nekyla abejonių ‒­ juk išlaikė beveik pusės amžiaus išbandymą, o tai pavyksta ne visoms šio žanro knygoms. Daugelis panašių kūrinių nugrimzdo į užmarštį, nes iš pažiūros patraukli tema (drakonai, burtininkai, blogio jėgos) reikalauja ir meistriškumo, ir sugebėjimo ką nors nauja pasakyti. Didžiulę įtaką tokiems kūriniams turi ir autorių pasaulėžiūra, vertybiniai principai, filosofinės idėjos. Vien nuotykio ir vidutinės vaizduotės neužtenka.

Pirmoji trilogijos knyga „Žemjūrės burtininkas“ pasakoja apie paprasto ožkas ganiusio berniuko Gedo susidūrimą su magija, burtais, su tuo, kas slypėjo laikų priešaušryje, ‒ už pasaulį senesnėmis jėgomis. Gedo kelias nuo burtų mokyklos mokinio iki galingo mago nėra lengvas, nes būsimajam burtininkui tenka susidurti su tuo, ką itin sunku nugalėti – savo puikybe. Todėl ir kraupųjį šešėlį, kurį Gedas, norėdamas draugams įrodyti savo jėgą, iššaukia iš kito pasaulio, galima apibūdinti kaip puikybės alegoriją. Bet tik iš dalies. „Žemjūrė“, lyginant su aiškias ir grynas prasmes įkūnijančiais S. C. Lewiso ir J. R. R. Tolkieno kūriniais, gana ezoteriška, nemažai jos prasmių „negrynos“: šešėlis įkūnija ir žmogiškosios dvasios tamsą (juk vėliau paaiškėja, kad jis – Gedo alter ego), ir abstrakčią, inertišką, mąstymui (suvokimui, prasmei) nepasiduodančią Negyvybės jėgą, ir vaizduotės sukurto mirusiųjų pasaulio atstovą.

Nepaisant to, puikus stilius ir kūrybinė intuicija, pasakotoją su pagrindiniu veikėju Gedu siejanti gili empatija kiek­vieną puslapį pripildo gyvybės. Kita vertus, žavi ir įtikina tai, kad autorei ši tema (magija ir burtininkai) nėra vien priemonė papasakoti nuotykingą istoriją; magija – „ne pramoga, ne žaidimas, kurį galėtum žaisti savo malonumui ar siekdamas garbės“ (p. 36). U. K. Le Quin burtininkai ‒ ne iliuzionistai, traukiantys triušius iš skrybėlės ir tenkinantys pasaulio karalių įgeidžius. Jie ‒ žmonės, prisimenantys tai, ką kiti pamiršo, ir žinantys, kad magijos menas kupinas pavojų. Štai Archimagas Nemerlis savo gyvybe turi sumokėti už „praplėštos pasaulio medžiagos“ (p. 83) sujungimą, o Gedas, pasivertęs vanagu, vos nelieka juo amžinai, nes gyvūno esatis nugali žmogiškąją.

„Žemjūrėje“ itin svarbūs du daly­kai ‒ Kalba ir Vardas (plg. su S. C. Lewiso „Kosminės trilogijos“ soliarine kalba ir su archajiškąja J. R. R. Tolkieno Viduržemio prokalbe). Kad būtent kalboje slypi didžioji magijos jėga, liudija netgi prasti fantasy romanai – neprisimenu burtininko, kuris būtų nebylys. „Žemjūrėje“ magiją gali įvaldyti tik tas, kas žino tikruosius daiktų ir reiškinių vardus, nes tik tikrasis vardas yra nesulaužomos sutarties garantas (Gedas sutramdo drakoną, atspėjęs jo vardą). Galbūt taip ir turėtų būti – prisiminkime Platono idėjų pasaulį, kurį jis vadino tikruoju.

Ursula K. Le Guin. „Atuano kapai“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. – V.: „Alma littera“, 2016.

„Atuano kapai“ ‒ antroji „Žemjūrės“ knyga, kurios pagrindinė veikėja ‒­ mergaitė Tenara, gyvenanti Kargų šalyje ir dar vaikystėje atiduota Atuano Kapų Kalvos šventikėms kaip atgimusioji Bevardžių šventikė, tapusi Arha – Suvalgytąja. Bevardžiai ‒ viena Senųjų jėgų, kurias iš pirmo žvilgsnio priskirtume inertiškoms ir nemąstančioms, taigi – abejingoms. Pasak autorės, jos „negali apleisti savo vietos“ (p. 137), nes jos ir yra toji vieta. Labai vykusi ir įdomi koncepcija, tačiau didžiulė Bevardžių neapykanta šviesai jau nebepriklauso inertiškam pirmapradiškumui; tai dualistinio pasaulio, kuriame reikia rinktis „arba arba“, bruožas. Taigi ši dievybė yra ezoteriška.

Šioje knygoje, kaip ir „Žemjūrės burtininke“, taip pat vyksta education sentimentale: Tenara-Arha auga uždaroje šventikių bendruomenėje, klaustrofobiškoje aplinkoje. Saugoma ištikimo eunucho Manano, mokosi Bevardžiams skirtų apeigų (šokių ir gyvūnų aukojimo), tyrinėja požeminį savo dievų pasaulį ‒ rūsius ir menes po Kalva. Įtikinama vaiko, atimto iš tėvų ir paversto „blogio indu“, psichologinė brendimo istorija: vaikiškas žiaurumas, gimęs iš empatijos trūkumo (jai nesunku pasmerkti žiauriai bado mirčiai belaisvius, prirakintus požemiuose), vienatvės, šalčio ir tamsos jausmas, kurį Arha laiko dieviška privilegija. Arhą auklėja dvi senos žynės, Kosilė ir Thara. Kaip dažnai būna, jos atstovauja priešingiems požiūriams į tikėjimą. Thara – senųjų papročių perėmėja ir puoselėtoja, žinanti, kad magija egzistuoja ir kad ji gimsta „iš žodžių“ (p. 69). O štai Kosilė seniai sudievino pasaulietinį karalių ir magija netiki („triukai, apgavystės, akių dūmimas“, p. 69), ne dievai jai ir Bevardžiai. Galbūt toks dvilypis auklėjimas ir pasėjo Arhos sieloje abejonę, neleidusią išsikeroti fanatizmui. Galbūt todėl vėliau mergaitė, išvydusi požemiuose nepažįstamą žmogų, burtininką su švytinčia lazda (Gedą, ieškantį ten legendinio Ereto-Akbės žiedo, turinčio suvienyti besivaidijančias Žemjūrės karalystes), neliepia jo nužudyti. Ne aklas žiaurumas, o vaikiškas smalsumas ima viršų: ar iš tiesų magija yra tik iliuzija ir akių dūmimas, ar kažkas daugiau?

„Parodyk man kokią iliuziją“, ‒ paprašo Arha Gedo (p. 114), slapčia jį lankydama ir neleisdama nužudyti. Tačiau Gedas ‒ išmintingas burtininkas, išmokęs skaudžias magijos meno pamokas. Patenkindamas Arhos smalsumą, jis sukuria mažutę iliuziją ‒ paverčia Arhos skarmalus suknele. Atuano Kapų Kalvoje Gedas stengiasi ne parodomąjį magijos šou surengti, o atlikti tai, ko buvo siųstas ‒ surasti Ereto-Akbės žiedą. O įspūdingi magijos triukai čia netgi pavojingi. Jis atlieka tik vieną nepaprastai svarbų dalyką, suvienijusį jo ir mažosios mergaitės sielas: pasako jai jos tikrąjį, jau pamirštą vardą, taip tarsi grąžindamas jai „suvalgytąją“ asmenybės dalį. Vėliau atskleidžia ir savo tikrąjį vardą, taip atiduodamas savo gyvybę į mažosios Atua­no Kapų šventikės rankas.

Jeigu Tenara būtų prasto maginio romano personažas, galėjo nutikti banaliausias dalykas ‒ ji tuo pasinaudotų sustiprindama savo galią. Tačiau „Žemjūrė“, kaip minėta, atstovauja ne pragmatiškam, bet tik­rajam – idėjų – pasauliui. O šio pasaulio pamatas yra dvasinė žmogaus laisvė. Todėl Tenara „verkė iš skausmo, nes ją užgriuvo laisvė“ (p. 181). Ji suvokė, kad „už blogį būtina sumokėti“ (p. 186). Jai netgi norėjosi nužudyti Gedą ir grįžti atgal, į Atuano Kapų Kalvą. Ir tai visiškai įtikinama, nes daug lengviau ir paprasčiau būti aklu dievybių įrankiu, nei gauti tai, ką gauni kartu su laisve – tikruosius vardus.

Ursula K. Le Guin. „Tolimiausias krantas“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. – V.: „Alma littera“, 2017.

Trečioji „Žemjūrės“ knyga primena J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą. Karaliaus sugrįžimą“. „Tolimiausiame krante“ legendinio karaliaus sostą, pasak pranašystės, „paveldės tasai, kuris gyvas pereis tamsiąsias žemes ir pasieks tolimuosius dienos krantus“ (p. 28). Pranašystės paprastai būna slėpiningos, neaiškios, taigi suvokti, kur yra tas krantas ir kokias žemes reikės pereiti, nėra taip paprasta. To aiškintis į Rouko saloje esančią burtininkų mokyklą, kurios Archimagas dabar yra Gedas, atvyksta Inleidų salos princas, Morido kunigaikštystės paveldėtojas Arenas. Ir ne tik todėl ‒ princas atvyksta pagalbos, nes Žemjūrėje dedasi keisti dalykai: imami pamiršti tikrieji vardai, giedotojai tampa bebalsiais, akys nebemato spalvų, pasaulį apleidžia magija. Sakoma viena, o manoma kita, žodžiai tampa nebe kūrimo ir pusiausvyros, o visokiausių rūšių manipuliacijos įrankiais, burtai nebėra „surišantys“, kad išlaikytų pasaulio pusiausvyrą. „Žemjūrės“ pasaulį puola tamsa. Idėjų pasaulis netenka tikrumo.

Mintis labai įdomi, bet rizikinga: ne visada tokios realaus ir stebuklinio pasaulio sandūros pasiteisina. „Tolimiausio kranto“ blogio šaltinis ‒ burtininkas Gulbinas, troškęs gyventi amžinai ir sukurti amžinąją savo karalystę. Tas troškimas pavertė jį gyvu lavonu ir atvėrė duris tarp dviejų pasaulių; pro tas duris ėmė vaikščioti mirusieji, ir pasaulio pusiausvyra buvo pažeista. Tiesą pasakius, man tai pasirodė panašu į pirmosios trilogijos knygos idėją, tik Gedo puikybės istorija ir jo kova su šešėliu – gerokai įspūdingesnė. Gulbino istorijai trūksta motyvacijos.

Kai pagrindinė idėja kiek šlubuoja, belieka džiaugtis tirštu ir vaizdingu stiliumi, pasakojimo kultūra, įspūdingais epizodais, pavyzdžiui, mirusiųjų miesto aprašymu, Atviros jūros vaikų buitimi ir papročiais, drakono Kalesino pasirodymu. Galbūt idėjinę trečiosios knygos motyvaciją pagrįstų autorės pasvarstymai, išreikšti „Pabaigos žodyje“: „Mintis apie asmeninį nemirtingumą, apie niekada nesibaigiančią savojo „aš“ egzistenciją mane baugina labiau, nei mintis apie savasties netektį mirties akimirką ir susiliejimą su amžina, bend­ra esybe“ (p. 282).

Asmeninis nemirtingumas... Tai sena visokio plauko diktatorių ir minios dievaičių svajonė. Ši frazė skamba panašiai kaip „asmeninis lėktuvas“ ar „asmeninė sala“. Gal todėl ir atrodo netikra. Juk ir asmeninis, ir beasmenis nemirtingumas – du mūsų protą gąsdinantys kraštutinumai. O baimė – prastas patarėjas. Tad belieka tikėti, kad nemirtingumas yra slėpinys, jungiantis ir dienos, ir nakties krantus.