Renata Šerelytė. „Šulinio“ slėpiniai

 Laura Sintija  Černiauskaitė.  „Šulinys“. –  V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Turbūt nieko nėra bjauriau, nei sieti kūrinį su kokia nors plačiai vulgariosios žurnalistikos aprašyta aktualija, kurioje paprastai susimaišo viskas – ir teisiųjų patetika, ir kraujo (atsiprašau, teisingumo) troškimas. Tačiau Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas su tokia aktualija ir nėra sietinas. Visų pirma, dėl stiliaus, kuris yra tyras ir gležnas, netgi kiek senamadiškas, be jokio kriminalinio patoso ir trilerio dramatizmo. Be to, siužetas – gražus, poetiškas, sveikai didaktiškas, bet kartais nelabai įtikinamas, kiek fragmentiškas, ištįstantis per kelias su pagrindine pasakojimo linija menkai susijusias kartas. Pasakojimas neįtikinamu vadinamas beveik visuomet, kai autoriui svarbiau atskleisti, ne kas nutiko kaime, o kas atsitiko moteriai, kad ji įmetė savo vaiką į šulinį. Nes juk nuolat atsiranda ekspertų, sakančių – neįtikima, nelogiška. Baisu, kiek dabar yra žinančių, kas darosi kito žmogaus sieloje!..
Tiesą pasakius, man romano poetiškas neįtikinamumas visai žavus. Sunku būtų įsivaizduoti šią autorę, rašančią kriminalinę dramą su visais atributais, ypač – akcentuojančią logiką, lyg nusikaltimai visada būtų jos padiktuoti. Neįtikintų ir siaubo (ar weird) žanro pasirinkimas, pavyzdžiui, kūrinys, panašaus į „Skambučio“ autoriaus Koji Suzuki „Tamsų vandenį“, kuriame šulinio funkciją atlieka didžiulis uždaras vandens rezervuaras ant daugiabučio stogo. Deja, E. A. Poe ir H. P. Lovecrafto laikai, kai žmogiškosios būties siaubas buvo adekvačiai išreiškiamas stilinga literatūrine raiška, negrįžtamai praėjo, ir siaubas tapo plokščias, dvimatis, pragmatiškas, lengvai nuspėjamas.
Todėl gal ir gerai, kad „Šulinys“ – ne apie tai. Kad šis „mažasis romanas“ nepretenduoja į solidų žanrą, kad atrodo gležnas, pažeidžiamas, kupinas nutylėjimų lyg eilėraštis. Kad tai kūrinys ne apie „dvi Lietuvas“, socialinę atskirtį, degradavusį žmogiškumą ir skriaudžiamus vaikus, o apie šulinį – gelmę, gilybę, sapną, slenkstį tarp dviejų pasaulių, veidrodį, paslaptingos akies vyzdį. Kai skaitai „Šulinį“ kaip savotišką poemą, kaip kūrinį, kurio siužetinės linijos gana laisvos (tiesą pasakius, kartais netgi užkliūdavo „pritempimai“, pavyzdžiui, Bembio motyvas pradžioje ir pabaigoje), fragmentiškumas atrodo pateisinamas ir žavus. Gal ne toks jau tas „Šulinys“ ir fragmentiškas, nes pasakojimo linija – gana nuosekli, reminiscencijos minimalios, nesunku susivokti romano erdvėje ir laike.
„Šulinio“ erdvė itin kompaktiška, netgi kiek klaustrofobiška: veiksmas vyksta sovietmečio kaime, o šulinys virsta savotiška metafora, liudijančia, kokiame suspaustame pasaulyje teko gyventi ir kaip žmonės intuityviai troško iš jo išsiveržti. Tokia yra ir Judita – motinos paliktas betėvis vaikas, išskirtinio, netipiško grožio, išsiilgusi meilės. Deja, mylimasis ją ne tik palieka, bet atsiveža kitą moterį ir kartu su ja bei savo vaikais apsigyvena Juditai prieš akis. Situacija vėlgi truputį neįtikina, bet literatūriškai dramatiška ir reikalinga tam, kad kažkas įvyktų. Įvykiui tarsi ruošia ir simbolinės detalės: nuolatinis prausimas ir skalbimas, džiaustomi skalbiniai („sveria kaip kūdikis ta šlapia suknelė“, p. 42), vanduo toks šaltas, kad užgelia panages, nu trūksta skalbinių virvė. Dažnas lėlės motyvas vienas įdomiausių romane, jis labai natūraliai įsikomponuoja kaip buities detalė ir kartu simbolis, reiškiantis vaiko gležnumą ir apskritai žmogaus bejėgiškumą, o kartais netgi tampantis sukrečiančia metafora – per broliuko laidotuves mažoji Ena bėga į mišką, laidoja savo lėlę sniege kartu pasilaidodama ir pati, o kai tėtis ją suranda ir neša namo, Ena jaučia, „kaip po palteliu sumirksi lėlė“ (p. 19).
Vienas autentiškiausių, didžiausią įspūdį keliančių dalykų yra teksto detalės – ne tik labai gražios, bet ir neišgalvotos, neišlaužtos iš piršto, nesutirštintos, taupios, jaukios. Amelijos piršteliai tokie šalti, „net įgelia jam per drabužius“ (p. 159). Plėšrios, nelaimingos, apleistos Amelijos motinos Libertos rankos kaip „išskėstas skriestuvas“ (p. 157). Detalės taip natūraliai įsikomponuoja į siužetą ir papildo veikėjų charakteristikas bei pasakojimo liniją, kad jų nė nejusti.
Kita vertus, šios detalės sujungia praėjusį laiką ir šiandieną. Man šis fragmentiškas, atkarpomis suraikytas laiko bėgsmas „Šulinyje“ – vienas gražiausių dalykų, panašus ir į sapną, ir į ateitį, kurios dar nėra, kuri tik įsivaizduojama. Taip tarsi bandoma išsiveržti iš cikliško laiko, kurį įkūnija šulinys – išėjimo neturintis apskritimas. Šiuo atžvilgiu šulinys vėl (tai romane įvyksta ne kartą) atsiejamas nuo savo buitiškosios paradigmos, iškyla kaip žmogiškosios būties, jos uždaro erdvėlaikio simbolis, išskleidžiantis alternatyvias prasmes – linijinio laiko begalybę, amžinybės atvirumą.
Šulinį savaip primena ir senoji Enos mokykla: kai jos sūnus Arnas atvažiuoja pasižiūrėti, kur gyveno ir mokėsi mama, randa mokyklą apgriuvusią, nuskurdusią, netekusią savo paskirties – joje gyvena paauglė Liberta su maža dukrele Amelija. Tuo lyg ir norima pasakyti, kad laikas apsuko ratą ir grįžo atgal – vėl prieš akis nelaimingas, apleistas vaikas, kurio likimas gali būti panašus į Juditos dukters Raselės, įmestos į šulinį. Autorė nedaro apibendrinimų, atrodo, ši siužeto linija atsitiktinė, kaip ir visos kitos, kad Raselė ir Amelija nėra susijusios priežastingumo ryšiais. Svarbiausia – grįžimas prie pasaulio vilties, kurią įkūnija vaikai, prie troškimo tą viltį išsaugoti, sustiprinti, užauginti.
Galbūt tai ir yra šio „mažojo romano“ pagrindas, jo svarbiausias motyvas. Jį turėtų paliudyti subyrančios, gležnos romano istorijos. Juk itin stiprių, prieštaringų, spalvingų charakterių romane tarsi nėra (netgi Judita kartais perdėm egzaltuota), pasakotojos balsas irgi dvejinasi, trejinasi tarsi norint atiduoti pasakojimo privilegiją vienam, paskui – kitam veikėjui. Atrodo, pasakojimui reikia ne žodžių, o to, kas slypi už jų – savotiškos teksto nebylystės, kai kalba erdvė, daiktai, nes žmogus tarsi nebeturi ką pasakyti.
Gal todėl skyriai pavadinti „paslaptimis“. Manau visai tiktų ir „slėpiniai“, turintys daugiau metafizinio turinio nei „paslaptis“ – ji tarsi pakylėta, atsieta, bet kartu ir labai glaudžiai susieta tiek su žmogiškumu, tiek su dieviškumu, kūniškumu ir daugiamate sielos erdve. Tai liudija ir paskutinioji, penktoji paslaptis, kuri lieka neparašyta, ir tai natūralu, nes šiam romanui pabaigos nereikia.
Žinoma, istorijos vienaip ar kitaip vis dėlto baigiasi. Judita, nuskandinusi dukrelę, vėliau, išėjusi iš kalėjimo, užaugino penkis svetimus iš asocialių šeimų paimtus vaikus ir savąjį Dauno sindromą turintį sūnų. Juditos mylimasis, Enos tėvas, neteko atminties – senatvėje susirgo Alzheimeriu. Ena laimingai ištekėjo, susilaukė šaunių vaikų, vyresnėlis sūnus Arnas tapo vaikų gydytoju. Vaikų gydytoja ir Arno žmona tapo Libertos duktė Amelija – apleistas, sušalęs vaikelis, kurį Arnas sutiko landyne pavirtusioje mamos mokyk­loje.
Bet ar tai pabaiga?.. Sunku pasakyti. Šiaip ar taip, bandoma išsiveržti iš aklino šulinio apskritimo ir būti erdvėje, kurioje nėra pabaigos, kurios pabaiga neparašyta.

Draugai