Renata Šerelytė. Vienetiniai ir vienkartiniai

Aldona Ruseckaitė. „Žemaitės paslaptis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

gyčio norvilo nuotrauka

Tik pamanyk, paslaptis, – pasakytų koks šiųdienis modernistas, nesiejąs jokių viltingų aspiracijų su lietuvių literatūra, o ypač su „agrarine“ klasika. Ir dar kieno – Žemaitės!.. Tikėtis iš šitos bobutės paslapties – tas pats, kaip iš greitųjų kreditų laukti nulinių palūkanų. Betgi užtenka pasižiūrėti į prieš­lapio nuotrauką, kur toji bobutė sėdi grakščiai sunėrusi rankas, o veido ovalas toks aristokratiškas, kad šių dienų poniutėms toli šaukia. O kokios gražios, kokios liaunos, netgi trapios Žemaitės rankos, sunku patikėti, kad tai rankos moters, užauginusios būrį vaikų ir visą gyvenimą dirbusios sunkiausius darbus... Nuo šios nuotraukos ir prasideda Žemaitės paslaptis.

Aldona Ruseckaitė „Autorės užsklandoje“ prisipažįsta, kad iš archyvinės medžiagos, kurios apie Žemaitę tikrai daug, teko išsirinkti „tik pagrindinius dalykus, tik fragmentus, nes visko aprėpti ir į vieną knygą surašyti neįmanoma“. Tad magėjo giliau ir drąsiau pažiūrėti į visas jos gyvenimo puses, susitelkiant į paskutinįjį dešimtmetį – 1911–1921 metus. (p. 229) Todėl nenuostabu, kad romane atveriami mažiau žinomi Žemaitės gyvenimo faktai: paslaptinga meilės istorija, bausmės atlikimas Lukiškių kalėjime, kelionė į Ameriką ir aktyvi rašytojos veikla šioje šalyje.

Autorė įspėja skaitytoją, kad šis nepriimtų visko už gryną pinigą, nes autorius, tegu ir faktais besiremiąs, „turi teisę interpretuoti, įsivaizduoti, fantazuoti. Juk galėjo būti ir taip, ir kitaip“ (p. 230). Sakyčiau, kad tai gal ir bereikalingas įspėjimas, nes Ruseckaitė sugeba ir pagarbiai, ir išradingai elgtis su archyvine medžiaga, pateikia ją nenuobodžiai, gyvai. O kad romano tekstas „sunkiai telpa į tradicinio romano žanrą“, sakyčiau, tik dar įdomiau. Juolab kad autorė tuo nepiktnaudžiauja ir stengiasi ne išskleisti savo kūrybines pretenzijas, o gyvai ir jausmingai pavaizduoti pagrindinę veikėją, bet ir laikotarpio žmones, įvykius, tarpusavy susieti fragmentus, lyg ir išslystančius iš veiksmo objektyvo, tačiau turinčius svarbią semantinę potekstę (Žemaitės ir M. K. Čiurlionio susitikimas, pirmoji V. Mykolaičio-Putino knyga, V. Mačernis ir Žemaitė ir kt.).

Ir pačios autorės pozicija labai įdomi: ji lyg ir nori likti nuošalyje, būti objektyvi (kalbėjimas Žemaitės balsu), o kartu – ir aistringa komentuotoja (Balso, Intarpų skyreliai, atskleidžiantys platesnį laikotarpio paveikslą). 1912 m. nuskendo „Titanikas“ – Julija su G. Petkevičaite-Bite griebėsi už galvų, mat buvo numačiusios plaukt į Ameriką „centukų pasirankiot“: ...bauginosi, dejavo, sakė geriau nesėsti į laivus, neieškoti sau pražūties vandenyse, nes labai pavojinga. (p. 30)

Kitame intarpe prisimenamos ir sugretinamos P. Višinskio bei V. Šekspyro mirties metinės: Višinskis mirė prieš dešimt, o Šekspyras –­ prieš tris šimtus metų, abu – tą pačią balandžio 23-iąją, abu labai brangūs Žemaitei, juk ne kieno kito, o Višinskio paskatinta skaitė „Makbetą“, „Hamletą“ ir kitas dramas. Įdomūs, saviti skyreliai, kuriuose balsas suteikiamas Žemaitės daiktams (muziejiniams, išsaugotiems, taigi autentiškiems, neišgalvotiems) – rankinukui, skarelei, pirštinėms, batams, atskleidžiant daug kasdieniškų, bet reikšmingų detalių.

Kadangi autorė pagrindu romano vyksmui pasirinko tris Žemaitės gyvenimo etapus, – gyvenimą Vilniuje, meilę gerokai jaunesniam vyrui ir kelionę į Ameriką, – natūralu, jog dėl didelio medžiagos ir temų tirščio galbūt sunku protingai išlaviruoti, suteikti kiekvienam lygiavertį svorį. Žemaitės ir K. Petrausko santykiai –­ intriguojanti tema, bet čia tarsi ir nėra aktyvaus vyksmo. Tai labai graži, bet pasyvi linija. O štai kultūriniai reikalai Vilniuje ir ypač Žemaitės veikla Amerikoje –­ temos, kuriose viskas verda kunkuliuoja. Tiems, kurie laiko Žemaitę prasta kaimo bobute, reikėtų šiuos puslapius perskaityti – nustebintų ne vien rašytojos veikla Amerikoje, bet ir jos temperamentas, ir pažiūros, ir drąsa, ir laisva nuomonė. Ir, žinoma, užsispyrimas, kurį galima pavadinti pasišaipymu iš snobizmo, kai žmogus vertinamas pagal rūbą, o ne pagal protą: nė vienai poniutei nepavyko įkalbėti Žemaitės, kad pamestų savo sodietiškus rūbus ir apsirengtų „moderniau“. Tik vienoje nuotraukoje Žemaitė be savo ištikimosios skarelės –­ progresyviųjų moterų suvažiavime. Pažangiosios veikėjos siekė būti visur progresyvios, skarelę ant galvos laikė atgyvena, tad prašė, kad ir Julija nusigobtų. (p. 132) Kadangi tos progresyviosios buvo itin nuožmios, Žemaitė, nenorėdama jų pykdyti, sutiko...

Vargu ar galima būtų tvirtinti, kad Žemaitės pažiūros radikaliai keitėsi: kaip daugelis skurdą, vargą ir kultūrinį tamsumą mačiusių žmonių, ji visuomet troško permainų, šviesos, tvarkos, pažangos (važiuodama traukiniu per Skandinaviją, matydama Anglijos vaizdus sielojosi: kada gi Lietuva taip švariai ir tvarkingai gyvens). Autorė ne vienoje vietoje pabrėžia tiesią Žemaitės laikyseną, drąsą, nuomonės laisvumą –­ naiviai pašlovinusi Marksą ir revoliuciją, vėliau labai skeptiškai atsilieps apie bolševikus, kaip ideologinius uzurpatorius, nesiklausančius jokios kitos nuomonės (dėl šito Žemaitė susipyks ir su progresyvistėmis, isteriškai puolusiomis į komunizmą, kaip į progreso viziją, ir su bolševikuojančiais Amerikos lietuviais). Sunku įdėti Žemaitę į ideologinę lentynėlę. Ir kažin ar reikia. Jos pykimasis su dešiniaisiais, ypač klerikalais, buvo labai parankus sovietmečio ideologams, padariusiems iš Žemaitės ne vien „liaudies rašytoją“, bet ir klasinės kovos apologetę (žinoma, tam reikėjo atlikti šiokias tokias kupiūras Žemaitės raštuose, ir tos kupiūros, panašu, ilgai išliks kelių sovietmečio kartų atmintyje). Bet daug ką liudija graži Žemaitės draugystė su J. Tumu-Vaižgantu, su G. Petkevičaite-Bite: sielų bendrystę, iš kurios bene svarbiausia – artimo meilė ir atjauta. Juk ir į Ameriką Žemaitė vyko ne progresyviųjų moterų susirinkimuose pagražbyliauti, o aukų nukentėjusiems nuo karo rinkti, Tėvynei pagelbėti.

Įdomus autorės bandymas – Žemaitės susidūrimas su savo personažais: Zose, Katre, Topyliu, Vingių šeimyna, Kurmeliu ir Marce... Dažniausiai iš savo veikėjų Žemaitė išgirsta priekaištų: kodėl gi tu, rašytoja, mus taip pasmerkei? Ko nesuvedei Zosės su Kurmeliu, o Vingių Jonui nenuskyrei Marcės? Tada viskas būtų teisinga. Atitiktų kirvis kotą...

Ir ką gi gali į tai atsakyti Žemaitė?.. Pasiduoti veikėjų spaudimui? Rašyti „teisingai“?.. Negi tai būtų sunku?.. Gal kam ir nesunku, bet tik ne Žemaitei. Juk ne kas kitas, o ji ne kartą sakė –­ rašau tai, ką matau. Kas tikra. Iš gyvenimo. O visa tai, kas tikra, išlieka. Nors nuožmus progresas tuos tikrus dalykus ir stengiasi sunaikinti.

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015.

Ko bereikia laukti po 2008 m. išleistos ir skaitytojų bei kritikų puikiai įvertintos Danutės Kalinauskaitės novelių knygos „Niekada nežinai“?.. Dar puikesnės. O gal – visiškai ko kito. Eksperimento, netikėtumo, gal net klaidos, „atkritimo“ (juk rašytojas – ne koks finansų burbulas, kad tik augtų ir augtų)... Pirmąją hipotezę patvirtina Jūratė Sprindytė, teigdama, kad „Danutė Kalinauskaitė parašė kol kas geriausią savo knygą“ („Metai“, 2016, Nr. 1), o antrąją – Dainora Kaniavienė („Literatūra ir menas“, 2016–02–26). Nors kritikus madinga menkinti ir pašiepti kaip žmones, neturinčius vaizduotės ir įstrigusius akademiniuose rėmuose it seni paveikslai, siūlyčiau šias recenzijas įdėmiai perskaityti, nes jos abi teisingos.

Todėl man nelabai ką belieka pridurti. Tik klausytis savo vidinio balso, ką jis pasakys apie „Skersvėjų namus“. Bet vidiniu balsu ne visada galima pasitikėti: ne kartą jis yra mane apvylęs, ypač važiuojant troleibusu, kai sakydavo – pataupyk bilietėlius, kontrolės nebus... Taigi ir dabar juo nepasitikiu, nes iki knygos vidurio jis lyg papūga atkartoja teisingus kritikių žodžius. Bet kažkur ties „Žmogumi, pilnu skersvėjų“ staiga užsičiaupia. Tuštumos kažko prisipildo, nežinau ko, liūdesio ar smalsumo, veikiausiai ir to, ir ano, nuobodus asfaltuotas keliukas staiga pavirsta žavingu šunkeliu, o novelėje „Bomžė“ po „Šv. Kojų litanijos“ net akis nuo puslapio pakeliu įsitikinti, ar nesu bažnyčioje ir toji litanija neskamba iš sakyklos. O galėtų, nes ji tokia graži!.. Ir daug prasmingesnė nei begaliniai kalbėjimai apie rūko arba arbatos garų formos sielą.

Tris paskutiniąsias noveles („Bomžė“, „Pakeleivė“, „Norėčiau būti Karenina“) perskaičiau vienu ypu, lyg tai būtų vientisas kūrinys. Daug kur akcentuojamas Danutės novelių „tankis“ nebūtinai turi būti pritaikomas romanui, nors tokia mintis ir kyla. Juk kiekvienos geros novelės tankis toks ir turi būti. Sukuriantis novelę kaip subjektą ir susiejantis ją su kitomis novelėmis. Šių trijų novelių moterys susietos paslaptingais, neiššifruojamais meilės ir mirties, liūdesio ir déjà vu saitais. Netgi laikas ir realybė čia tarsi netikri. Nežinia, kur viskas prasideda, o kur baigiasi. Štai kad ir novelė „Norėčiau būti Karenina“: moteris ir vyras susitinka po daugelio metų, nieko čia lyg ir nebereikėtų tikėtis, o intriga lieka. Ji tiesiog tvyro kūrinio pabaigoje – novelė tikrai atrodo lyg neužbaigtas romanas, kuriame gali atsitikti visko. Įmanomas net puolimas po traukiniu... Žinoma, nereikėtų pamiršti novelėje pateiktų kino epizodų – moteris, norėdama užsidirbti, vaidino daugelyje masinių scenų, ir ne vienas toks epizodas kaip nereikalingas vėliau buvo iškirptas... Subtilus perspėjimas.

Ypatingo skambesio novelė – „Bomžė“. Kažkokia stalkeriška, keista. Bandanti apčiuopti, kas yra tikra šiame gyvenime, ir ar tai, kas yra tikra, yra svarbu. Kas šiame plastikiniame pasaulyje autentiška ir kas – išgalvota. Kas jaudina ir kas tik dirgina. Novelės veikėja – jauna mergaitė Onutė, turinti stebuklingą balsą. Kai baigia dainuoti, iš burnos jai kliūsteli kraujas. O žiūrovai, ištempę kaklus, laukia šito įspūdingo momento. Žinoma, toks talentas vertas gerokai didesnio šou, ir šis šou Onutei sukuriamas: Sėdinti ant rato, prikabinta prie lyno už kabliukų nugaroj, ji kilsianti į viršų, o lėtai leidžiama žemyn dainuosianti, per dainos kulminaciją iš burnos jai purptels vyturys, žinoma, tai optinis triukas, 3D; paskui – sprogimas, su trenksmu užsižiebs fejerverkų šviesos, į scenos krantus ims vilnyti dūmai, iš rūko išnirs „Songs of Bubbles“ su visa nežabota energija, „Silver Parasites“ šokėjai, nuogi, raumeningi, bronziniai, tik su kailinėmis siaurikėmis gėdai prisidengti, būgnininkai husarų uniformomis, suplevėsuos vėliavos, kibirkščiuodama spjaudysis ugnis, galiausiai iš užkulisių, drebindamas arenos žemę, įžengs tikras pabalnotas dramblys iš Indijos, jau užsakytas. (p. 120)

Onutės pabėgimas iš tokio šou įvertinamas kaip visiškai nesuprantamas poelgis ir nusprendžiama, kad atsisakius tokio šanso, jai nebelieka jokio kito kelio, tik bomžės. Kadangi ši novelė man atrodo labai simboliška: ir kraujas, baigus dainuoti, ir šou realybė veidrodžių atspindy, nelyg išversta Platono idėja apie idealųjį pasaulį, ir „Stalkerio Zona. Šiurkšti žolė, pabėgių kvapas, tepaluota žemė“ (p. 122), manyčiau, kad galbūt ir autorei rūpėjo ne tiek sukurti tikslų psichologinį nusivylusios šou pasaulio burtais provincialės portretą ar pašiepti to šou pasaulio užkulisius. Veikiau –­­ apčiuopti, kas yra tikra. Kas sujaudina labiau nei areną drebinantis Indijos dramblys. Ir kas nesikartoja. Išskirtinis „vienetinumas“. Onutė prisimena visus žmones, kurie jai atrodė tikri, „nužiesti iš tikro molio. Išdegti laiko. Kitų tokių jau niekada nebus“ (p. 125).

Tokio tikrumo ir tokio suvokimo kaina – labai didelė. Juk niekada negali žinoti, kaip į tai reaguos kiti. Tie, kuriems žmogaus „vienetinumas“ – jo keistumai, jo meilė, jo drovumas – nėra jokia vertybė. Štai kaip sureaguoja drovus vaikinas, kai Onutė pasako jam „myliu“: Kas gi taip daro? Taip tiesiai. Taip paprastai. Lyg šautų į kaktą... Argi normalūs žmonės taip elgiasi? Ne, gal tik bomžai kokie! Tik tiems valkatoms jokių ribų, jokių tabu... (p. 128)

Skausminga suvokti tai, kad esi „vienetinis“, nenormalus, bomžas, stalkeris... Tačiau kas atsiveria žmogui, kai jis suvokia – ir jeigu suvokia – besąs vienkartinis?.. Tegu ir fakyrų beigi dramblių drebinamoje arenoje.