Rima Pociūtė. Tekstas romano pretekstu

Kajokas D. EŽERAS IR KITI JĮ LYDINTYS ASMENYS. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Jau susidėliojusi šios recenzijos, skirtos D. Kajoko antrajam romanui „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, pagrindinius teiginius, kiek įdėmiau perskaičiau, kas rašyta apie pirmąjį jo romaną „Kazašas“ (2007). Atrodo, tarp jų esama daug bendrumų. Pirmiausia buvo pabrėžiama, kad D. Kajokui būdinga derinti realybę ir fikciją (dabar jau galima būtų sakyti, kad tebeveikia magiškasis realizmas); abiejų romanų siužetas prasideda panašiai: buvęs verslininkas panyra į tai, kas labai toli nuo verslumo (reiškia, rašytojas pasiryžęs perteikti mintis, kurios „apsėdusios“ jį patį); romano kompoziciniam modeliui būdingas dvilypumas, pagrįstas siužetui sutvirtinti pasitelkiamu bibliniu metanaratyvu (pirmajame romane – Marijos Magdalietės istorija, o antrajame – nekanoninės Judo Iskarijoto evangelijos motyvai).
Šiame talentingo poeto parašytame romane labai daug „spalvingų“ teksto mikrostruktūrų (jos primena J. Ivanauskaitės), todėl kūrinys galėtų būti analizuojamas keliais universalesniais aspektais, pavyzdžiui, kaip šiuolaikiniame romane modifikuojama krikščionybės medžiaga. Labai įdomu būtų atlikti ir semiotinę analizę – kaip su vandeniu, pelkėmis, rūsiais susiję vaizdiniai, besi­kartojančios nugarmėjimo į atsiveriančias prarajas situacijos perteikia katastrofiškumo užvaldytos pasąmonės būsenas.
Tad šiame galimybių kontekste bet kokia vienu metodu pagrįsta analizė bus konspektyvi ir siaurai savitikslė, net jei tikslas būtų universalus: kalbėti apie romaną kaip apie šiandienio europinio romano pavyzdį. Anaiptol ne viską aprėps ir psichoanalitinė interpretacija – tai bus tik mėginimas pasitelkti šio mokslo instrumentus, kiek tai įmanoma literatūrinio kūrinio analizei nuo prielaidų iki išvadų. Kadangi romano tekste pastebima, jog „meno kūrinio apskritai nevalia sieti su froidiškai suvokiama psichika“, reikia pabrėžti, kad su froidizmu jau niekas ir nebesiejama, jis liko žinomas kaip šiuolaikinės psichoanalizės istorinės ištakos.
Psichoanalitinėje interpretacijoje ypač svarbi yra suvokiančiojo meno kūrinį ar skaitytojo recepcija (jo ar jos kaip individo gebėjimas aprėpti dalį teksto prasmių). Ir būtent šitą romaną skaičiusiųjų „savo malonumui“ atsiliepimai gali būti daug palankesni nei literatūrologų, pasiruošusių jį „įstatyti“ į literatūrines hierarchijas.
Tik literatūros analitiko (dar vadinamo kritiku) padėtis verčia vykdyti kritikų kastos sau pasiskirtus įsipareigojimus: atsirinkti vertinimo „instrumentus“, jais išmėsinėti romaną, nuosekliai naudojant būtent juos, pateikti verdiktą ir dar rasti būdą susišnekėti su platesne auditorija, kad būtų galima jai primesti savąjį matymą. O juk kaip iš tiesų šiandien skaitomas romanas? – jis imamas į rankas neįprastoms būsenoms savyje sužadinti (ir nereikia ironizuoti, kad vien tik burbulinėje vonioje). Nereikšmingi jokie kiti romano trūkumai, jei tik žvelgiant į puslapį skaitytojo psichikoje bus generuojami vaizdai ir emocijos, darys poveikį pasąmonės būsenoms, sumodeliuos jas verbalinėmis priemonėmis. Kieno ne tokia laki vaizduotė – tos keistos D. Kajoko „nesybės“ tiesiog užburs.

Ar vientisas tekstas jau yra romanas?

Romano pradžia sutampa su atskiros istorijos išeities tašku, istorija neatrodo įdomi, bet knyga nėra ir kuo nors ypač atgrasi: kažkoks vyriškis su „rekomendaciniu laišku“ patraukia į šiais laikais egzistuojantį dvarelį ant ežero kranto... Ten išvysta Nuostabiąją Damą, magiškų galių turintį jos patarnautoją ir patenka į tikrą užburtą karalystę. Tačiau jam paliekama galimybė ir komunikuoti su „šiuo“ pasauliu (skambinti į Vilnių iš artimiausio pašto), o siužetas plėtojamas taip, kad kas nėra magiškojo realizmo nekentėjas, knygos iš rankų nemes. Tiesa, paradokso logiką atskleidžia vien sprendimas pavadinti romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Turi būti aišku, kad romanas yra absurdo mėgėjams ar bent pajėgiantiems jį toleruoti.
Atrodo, kad siužetinių linijų centras, pulsuojantis jų raizginys bus ponia Em (dar vadinama ir kitu vardu – Auguste). Ji psichoanalitiniu požiūriu yra kūrėjo animos, jo medituojančiosios, jautriosios psichikos „pusės“ projekcija – ji trapi, nežemiška ir nebe nuo savęs pačios priklausanti, ji pavojingai „užsižaidžia“ Judo istorija ir tokiais jos atributais, kaip virvė, kuria šis pasikorė. Kaipgi anima neprivers rašytojo perdirbti visą pasaulį į „pastorališką“? Kaip ir viskas šiame romane, meilės schema elementari: pasakotojas stebi jam įdomią moterį ir „kaupia apie ją įspūdžius“ smegenų pilkosiose ląstelėse. Kodėl pilkosiose – todėl, kad bendravimas greit pereina į fizinį potraukį (apie moterį imama sau sakyti: „geidžiama“). Tą ryšį stengiamasi išskleisti kaip ypač intelektualų, „psichologinį“, bet neapleidžia įspūdis, kad tai į kitus libido lygmenis perėjusios vyresnio amžiaus vyro meilės poetizavimas. Žinoma, nieko jis nestokoja vertybiniu požiūriu, tik padeda suprasti, kad tai romanas, atspindintis „perdegusios“ kartos, o universaliausiu simboliniu aspektu – porevoliucinės visuomenės jausmines būsenas.
Bet kai vien tik ant Augustės figūrėlės valkstomos skirtingų spalvų suknelės ir grožimasi jos „Nefertitės galvute ant rugio stiebelio“, bet nieko svarbesnio lyg ir nevyksta, neapleidžia nuojauta, kad kai pagrindinė veikėja yra tokia, romanas jokio svorio neatlaikys.
Yra ir daugiau smulkesnių veikėjų, kurie ne kažin ką daugiau ir daro, tik pasirodo pasakotojui, jų buvimas juntamas vienokiomis ar kitokiomis juslėmis. Ištisi puslapiai yra tarsi enciklopedija, kurioje aprašoma keistų „esybių“ ar „nesybių“ išvaizda, elgsena bei funkcijos. Galima būtų nė nežinoti, kad tekstas rašytas poe­to, toks įtarimas tuoj kiltų, nes dominuoja charakterizuojančios detalės, ištisos jų virtinės: grafas Sudie taip vadinamas todėl, kad visoms savo moterims po pirmosios nakties ištardavo vienui vieną žodį: „Sudie“ (p. 40 ta pati detalė panaudojama pasakotojo motinai apibūdinti: „Ji niekad nesakydavo sudie.“ Ir toks autoriaus nereiklumas sau šokiruoja).
Autorius yra puikus poetas, bet kaip romano kūrėjas tebėra pradedantysis ir naudoja elementarius teksto formavimo būdus: jis yra linijinis, tarsi baltais siūlais sukabinti vienas prie kito lipinami gabalai. Nuo tolesnio teksto atskyla pirmoji dalis, vienijama biblinio metateksto, aktualizuojančio tam tikras prasmes. Biblinis metatekstas parodo, kaip Dievas atsiskleidžia pasauliui per pasirinktus individus, ir šiame romane metatekstas turi padėti suformuoti Augustės dvasinių ieškojimų, jos psichologinių kompleksų reiškimosi – žaidimo, intrigavimo, gundymo jais – atmosferą. Nekanoninė Judo Iskarijoto evangelija panaudojama panašiai kaip ir kituose lietuvių postmoderniuose romanuose (J. Ivanauskaitės labiausiai žinomame romane „Ragana ir lietus“ panaudotas evangelijos pasakojimas apie Mariją iš Magdalos), bet metateksto panaudojimas neveiksmingas. Jis veiksmingesnis romanuose, kuriuose sukuriama vienos iš plotmių „realistiškumo“ iliuzija. Tada „realistinis“ tekstas projektuojamas į metatekstą. Tačiau krikščionybės paslaptys šiame romane netenka prasmės dėl perdėto „stebuklingumo“, „magiškumo“, kritiškumo fantazijos elementui stokos.
Kai apmąstymai apie Judą išsenka, tolesni segmentai nebesusaistomi taip, kad būtų galima kalbėti apie vidinę romano vienovę. Tada – dar keisčiau – tekstas perpjaunamas į dvi dalis. Taip labai mechaniškomis priemonėmis kuriamas bent struktūravimo pastangos, laiko perspektyvos įspūdis. Romanas baigiamas keliais „prielipais“: nuo anekdoto iki sapno aprašymo. Tokia struktūros priemonė labai žinoma. Tačiau šiame romane tai primena mėginimą perkelti drabužio sagas į tas vietas, kurios išdilusios. Kitaip tariant, vidinis fragmentiškumas slepiamas po fragmentiškumu kaip postmodernizmo eksploatuojama stilistine priemone. Tai nėra priekaištas, susijęs kokiais giluminiais dalykais, dėl kurių nepasiginčysi. Nepasistengiama, pavyzdžiui, sumegzti jokių tvirtesnių siužeto mazgų: tarkime, nesusimąstoma, kad jei pabaigoje bus „atskleista“, jog Augustė ne pati nusižudė, kils klausimas, kodėl ji parašė testamentą, pagal kurį jos įgeidžiu dvaras liko Aušautui?
Rašytojas taip nuobodžiauja plėtodamas savo paties sumanytas siužetines linijas, kad net, pavyzdžiui, intriguojamas susidūrimas su pačiu grafu Sudie palieka tik dar vieną tekstą sąsiuvinio pavidalu. Norisi pajuokauti: kartais rašoma tarsi vykdant nemielą įsipareigojimą, grąžinant skolą kreditoriams, suteiktą pasižadėjus parašyti knygą. Toks įspūdis susidaro, kai vos per kelis lapus įvyksta romanui esminiai „fatališki“ įvykiai, kurių esmė – eliminuoti veikėjus kaip nebereikalingas figūrėles. Tada autorius „susidoroja“ iš karto su keliais iš jų. Kaip pavargęs žaisti vaikas sudrasko į skutelius viską, ką tik pajėgia. Blogai ne tai, kad „nėra veiksmo“ ar kad – priešingai – pasipila kraujai, šūviai ir gimdydamos miršta moterys. Blogai, kad tai niekuo nepaveikia romano vidinės slinkties. Daug kas paviršutiniška, neišplėtota ir styro romane kaip ta arka virš vandens, pro kurią praplaukiant ...buvo renkami mokesčiai.

Ežeras be jokių „lydinčių asmenų“

Ežeras ir jo „apylinkės“ suteikia tekstui įtaigiausią vaizdiniją, gyvosios gamtos alsavimą, prisitraukia gražiausių lietuvių prozos kūrinių potekstes. Tik jaučiant to šalia nuolat esančio ežero gaivą ir pavyko iki galo perskaityti (nors vietomis – tik peržvelgti) tekstą. Galima spėti, kad taip ir gimė romanas: tai bus istorija, nutikusi prie ežero.
Nors pridedama – pabaigoje „prisegama“ – Prousto ištraukėlė, romanui vertinti parankiausias yra magiškojo realizmo kontekstas, kuriame galima pabrėžti pasąmonės svarbą, skirti dėmesio sapnams, atminčiai ir haliucinacijoms. Kūrėjo energija kaupiasi pasąmonės kloduose.
 Ežeras, pelkės, kanalai susilieja į simbolinį vaizdinį rašytojo neplanuota prasme. Tai tarsi žmogaus psichika, kurioje dominuoja pasąmonė su nedaugeliu kanalėlių, belikusių racionalumui pasiekti. Tai, kad čia vis kas nors kur nors nuskęsta, nugarma, pagrindinis veikėjas leidžiasi į pastato rūsius, leidžia kalbėti apie individualios psichikos regresą ir susiliejimą su kolektyvine pasąmone, kuri išsaugojusi, be kita ko, ir pirmapradį agresyvumą (pasireiškiantį, pavyzdžiui, romano personažų sunaikinimu).
Pasakotojo pavardė yra Aušautas, tai lietuvių ir prūsų mitologinio gydytojo vardas. Romano veikėjas yra „teišlaikęs“ vienintelį mitiniam terapeutui buvusį būdingą ypatumą – aiškiaregystės (psichoanalizėje paplitęs daugiausia anglų arba prancūzų kalba vartojamas terminas clairvoyance, reiškiantis terapeuto įžvalgumą). Aušautas mato dar daugiau keistų būtybių nei kiti, gebantys jas regėti. Visa, ką jis veikia aplink ežerą plytinčioje stebuklų teritorijoje – stebi, mąsto, prisimena visomis savo juslėmis ir psichika, yra aplinkos mediumas. Nors „aname“ pasaulyje jis yra kompiuterių įmonės vadovas (dėl ko, žinoma, tik šyptels kiekvienas, kuris bent kiek įsivaizduoja, kokius individo charakterio bruožus įtvirtina vers­las), visa tai, ką veiks ir ką padarys Aušautas, bus nesąmoningas „antipasaulio“ kūrimas.

Antipasaulis – nepatenkinto ego siekinys

Romano pradžioje juntamos pastangos kurti praėjusių amžių pastoralinę idilę, bet tam reikėtų gaivalingos pirmapradės energijos. O tas pasaulėlis, kuris yra „antipasaulis“, sukuriamas vadovaujantis nepatenkintos psichikos poreikiais, ši kūrybinė energija yra sublimuota, „nebešvari“, nuolatinį kompensacijos siekimą palaiko įtampa pasąmonėje. Tai per kūrybos procesą dominuojančios pasąmonės impulsai nušluoja viską, nuo ko pavargo ir kuo bodisi senstančio herojaus ego. Šis „antipasaulis“ konstruojamas siekiant dvasinio komfortiškumo, bet atsiranda iš tamsiųjų kūrėjo psichikos galių.
„Realiajame“ pasaulyje reikėtų pasirūpinti, sakysime, buvusia meiluže (tapusia brolio, kuris jau miręs, žmona), o „čia“ senstantis vyras yra platoniškos meilės moteriai mediatorius be jokių įsipareigojimų. Mirusią Augustę jis iš tiesų jaučia šalia savęs panašiai, kiek ir gyvą.
Jei realiajame pasaulyje reikia be galo daug dirbti, kad ką nors pasiektum, „antipasaulyje“ Aušautas netikėtai paveldi dvarą ir netgi... sąskaitas banke. Realiajame pasaulyje daug skausmo suteikia bejėgiška tėvų senatvė ir tavo paties senėjimas, o šiame visokeriopos deformacijos pasaulyje net tėvo ir motinos mirtis yra absurdiška (motina užsitranko daužydama kaktą į sieną).
Realybė iki absurdo mastų virsta „antirealybe“: Augustės sūnus „žūsta“ po kažkokio čečėnų susprogdinto namo griuvėsiais, bet nemiršta; Augustė miršta, bet ji anaiptol ne nusižudo, kaip visi yra patikėję; Rojus Ruduo pasisamdo žudiką, bet ne tas jį nužudo; Juta pagaliau gimdo, bet pasirodo, jog tai pseudonėštumas. Ypač romano logiką griauna tai, kad toks moteriškos lyties hibridas, kaip putliakrūtė paauglė Juta, kuri „amžinai nėščia“, pergali tą adoruotąjį mistišką moteriškumą, kaip labiausiai nevykusiame detektyve užnerdama kilpą ant „Nefertitės galvutės“. Tikrai tokia realybė ne ką patikimesnė nei gana detaliai nupieštas „nesybių“ pasaulis.
Energija, kuri reikalinga tokiam „antipasauliui“ kurti, neatsiranda iš nieko. Turi būti įvykęs sprogimas, metaforiškai kalbant, sugriovęs visą ankstesnį stabilų pagrindą po kojom. Tokiu atveju iš menkų nuolaužų dėliojama antrinė tikrovė, ir tokia mozaikiška dėlionė veikia raminamai (tas galioja ir skaitytojui, kurį tenkina estetiškų nuolaužų apžiūra).
Galima suprasti, kad pasakotojui priimtinesnis buvo ne tiek iššūkių pažeriantis metas, kai gali pasijusti tarsi nugarmėjęs į pelkę, nes nematai išeities. Atrodo, kad šio romano pasakotojui „aukso laikas“ buvo XX a. pabaiga, ano meto realybė ir kultūra. Iki 90-ųjų Lietuvoje iš tiesų buvo paplitęs inteligento, gyvenančio „smulkių mastelių“ gyvenimą, apipintą tokios pat vertės refleksijomis, tipas. Ir šitas ne itin įdomus, bet gana saugus mikropasaulis, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę.
Psichoanalitiniu požiūriu iškalbinga, kad veikėjai nuolat nugarma į požemius, šulinius, grimzta, skęsta ir nuskęsta pelkėse. Jiems atsiveria slapti kambariai, užkaboriai ir rūsiai. Augustė ir jos sūnus buvo palaidoti po griuvėsiais, ir vaikui išsivystė klaustrofobija. Tai simboliniai vyksmai, atskleidžiantys katastrofiškas pasąmonės būsenas. Ir tik toks nežinia kam (kritiško proto požiūriu) egzistuojantis dvaras ir jo „antitikrovė“ leidžia atlikti mentalines manipuliacijas ir patirti būseną, kuri laikoma buvimu „mažumėlę laimingam“.

Rytų Europa po sprogimo

Neabejotina, kad pritaikant romanui šiandienės psichoanalizės, daug dėmesio skiriančios kolektyvinei traumai ir jos atminčiai, vertinimo perspektyvą, pirmiausia dėmesį patraukia tas socialinės realybės ignoravimas. Kadangi rašytojas pagrindinio herojaus verslo veiklą palieka už aprašomosios „realybės“ ribų, bet koks „gėris“ kaip mana krinta iš dangaus, o keisčiausiu būdu paveldėto dvaro „persirašymui“ skiriama ne tiek jau mažai dėmesio, tos „išlošto aukso puodo“ fantazijos rodo ne tik rašytojo, bet ir to visuomenės segmento, kuriam rašytas romanas, infantiliškumą. Maždaug porą dešimtmečių prozininkai siekė įkirsti sudėtingą rezistencijos temą –­ o čia Aušautas apie tėvų šeimą prisimena pirmiausia tai, tėvai buvo „tvirti ir nuoseklūs mokslinio komunizmo pažiūrų propaguotojai“, galbūt dėsningai paruošė vieną iš savo sūnų tarnybai KGB ir su tuo susijusiai žūčiai.
Nesuklyskime vertindami šią „antrinę“ romano tikrovę: socialinių realijų čia nėra iš principo: nors pagrindinis veikėjas klajoja po apylinkes, sutikdamas iš XX a. pabaigos „kaimiškosios“ prozos atklydusių personažų, jie yra tik silikono putos rašytojo pasirinktojo magiškojo romano modelio kiaurymėms pripurkšti.
Kuo reikėtų baigti – pasidžiaugti vien faktu, kad poetas nusprendė išmėginti savo galimybes kurdamas kitą žanrą? Vis dėlto palinkėti... rašyti. Daug, atkakliai, bent po romaną per metus. Mokytis sudėlioti žanrui būtinas schemas. Nujaučiu, kad už šito ežero yra kitas, ne ką nors lydinčių, o visomis meninės realybės teisėmis besinaudojančių asmenų krantas.

Draugai