Rūta Bagdanavičiūtė. Ar vynas virsta Kristaus krauju?

Tomas Kavaliauskas. „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“. – V.: „Alma littera“, 2016.

Tomo Kavaliausko romaną galima laikyti tiek teologiniu, tiek filosofiniu. Jame gausu teologinių terminų, posakių hebrajų, aramėjų ir senovės graikų kalbomis, liturginių apeigų aprašymų, nuorodų į bažnyčios meną, šventųjų gyvenimus, pasitaiko net mistinių elementų: į siužetą kartkartėmis įsipina vizijos, stebuklai, kai kurių „ne šio pasaulio“ personažų regėjimai, mistinės kančios patirtys. Be to, nesuklysime šį kūrinį pavadinę ir istoriniu: personažų patirtys čia susipina su 1990-ųjų pavasario kunigų seminarijos realijomis.

Daugiasluoksnio romano pristatymuose autorius, rašantis kultūrines esė, grožinius ir akademinius tekstus, prisipažino siekęs aprašyti 1990-ųjų pavasario kunigų seminariją, akcentuodamas, kad tuo metu ji išgyveno aukso amžių. Anuomet, kitaip nei dabar, joje juodomis sutanomis plasnojo du šimtai klierikų, kurių akys buvo nukreiptos į tą patį tikslą – altorių. Matyt, iš čia ir pavadinimas „Du šimtai brolių“ su aliuzija į dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Juk klierikai užkeikti. Štai penkto kurso klierikas Jonas, pravarde Džonis, prisipažįsta esąs užkeiktas: jei jis netaps kunigu, bus nelaimingas, bet jei taps, vis tiek neregės laimės. Jis jaučiasi esąs ne žmogus, o klierikas, kažkoks žmogaus porūšis...

Šis romanas – tai pastanga prikelti kone mirusią anų laikų kunigystės dvasią ir parodyti mūrais juosiamą kunigų pasaulį kaip atskirą civilizaciją, kurioje galioja savitos taisyklės ir kuri slepia pasauliečio akiai neįžvelgiamų paslapčių. Šioje „civilizacijoje“, apimančioje išskirtinai vyrų bendruomenę, vyravo teologiniai ginčai, teorinės diskusijos, anot Herkaus Kunčiaus, „teo­loginės ekvilibristikos“, verčiančios skaitytoją įtemptai mąstyti.

Pagrindinis veikėjas diakonas Tomas klaidžioja seminarijos teologinių ginčų labirintais drauge su kitais broliais. Regis, tie labirintai jį išveda anapus seksualinio diskurso, kuris toks reikšmingas, tarkime, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Vis dėlto reikėtų patikslinti, kad moterys keliskart šmėsteli „Dviejuose šimtuose brolių...“, bet jos nelemia jokių esminių Tomo pasirinkimų. Labiausiai klierikas myli patį Jėzų ir skausmingai išgyvena jo nepasiekiamumą. Religiniai jausmai romane susipina su subtiliais homoseksualumo atspalviais, išryškinančiais kai kurių brolių asmenybes. Pavyzdžiui, Džonio, – talentingo seminaristo, kuris dėl savo išdaigų dramatiškai negauna kunigystės šventimų...

Be abejo, tokia atspalvių vaivorykštė leidžia romaną vadinti liberaliu. Tačiau liberalumą turėtume suprasti plačiau. Tai aštrios, provokatyvios, kartais ne tik teorinės, bet ir giliausias egzistencines patirtis paliečiančios diskusijos teologiniais klausimais, tarkim, dėl nuodėmių atleidimo. Pavyzdžiui, Džonis seminarijos stende iškabina straipsnį, kuriame teigia, jog Kristus negalėjo atpirkti nuodėmių ant kryžiaus, nes kančia yra neigiamas dalykas, kaip ir nuodėmės. O neigiamybė neigiamybės neatperka. Tačiau Oskaras, pirmo kurso klierikas mistikas, visiškai priešingai Jono-Džonio nuodėmių atpirkimo teorijai, dvasiškai kenčia, net viduramžiškai save žaloja, kad atpirktų kito – Vilniaus Žvėryno bažnyčios zakristijono – nuodėmes. Šis zakristijonas, vėliau tapęs kunigu, kaltinamas miško brolių išdavystėmis, kainavusiomis jiems gyvybes. Tiesa, kunigaudamas Baltarusijoje, jis gelbsti žmones ir net laikomas šventu. Vis dėlto sunkios kaltės šleifo nelengva atsikratyti. Oskaras taip stipriai įsijaučia į Kristaus vaidmenį, kad iš jo išsiveržia eilėraštis:

Kruvinasis Kristus ant kryžiaus,
Žaizdotas Viešpaties veidas,
Sudraskytas erškėčių vainiko spyglių,
Tebus atnaujintas per mane
Už nuodėmes kunigo švento
(p. 359)

Be to, ir pats diakonas Tomas romano pabaigoje kalba „Tėve mūsų“ ne lietuviškai, o lotyniškai, susimąstydamas apie maldos žodžių skirtumą: lietuviškai „gelbėk mus nuo pikto“, o lotyniškai „libera nos a malo“, tai yra „išvaduok mus nuo blogio“. Regis, klierikai bando ieškoti individualių dvasios išlaisvinimo būdų. Tad liberalumas čia reiškia teisę mąstyti savaip, bandant apčiuopti savąjį kelią.

Neatsiejama tokio išsilaisvinimo dalis yra iš tuometės Vakarų Vokietijos atvykęs Šv. Rašto profesorius Domantas Valenta. Jis ekspresyviomis Šv. Rašto paskaitomis įžiebia jaunų klierikų diskusijas, provokuojančias konservatyvių kunigų pasipriešinimą. Šio personažo prototipas lengvai atpažįstamas – tai Šv. Rašto profesorius Dominykas Valentis. Jis, kalbintas kunigo brolio Juliaus Sasnausko „Mažosios studijos“ radijo laidoje, prisipažino maloniai save atpažinęs romane ir dalijosi nostalgiškais prisiminimais apie aprašomą seminarijos klestėjimo laikotarpį.

Vertėtų paminėti, jog kunigas Oskaras P. Volskis pažvelgė į šį kūrinį kaip į reprezentatyvų kultūrinį fenomeną, apimantį ne tik 1990 m. seminariją, bet ir to meto Lietuvos visuomenę bei Bažnyčią, iš kurios išaugo seminarijos fenomenas: „Tai liudijimas apie Bažnyčios „kaulų čiulpus“ – parapijas ir šeimas, kurios, nepaisant sovietų pastangų sunaikinti tikėjimą, subrandino pašaukimus, seminarijos brolius, kuriems teko patirti visokių išbandymų ir kliūčių. Perskaitęs šią knygą klausiau savęs, ar Lietuva dar yra ta žemė, kurioje galėtų atsirasti romane aprašyta, bet jau istorija tapusi seminarijos brolių civilizacija?“ Taip žvelgiant, romanas atrodo aktualus, skatinantis susimąstyti apie šiandienę mūsų dvasininkijos situaciją.

Tačiau tiek dalyvaujant romano pristatymo renginiuose, tiek skaitant po jų pasirodžiusias recenzijas, neapleidžia mintis, kad kažkas reikšmingo, susijusio su pačia kunigystės esme, liko nepasakyta. Vienas šachmatų didmeistris, perskaitęs šį romaną, pasakė: vis dėlto pabaigoje pavyko paskelbti matą. Ką gi galėtų reikšti šie žodžiai, paprastai apibūdinantys įtemptą proto pergalę prieš savo priešininką? Apie kokį laimėjimą galima kalbėti Kavaliausko romane? Ar apskritai įmanomas toks kalbėjimas, ar jis neredukuoja meno kūrinio prasmių?

Nedrįsčiau teigti, jog romane pateikiama vienprasmės pergalės koncepcija. Tačiau ji galėtų būti siejama su dialogu tarp kunigystės šventimų negavusio Jono ir diakono Tomo romano pabaigoje:

„Tomai, tavo lūpos raudonos?“

„Tai todėl, kad aukojau Mišias ir gėriau Kristaus kraują“ (p. 363).

Tai nutinka tuomet, kai laisvo profesoriaus mąstymo paveikti abu broliai drauge su pačiu Valenta jau susiruošę išvykti į ekumeniškąjį Tiubingeną – Vokietijos teologijos studijų meką.

Romane ekumeniška bei protestantiška teologinė teorija nuolat priešpriešinama katalikiškajai. Pastaroji puoselėja kaip itin svarbų nuodėmėms atleisti išpažinties sakramentą, o protestantiškoji nuostata labiau orientuoja į tiesioginį ryšį su Dievu; katalikybei svarbus celibatas, o protestantiškoji teologija leidžia santuokas, moterys gali tapti kunigėmis; katalikiškoje liturgijoje užtenka kunigui ištarti reikiamus žodžius ir vynas virsta Kristaus krauju, o protestantiškai žvelgiant, tai įvyksta tik bendruomenei susirinkus prie Dievo stalo. Bent jau taip mokoma romane.

Šv. Rašto profesorius Valenta katalikiškoje seminarijoje, jos vadovybės teigimu, skleidžia „Liuterio reformacinę smarvę“. Tačiau diakonas Tomas pajunta šią smarvę kaip tyro oro gurkšnį. Tai pakeičia klieriko teologinę pasaulėžiūrą. Tomas, paveiktas Valentos Šv. Rašto egzegezės paskaitos, įsismarkavęs ima abejoti pamatine teze, kad, kunigui ištarus magiškus žodžius, vynas per šv. Mišias virsta Kristaus krauju. Artimesne jam tampa protestantiška nuostata, kad vynas Kristaus krauju virsta tik esant susirinkusiųjų Viešpaties atminimui, kaip rašoma Naujojo Testamento Šv. Pauliaus laiške korintiečiams. Tomui tai dvasinis lūžis, verčiantis išsukti iš katalikiško „klystkelio“.

Protestantiška kryptis, kuria pasuka Tomas, romane išsamiai plėtojama įsiveliant į teologinius ginčus su katalikiškomis nuostatomis. Antai per „skandalingąją“ paskaitą Valenta iškelia klausimą, kaip Kristaus kūnas atsiranda Eucharistijoje. Profesoriui neužtektinas katalikiškas atsakymas, kad tai įvyksta šv. Mišiose, per pakylėjimą, kunigui konsekruojant duoną ir vyną. Smalsių klierikų žvilgsnių pilnoje auditorijoje jis mėgina ieškoti kito paaiškinimo: „Evangelistas Jonas renkasi ne graikišką žodį soma, reiškiantį kūną kaip visumą, o sarks, kuris reiškia kūną kaip mėsą. Šiuo žodžiu pabrėžiamas kūno kūniškumas. (...) Kas priima Jėzaus sarks, jo kūniškąjį kūną, tas įeina į bendruomenę ir gyvena per amžius. Argi ne iš čia kilo romėnų kaltinimai, kad pirmieji krikščionys – kanibalai? (...) Ar Kristus galėjo įsikūnyti duonoje ir vyne dėl to, kad Padėkos maldos žodžiai buvo magiški, tokie magiški, kad net turėjo galios įsprausti patį Viešpatį į duoną ir vyną? O gal krikščionių bendravimas tarpusavyje, jiems kartu valgant ir geriant, jiems drauge meldžiantis ir prisimenant Jėzų, atvėrė kelią Kristaus atminimui ir per tai jo atsiradimui? Štai kur esminis klausimas: kokiu būdu Kristus ateina į Eucharistiją?“ (p. 108–110)

Vadovaujantis šia teorija, būtina sąlyga Kristui atsidurti Eucharistijoje –­ ne magiški katalikų kunigo prie altoriaus ištarti žodžiai, o Kristui atminti susirinkę tikintieji. Be jų lemtingas virsmas neįvyktų. Tokia reformatoriška tezė aštriai kertasi su katalikybės mokymu, tad sulaukia įtarios ne tik seminarijos vadovybės, bet ir kai kurių uolių klierikų, ypač jėzuitų, kritikos. Kaip atsvara jiems susikuria pogrindinė seminaristų grupelė, kuriuos žavi tokios ir panašios erezijos. Vieni iš aktyviausių nerimstančių protų – Tomas ir Džonis. Galiausiai Tomas apsisprendžia atsisakyti kunigystės ir vykti drauge su Valenta į ekumeniškąjį Tiubingeną. Taigi profesoriaus teorijų poveikis šiam klierikui buvo lemtingas.

Tokiame kontekste įvyksta atomazga – mistinė Tomo patirtis. Būdamas vienas kambaryje, prieš pat išvykimą į Tiubingeną Tomas išgeria vyno ir yra perveriamas minties, kad tai Kristaus kraujas. Personažas staiga atranda tai, nuo ko tolo. Kita vertus, jis pasiekia tai, ko visada troško – asmeninį, autentišką santykį su Kristumi, mistinį susiliejimą. Gal tai pagaliau nusišypsojusi dieviškoji malonė, atlygis Tomui už užsitęsusią tantališką patirtį vis negalint pasiekti trokštamo susijungimo su Mokytoju? Juk romane diakonas Tomas nuolat fantazuoja, kaip būtų elgęsis prieš 2000 metų: „O, kad taip galėčiau kartu su Jėzumi keliauti iš Nazareto į Jeruzalę, ginčytis su fariziejais, užtardamas Mesiją, pavargęs po visos drauge praleistos dienos, eiti kartu miegoti, o atsikėlęs kartu su Juo praustis ir pusryčiauti. Aš Jam į burną įdėčiau alyvuogę, sušukuočiau Jo plaukus, nuplaučiau Jam kojas...“ (p. 278) Apie tokį susiliejimą su Mokytoju, regis, svajojo ir šv. Teresė Avilietė: antai vienur romane vaizduojamas paveikslas Antverpeno bažnyčioje, kuriame ji suklupusi prieš apnuogintą Mesiją, o kitur aprašomas jos ekstazės apimtas kūnas, kai ji laukia angelo, turinčio perverti ją ietimi auksiniu antgaliu...

Taigi Tomas paima kryžių ir jį pabučiuoja, tada išgirsta frazę „Aš tave myliu“ Jėzaus gimtąja aramėjų kalba. Visą romaną lydėjęs Jėzaus ilgesys, geismas susilieti su Mokytoju išsipildo. Atrodytų, čia laimėjimas siejamas su katalikybės triumfu, o pergalingas matas reiškia ontologinį vyno virtimo krauju įvykį.

Svarbu tai, jog ši paslaptinga egzistencinė patirtis ištinka po Tomo apsilankymo profesoriaus Valentos namuose. Ten klierikas, vartydamas knygas, netikėtai suranda iškarpas iš itališkų laikraščių, kuriose rašoma apie aktorių Robertą Powellą, suvaidinusį Jėzų Franco Zeffirelli’o filme „Jėzus iš Nazareto“. Pasirodo, Powellui šis vaidmuo nebuvo ypatingas, netransformavo jo asmenybės, kryžiaus nešimas netapo jam krikščioniškojo gyvenimo lemtimi. Atvirkščiai – Powellui Kristaus vaid­muo netgi įkyrėjo.

Diakonas Tomas pasijunta ištiktas šoko, nes paauglystėje Kristų pamilo tokį, kokį matė filme „Jėzus iš Nazareto“: žydrų akių, blyškios odos, estetizuotą. Galėtume klausti: kas Tomą taip pribloškia, kuo jis taip stipriai nusivilia? Ontologiniais pamatais ar estetiniu Jėzaus vaizdiniu? Gal visas jo tikėjimas buvo paremtas tik estetizuotu vaizdiniu, o dabar sukrėstas suvokia, kad Jėzus prieš 2000 metų galbūt buvo visiškai kitoks – „nutukęs, putlaus veido, trumpais garbanotais plaukais“ (p. 11–12). Tikint vaizdiniu, galima supainioti Kristų su aktoriumi – ne veltui Tomas blaškosi seminarijos lovoje per sapną nebesuprasdamas, ar jis geidžia Jėzaus, ar jį įkūnijančio aktoriaus... Tačiau ar anapus vaizdinio nieko nėra?

Vis dėlto romanas baigiamas tikėjimo prisikėlimu – Tomas prisikelia tarsi Feniksas, apstulbęs nuo mistinės patirties išgėrus Kristaus kraujo vietoj vyno. Svarbu, jog tai įvyksta Tomui esant vienam. Taigi, kitaip nei protestantiškas Valentos mokymas, mistinė patirtis pasirodė esanti galingesnė už racionalią argumentaciją. Galbūt tai reiškia, kad Tomui pagaliau atsivėrė transcendentiška ontologinė patirtis, kad jis pradėjo matyti ne tik vaizdinį, bet per vaizdinį ir anapus vaizdinio. Tai ir įgalino skelbti šachmatų matui prilygstančią katalikybės pergalę: vis dėlto vynas ontologiškai virsta Kristaus krauju.

Tačiau ar teiginys, kad katalikybė triumfuoja, neredukuoja kūrinio minties? Ar užtenka pasakyti, jog katalikybė laimi komplikuotą partiją su protestantizmu pačią paskutinę akimirką, kai jau pergalė, rodės, priklauso kitai pusei? Tik tiek?..

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vyno konsekraciją romano pabaigoje atlieka mistinio svaigulio apimtas kunigystės atsisakęs diakonas Tomas. Tačiau katalikybėje vyną Kristaus krauju gali paversti tik kunigas per šv. Mišias. Taigi lemtingas personažo veiksmas, grąžinantis jį prie katalikybės, formaliai žvelgiant, neatitinka katalikybės reikalavimų.

Bet gal tai, kas kertasi su formaliais Katalikų bažnyčios reikalavimais, dera su platesnės krikščionybės esme? Juk esminės egzistencinės patirtys kartais ištinka paradoksaliai, nesutilpdamos į iš anksto nubraižytas dogmatiškas schemas...

Neatsitiktinai romano autorius, radijo laidoje atsakydamas į Agnės Kairiūnaitės klausimus, teigė, jog kunigystė yra kiekviename iš mūsų. Pasiekus tam tikrą dvasinę būklę, šv. Mišias gali atnašauti ne tik kunigas, bet ir pasaulietis, ne tik vyras, bet ir moteris. Kristus čia ekumeniškas – esantis anapus formalių konfesinių susiskirstymų, tačiau vienijantis autentiškos dvasinės patirties ilgesiu.

Draugai