Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Apie svarbiausią Ukrainos kultūrinį renginį

Sakė, kad Lvovas atmosferinis miestas. Tai išgirdau vos atvykusi, antrą kartą – atidarymo vakare iš Noridžo mero. Trečiąkart pajutau pati, grįždama iš jau kelinto literatūrinio renginio į viešbutį. Architektūra, žmonių minios vėlyvą šeštadienio vakarą – dainuojančių, bendraujančių besidriekiančiose kavinėse. Tačiau užtenka išsukti iš centrinės miesto dalies ir vakaras tave prigauna po kokiu vienišu šviestuvu tokį pat vienišą. Atmosferą čia gali pasirinkti, priklausomai nuo to, ko atvykai.

Lvovo leidėjų forumas (vyko rugsėjo 18–22 d.) – didžiausias ne tik literatūros, bet ir kultūros renginys Ukrainoje. Spausdinta programa labiau primena tekstų rinktinę ar katalogą, reikia įgūdžių (ir ukrainiečių kalbos žinių), kad susiorientuotum. Man norint suprasti ukrainietiškai turimų lenkų ir rusų kalbų žinių nepakako, užtai gražu buvo žiūrėti, kaip forume dalyvavęs rašytojas Rimantas Kmita linksėjo į ukrainiečių kalba užduodamus klausimus. Visi jo susitikimai taip ir vyko: klausimas ukrainietiškai, atsakymas lietuviškai, vertimas į ukrainiečių kalbą. Didžiausia pagalba ukrainiečiams čia buvo Rimanto knygos „Pietinia kronikas“ vertėja į ukrainiečių kalbą Beatričė Beliavtsiv, o pats Rimantas, nenustebčiau, jeigu greitai pats imtų versti iš ukrainiečių kalbos.

Leidėjų forumą sudaro dvi dalys. Knygų mugė vyksta Lvovo menų rūmuose, o tarptautinis literatūros festivalis sėja literatūrą visame mieste: kavinėse, knygynuose, bibliotekose, teatruose. Lankiausi tik tuose, kuriuose dalyvavo svečiai iš užsienio – tada buvo aišku, jog pokalbis vyks angliškai. Tai mano pasirinkimus apmaudžiai ribojo, nes vyko daug įdomių diskusijų. Tačiau buvo proga susitikti su Lvovo literatūros specia­listais – renginių organizatoriais, leidėjais, kritikais – ir nugirsti liūdnų gaidų. 40 000 šalies bibliotekų per metus skiriama 3 mln. eurų knygoms įsigyti. Ir tai jau rekordiškai didelė suma. Žinoma, knygos kainuoja pigiau nei Lietuvoje (vidutinė knygos kaina – 4–5 Eur), bet tai situacijos nekeičia – bibliotekoms laikai nėra lengvi. Ukraina jaučiasi tampanti tarptautinės bendruomenės dalimi – per pastaruosius penketą metų situacija sparčiai keitėsi: atsirado daugiau vertimų iš ukrainiečių kalbos ir į ją, knygų leidyba imta vertinti kaip verslas. Šalyje veikia daugiau nei 200 knygynų, o knygų tiražas gali siekti net 100 000. Lvovo forume apsilanko apie 50 000 žmonių per metus ir, kaip pasakojo „Senojo liūto“ leidyklos direktorė, naująją Olego Sencovo knygą šiemet pirko kas antras mugės lankytojas, kai kurie net po kelias. Pirkau ir aš, knyga dvikalbė – rusiškai ir ukrainietiškai. Sekmadienį O. Sencovas knygą pristatė Lvovo filharmonijoje, šis susitikimas skaitytojų buvo vienas laukiamiausių.

Tačiau didžiausia šių metų Lvovo forumo žvaigždė buvo Indijos rašytoja Arundhati Roy, susitikimas su ja vyko senajame Lvovo vaikų teatre. Indijoje A. Roy yra sulaukusi įvairių vertinimų: iš pradžių kaltinta kaip griaunanti moralę, paskui – kai buvo įvertinta Bookerio premija – staiga tapo pasaulį užkariavusia princese. „Nebuvau tam pasiruošusi“, – sakė ji. Tada parašė savo pirmąją politinę esė „Vaizduotės pabaiga“ („End of Imagination“). A. Roy anksti išėjo iš namų, kad galėtų gyventi taip, kaip norinti. Laisvė, noras būti savimi, niekam nepataikauti akivaizdus kiek­viename jos sakinyje: „Tiek, kiek turėjau, tiek man ir užteko.“„Negali parašyti knygos už pinigus.“„Mano knygos nėra nei produktai, nei projektai, jos yra eksperimentai.“„Laimė ateina iš rašymo ir santykio su pasauliu.“„Esu laimingiausia, kai parašau gražų sakinį.“„Stebina tikintys žmonės, kurie skleidžia neapykantą ir nemėgsta gamtos – juk dievas yra visur.“

Į klausimą, užduotą iš salės, kas rašytojai padeda neprarasti vilties, kai pasaulis, ypač tas, kurį ji vaizduoja savo knygose, atrodo toks beviltiškas, teatsakė: „Nežinau, ar turiu vilties. Svarbiausia – gerai daryti tai, ką darai. Net jei ir nėra jokios vilties, tada bent galvočiau apie gražias laidotuves.“ Lvove ji pristatė knygą „Didžiausios laimės ministerija“, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą – buvau vienintelė, prašiusi parašo į knygą lietuviškai.

 

Rimantas Kmita pristato savo knygą. Autorės nuotrauka
Rimantas Kmita pristato savo knygą. Autorės nuotrauka

 

Šilta ir tvirta – tokia ji pasirodė ne tik man. Žinoma, nuskambėjo ir klausimas apie jogą – kiek ši jai svarbi. „Buvau fitneso trenerė, kai neturėjau iš ko gyventi“, – atsakė. Gerokai po renginio koridoriuje mane kažkodėl pasigavo jaunuolis ir su įkarščiu ėmė dėstyti, kaip jam pasisekė, jog gavo jos parašą. Pasakiau, kad ne viską suprantu, ką jis kalba, esu iš Lietuvos. „Labas“, – tarė jis ir ėmė pasakoti, kad Vilniaus knygų mugėje buvęs jau tris kartus, o Vilnių labai myli.Tokiuose renginiuose visada smagu sutikti jau matytus ir girdėtus žmones. Poetai Ryanas Van Winkle’as ir Jurijus Zavadskis – abu prieš porą metų dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, Aurelia Lasaque, „Versopolio“ poetė, taip pat buvo festivalyje prieš keletą metų. Bohdana Brylinska, „Lvovas – UNESCO literatūros miestas“ vadovė, šiemet apie UNESCO literatūros miestų naudas pasakojo Lietuvos leidėjų asociacijos organizuotame susitikime Vilniaus knygų mugėje. Šiemet ji Lvovo forume organizavo kelių UNESCO literatūros miestų seminarą. Mūsų susitikimas prasidėjo nuo piktoko teiginio: „Neradau Vilniaus paraiškos.“ Vėliau, jau pristatydama mane kolegoms, sakė: „Vilnius jau yra literatūros miestas. Buvau, mačiau, patyriau.“

Mes turime viską, ko reikia norint gauti šį statusą, be to, turime didžiulį palaikymą iš jau esamų miestų – Noridžo, Lvovo, Krokuvos, Liublianos, tad savivaldybės sprendimas šiemet paraiškos neteikti buvo apmaudus.

Diskusijoje apie poezijos populiarumą ir populiarinimą poetai vieni kitų klausė, ar norėtų būti tokie populiarūs, kad jų poezija būtų spausdinama ant žvakių ir kitų mielų dalykėlių. Neišsišokau su komentaru, kad Lietuvoje tokios poezijos jau esama. Pokalbį moderavo šių metų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė Haska Shyyan.

Knygų mugėje buvo įdomu vartyti į ukrainiečių išverstas Alvydo Šlepiko, Icchoko Mero, Rimanto Kmitos, Jaroslavo Melniko knygas, kurios pasirodė dėl Lietuvos kultūros instituto vertimų programos.

Forumą atidarė Lvovo meras, rėmėjai, gerbėjai, svečiai ir poetas Serhijus Žadanas su karšta kalba apie rašytojų ir leidėjų santykius, apie vienatvę, knygas ir literatūrą. Toks tekstas galėtų būti išverstas į visas kalbas ir išrašytas ant miesto sienų.

Galėčiau taip ir baigti, bet turiu įterpti vieną sakinį apie atidarymo ceremoniją baigusią jauną ukrainiečių grupę „Tse sho“. Dar tą patį vakarą jutube peržiūrėjau visus jų įrašus, o nuorodą su jų daina ir vaizdo klipu „Rave В Гаражі“ nusiunčiau savo vaikui, sakė dabar bus jo vakarėlių daina. Vis dėlto esminis Lvovo forumo išskirtinumas, jei paklaustumėte, emocija ir temperamentas. Matyt, kaip ir visos šios gražios tautos.

Draugai