Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Frankfurto mugės dienoraščiai

 

Frankfurto knygų mugė vyko spalio 10–14 d.

 

Mugė

5 dienos, 280 tūkst. lankytojų, iš kurių daugiau nei pusė – rinkos specialistai: leidėjai, rašytojai, vertėjai, kritikai, literatūros centrų darbuotojai. 7300 dalyvių, 102 šalys, 4000 renginių. Tokie Frankfurto knygų mugės skaičiai. Įmantrūs stendai, mėginimas kasmet sugalvoti ką nors nauja ir netikėta, seni pažįstami, nauji susitikimai. Kasmet viena šalis tampa garbės viešnia. Šiemet ta šalis – Sakartvelas, pasirinkęs labai sofistikuotą prisistatymą kalbos ženklais. Buvo komentuojančių, kad gražu, bet visai ne apie knygas ir ne apie Sakartvelą. Tačiau vienoje diskusijoje su kaimynėmis iš Slovėnijos stendo nutarėme, kad Sakartvelas tiesiog nusprendė prisistatyti kaip moderni šalis, turinti ne vien savo ryškų folklorą. Kitais metais garbės viešnia bus Norvegija, jau šiemet žybtelėjusi ne vienu renginiu, žinomais rašytojais. Anonsuodama ji prisistatė vieno garsiausių Norvegijos poetų Olavo H. Hauge’s eilėmis ir kvietė siekti svajonės. Ką reiškia būti garbės viešnia? Margit Walsø, NORLA (Norvegijos literatūra užsienyje) direktorė: „Kai Suomija buvo Frankfurto knygų mugės garbės viešnia, tarptautinėje spaudoje pasirodė 7770 pranešimų, kūrinių teisių pardavimai išaugo 60 procentų. 2012 m. garbės viešnia buvo Naujoji Zelandija ir vien Vokietijoje pasirodė 9000 pranešimų apie šalį ir jos literatūrą, 2012–2013 m. vokiečių kalba buvo išleista 116 Naujosios Zelandijos rašytojų knygų (vietoj 10 paprastai išleidžiamų kasmet), o turizmas į šią šalį iš Vokietijos išaugo 14 proc.“

Frankfurto knygų mugė jau seniai nebėra vien literatūros reprezentacija. Slovėnijos turizmo departamentas rudens kataloge bene 10 puslapių skiria literatūrai – rašytojams, renginiams – vien dėl to, kad Slovėnija 2022 m. Frankfurto knygų mugėje bus garbės viešnia. Imdama literatūros katalogus, išsyk prisirinkau ir turistinių bukletų – Čekijos pilys ir miestai, Nyderlandų verslas, Budapešto grožybės.

 

Babelis

Kai atvykome trečiadienį, Frankfurto knygų mugė atrodė išvirkščias Babelis: aidėjo italų, vokiečių, lenkų, latvių, kartvelų, flamandų, baskų, katalonų, graikų, ispanų, prancūzų, estų, švedų kalbos... Susikalbama dažniausiai viena – anglų – kalba, na, kartais – vokiečių. Ketvirtadienio vakare – vyno, penktadienį Airijos stende – „Guinnesso“ kalba. Lietuvoje ši mugė jau būtų uždrausta. Atidarymo vakarėliai, dar vadinami happy hour, ketvirtadienį nuo 16 iki 18 val. virto vientisu lalėjimu ir puota, kupina įvairiausių skonių ir, žinoma, vyno. Švedai duoda kukulių (ir vyno), lenkai duoda sumuštinių (ir vyno), pas norvegus rasite lašišos (ir putojančio vyno), pas prancūzus ir belgus – tikro šampano! Pas airius muzika (ir „Guinnessas“), pas latvius sūris (ir vynas). Jeigu tavo stende nėra (pakankamai) vyno ar alaus, tavęs mugėje nėra, gali baigti darbą ir grįžti rytoj. Gerai, kad Frankfurtas Vokietijoje, ne Lietuvoje.

Keisčiausias užduotas klausimas knygų mugėje buvo toks: kokia kalba jūs Lietuvoje kalbate?

Sakartvelo stendas. Autorės nuotraukos
Sakartvelo stendas. Autorės nuotraukos

Tylusis protestas Rusijos stende
Tylusis protestas Rusijos stende

 

Politika

Šeštadienį politika prasidėjo nuo pat ryto. Pirmasis interesantas, pradėjęs pokalbį nuo to, kad Lietuvoje (Vilniuje ir Ignalinoje) kasmet gyvena po keturias savaites, greit perėjo prie kritikos: „Vieniša mama ar vienišas tėtis Lietuvoje neturi jokių galimybių išgyventi!“ – „Kaip tai? – klausiu. – Aš, pavyzdžiui, kurį laiką gyvenau viena su vaiku ir nieko.“ – „Okei, okei, okei, okei... Okei. Good for you“, – pasakė, žiūrėdamas kažkur į tolį. „Bet, pavyzdžiui, juk dabar jūs gyvenat blogiau, nei Tarybų Sąjungoje?“ Išpūčiau akis: „Ką jūs kalbat? Dabar mes esame laisvi, galime važiuoti, rinktis, kalbėti, mes tiesiog esame nepriklausomi!“ – „Okei, okei, okei, okei... Okei. Good for you“, – vėl atsakė šis. Aš jau ėmiau muistytis.

Daug smagesnis buvo kitas pokalbis. Suvalgęs „very delicious“ saldainį „Veliuona“ labai malonus vyresnio amžiaus vokietis ėmė klausinėti apie Lietuvą: ar šaltos žiemos? ar sutariate su vietiniais rusais? ar yra tiesioginis skrydis iš Niurnbergo? ar yra ką veikti tamsiuoju sezonu? gal šokate, kai mažai saulės? O pokalbį baigė taip: „Good luck to you, Lithuania.“ Perduodu visiems šį linkėjimą, jo mums dabar labai reikia.

Nuėjau į Ukrainos stende rengtus skaitymus, skirtus Olegui Sencovui. Šalia stovėjusiai merginai iš Ukrainos knygų instituto tarstelėjau, kad gražūs jų krepšeliai, ji tuoj suskubo man atnešti vieną dovanų. Prisistačiau esanti Rūta iš Lietuvos ir tuoj pat jos kolegė praktiškai puolė man ant kaklo, nes juk dar vakar esą mudvi susirašinėjome. Oi, tos literatūrinės Rūtos. Niekas net negirdi, kad ten buvai ne tu, o kita Rūta. O gal trečia ar ketvirta. Geras vardas. Esu tikra, kad su šiuo vardu gali eiti į bet kurį literatūros centrą ar festivalį Europoje ir būsi priimta už savą, su kuria jau kalbėtasi, jau tartasi, susirašinėta.

Po skaitymų, kuriuose rašytojas Andrejus Kurkovas pareiškė, jog Olegas laukiamas laisvoje Ukrainoje ir Ukrainos Kryme (jaučiate, kaip stipru?), visiems buvo išdalyti lapai su užrašu #SaveOlegSentsov ir Ukrainos rašytojai, politikai, instituto žmonės su šiais užrašais pajudėjo prie Rusijos stendo. Gali būti, kad prie to stendo stovėta tik penkias minutes, bet užtektinai, krūvis buvo didelis, stipru. Prieš dieną savo šalies nesenomis istorijomis dalijosi Frankfurto garbės svečias Sakartvelas. Ukrainos, Sakartvelo, Rusijos stendai – labai aiškiame trikampyje – tarsi kokia atvira žaizda.

O sekmadienį mugėje žygiavo choras mėlynais kostiumais su žvaigždutėmis ant nugarų ir giedojo ES himną.

 

Latvija?

– Ne, ne Latvija.

– Latvija tiesiai ir į kairę.

– Ne, ne Letland.

– Ne, mūsų sostinė Vilnius.

Ir taip toliau, ir taip toliau.

 

Atstovybė

Šeštadienį Vokietijoje gyvenanti pora – lietuvė moteris ir Vokietijoje gimęs, lietuviškų šaknų turintis vyras, abu nuolat besišypsantys, be galo pagarbiai kalbantys apie Lietuvą, prisėdo stende ant foteliukų. „Labai pas jus jauku“, – tarė išeidama moteris. „Puiki, labai draugiška ir simpatiška Lietuvos atstovybė“, – sakė vyras. Atstovybė – man regis, tai puikus terminas, įvardijantis, ką ten veikia iš daugybės šalių toms 5 dienoms atvykę žmonės. Atstovauja savo šalims.

„Nuostabi jūsų šalis – buvau ten ne kartą.“ Tai tradicinis Vokietijoje gyvenančių rusų sakinys. Tania, mūsų stendo kaimynė, kalbėdama apie Lietuvą tiesiog švytėjo. Jau seniai gyvena Vokietijoje ir buvo tikra, kad mes su ja taip pat kalbėsime vokiškai. „Juk rusų kalbos pas jus jau niekas nebesimoko?“

Gera matyti lietuvių rašytojų knygas, išleistas vokiečių, anglų kalbomis. Ne vieną sekmadienio lankytoją nukreipėme į Vokietijos leidyklų stendus, kuriuose tas knygas galėjo ir nusipirkti. Kai viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Gallimard Jeunesse“ (leidžianti knygas vaikams ir jaunimui) stende išstato didžiulį paveikslą su Elenos Selenos „Džiunglėmis“, gali ir apsiverkti. Nesame tokie nematomi ar neįdomūs, kaip kartais patys save norime įtikinti.

 

Literatūra

„O poezijos ar turite?“ – paklausė Vokietijoje gyvenanti lietuvaitė. Atėjo su drauge ir penkiais vaikais. O, poezijos! „Nu, palaukit, – sakė, – paskaitysiu, tai ir parašysiu nuomonę. Pasiilgstu lietuviškos poezijos.“ Sakau: „Nufotografuosiu jus su knyga ir nusiųsiu autoriui. Ar gerai?“ – „Uoj, gerai gerai, tik pasileisiu plaukus.“ (Poetas, kurio knyga jos rankose, irgi kartais pasileidžia plaukus.)

Beveik nebuvo žmonių, kurie nestabtelėtų prie knygos „Sibiro haiku“. „Į kokias kalbas versta? Ar (kada) bus išversta į vokiečių? Kur galima įsigyti ang­liškai? Ar galite papasakoti, apie ką knyga“, – klausė moteris, nesuprantanti lietuviškai. Labiausiai įsiminė mergaitė, kuri kone 20 minučių skaitė knygą pasidėjusi ant kelių, o po kelių valandų jos grįžo su mama. 

„Ar jūs žinote tokį Tomą, kuris parašė Bumba Dumba? Bumba Dumba mūsų šeimoje dabar skaitymo sinonimas. Mes nesuprantame, apie ką ji, bet labai jau graži“, – kalba vokietis tėtis, atėjęs su dviem vaikais.

 

„Nuostabi receptų knyga, ir dar vokiškai!

Pagaliau virsiu tuos jūsų cepelinus.“

 

„Myliu lapes, o šioji dar ir supasi!“

 

„Pažiūrėk, kokia puiki knyga apie Joną Basanavičių, tu tik pažiūrėk.“

 

– Einu pasivaikščioti, o jūs tuo tarpu surinkite man knygų trejetuką.

– Surinkau keturias, trumpai apie jas papasakosiu, o jūs jau atsirinkite tas tris.

– Ne, nesirinksiu, imsiu visas. Ir nepamirškite, pažadėjote man atsiųsti dešimties rekomenduojamų lietuviškų knygų sąrašą iki Kalėdų.

 

„Mano vyras nori knygos apie Lietuvos istoriją, bet angliškai arba vokiškai. Kaip aš jam kitaip tiek daug papasakosiu?“

 

„Noriu tėčiui parnešti kažką apie šiuolaikinę Lietuvą.“

 

– Gal kartais Ivanauskaitės „Placebą“ perleido lietuvių kalba?

– Taip, perleido.

– Nuostabi žinia! Ačiū jums labai! Labai ačiū!

 

Finalas

Frankfurto knygų mugė dirbančiajam su literatūra – neįkainojama patirtis. Man taip pat. Viena – lėkti per sales, stendus, stebėti knygas, naujienas. Visai kas kita – būti įvykių centre, bendrauti, galvoti, ką kitais metais keisti, daryti kitaip. Knygų mugė nėra vien apie knygas. Ji apie pačią šalį, jos žmones ir kultūrą. Ji apie mus visus. Moteris iš Turkijos, paėmusi mugėje dalijamą ženklelį su įrašu „Stand for Culture“, tarė: „Dirbu mokytoja ir savo vaikams nuolat sakau – kultūra yra svarbiausia, ką mes turime. Ne tai, ką mums nori įteigti valdžia kaip svarbiausia, o tai, ką mes su savimi nešiojamės.“


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:29:16)
Draugai