Kovo 21–24 d. vykusioje Leipcigo knygų mugėje ir festivalio „Leipzig liest“ („Leipcigas skaito“) lankytojams pristatytos net trys naujos Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos leidyklose išleistos Lietuvos autorių knygos, kurių vertimus parėmė Lietuvos kultūros institutas: Marko Rodunerio išversti I. Simonaitytės „Vilius Karalius“ (leidykla „BaltArt“) ir M. Petuchausko „Santarvės kaina“ („LIT Verlag“), Corneliuso Hellio – U. Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ („Residenz Verlag“). Tai jau antras rašytojos kūrinys, išleistas Austrijoje, – 2017 m. „Residenz Verlag“ pristatė vokišką romano „Žuvys ir drakonai“ vertimą.

Tradiciškai įteiktos ir Leipcigo literatūrinės premijos („Leipziger Buchpreis“). Tai viena prestižiškiausių literatūrinių premijų Vokietijoje. Grožinės literatūros kategorijoje ji įteikta Anke’i Stelling už romaną „Avelės sausroje“ („Schäfchen im Trockenen“). Negrožinės literatūros kategorijoje įvertintas Haraldas Jähneris už knygą „Vilko valanda. Vokietija ir vokiečiai 1945–1955“ („Wolfszeit. Deutschland und die Deutschen 1945–1955“). Vertimų kategorijoje laureate paskelbta Eva Ruth Wemme už Gabrielos Adameșteanu kūrinio „Prarastas rytas“ („Verlorener Morgen“) vertimą iš rumunų kalbos. Premijos piniginis fondas siekia 60 000 Eur. Leipcigo knygų mugė – antra pagal dydį knygų mugė Vokietijoje po Frankfurto knygų mugės ir viena seniausių pasaulyje. Šiųmetės mugės viešnia – Čekija.

 

Nuotrauka ir Lietuvos kultūros instituto archyvo.

 

2019-03-21, ketvirtadienis, 19:11. Viešbutis

Šiandien šeštą kartą prasideda pirmoji mano Leipcigo knygų mugės diena. Tokia pirmoji būna kiekvieną pavasarį: atsirandi Leipcige, įrengi stendą, sudėlioji knygas, išsimiegi ir pasitempusių leidėjų pilnu tramvajumi bildi į mugės plėšinius Leipcigo pakrašty.

Pakiliai praeini patikrą: „Laba diena, atsekite krepšį, atidarykite fotoaparato dėklą, dankešion, geros dienos.“ Kartu su visais nufotografuoji stiklinį mugės fasadą (šiais metais – itališko dangaus fone), nuskenuoji bilietą, pasiimi dienos laikraštį, užlipi laiptais, ant kurių 2017 m. radijo choras dainavo „Ant kalno gluosnis“, praeini radijo stočių ir televizijų studijas, prasmunki stikliniu koridoriumi į 2, o iš jos ir į 4 salę. Čia įsikūręs Lietuvos nacionalinis stendas.

Stendas kaip stendas. Baltas, šviesus, atviras. Užsukantys giria, kad patrauklus, kad jame gera paskaityti. Lentynose – ką tik iš spaustuvės atvežtos knygos: Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“, Ievos Simonaitytės „Vilius Karalius“ ir Marko Petuchausko „Santarvės kaina“. Jos stovi greta senesnių vokiškų hitų – Grinkevičiūtės, Šlepiko, Kasparavičiaus, Parulskio, Ivaškevičiaus. Atskiros lentynos Jonui Mekui, solidžiausiems Lietuvos literatūros vertimams, vaikų knygoms, leidiniams apie Lietuvą ir Knygos meno konkurso laureatėms. Ir samanų kubeliai, į kuriuos vaikai smalsiai suleidžia nagus, o čekai visaip labai bando juos iš mūsų nusipirkti. Neparduodam.

2019-03-22, penktadienis, 22:48. Viešbutis

Stendo ir renginių lankytojus galima suskirstyti į 3 grupes: nostalgijos turistai, smalsieji vokiečiai, profesionalai.

Nostalgijos turistai į stendą ateina ieškoti šeimos istorijų – kaip kažkas kažkada gyveno Mėmelyje, Heydekruge, Tilsit, kaip su tėvu bėgo užšalusiomis Kuršių mariomis, kaip atostogavo Nidoje; paprašo parodyti žemėlapyje, kur yra jo gimtas kaimas, pirštu apibrėžti, kur buvo Prūsija; paprašo patarti, kada geriausia vykti į Nidą.

Nostalgijos vedami, jie lankosi renginiuose, kuriuose tikisi apčiuopti „šviesią lietuvišką dvasią“, kaip sako senyva ponia „Viliaus Karaliaus“ sutiktuvėse. Nostalgijos turistus lengva atpažinti – dažnai jie būna beveik permatomi senučiukai, primenantys persirpusius alyvinius obuolius šiek tiek apdaužytais šonais.

Smalsieji vokiečiai – kitokie. Geriausias pavyzdys – mano draugas Ulrichas. Kad vardu Ulrichas, tiesą sakant, sužinojau tik šiemet, nors bendraujam jau 4 metus. Jis yra keliautojas ir įdomių knygų kolekcionierius, vienas iš trijų brolių, kurių antrasis irgi aistringas keliauninkas, o trečiasis – visiškas namisėda. Nesuprantu jo, sako Ulrichas. Su Ulrichu susipažinome, kai jis bandė susiderėti dėl Lietuvos stende pamatytų „Nidos mokyklos kronikų“. Tąkart jam nepavyko, bet užėjo vėl pabandyti kitąmet, o dar po metų grįžo pasigirti, kad jam pavyko kronikas įsigyti viename antikvariate (!). Šiais metais su Ulrichu susitikome „Viliaus Karaliaus“ pristatyme. Apsikabinome. Papasakojo, kad vasarą keliavo Lietuvoje – atplaukė keltu iš Kylio į Klaipėdą, čia susitiko su broliu, kuris jau buvo apsukęs dviračiu ratą palei Baltijos krantą, praleido tris dienas Nidoje. Paskui jau vienas Ulrichas važiavo traukiniu į Kauną ir į Vilnių, iš ten – traukiniu į Lenkiją. O aš tau sakiau, kad TĄ knygą prieš metus nusipirkau antikvariate, klausia Ulrichas. Taip, sakei, atsiliepiu. Ir atsisveikiname iki kitų metų.

Kiti smalsuoliai tiesiog užsuka į stendą paskaitinėti knygų. Paprasčiausiai sėdi ir skaito. Vieną knygą, antrą, trečią ir taip gerą valandą. Tada klausinėja, kodėl, kaip ir kur gali įsigyti. O gavę atsakymą kulniuoja pirkti.

Smalsieji vokiečiai taip pat lankosi ir renginiuose. Sėdi penktadienio pavakarę džiazo klube „die naTo“ ir klausosi U. Radzevičiūtės romano „Kraujas mėlynas“ skaitymų.

Profesionalų grupę galima labiau pasmulkinti, bet juos visus sieja profesionalus domėjimasis knygomis. Tai leidėjai, knygų dizaineriai, meno mokyklų studentai, kolekcionieriai, bibliotekininkai, žurnalistai ir net stendų architektai. Profesionalai sudaro gal kokius 20 procentų visų lankytojų, bet ir jie nestokoja smalsiesiems būdingo noro viską pamatyti, pačiupinėti, nufotografuoti ir pagirti. Sako, kad puikus stendas, kad gera jame apsilankyti, kad Lietuva visuomet labai profesionaliai atrodo.

2019-03-23, šeštadienis, 23:17. Viešbutis

Šiandien pribloškė mintis, kad kai kurie Leipcigo mugės lankytojai tęsia savo šeimos tradiciją kasmet apsilankyti knygų mugėje. Įsivaizduoju, kaip koks nors „Manga“ festivalio persirengėlis (tarkim, „mergaitė superboružėlė“) pareiškia, kad taip, mugėje mano šeima lankosi dar nuo XVIII a. vidurio.

2019-03-24, sekmadienis, 18:15. Traukinys Leipcigas–Berlynas

Jau šeštus metus galvoju apie „Manga“ festivalio dalyvius – superherojais ir pasaulio gelbėtojais, kosminiais žvėreliais ir nesuvokiamo likimo padarėliais persirengusius vaikus ir jaunuolius. Vis bandydavau sugalvoti, kam jiems to reikia ir kodėl jų tiek daug. O štai šiandien toptelėjo, kad ta keista bendruomenė puikiai iliustruoja Leipcigo knygų mugės atvirumą visoms įmanomoms skaitymo ir bendruomeniškumo patirtims. Nuo popierinės klasikos iki el. knygų, nuo tobulų „Steidl“ albumų iki atsainios savilaidos komiksų, nuo pokalbių su rašytojais iki „Netfilx“ serialų žvaigždžių autografų. Lankytojų amžius nuo 0 iki 99 metų. Ir pomėgiai – nuo filosofijos iki traktorių (antrąją mugės dieną teiravosi, ar turime stende knygų apie traktorius). Bet visa tai susiję su skaitymu, pažinimu ir bendruomene.

Fotoreportažas iš mugės čia