Apie pasimatymus – rimtai

Sara Eckel

 

Moira Weigel. „Labor of Love: The Invention of Dating“. – New York: Farrar, Straus and Giroux, 2016.

Liūdna tiesa: nepaisant moterų pasiektos (ribotos) pažangos darbe, mūsų romantinės galimybės ir toliau klimpsta praeityje. „Priklausau kartai, kuri augo girdėdama, kad mergaitės gali viską“, – rašo Moira Weigel įtraukiančioje socialinėje istorijoje „Meilės darbas: pasimatymų išradimas“. Tačiau Weigel, neseniai įžengusi į ketvirtą dešimtį, tvirtina, kad moterys vis dar vertinamos pagal gebėjimą užsitikrinti romantinius santykius. „Nuo vaikystės girdėdavome, kad meilė bus svarbiausias mus ištiksiantis dalykas. Aukščiausias pasiekimas. Be jos, visa kita bus beprasmiška.“

Nepaisant tokių milžiniškų statymų, meilė ir romantika vis dar nurašomos kaip kvailų mergaičių užsiėmimas, išmoktas iš rožinių knygelių ir kvepiančių mados žurnalų. Apie pasimatymus rimtai beveik nekalbama, tad Weigel gavo tirti plačią teritoriją ir puikiai tą atliko. „Meilės darbe“ pateikiami įvairūs šio socialinio reiškinio skerspjūviai – 3 dešimtmečio Harlemo nuomos vakarėliai, 10 dešimtmečio saugaus sekso judėjimas, šiandienos „braukimo iš dešinę“ kultūra¹ – ir paro­doma, kaip žmonių susitikimo bei susitikinėjimo būdai yra paveikti socialinių ir ekonominių sąlygų.

Pavyzdžiui, vienišųjų ba­ro istorija. Šiandien šie barai tėra medžiaga anekdotams apie persikvėpinusius vyrus, klausinėjančius tavo Zodiako ženklo. Bet ankstyvieji vienišųjų barai, tokie kaip „T.G.I. Friday’s“, buvo tokie pat revoliuciniai, kaip ir dar anksčiau atsiradę gėjų barai, nes suteikė retą progą būti „privačiai viešumoje“. Iki 7 dešimtmečio vidurio moterys be palydovo negalėjo įeiti į daugumą barų – štai populiarioji Niujorko aludė „McSorley’s“ moterų neįleisdavo iki pat 1970 metų.

Šiandien sakoma, kad pasimatymai mirė, pralaimėjo atsitiktinio sekso kultūrai. Tačiau Weigel teigia, jog kiekvieną savaitgalį restoranuose vis dar nusidriekia eilės internete susipažinusių porelių, džiaugsmingai pasakojančių apie savo keliones į darbą ir vardijančių brolius bei seseris.

Vidutinio amžiaus žurnalistai kraupsta nuo šiandienos jaunų žmonių asistavimo ritualų, bet Weigel parodo – taip buvo visada. Pasimatymai apskritai neegzistavo iki XX amžiaus. Iki tol galimi sutuoktiniai susitikdavo tik stebint šeimos nariams namuose ar bažnyčios šokiuose. Pradėjusios dirbti fabrikuose ir parduotuvėse moterys eidavo su vyrais į kiną ar užkąsti, šokiruodamos vyresniuosius, kurie nematė skirtumo tarp pietumis vaišinamos pardavėjos ir prostitutės. 3 dešimtmetyje automobilių išpopuliarėjimas paskatino nerimą dėl naujų privatumo galimybių. Atrodytų, kad bent 6 dešimtmetyje, stabilių santykių laikais, suaugusieji turėjo būti patenkinti, tačiau ir tada visi baisiausiai piktinosi mini santuokomis.

Visoje knygoje Weigel ieško sąsajų tarp pasimatymų ir ekonomikos. Jos teigimu, XX a. pradžioje pardavėjos turbūt buvo pirmosios, kurios vadovavosi šūkiais „parduok save“ ir „renkis kaip į svajonių darbą“, mėgdžiodamos aukštesnės klasės kolegių išvaizdą bei manieras ir taip tikėdamosi pasigauti turtingą vyrą.

Šitokį klastingą flirtą, savotišką parsidavinėjimą, sociologas Arlie Russellas Hochschildas vadina „emociniu darbu“, reikalaujančiu gudriai išnaudoti savo emocijas (pavyzdžiui, sustingusi stiuardesės šypsena ar smagi mašinų pardavėjos bičiulystė).

Susitikinėjimas taip pat yra darbas. Ir beveik visada šis darbas atitenka moterims. Kai pasimatymams dar nereikėjo leisti pinigų, moterys namuose laukdavo džentelmenų skambučio. Kai tik pradėjo uždirbti (nors ir mažai), jos turėjo kurti nepriklausomybės iliuziją, tačiau nesunaikinti romantikos. Buvo manoma, kad vyras tikrai nenorės vadovaujančios moters, tad merginos privalėjo balansuoti ant plonos ribos tarp davatkos ir kekšės. „O vos tik moteris ištekėdavo, Amerika iškart pakeisdavo nuomonę. Jauna žmona turi ne šiaip mėgautis seksu, bet tą daryti nuolat“, – rašo Weigel.

7 dešimtmečio seksualinė revoliucija tai kažkiek pakeitė, bet net Helen Gurley Brown knyga „Sex and the Single Girl“, išaukštinusi moterišką geismą, palaikė konvenciją, esą vyrai – tai tikslas ir atpildas.

Šiuo atžvilgiu mažai kas pasikeitė. Dauguma patarimų apie pasimatymus vis dar skatina moteris palaikyti lengvą ir smagų flirtą – dėl vyrų. Moteris turi tyliai planuoti savo asmeninį gyvenimą, sekti biologinį laikrodį, bet drauge kurti spontaniškumo iliuziją. „Ką bedarytų, moteris pasimatyme neturi atskleisti savo planų, – rašo Weigel. – Norėdama užsitarnauti savo laimingą pabaigą, ji privalo stengtis, kad vyrui viskas būtų kuo paprasčiau.“

Jei moteriai neaišku, kaip tai padaryti, patarimų tikrai netrūksta. Tačiau, priešingai nei verslo sėkmės vadovėliai, skatinantys klausyti vidinio balso, dauguma pasimatymų patarėjų įspėja nesivadovauti instinktais. (...)

Tiesa, kartais autorės pastangos kiekvieną pasimatymų tendenciją susieti su ekonominėmis aplinkybėmis gali pasirodyti perspaustos. Ar tikrai 6 dešimtmečio santykių stabilumas buvo susijęs su užtikrinta „darbo vieta visam gyvenimui“, o atsitiktinio sekso kultūra yra gig ekonomikos dalis? Ar tikrai 9 dešimtmečio japių² materializmas paskatino amerikiečius laikyti savo partnerius tiesiog dar vienu vartojimo pasirinkimu? Ar tikrai yra ryšys tarp filmo „Graži moteris“ (nepaneigiamo) populiarumo ir JAV prekybos deficito?

Šiaip ar taip, Weigel parodo, kaip suprekindami mūsų giliausius jausmus „ekspertai“ pavertė pasimatymus darbu, reikalaujančiu apskaičiavimo ir apgaulės, o meilės – ne per daugiausia.

„The Washington Post“, 2016-05-20

 

Vienišėms viskas normaliai

Lisa Bonos

 

Rebecca Traister. „All the Single Ladies: Unmarried Women and the Rise of an Independent Nation“. –­ New York: Simon & Schuster, 2016.

Netekėjusios moterys yra tokia įvairialypė grupė, kad mus sunku apibrėžti, todėl sunku ir suprasti. Mes įvairių rasių ir lytinių tapatybių. Kai kurios iš mūsų tikisi ištekėti, kitos tokių planų išvis neturi. Tarp mūsų yra studenčių, bevaikių įmonių vadovių, politikių ir neturtingų vienišų motinų.

Nepaisant tokio patirčių ir aplinkybių spektro, vis dėlto nemažėja plačių – dažnai netikslių ir žeminančių – apibendrinimų. Dešinieji radijo laidų vedėjai mus vaizduoja pamišusias dėl sekso, nes drįstam reikalauti prieinamos kontracepcijos, o vienišos motinos kaltinamos sumaišties visuomenėje kėlimu. Kultūros kritikai ir „Prinstono mamytės“ mums liepia būti mažiau išrankioms ir pagaliau apsiraminti, o ekonomistai įspėja, esą būtent dėl išsilavinusių, sėkmingų miestiečių moterų pertekliaus mūsų naujausia „Tinderio“ pora nustojo reaguoti vidury pokalbio.

Pagaliau – pagaliau! – atsirado knyga, kurioje nesmerkiamos netekėjusios moterys ir neaiškinama, jog viską darom blogai. Žurnalistė Rebecca Traister mus supranta. Modernios moters skeptišką požiūrį į santuoką ji laiko ne nauju reiškiniu, o šimtmečius trunkančiu savarankiškumo siekiu.

Jos teigimu, Amerikos istorijoje daug moterų, kurios neištekėjo ne todėl, kad nesugebėjo susirasti vyro (daugelis jų palaikė ilgalaikius romantinius santykius), bet todėl, kad labiau rūpinosi savo pomėgiais: atsidavė menui ar mokslui, socialinei ar politinei pažangai. Šiuolaikinės moterys, susikurdamos pilnavertį gyvenimą be antros pusės, savarankiškai augindamos vaikus ir puoselėdamos artimą bičiulystę su kitomis moterimis, keičia šeimos apibrėžimą ir netgi stiprina santuoką reikalaudamos iš jos daugiau, kai / jei kada nors ištekės.

Naujosios Traister knygos pavadinimas „Vienišės: netekėjusios moterys ir nepriklausomos tautos gimimas“ gali pasirodyti senstelėjęs. (Praėjo jau beveik dešimtmetis nuo tada, kai Beyoncé dainoje „Single Ladies“ liepė mums kelt rankas į viršų ir linksmintis pačioms.) Bet autorės žinutė būtent apie šiandieną: 80 proc. 18–29 m. amerikiečių yra netekėjusios; vienišos moterys sudaro maždaug ketvirtį rinkėjų; maždaug kas antra moteris, gimdanti pirmą kartą, yra netekėjusi. Traister rašo, kad „pirmą kartą istorijoje jaunai moteriai yra lygiai taip pat normalu būti netekėjusiai, kaip ir ištekėjusiai, nors ir ne visad taip gali pasirodyti“.

Išties taip atrodo ne visada. Nors santuokų skaičius sumažėjęs, kultūra to dar neatspindi. Tik paklausykit, kaip demagogai pataikauja „šeimoms“, o ne „individams“, ir bet kuriame vestuvių toste pabrėžiama, kad atskiras asmuo yra nepilnavertis, kol nesutiko poros.

Anot Traister, vienas būdų suprasti šiandienos netekėjusią moterį – pažvelgti į ankstesnius jos įsikūnijimus. „Moterys visada kovojo su politikais, dvasininkais ir geltonąja spauda dėl savo nepriklausomybės. Pastarųjų dviejų amžių netekėjusios Amerikos moterys iš dalies yra atsakingos už tuos socialinius ir ekonominius poslinkius, dėl kurių dabar moterims daug lengviau gyventi savarankiškai.“

Laisvė nuo vergijos. Laisvė gauti išsilavinimą, balsuoti ir planuoti šeimą. Viso šito siekė XIX ir XX a. pirmos pusės moterys, laisvę nuo žmonos ir motinos pareigų išnaudojusios kovai už socialinius ir politinius pokyčius.

Susan B. Anthony stipriai juto santuokos neteisybę. Žurnalistei Nellie Bly ji sakė negalėjusi „atsisakyti laisvo gyvenimo ir tapti namų šeimininke“, tad paskyrė gyvenimą kovai už moterų teisę balsuoti ir už vergijos panaikinimą (pastarasis tikslas pritraukė daug moterų, ištekėjusių ir ne). Dorothea Dix, viena pirmųjų kovotojų už sergančiuosius psichinėmis ligomis, taip pat neištekėjo. Kaip ir Catharine Beecher bei Mary Lyon, kovojusios už moterų išsilavinimą. Emma Goldman, arši santuokos kritikė, įkvėpė Margaret Sanger, išpopuliarinusią modernią kontracepciją. Neištekėjo ir kovotoja už pilietines bei moterų teises Dorothy Height, kuri, tarp kitų dalykų, vadovavo Nacionalinei juodaodžių moterų tarybai ir organizavo Martino Lutherio Kingo žygį į Vašingtoną. Feminizmo ikona Gloria Steinem ištekėjo tik peržengusi 60-metį. Tų moterų laikais buvo daug sunkiau, jei išvis įmanoma, gyventi politiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingą gyvenimą ištekėjus ir auginant vaikus. (...)

Apžvelgusi netekėjusių moterų istoriją, Traister imasi analizuoti, ką šiandien reiškia būti netekėjusia. 2010–2015 m. ji kalbėjosi su 100 moterų – būtent dėl jų bei pačios Traister patirčių knyga yra asmeniška ir artima skaitytojui. Traister nebuvo vieniša rašydama knygą. Bet baigusi studijas 14 metų praleido nesusituokusi – dirbo, ėjo į pasimatymus, nėjo į pasimatymus, svarstė viena pati auginti vaiką, jei nepasirodys tinkamas partneris, ir susituokė būdama 35-erių. Tad supranta abi puses.

Ji kalbino studentes, manančias, kad santuoka įpusėjus trečią dešimtį sugriautų jų gyvenimą, trisdešimtmetes ir keturiasdešimtmetes, kurias visiškai patenkina dinamiškas miesto gyvenimas, netekėjusias motinas, kurios nemato priežasčių tuoktis. (...) Traister pastebi, jog neturtingos vienišos motinos, gyvenančios bendruomenėje, kurioje didelė dalis vyrų yra bedarbiai ar įkalinti, susiduria su didžiausiais iššūkiais iš viso netekėjusių moterų būrio. Skursta 42 proc. šeimų, kurių galva yra vieniša motina. Bet santuoka, konservatorių peršama lyg vaistas nuo visų ligų, nebūtinai pagelbėtų. „Priežastys, dėl kurių daugybė moterų renkasi netekėti, net jei palaiko romantinius santykius su savo vaikų tėvais, nėra atsitiktinės, neapgalvotos ar nelogiškos.“

Traister niuansuotai vaizduoja gyvenimą pavieniui –­ šiandienos netekėjusios moterys apskritai nebėra desperatiškos bridžitos džouns ar pasileidusios samantos džouns. Netekėjusių moterų seksualinį gyvenimą autorė įvertina taip ramiai ir paprastai, kad atrodo tiesiog neįtikėtina pasaulyje, kuriame skelbiama „Tinderio“ sukelta pasimatymų apokalipsė. Netekėjusiai mo­teriai, anot autorės, pasitaiko atsitiktinio sekso etapų ir susierzinimo nerandant partnerio, bet daugumos gyvenimai tuo toli gražu neapsiriboja. Traister pastebi, jog vienišų moterų seksualinis gyvenimas labai įvairus. „Pasileidimo, monogamijos, skaistybės etapai – ir visa tai per dešimtmetį ar du. Anksčiau toks laikotarpis būtų buvęs skirtas santuokiniam seksui su vienu partneriu.“

Mažiau laiko skiriant vienam partneriui atsiranda daugiau laiko ir energijos palaikyti moteriškas draugystes, kurios gali būti net dosnesnės nei romanai su vyrais. (...) Žinoma, net su tokiomis ilgalaikėmis bičiulystėmis gyvenimas pavieniui neatsiejamas nuo vienatvės, nuovargio ir baimės, –

Traister tai pamini, bet nesureikšmina. Dažnai šie sunkesnieji momentai susiję su teigiamomis gyvenimo nesusituokus pusėmis: visiška savo gyvenimo kontrolė gali būti sudėtinga ir varginanti. (...)

Nors moterys atideda santuoką, bet visiškai jos neišsižada. Traister pastebi, kad dauguma amerikiečių anksčiau ar vėliau išteka arba didžiąją gyvenimo dalį gyvena su vienu partneriu. Tačiau atidėdamos santuoką jos „gali improvizuoti, neskubėti, ieškoti geresnių sprendimų“. O daugiau „reikalaudamos iš vyrų ir santuokos, vienišos moterys nemažai prisideda prie santuokos išsaugojimo“.

Taigi, kaip matot, mes negriaunam santuokos nei šeimos. Kaip tik ją pagerinam ir permąstom, ką moterys ir darė šimtus metų. Ties tokią žinute mielai braukiu į dešinę.

 

„The Washinton Post“, 2016-03-02

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

 

¹ Nuomos vakarėliai (rent parties) – buto nuomininkai pasamdydavo muzikantą ar grupę, už kurios pasirodymą vėliau iš svečių rinkdavo pinigus susimokėti nuomai. Šie vakarėliai stipriai paveikė džiazo ir bliuzo vystymąsi. Braukimas į dešinę (swipe right) – teigiamas įvertinimas pasimatymų programėlėje „Tinder“.

² Gig ekonomika – laisvai samdomi darbuotojai, nesėdintys biure nuo 8 iki 17 val., bet drauge neturintys atostogų, socialinių garantijų. Japis (yuppie, young urban professional) – jaunas, mieste gyvenantis ir nemažai uždirbantis karjeristas.