Saulius Vasiliauskas. Jan Škrob: „Mano poezijoje nėra kompromisų“

Spalio 28 d. paskelbti kas dvejus metus teikiamos Dresdeno poezijos premijos laureatai. Kartu su vokiečių rašytoju Bastianu Schneideriu 5 tūkst. eurų vertės prizą pasidalijo čekas Janas Škrobas.
J. Škrobas – poetas ir vertėjas, gimęs 1988 m. Prahoje, vienas svarbesnių pastarojo meto čekų poezijos atradimų. Pirmoji knyga „Pod dlažbou“ („Po plytelėmis“, 2016) buvo apdovanota asociacijos DILIA literatūros premija. Pasak kritikų, apokaliptines vizijas primenančiuose tekstuose stiprus tikėjimas susiduria su konfliktiška realybe, nesusipratimais ir dvejonėmis. Neseniai išėjusiame antrame eilėraščių rinkinyje „Reál“ („Tikrovė“) labiau koncentruojamasi į verbalinius ir performatyviuosius teksto elementus, pasitelkiama šiuolaikinėje čekų poezijoje vis dažnesnė šnekamoji kalba. Kalbėjomės po dešimties konkurso finalininkų skaitymų.

Janas Škrobas. Jakubo Běhouneko nuotrauka
Janas Škrobas. Jakubo Běhouneko nuotrauka


Ar tikėjaisi tapti vienu iš dviejų šio konkurso lau­reatų, ar tau svarbūs tokie įvertinimai?

Visiškai nesitikėjau tapti nugalėtoju ir iki šiol stebiuosi. Svarbiausia, kad besidomintieji ir išmanantieji poeziją apdovanojimu suteikia tau grįžtamąjį ryšį. Laimėjimas liudija, jog mano poezija kažkam reikšminga. Ir tai man labai svarbu. Kai ceremonijoje paskelbus rezultatus priėjo nepažįstama moteris ir pasveikino žodžiais „Tu esi mano širdies poetas“, panašiai ir jaučiausi: man, kaip poetui, labai svarbu žinoti, ar mano eilėraščiai skaitomi.

„Dresdner Lyrikpreis“ suteikia galimybę čekų poe­tams pasiekti tarptautinę, vokiečiakalbių auditoriją, kuri gerokai didesnė nei kalbančiųjų čekų kalba. Vien šis interviu parodo, kad vokiečių kalba bent Europoje vis dar gali pasitarnauti kaip lingua franca. Kiek Lietuvoje skaitančiųjų čekiškai? Ir kiek gali skaityti vokiškus čekų literatūros vertimus?


Ar tokie renginiai skatina skirtingomis kalbomis rašančių autorių bendravimą, idėjų mainus, padeda megzti ryšius?

Be abejo. Įdomus sutapimas, kad man nuo pat pradžių labai patiko Bastiano Schneiderio, su kuriuo pasidalijome premiją, eilės. Manau, abu pajutome stiliaus bendrybes, net jei atrodome labai skirtingi. Dabar bendraujame el. laiškais.


Tavo poezija, – deja, galiu skaityti tik vertimus į vokiečių kalbą – atrodo galinga ir ekspresyvi, pasižymi tvirtu ritmu, vidiniu muzikalumu. Jai būdinga apokaliptinė nuotaika, kapitalizmo kritika, ryški socialinė ir politinė problematika. Atrodo, lyrinis subjektas yra maištininkas, norintis pasipriešinti dabartinei globalaus pasaulio tvarkai. Ar galėtume tavo eilėraščius laikyti maišto forma?

Taip, žinoma. Mano kūrybos šaknys dažniausiai glūdi jausmuose, emocijose. Pyktis, neviltis, liūdesys, nerimas neretai kyla dėl politinių ir socialinių prob­lemų. Tai nėra sąmoninga programa, tiesiog jaučiu turįs taip rašyti. Jei mano poezija priverčia ką nors apie socialines ir politines problemas galvoti kitaip – puiku. Nors taip rašau ne dėl to.


Kai kurių poetų teigimu, socialiniai ar politiniai kontekstai kūrybai gali kenkti – tekstai tampa pernelyg plokšti, vienaplaniai, dirbtinoki, pernelyg didaktiški ar moralizuojantys. Kita vertus, gali erzinti ir poezijos, apskritai literatūros lauko uždarumas, atsitraukimas nuo aktualijų, apsiribojimas savo vidine tikrove. Ar pats ieškai aukso vidurio tarp šių, pavadinkim, atviros (į aktualijas reaguojančios) ir uždaros (į save susitelkusios) poetikos polių?

Jokiu būdu nevadinčiau to aukso viduriu. Mano poe­zijoje nėra kompromisų, o tai, manau, labai svarbu kūrybos autentiškumui. Paprasčiausiai netikiu šia dichotomija, net ir žinodamas, jog ji rūpi nemenkai daliai poetų. Viskas gana paprasta: poezija įsišaknijusi mano gyvenime, dalykuose, kurie mane veikia, yra man svarbūs.

Dabar tiesiogiai juntame klimato kaitos poveikį, visame pasaulyje stiprėja fašizmas, nelygybė ir priespauda darosi siaubinga. Šie dalykai tampa mano kūrybos dalimi, nes kyla iš širdies. Manau, tai itin tradicinė poetinė prieiga.


Perskaitęs Ladislavo Zedníko ir Olgos Stehlíkovos parengtą įžanginį tekstą apie šiuolaikinę čekų literatūrą1, pamaniau, kad panašius literatūros virsmus patiriame ir Lietuvoje. Galima sakyti, tai gana globalios transformacijos (pvz., poezijoje vis svarbesnis naratyvas, jauni autoriai publikavo pirmuosius tekstus internetiniuose portaluose ir t. t.). Žinoma, esama ir skirtumų: tarkim, Čekijoje susibūrė poetų grupė, pasivadinusi siurrealistais ir netgi turinti forumą žurnale „Analogon“2. Reprezentacinio teksto apie čekų literatūrą autoriai prieina prie išvados, kad „paskutinis dešimtmetis neatnešė jokių didesnių ir akivaizdesnių pokyčių čekų poezijos scenoje, išskyrus kelias išimtis: vis dažniau eksploatuojamos kasdienybės patirtys, modernia poetika rašoma apie visuomenei aktualias temas ir (turbūt laikinai) išaugo dėmesys eksperimentinėms, pereinamosioms ir su multimedijomis susijusioms poezijos bei apskritai meninės raiškos formoms“. Ar pritari? Ką šiuolaikinėje čekų literatūroje labiausiai vertini?

Nesu šiuolaikinės čekų literatūros ekspertas. Žinoma, yra autorių, kuriuos su malonumu skaitau, bet nedrįsčiau apibendrinti. Paminėčiau keletą man tikrai patinkančių poetų – bet tai bus skaitytojo, o ne eksperto žvilgsnis. Poetai, darantys įtaką mano stiliui, – Adamas Borzičas, Kamilas Bouška, ir Básníkas Ticho. A. Borziča ir K. Bouška drauge su Petru Řeháku, kuris yra pasyviausias poetas šioje trijulėje, 2005-aisiais susibūrė į šiandien jau neaktyvią grupę „Fantasía“. Originaliame grupės manifeste tvirtinamas siekis „naujo patoso, iš kurio kylanti poe­zija prisiima dalį atsakomybės už pasaulio būklę“. Beveik tą patį galėčiau pasakyti ir apie savo eilėraščius, nors veikiausiai nevartočiau žodžio „patosas“. Grupės poezija išties gyvybinga, kartais laukinė, kartais savaip eksperimentinė. Básníkas Ticho (pažodžiui: Poetas Tyla) yra atsiskyrėlis, nepriklausantis čekų poezijos rateliams, tačiau puikus poetas. Pažintis su jo kūryba prieš kelerius metus tapo pirmuoju impulsu pabandyti rašyti spontaniškiau, aistringiau, išsilaisvinti iš įsisąmonintų taisyklių. Dar pridėčiau slovakų poetą Michalą Habajį. Čekų ir slovakų kalbos glaudžiai susijusios, todėl remiu čeko­slovakiškos poezijos idėją. Labai neseniai supratau, kad M. Habajo skaitymas buvo stipri patirtis, tad galėčiau jį vadinti poetu, padariusiu didelę įtaką mano naujausiems tekstams.

Yra ir daugiau mano kartos ar kiek jaunesnių autorių. Noriu paminėti Jonášą Hájeką, „Dresdner Lyrikpreis“ skaitymų vakaro moderatorių. Mes veikiame vienas kitą ir poetiškai, ir asmeniškai, o tai sukuria labai stiprų ryšį. Natálie Paterová, – beje, jo žmona – irgi labai įdomi. Ir visai kitokia! Dar rekomenduočiau Mareką Torčíką, Terezą Sylvą Klenorovą, Emmą Kausc, Lukášą Senftą (kuris geriau žinomas kaip žurnalistas), Magdaléną Šipką ir puikųjį slovakų autorių Michalą Tallo.

Tai tikrai ne visas sąrašas ir nieko iš esmės nereprezentuoja. Šiuos poetus sieja, manyčiau, tekstų aistra, kylanti iš angažavimosi socialinei problematikai, žinoma, labai skirtingais būdais.


Ar Prahoje rašytojai bendrauja tarpusavyje? Ar yra aktyvių, stiprių bendruomenių, grupių? Pats jose dalyvauji ar renkiesi individualesnę laikyseną?

Dažniau veikia laisvos bendrijos prie literatūros žurnalų arba klubų ir kavinių. Tačiau neretai jos tarpusavyje susijusios ir, manau, laikosi dėl asmeninių ryšių. Mano situacija panaši: daug Prahos poetų – mano geriausi draugai, o mūsų eilėraščiai – svarbus draugystės elementas...


Koks dabar Prahos kultūrinis, literatūrinis klimatas? Kaip jautiesi ten gyvendamas ir kurdamas?

Tokie klausimai visada sunkūs, nes nesu gyvenęs niekur kitur ilgiau nei maždaug mėnesį. Praha – man įprastinė aplinka. Nors patraukli ir kitų Čekijos miestų literatūrinė ir kultūrinė scena (Brno ir Ostravos, taip pat kai kurių kitų), Praha visomis prasmėmis – didžiausias kultūrinis centras, čia daugiausia įvykių. Daug lengviau būti išgirstam ir pastebėtam, kai esi Prahoje gyvenantis menininkas. Be to, mano poezija itin urbanistinė ir glaudžiai susijusi su gyvenimo didmiestyje patirtimi (net jei Praha nėra didmiestis lyginant su Londonu, Maskva ar Niujorku).


Esi vertęs anglų poezijos. Ką ir kodėl norisi versti? Ar domiesi kitų šalių, pavyzdžiui, vokiečių literatūros lauku? Kaip manai, kas šiuo metu diktuoja poezijos madas?

Paprastai nesirenku, ką ir kada versti, tai susiję su aiškiai apibrėžtais konkrečių projektų rėmais (šiuolaikinė JAV poezija, XX amžiaus Afrikos poezija ir t. t.). Apskri­tai labai domiuosi užsienio literatūra, ypač poezija. Manau, eilėraščių supratimo ir rašymo būdai varijuoja skirtingose kultūrose, tad nuolat galima išmokti ko nors nauja.


Vis dėlto dabar duodi interviu lietuvių literatūros leidiniui. Prašau atsakyti tiesiai: ar žinai ką nors apie šios šalies literatūrą? Ar manai, kad maža šalis gali turėti „didelę poeziją“? Kokios galimybės mažų šalių literatūrai patekti į platesnę pasaulio literatūros rinką?

Būsiu visiškai atviras – apie lietuvių literatūrą žinau išties nedaug. Labai mažai čekų vertėjų domisi lietuvių literatūra – tai viena pagrindinių priežasčių. Esu skaitęs, pavyzdžiui, šiek tiek šiuolaikinės latvių ir slovėnų poezijos, bet tik todėl, kad Čekijoje išleista šių šalių literatūros antologijų, – iš dalies tai galėtume laikyti atsitiktinumu. (Tiesa, viena mano mėgstamiausių muzikos grupių, „Au-Dessus“, – iš Lietuvos.) Esu įsitikinęs, kad bet kuri šalis gali turėti didelę poeziją, tačiau tam būtinos tinkamos sąlygos. Pirmoji ir svarbiausia iš jų – tarptautinis kontekstas. Taip pat svarbu turėti gerų užsienio šiuolaikinės poezijos vertėjų ir vertėjų, verčiančių jūsų šalies poeziją į kitas kalbas. Čekams, lietuviams ir kitų mažesnių šalių, kurių kalbos nėra išplitusios globaliai, atstovams svarbu turėti poezijos vertimų į „didžiąsias“ kalbas. Suprantama, versti eilėraščius labai sunku, ir tai vertinu kaip poezijos trūkumą lyginant su vizualiais menais, muzika, filmais ar netgi proza – poetams įsitvirtinti tarptautiniame kontekste nėra lengva.


Ir paskutinis labai paprastas klausimas: kaip ketini panaudoti gautą piniginę premiją? (Prašau nesakyti, kad knygoms!)

Geriausia, kad ateinančiais mėnesiais nereikės nerimauti, ar išgalėsiu susimokėti nuomą, nusipirkti maisto, lankyti sporto klubą. Vien mintis apie tai motyvuoja ir ramina. Tikrai nusipirksiu ir knygų. Vis dėlto pirmas dalykas, kurį įsigijau vos grįžęs į Prahą, buvo rankinis laikrodis.

 

1 www.czechlit.cz/en/resources/czech-literature-in-a-nutshell/contemporary-czech-poetry
2 www.analogon.cz

 

Draugai