Saulius Vasiliauskas. Kovoti, atsiminti, pasakoti?

Tris labai skirtingas prozos knygas sieja dėmesys praeičiai, prie kurios kiekvienas iš rašytojų randa savitą prieigą.


Kazuo Ishiguro. „Dienos likučiai“

1956-ųjų Anglija, Darlington Holas. Vyresnysis namų liokajus Stivensas, paskatintas darbdavio, išsiruošia pas buvusią namų ūkvedę panelę Kenton, tačiau daugiau nei šalies apylinkėmis klajoja po asmeninę ir istorinę atmintį. Nuo pat romano pradžios Kazuo Ishiguro autentiškai perteikia liokajaus pasaulėvoką, atsiskleidžiančią ir siužeto, ir kalbos lygmeniu – per sintaksę, leksiką, savitą kalbinę etiką (norisi padėkoti vertėjai, kaip reikiant padirbėjusiai, kad skaitytojas atpažintų protagonisto charakterio specifiką).

Nuolankus ir pareigingas liokajus ne tik sudarinėja darbuotojų planus, stebi, kad namai spindėtų tvarka ir švara, o kiekvienas svarbių svečių vizitas praeitų sklandžiai, bet ir klausosi įtakingų svečių kalbų. Paisydamas profesinių ribų ir nesikišdamas į diskusijas Stivensas mintyse samprotauja ir gyvena net namų šeimininkui nematomą gyvenimą. Lojalumas, ištikimybė, aiški hierarchija, kur šeimininko protas ir žodis yra aukščiausia tiesa, išjudėjus į kelionę nekliudo reflektuoti savo amato ir gyvenimo, nugyvento garbingai, bet lyg ir kažko pristigusio.

Nors Stivensas elgiasi pagal jo amatui keliamus reikalavimus, nesielgia aklai, leidžiasi į svarstymus, pavyzdžiui: ar dera liokajui gebėti palaikyti šmaikštų toną; kas sudaro sąvoką „orumas“; ar būtina laikytis tradicijų ir t. t. Tiesa, neretai tokie svarstymai turi aiškias vertybines ribas, kurių veikėjas neperžengia: „Paprasčiausiai susitaikai su neišvengiama tiesa: tokie žmonės kaip jūs ir aš niekuomet nepajėgsime suvokti didžiųjų nūdienos pasaulio reikalų“ (p. 219). Gavus netikėtų atostogų ir daugiau laiko apmąstymams, jame prabunda kiek apleistas jausmų, emocijų pasaulis. Stivensas ima jausti ilgesį anksčiau kartu dirbusiai panelei Kenton, tačiau jį grindžia labiau profesiniu požiūriu (nors ir romantizuoja jos siųstą laišką): „(...) noriu pasakyti, jog panelės Kenston laiškas, kuriame greta ilgų ir maža ką pasakančių pasažų neabejotinai skambėjo nostalgiška gaida (...) aiškios užuominos apie troškimą čionai sugrįžti“ (p. 16). Nenuostabu – bet kokius santykius jis suvokia kaip potencialią kliūtį namų gerovei.

Romane tėvo mirtis – lyg dar vienas kasdienybės faktas: Stivensas, užuot bėgęs žiūrėti insulto ištikto tėvo, toliau tęsia savo pareigas vildamasis, kad toks susivaldymu, santūrumu ir profesionalumu grįstas sprendimas teisingiausias: „Panele Kenton, nepamanykite, kad nedorai elgiuosi šią minutę nepakildamas pasižiūrėti mirties ištikto tėvo. Matot, žinau, jog tėvas tikrai būtų norėjęs, kad dabar nemesčiau darbo“ (p. 120). Galima klausti, kiek toks elgesys yra psichologinė gynyba, kiek apskritai jo profesinis amplua susijęs su emocinio gyvenimo vengimu (pavyzdžiui, jausmų panelei Kenton nepripažinimu).

K. Ishiguro užčiuopia subtilią ribą tarp išorinio-profesinio ir vidinio liokajaus pasaulio jo per daug­ nesuintelektualindamas. Atidus balansavimas ant šios ribos daro pasakojimą savitą ir įtaigų. Stivenso mintis apie jo tėvo veido išraišką, „atspindinčią tobulą pusiausvyrą tarp žmogiškojo orumo ir pasirengimo patarnauti“ (p. 48), sykiu iliustruoja ir jo paties laikyseną – orią tarnystę.

Kazuo Ishiguro. „Dienos likučiai“. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.
Kazuo Ishiguro. „Dienos likučiai“. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.


Antanas Šileika. „Basakojis bingo pranešėjas“

Kanadoje gyvenančio rašytojo Antano Šileikos knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ pristatoma kaip atsiminimai – po kiekvieno pasakojimo pavadinimu nurodyti ir konkretūs įvykio metai, laikotarpis, – tačiau patys tekstai struktūruoti lyg mažytės novelės. Justi prozininko patirtis tuos atsiminimus atrenkant, gludinant jų raišką (šiuo požiūriu tekstai artimi knygai „Pirkiniai išsimokėtinai“, nors pastaroji ir nevadinama atsiminimais).

Bent jau dalis knygoje pateikiamų tekstų sykiu yra ir rašytojo atmintyje įstrigusios bei jau anksčiau gyvai pasakotos istorijos. Tai liudijama ir baigiamajame žodyje. Be to, tekste „Jaučiu, kaip žemė juda po kojomis“ pasakojama, kaip, dėstant anglų kalbos gramatiką ir kūrybinį rašymą, šie pasakojimai virsdavo studentų dėmesį susigrąžinti ir jiems nuo sudėtingesnės dėstymo medžiagos pailsėti skirta paskaitų dalimi: „Jeigu bandant perprasti, kuo skiriasi daiktavardiniai ir prieveiksminiai junginiai, jiems perkaisdavo galvos, jų paprašytas padarydavau penkių minučių pertrauką ir papasakodavau, kaip nakvojau name su vaiduokliais, paleidau raketą su pele arba kaip vos nelikau tuščiomis rankomis, nusibeldęs pas Rozalindą Paket“ (p. 183).

Skaitant knygą nesunku pastebėti, kad čia net ir į skaudesnes patirtis žiūrima su tam tikru linksmumu, gebama iš buvusio ar esamo savęs intelektualiau pasijuokti. Tekstams būdingas stiliaus lengvumas ir nepretenzingumas gerąja prasme, kai pasakojant išlaikomi ramus tonas ir distancija su autobiografiniu turiniu, natūraliai skambantys dialogai, neperkrauti, pakankamai suveržti ir rišlūs siužetai.

Kad ir apie ką pasakotų ar prisimintų A. Šileika – ginčus su broliais vaikystėje, patirtis tautinių šokių ansamblyje, bingo pranešėjo nakties nuotykį, darbą automobilių stovėjimo aikštelės prižiūrėtoju, literatūrinės savasties paieškas 7–8 dešimtmečių Paryžiuje ar patarimus 1989-aisiais į Kanadą atvykusiam tuometiniam Lietuvos Aukščiausios Tarybos vicepirmininkui Bronislovui Kuzmickui, – jo istorijos gyvos; socialinės, kultūrinės, politinės problemos jose susipina su pasakotojo (savi)analize, buitinėmis smulkmenomis ir kasdienybės fragmentais, o toks junginys kuria intrigą ir įtraukia skaitytoją.

Beje, rašant išsamesnę recenziją, būtų galima aptarinėti šiuos pasakojimus tapatybės ir (kultūrinės) tradicijos aspektus: A. Šileika kvestionuoja perimtus mentaliteto, kultūros bruožus, gretina juos su paryžiečio ir kanadiečio, tarsi mėgindamas nuo jų išsilaisvinti ir ieškoti savo identiteto („Noriu pamatyti naują šalį. Pasprukti iš čia. Kiekvienas žmogus turi ištrūkti iš gardo, kuriame gimė“, p. 90). Tačiau taip pat teigia, kad jam to pasiekti nepavyksta („Praėjo ne vienas dešimtmetis, o mes visi, plaukę tuo keltu, taip ir likome imigrantai“ p. 41; „Kad ir kaip aš norėjau rašyti apie šalį, kurioje gyvenau, vis tiek rašiau apie kraštą, iš kurio atvyko mano tėvai“, p. 221). O gal pastanga apie šią problematiką kalbėti nuosaikiai, šmaikščiai ir (savi)kritiškai – tam tikras išsilaisvinimo ženklas?

Antanas Šileika. „Basakojis bingo pranešėjas“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: „Baltos lankos“, 2017.
Antanas Šileika. „Basakojis bingo pranešėjas“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: „Baltos lankos“, 2017.


Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mirtis šeimoje“

Išvydęs Karlą Ovę Knausgårdą, pramintą šiuolaikiniu Proustu, žingsniuojantį 2018-ųjų Londono knygų mugės taku, svarsčiau, kas – ar vien tik tekstai? – lėmė, kad vos per dvejus metus parašęs šešių tomų autobiografinį romaną (teigiama, kartais rašydamas net 20 p. per dieną!) – papasakojęs savo gyvenimą – šis žmogus įgijo kultinio rašytojo žvaigždės statusą. Tokie pristatomieji sakiniai, kaip „K. O. Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje“, norom nenorom kėlė šiokį tokį įtarumą ir skepsį.

Pirmame romano tome, pradedamame vaizdžiai aprašytais kūno vidaus pokyčiais sustojus širdžiai ir samprotavimu apie mirtį, pasakojama protagonisto istorija nuo vaikystės ir paauglystės iki ruošimosi tėvo laidotuvėms. Visoje knygoje, narstant po prisiminimus, keliamos pagrindinio veikėjo šeimos, santykių su tėvais, broliu, moterimis problemos. Ryškus konfliktas su visuomene – prisipažįstama, kad sociume nesielgiama nuoširdžiai, sąmoningai dėvima kaukė, pasirenkama nuošalesnė stebėtojo-atsiskyrėlio laikysena: „(...) socialinis gyvenimas man nieko neduoda. Niekada nesakau to, ką išties mąstau, ką iš tikrųjų manau (...) niekas nėra man artimas, niekas manęs nemato“ (p. 27). Protagonistui būdinga egocentristinė pasaulėvoka, paprastai jis yra pagrindinis pasaulio stebėtojas ir vertintojas: „(...) matant visus tuos girtus žmonių veidus aplink barus ir kavines, rodėsi, tarsi jie būtų kitoje dimensijoje nei aš“ (p. 143); „Jaučiausi, tarsi pasaulis man būtų gerai pažįstamas, iki galo ištirtas ir susistemintas (...). Aš perpratau save, perpratau savo aplinką, perpratau visuomenę“ (p. 206). Jo ryšys su tėvu – komplikuotas ir smukdantis savivertę, šeiminiai santykiai slegiantys ir trapūs: „Mudu su Linda gyvename ties chaoso pojūčio riba: viskas bet kurią akimirką gali subyrėti“ (p. 35). Nemalonios, žeminančios savijautos šaknų ieškoma ir šeimoje (netgi savo vaikuose, kurie nesukelia tokių stiprių emocijų, kaip meno kūriniai), ir vaikystėje: „Tarsi savo sapnuose nebūčiau suaugęs, vis dar likęs vaiku, apsuptas tų žmonių ir vietų, kurie figūravo mano vaikystėje. Ir nors įvykiai kasnakt keisdavosi, jausmas, kurį jie man sukeldavo, visada būdavo tas pats. Visada tas pats pažeminimo jausmas“ (p. 191).

Ko siekia K. O. Knausgårdo (-as) herojus? Įgyvendinti literatūrines ambicijas, su(si)kurti unikalų pasakojimą, bet kokia kaina įsteigti save, kaip genia­lų menininką: „Ir kai dėl to kyla grėsmė tam, kas varo mane į priekį visą suaugusio žmogaus gyvenimą – ambicijoms kada nors parašyti neeilinį kūrinį, (...)“ (p. 34); „(...) nes taip troškau būti kažkuo, troškau būti ypatingas“ (p. 97). Jo kova apima viską, kas kliudo šioms monumentalioms pretenzijoms – buitį, šeimines pareigas, kitus įvairius „žemiškus“ rūpesčius: „Plaunu grindis, skalbiu drabužius, gaminu vakarienę, mazgoju indus, apsipirkinėju, žaidžiu su vaikais žaidimų aikštelėse, parvedu juos namo ir nurengiu (...). Tai yra kova“ (p. 34).

Priešingai nei A. Šileikos tekstuose, kuriuos skaitydamas jauti tam tikrą nuosaikumą ir lengvumą, čia justi pretenzingas sunkis, tarsi būtum skatinamas kopti ir leistis aukšta autoriaus atsiminimų kalva. Vietoj autoironiškesnio santykio su praeitimi čia siūloma skaudi, niūroka ir slegianti akistata, estetizuojama (būsimojo) rašytojo kančia. Didžiausią reikšmę herojaus pasaulyje įgyja ne laimė ar šeimos harmonija, o alternatyvi meninė tikrovė – ji kone sakralizuojama. Kartais stinga kritiškesnės distancijos: „Išsižiojęs, tuščiu žvilgsniu, sėdėjau ten, kol lėtai ėmiau suvokti. Visi pasistoję pimpalai yra užsilenkę. Jei ne visų, tai bent jau daugelio, jei tai apdainuota eilėraštyje“ (p. 72).

Siužetinę liniją knygoje lydi egzistenciniai samprotavimai, deja, nemenka jų dalis atrodo „kažkur girdėti“, skamba veikiau kaip literatūros klasikos ataidai. Perdėtai, ypač pirmoje knygos dalyje, operuojama konceptais „mirtis“, „pasaulis“, „gyvenimas“, „laikas“, „siela“, „prasmė“ ir pan. Skaitymo malonumą menkina stiliaus patetika, noras kalbėti visažinio pasakotojo tonu, „esmingai“, apibendrinančiai: „(...) ta esmė, kuri pranyksta užmigus vakarais, o paskutinį kartą – su visam. Ji slypi žmogaus sieloje, jos nepaliečia laikas, ji atsispindi akių šviesoje“ (p. 28–29).

Gerokai įtaigesnės ir paveikesnės tos vietos, kuriose, užuot ieškojus sunkiasvorių egzistencinių apibendrinimų, tiesiog pasakojama, pasitelkiama daugiau dialogų ir konkrečių aplinkos detalių (pvz., prisiminimai apie močiutę sode, p. 102–103), daugiau dėmesio skiriama ne menininko kančiai, o vaizduotei: „Įsivaizdavau esąs su metaliniu naro šalmu, kokius dėvėjo pirmieji istorijoje narai, eidami dugnu švininiais batais, su storais kostiumais, primenančiais dramblio odą, su deguonies vamzdeliu, pritvirtintu prie galvos it koks straublys“ (p. 18).

Knygos pabaiga maloniai nustebino, vis dėlto perskaičius neapleido jausmas, kad vargu ar tokio pobūdžio „kova“, kurios stilių kai kurie kritikai vadina savitu naujuoju (beformiu / monotonišku ar pan.) realizmu, verta išskirtinio garbinimo, bent jau tokiu mastu, kokiu pasižymi šio rašytojo recepcija.

Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mirtis šeimoje“. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mirtis šeimoje“. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.