Angela Duckworth. „Atkaklumas. Aist­ros ir ištvermės galia“. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. –­ V.: „Kitos knygos“, 2017.

Galvodamas apie mokykloje praleistus metus, prisimenu kai kurių mokytojų polinkį gabiuosius sodinti į klasės priekį, o lūzerius, kuriems tarsi iš anksto numatyta „paprastesnė“ profesinė karjera, nukišti tolyn. Pirmieji gaudavo sunkesnes užduotis, antrieji turėjo, pavyzdžiui, vietoje rašinėlio parašyti rišlią pastraipą ar vietoje fizikos kontrolinio darbo ant lapo surašyti uždavinių sprendimo formules. Toks mokinių diferencijavimas, skirstymas į pirmūnus ir antrūnus, anuomet buvo tapęs (o gal ir tebėra?) skaudžia švietimo rykšte: prisitaikę prie jiems suformuoto įvaizdžio kai kurie liaudavosi stengtis.

Angela Duckworth teigia, jog atkak­lumas – valia susidoroti su nesėkmėmis, aistra ir ištvermė konstruktyviai dirbti – raktas į kiekvieno žmogaus sėkmę. Remdamasi įvairiais tyrimais bei statistikomis, ji bando įrodyti, kad tokios sąvokos kaip „talentas“, „genialumas“ ir pan. –­ pernelyg mitologizuotos, nepagrįstai užvaldžiusios viešąją erdvę (ir mūsų mąstymą), o aukštas intelekto koeficientas negarantuoja įstabios karjeros. Ragavusi verslo konsultantės ir matematikos mokytojos duonos A. Duck­worth, nuo pat mažumės tėvų laikyta nepakankamai gabia, įstojo ir baigė neuromokslų studijas Harvardo ir Oksfordo universitetuose, tapo Pensilvanijos universiteto psichologijos mokslų daktare ir savo patirtį bei tyrimų išvadas pavertė knyga, kuri, vos pasirodžiusi 2016-aisiais, paskelbta „The New York Times“ bestseleriu.

„Sutelkdami visą dėmesį į talentus, rizikuojame šešėlyje palikti visus kitus. Patys to nenorėdami siunčiame žinią, kad visi kiti veiksniai, sykiu ir atkaklumas, svarbūs mažiau, nei yra iš tiesų“ (p. 45), –­ rašo A. Duckworth, svarstydama, ar ydinga TV laidą pavadinti „Talentų šou“. Kaip antonimą atkaklumui, autorė vartoja sąvoką bejėgiškumas, kurio, nors ir skamba neįprastai, taip pat galime išmokti. Juodas darbas, tarkim, viršvalandžiai, negarantuoja tobulėjimo – norint ugdyti gebėjimus, būtina savirefleksija, kasdienė savo elgesio stebėsena ir analizė, ryžtas bei valia keistis: „...meistrams labiau rūpi tai, ką jie padarė blogai – kad galėtų taisyti, – o ne tai, kas pavyko“ (p. 139). Kaip vieną iš pagalbos ramsčių autorė siūlo susikurti palankią rutiną, leidžiančią lengviau ir efektyviau siekti užsibrėžtų tikslų.

Kad ir kokią – sporto, muzikos, literatūros ar enigmatologijos (kryžiažodžių studijų) – sritį tyrinėtų, A. Duckworth visose randa bendrų jungčių, bylojančių apie atkaklumo galią. Ilgainiui toks požiūris ima atrodyti pernelyg vienpusiškas ir pompastiškas: užuot aštriau papolemizavus su kitais / kitokiais tyrimais, koncentruojamasi veikiau į pastangą įteigti norimą ir naują – ar iš tiesų labai naują? – „tiesą“ (pavyzdžiui, kaip atskira pastraipa kursyvu išskiriami žodžiai – „buvau suklaidinta talento“). Toks populiarumo siekiantiems leidiniams būdingas bruožas erzina, kartkartėm tiesiog atstumia.

Dėmesio verta egoizmo ir altruizmo skirtis poskyryje „Tikslas“. Klausiama, kiek tai, ką darai tobulindamas save, prisideda prie bendrojo gėrio, teikia naudą kitiems. Gaila, kad ir į jį, ir į paskutiniame skyriuje formuluojamą klausimą, kaip (kraštutinis) atkaklumas veikia artimuosius, išsamiau atsakyti nebandoma.

A. Duckworth sprendžiamas problemas lietuvių literatūroje liudija poeto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščio „jis galvojo, kad yra talentingas“ lyrinis sub­jektas: „...ilgiau tu negalėjai laukti –­ tau reikėjo / žinoti, ar esi talentingas kilnotojas.“ Nekantra, noras kuo greičiau tapti pripažintam, impulsyvus veik­los sričių keitimas (eilėraštyje – nuo sporto prie drugelių kolekcionavimo) mūsų visuomenėje vis dar gajūs.

Norman Doidge. „Smegenų gebėjimas gyti“. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

„Daugumą laikytų nepagydomomis ar smegenis negrįžtamai pažeidžiančių smegenų ligų dabar galima ne tik apgydyti, bet dažnai ir visiškai išgydyti“, – teigia Kanadoje gyvenantis psichiatras ir psichoanalitikas Normanas Doidge’as, kurio ankstesnę knygą „Save keičiančios smegenys“ (liet. 2012) galime vadinti neuroplastiškumo – šiuolaikinės medicinos tyrimų krypties, grindžiamos smegenų gebėjimu keisti savo struktūrą – manifestu. Naujausioje knygoje pasitelkiant neuroplastinį gydymą taikančių specialistų pavyzdžius ir istorijas parodoma, kad net kritinės būklės pacientai, aktyviai dalyvaujantys gydymo procese, turi vilties sugrįžti į visuomenę. Įvairūs metodai padeda atnaujinti sergančiųjų smegenų jungtis, t. y. „perprogramuoti“ stringančias smegenis.

N. Doidge’o pasakojimai sklandūs, vaizdingi, neprigrūsti sudėtingų mokslinių sąvokų (nors jų, be abejo, rasite), taigi tinkami mokslo populiarinimo veikalui. Neretai skyriai pradedami nuo susitikimų su gydytojais ar pacientais –­ jų charakterių, kūno sudėjimo, aprangos, stiliaus, kalbėjimo būdo ir kitų detalių. Pavyzdžiui: „Jį puošia ilgokos žilstelėjusios garbanos, ūsai ir bitniko barzdelė. Nešioja apvalius Johno Lennono stiliaus akinius. (...) jis pakėlė savo havajietiškus marškinius, išdidžiai rodydamas krūtinę, kurioje pūpsojo ne du, bet trys vyriški speneliai“ (p. 19). Šios susidomėjimą žadinančios įžangos veda link komplikuotesnio traumų, ligų ir jų gydymo lauko.

Vienas knygos herojų – gydytojas Michaelas Moskowitzas – dirba su ligoniais, kenčiančiais lėtinį skausmą, kuris, anot jo, gali kilti ne dėl negyjančios traumos, o dėl smegenyse po jos įvykusių pokyčių – pažeistų neuronų, skleidžiančių klaidingus pavojaus signalus. Tokį lėtinį skausmą jis vadina „išmoktu skausmu“ (įžvelgčiau paralelę su A. Duckworth vartojama išmokto bejėgiškumo samprata), įveikiamu jo nepaisant ir stimuliuojant smegenis kita aktyvia – psichine ir / ar fizine – veikla: „Galimybė reiškia, jog kiekvieną skausmo priepuolį reikėtų traktuoti kaip progą pataisyti sugedusią signalizacijos sistemą“ (p. 39). Daktaras Fredas Kahnas gydymui naudoja mažo intensyvumo lazerius, skatinančius pokyčius ląstelėse, o otolaringologas Alfredas Tomatisas praktikuoja specifinę muzikinę terapiją – Mozarto muziką ir joje užkoduotą prislopintą paciento motinos balsą... Paradoksalu, jog neretai patys gydytojai patiria traumas, o mokiniai ima juos veiksmingai gydyti pačių sukurtais metodais. Vis dėlto ilgainiui verčiant skyrių po skyriaus (jų čia net aštuoni, be to, pateikiami ir gana informatyvūs, apibendrinantys priedai) apima nuobodulys dėl monotoniškos, nuspėjamos turinio dėstymo schemos: fenomenalus gydytojas ir jo metodas + sunkus ligonis + nepaprasta pagijimo istorija. Todėl siūlyčiau skaityti po skyrių (galbūt pasidomint ir papildomais šaltiniais), derinti su kitais skaitiniais.

Pasak lietuviškam leidimui baigiamąjį žodį rašiusiojo prof. dr. Albino Bagdono, jau yra ir lietuvių specialistų, susidūrusių su neuroplastiškumo puoselėtojų veiklomis: tai liudija tokių metodų taikymo Lietuvoje perspektyvas, prie kurių prisideda ir leidėjai.

Mason Currey. „Dienos ritualai: kaip menininkai dirba“. Iš anglų kalbos vertė Ieva Kaminskaitė. – V.: „forSMART“, 2016.

Viena aptartųjų knygų turinio bend­rybių – asmens valios ir atkaklaus darbo siekiant tikslų (pagyti, neprarasti vilties, tobulėti, tapti geriausiu) svarba. Kad tikslą pasiekti būtų lengviau, A. Duckworth rekomenduoja susikurti veiklos tęstinumui palankią rutiną, o N. Doidge’as pabrėžia tikslingo judėjimo ir psichinio aktyvumo svarbą. Šios knygos autorius – žurnalistas Masonas Currey – vieną 2007 m. sekmadienį niekaip nesugebėjo baigti straipsnio: prokrastinuodamas sklaidė internetinių dienraščių puslapius, kol sumanė paieškoti informacijos apie tai, kaip kiti žymūs menininkai ir mokslininkai dorojosi su panašiomis problemomis. Iš įvairių šaltinių (biografijų, straipsnių, apybraižų, dienoraščių ir kt.) surinkęs ir savo tinklaraštyje publikavęs žymių kultūros asmenybių dienotvarkes, 2013-aisiais gausią kolekciją pirmąsyk išleido atskira knyga.

Įžangoje M. Currey siekia menininkų asmenybes „parodyti kitu kampu“, atskleisti iššūkius, kylančius bandant susiformuoti kuo tobulesnę rutiną. Tai aktualu, nes iki šiol visuomenė linkusi matyti rezultatus, o ne procesą: mieliau gėrimasi sportininkų ar menininkų laimėjimais, o ne sunkiu, kasdieniu iki jų atvedusiu darbu. Ir A. Duckworth pastebi, kad klijuodami genijaus ir talento etiketes tarsi eliminuojame save iš „varžybų“ – jei jau „negimėme“ genijais, neprivalome į juos lygiuotis.

M. Currey knygoje rašoma apie kūrėjų kasdienybę, „nagrinėjama veikla, o ne jos prasmė“ (p. 8). Dėl skirtingų šaltinių ir, matyt, sąmoningo autoriaus vengimo juos kokia nors forma vienodinti, knyga neįkyri – kiekviena trumpa istorija autentiška, aptarianti įvairias menininkų gyvensenas (nuo pedantiško iki chaotiško būdo, nuo sveikos gyvensenos iki svaiginimosi narkotinėmis medžiagomis, nuo asketo iki hedonisto ir t. t.) ir akcentuojanti skirtingus rutinos elementus. Ne vienas knygos herojus –­­ S. Kierkegaard’as, I. Kantas, M. Feldmanas, R. Straussas, W. Allenas, Ch. Dickensas, Ch. Darwinas ir kt. – mėgo ilgus pasivaikščiojimus, per kuriuos, anot N. Doidge’o, stimuliuojama smegenų veikla.

Tarp knygoje pateiktų tekstų nestinga įdomybių. Štai kelios jų. Carlas Gustavas Jungas 1922-aisiais nusipirko Šveicarijoje žemės sklypą ir 12 metų statė neįmantrų akmeninį namą, kuriame vėliau leisdavo laisvalaikį norėdamas atitrūkti nuo urbanistinės aplinkos: „Čia nėra vandentiekio, todėl vandenį tenka pumpuoti iš šulinio. Kapoju malkas ir gaminu maistą. Šie paprasti darbai padaro žmogų paprastą. Kaip sunku būti paprastam!“ (p. 48) Jamesas Boswellas turėjo problemą – labai sunkiai keldavosi rytais: „Pagalvojau, kad man reikėtų specialaus dizaino lovos. Tarkime, man patraukus virvelę pakiltų lovos vidurys, o kartu ir aš. Galiausiai lova išmestų mane ant grindų. Taip, kad ir per prievartą, padaryčiau sau didelę paslaugą“ (p. 80). Vladimiras Nabokovas rašydavo ant kortelių, kad vėliau galėtų maišyti pastraipas, keisti vietomis skyrius, Knutas Hamsunas –­ ant popieriaus skiautelių, kuriomis vėliau nuklodavo stalą bandydamas sudėlioti istoriją. O Edith Sitwell, prieš pradedama dirbti, pagulėdavo atvirame karste...

Nors būtų naivu aklai tikėti surinktų dienotvarkių patikimumu (turint galvoje naudojamus šaltinius bei galimus autorinius „pagražinimus“), tai nesumenkina šio kišeninio formato skaitalo smagumo.