Saulius Vasiliauskas. Valentinas Klimašauskas: „Pasaulis, kuriame gyvename, dar niekada nebuvo toks įdomus“

Su rašytoju ir šiuolaikinio meno kuratoriumi Valentinu Klimašausku kalbėjomės apie naujausią jo knygą „Daugiakampis“ („Six Chairs Books“, 2018), šiuolaikinio meno ir literatūros santykį, Venecijos bienalę.

 

Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotrauka
Salomėjos Marcinkevičiūtės nuotrauka

 


Naujausią jūsų knygą skaičiau ir kaip provokuojantį žaidimą su skaitytoju, ir tiesiog atskirus (koncentruotus, savipakankamus) fragmentus. Girdėjau, kad kai kurie tekstai anksčiau buvo pasirodę parodų giduose ar kitose leidiniuose. Kaip tekstus sekėsi dėlioti į knygą, kiek svarbi pati knygos kompozicija, struktūra?

Knygos sumanymas – bandyti rašyti apie supantį pasaulį, apie vieną kelių personažų parą Vilniuje, balandžio 1-ąją, iš skirtingų perspektyvų, tačiau taip, kad pasakojimas išliktų punktyrinis. Pasaulis, kuriame gyvename, dar niekad nebuvo toks įdomus. Pirma, jis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Antra, apie jį galime sužinoti daug daugiau, nei tai buvo įmanoma praeityje. Šiuolaikiniame pasaulyje informaciją gamina visi 7 mlrd. žmonių, gyvūnai, jutikliai, robotai, algoritmai. Ji daugiau ar mažiau prieinama, yra skirstoma itin skirtingais decentralizuotais kanalais. Tarkime, naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose kasdien galime stebėti, kaip laiką leidžia gyvūnai kitame pasaulio gale arba kaip atrodo už tūkstančių šviesmečių esanti juodoji skylė; komentaruose perskaityti, ką apie būsimą LGBT paradą galvoja tavo kaimynas; susirašinėti su šimtais žmonių ir panašiai. Keičiasi laiko, vietos, žinojimo sampratos. Ką reiškia tokiomis sąlygomis galvoti apie pasakotoją? Turint daug informacijos ir žvelgiant iš rašytojo perspektyvos, atrodo, jog kiekvienas atomas, dulkė, sekundė, raukšlė, veido raumuo, naujiena, fotografija, trumpas pokalbis ar vaizdo įrašas yra verti ilgesnio pasakojimo, subjektyvėja. Suvokimas, kad rašymas susijęs su perspektyva, iš kurios yra rašoma, ir kad tas perspektyvų pasirinkimas gana ribotas – pabandykite rašyti iš blakstienos, įkritusios į kavą, ar kūdroje tupinčios varlės perspektyvos ir suprasite, kaip sunku būti nežmogumi, – be galo svarbus. Tų registrų derinimas ir diktuoja knygos struktūrą. Kol kas tai ilgiausiai rašytas mano romanas, o at­skiros jo dalys kaip individualūs tekstai jau buvo publikuoti ir mano knygoje „B“ („Torpedo books“, Oslas, 2014) ir kituose leidiniuose, parodų anotacijose.


Knygoje siūloma „įsivaizduoti šį pasakojimą kaip sudėtingą netaisyklingą daugiakampę figūrą, kuria patogiau keliauti kaip kampuotu ir raizgiu maršrutu, o ne laužyti galvą bandant įsivaizduoti kaip nuoseklią visumą“ (p. 13). Ankstesnėje knygoje „Alfavilnius“ (2008) naudotos Williamo S. Burroughso, Jeano-Luco Godard’o ir Henry’o Millerio naratyvo konstravimo technikos. „Daugiakampio“ pasakotojas reflektuoja patį rašymo procesą, žvilgsnis juda tarsi kino filmo kamera... Ar šioje knygoje taip pat remtasi kokiomis nors naratyvo kūrimo praktikomis? Ką dar galėtume pasakyti apie „Daugiakampio“ pasakotoją?

Judėdami mieste su išmaniuoju telefonu, mes braižome ir tam tikras geometrines figūras „Google“ žemėlapiuose, e. kalendoriuose, kitokių mūsų įpročių registruose, nes įvairios programos siunčia šiuos duomenis apie mus ryšio tiekėjams, programėlių kompanijoms. Tokie mūsų žemėlapiai gali atrodyti primityvūs, tačiau tam tikrose šalyse tokių duomenų gana, kad į jus iš drono būtų paleistas tomahaukas. Įdomu rašymą palyginti su kino kalba, nes kamera tapatinasi su akimi, žmogiškąja, paukščio, dievo. Kinas turi išvystytą montažo kalbą. Kai pora pasibučiuoja, o kitame kadre ji pabunda po dešimt­mečio ir jau su vaikų krūva, mes daugiau ar mažiau suvokiame, kas vyko tarp tų dviejų scenų. Toks montavimo procesas itin mėgstamas ir šiuolaikinėje poezijoje. Vis dėlto mane labiausiai inspiruoja socialinių tinklų pasakojimas – jis gana atsitiktinis, nustatytas nematomo algoritmo, maišantis itin skirtingus pranešimus su įsiterpiančia reklama. Niekas, beje, tuo nesiskundžia. Atvirkščiai, kuo tie turiniai labiau nesusiję, atsitiktiniai, tuo srautas įdomesnis. Kodėl toks pasakojimo būdas negalėtų būti taikomas literatūroje?

 

 

 


Knygoje vis kitaip atsiskleidžia miesto vartų metafora, tampanti kone kūrinio leitmotyvu. Kodėl šis simbolis?

Priklausomai nuo to, pro kuriuos vartus įžengsite į miestą, pasikeis miesto patirtis. Vilnius įvairiais amžiais turėjo daug vartų, atlikusių gynybines, administracines ir kitas funkcijas. Vėliau tie vartai išnyko, miesto siena tapo gyvenamųjų namų sienomis. Tačiau jei sutiksime, kad miestas yra visų pirma patirtis, nuotykis, tai į tokį miestą reikia įžengti kaip į sceną, reikia peržengti slenksčius. Taigi vartai yra metafora, portalas, įėjimas į porėtą miesto kaip hiperobjeto kūną.


„Daugiakampyje“ gana ironiškai atsiliepiate apie šiuolaikinio meno kontekstą (pavyzdžiui, čia rasime parodininko pono P, besispjaudančio parodų anotacijomis ar recenzijomis, figūrą). Svarstant apie Lietuvos šiuolaikinio meno ir literatūros santykį, atrodo, šie poliai egzistuoja tarsi atskirai, savo burbuluose, retai susikirsdami ar net vengdami sankirtų. Susidaro įspūdis, kad autoriui, ateinančiam iš kito lauko / burbulo, sunkiau būti pastebėtam ir užimti reikšmingesnę vietą literatūroje (ar bent į jį žiūrima kiek kritiškiau, skeptiškiau). Pasitaiko išimčių, tačiau nuoseklesnio dialogo stinga. Kaip manote, kodėl taip nutiko ir ar yra ženklų, kad situacija keičiasi?

Šiuolaikinio meno ir vietinių tradicijų konfliktas yra užkoduotas. Visų pirma, šiuolaikinis menas, bent jau kokybiškas, kalba universalybėmis ar į jas pretenduoja. O publika dažnai yra nusistačiusi prieš universalybes, nori, kad daugiau dėmesio būtų skirta jai ir kad būtų kalbama suprantamai. Anot vokiečių filosofo Boriso Groiso, ši mąstymo schema panaši į vietinių pasipriešinimą emigrantams. Šie kaltinami tuo, kad atstovauja lokalias struktūras naikinančioms globalioms jėgoms, tačiau tai netiesa, emigrantai dažniausiai patys yra didesnių procesų aukos. Kita vertus, tai, jog šiuolaikinis menas ir literatūra tik kartais susilieja, nėra didelė bėda. Gal net įdomiau, kad šalia gali tarpti du autentiški vienas kitą ignoruojantys pasauliai?


Vienas knygos personažų – Vilius Abu Parkas – menininkas, išgyvenantis autentiškumo krizę. Kaip suvokiate meno autentikos problemą – kas šiandien meno kūrinį paverčia autentišku?

Šis personažas yra šaržuotas ir tyčia kiek netikras, neįtikinantis, toks šiuolaikinio menininko, bent jau kaip jis buvo suprantamas prieš kokį dešimtmetį, karikatūra. Knygoje šaipomasi iš to, kad jis, neišmanydamas meno istorijos, vis siekia sukurti kažką novatoriško, tačiau išaiškėja, jog visi kūriniai jau sukurti anksčiau, kitų menininkų. Jis nusprendžia, kad novatoriškumas nėra svarbus ir specialiai „regresuoja“, kuria tai, kas jau seniai sukurta. Kažkuria prasme tokia visų provincialių meno scenų problema, Vilniaus taip pat. Autentiškumo sąvoka post­skaitmeniniame amžiuje kebli, ji nėra susijusi su lietuvių poezijoje nuvalkiota basų kojų poetika, tačiau visi mes, menininkai ar ne, nuolat renkamės: temas, logiką, etiką ir tai vienus gyvenimus ar kūrinius paverčia autentiškesnius už kitus.


Fragmentiškumas, nenuoseklumas, nerišlumas, prisitaikymas, asimiliacija, vaizdo (-ų) dominavimas prieš kalbą... Knygoje vaizduojamas nuasmenintas pasaulis, kuriame individui lieka vis mažiau vietos. Subjektas neturi aiškios tapatybės, jis nuolat stebimas slaptųjų tarnybų ir atsitiktinių kamerų, priklausomas nuo technologijų ir t. t. Regis, tokiu subjektu lengviau manipuliuoti, koordinuoti jo veiksmų logiką? Kokia individo išlikimo kaina tokiame pasaulyje?

Individu būti nesunku, kebliau būti asmenybe. (Juokiasi.) Bet ja būti irgi nėra pareiga. Jerome’o D. Salingerio personažas Seimuras, paklaustas, kuo norėtų būti, atsakė, kad labiausiai norėtų būti mirusiu katinu. Kadangi jis niekam nereikalingas – laisviausias. Globalaus kapitalizmo pasaulyje, kurio logika paremta išimtinai piniginiais santykiais, būti mirusiu katinu tikrai neblogai. Arba būti kokiu elekt­roniniu euru, kuris kabeliais keliauja po pasaulio banko kortelių nuskaitymo aparatus. Kaip individai, mes esame įtinklinti, vieni su kitais itin susiję. Kiek paradoksalu, bet šiuolaikinis individas juo laisvesnis, kuo labiau su kitais susijęs, kuo daugiau turi globalių jungčių. Knygoje kalbu metaforų kalba, tačiau jei reikėtų apibrėžti, kas ta debesinė asmenybė, tai ja galėtų būti toks asmuo, kurio pasirinkimus lemia ne fizinė lokacija ir iš anksto numatyti parametrai.


Įsiminė taiklus menininkų rezidencijos apibrėžimas: „Rezidencija veikia kaip laiko rezervatas, akumuliatorius ar baterija.“ Ar nejudame link situacijos, kai be rezidencijų, kūrybos namų vargiai galėsime kurti? O gal tiesiog (kaip daro kai kurie rašytojai, menininkai) išsikraustysime į sodybas ir gyvensime atokiau nuo miesto?

Netikiu pasauline kūrybingumo krize. Socialiniai tink­lai ūžia nuo laikų! Tai labiau vadinamojo pašaukimo, o ne sąlygų problema. Tačiau man, kaip rašytojui ir kuratoriui, rezidencijos, stipendijos labai padėjo, taip pat draugai ir artimieji, suteikę erdvės bei laiko rašyti ir skaityti. Tai neįkainojama pagalba. Kita vertus, yra sėkmingų poetų ir rašytojų, kurie negauna stipendijų, vairuoja troleibusus, yra vienišos daugiavaikės mamos ir rašo. Šio tipo autoriai mano mėgstamiausi.


Dabar esate (pokalbis vyko gegužės pradžioje, – red. past.) Venecijoje, šiuolaikinio meno bienalėje, kuruojate Latvijos nacionalinį paviljoną...

Venecijos bienalė dažnai vadinama menų olimpiada. Latvija šiais metais delegavo Paryžiuje gyvenančią jauną menininkę Daigą Grantiną, jos parodą „Saules Suns“. Ši paroda-instaliacija panaši į pasaulį žiaumojančią burną, kuriai prasivėrus, regis, išvirs naujasis pasaulis su keliomis saulėmis, decent­ralizuotas, žydintis pirmykštis sodas su siūbuojančiais morenginiais gyvūnais. Instaliacija tarsi pasaulis penktą kūrimo dieną, kai DNR spiralės dar tik „eksperimentavo“, kaip gaminti proteinus. Tai interpretacijoms atviras paviljonas.


Ar Venecija jau atsikračiusi senosios romantinės „meilės miesto“ etiketės? Ką nūdienos miestas pasakoja svečiams ir vietiniams, kur šiandien yra šio miesto vartai?

Stebuklas yra pagrindiniai Venecijos vartai. Tik kuoktelėję žmonės galėjo sugalvoti statyti miestą pelkėse, ištisus kvartalus iškeldami ant 6 metrų medinių rastų, ant marmuro pamatų ir taip šį dirbtinį salų konglomeratą paversdami jūrinės urbanistikos šedev­ru. Venecija dar vadinama Serenissima, ramiausioji... Serenissima galėtų reikšti ir vaiskiausioji, giedriausioji ir tikrai – tai apibrėžia jausmą, kai eini pakrante saulėtą dieną ir į tave geriasi saulės spindulių atspindžiai nuo marmurinių bažnyčių bei lagūnos, per kurią lėtai iriasi gondolininkai. Šiandien kavą man ruošė pensininkas Luigi, kuris turistams nuomoja kambarius, tačiau skundžiasi turistų gausa. Man irgi labiau patinka ta Venecijos dalis, kurioje mažiau turistų, mažiau tokių kaip aš. Labiausiai patinka tie Venecijos vartai, kurie atsiveria ryte po lietaus šviečiant saulei, o pro langus ištįsta virvės su skalbiniais, praplaukia artišokų pilna barža. Kol lėtai geriu kavą, girdžiu, kaip du senukai pusvalandį ginčijasi, kur reikės pasukti, kirtus Via Garibaldi – Venecijos žemėlapis ypač klaidus. O gražiausi Venecijos vartai yra jos trapumas – kas nutiks su šiuo miestu pakilus pasauliniam vandens lygiui? Ir – kada tai nutiks? – miestas kasmet patiria didžiausius potvynius savo netrumpoje istorijoje.


Fotoreportažas: Venecijos bienalė. „Saulė ir jūra (Marina)“ čia

 

Draugai