Publikuojame atsiliepimą apie lietuvišką literatūrinio žurnalo „Inostrannaja literatura“ numerį. Sergejus Slepuchinas (g. 1961) –­ poetas, dailininkas, eseistas, gyvenantis Jekaterinburge. Eilėraščius publikavo žurnaluose „Арион“, „Звезда“, „Волга“, „Интерпоэзия“ ir kt. Kelių poezijos ir esė knygų autorius.

Ką apie Lietuvos literatūrą žino statistinis mano tėvynainis? Tarkim, tasai, kuris išdidžiai pasakys, kad dar jaunystėje tuo domėjosi: skaitė knygas, žiūrėjo filmus, vyko į ekskursijas. Galimas daiktas, jis ištars Salomėjos Nėries pavardę, kiek pagalvojęs pridurs Baltrušaitį, apsidžiaugs, kad neužmiršo Mieželaičio ir Marcinkevičiaus, ir, žinoma, garsiai ištars Tomo Venclovos vardą, įamžintą jo bičiulio nobelisto. Kudirka, Maironis, Žemaitė liks už septynių užraktų, o apie tai, kad pasaulyje yra buvę lietuviškų Majakovskio sekėjų, futuristų keturvėjininkų, ar Pranas Morkus – tik įsivaizduokit, dadaistas! – nedvejodamas atsakys: „Atstokit! Juk apie tai nežino niekas!“

Aš taip pat nesu eruditas, nors šalyje teko ne kartą lankytis: daugelį jos kelių studentaudamas išvaikščiojau pėsčias, o 10 dešimtmetyje turėjau nemažai reikalų, susijusių su medicininės technikos pirkimu ir diegimu, draugavau su verslininkais, gydytojais. Tuomet, pirmaisiais respublikos nepriklausomybės metais, savo bendraamžių iš Vilniaus klausinėjau apie netarybinę literatūrą, ypač mane domino Venclova. Niekas nieko konkretaus pasakyti negalėjo, ši pavardė jau savaime nuteikdavo nepalankiai, nes buvo susijusi su Antanu, poe­to tėvu. Mano bičiulis Mindaugas neretai nuogąstaudavo, kad lietuvių kultūra neva apskritai galinti asimiliuotis, būti praryta kokios nors „didelės“ kaimyninės kultūros. Jis rodė į dukterį: „Matai, Skaistė neatsitraukia nuo televizoriaus, žiūri rusiškus multikus, net kalbą savarankiškai išmoko!“ Taip, draugo prognozės visai galėjo išsipildyti. „Didelės žuvys minta mažomis“, – sako senas flamų priežodis... (...)

Jau pirmasis Jūratės Sprindytės straips­nis „Pocenzūrinės laisvės iššūkiai“ sugebėjo atsakyti į daugelį seniai susikaupusių mano klausimų. Na, žinoma, ir Baltijos respublikos kultūra nemirė, ir savasties Lietuva neprarado!

Ši esė man labai patiko! Bičiuliaujuosi su literatūros kritiku Aleksandru Kuzmenkovu, tačiau taiklių ir drąsių jo straipsnių strėlės visuomet yra lokalaus, asmeniško pobūdžio ir pasiekia tik konkrečius taikinius. O ponia J. Sprindytė sugebėjo pateikti retrospektyvią viso literatūros proceso analizę, Rusijoje tokie straipsniai – retenybė. Laisvė kaip kūrybinės asmenybės vidinių būsenų kaitos veiksnys, antiestetinio šoko priežastys ir pasekmės, nacionalinės literatūros atsakas rinkos iššūkiams – visi šie klausimai giliai išstudijuoti filologės iš Vilniaus ir puikiai paaiškina permainų laikotarpiui visada būdingą tapatybės krizę. Manau, kad pažintis su lietuvių patirtimi leistų rusų literatūrai išspręsti daugelį susikaupusių skaudžių problemų.

Atkūrus nepriklausomybę lietuvių literatūroje pasikeitė ir žanrai, ir jų hierarchija, iškilo naujų iki tol uždraustų temų ir stilių. Socrealizmą pakeitė postmodernizmas. IL kovo numeryje pateikta nuostabi lietuvių apsakymo antologija. Perskaičiau vienu įkvėpimu! Kažkas man patiko labiau, kažkas mažiau. Vyresnės kartos rašytojas Romualdas Granauskas išpažįsta tradicines humanistines vertybes, o jaunojo aktoriaus, scenaristo ir poeto Alvydo Šlepiko apsakymas iškart verčia prisiminti kiną, meninį Holivudo instrumentarijų. Danutės Kalinauskaitės novelė paskatina ieškoti kryptingų lietuvių novelės sąsajų su britų novele, pavyzdžiui, Juliano Barneso ir Tiboro Fisherio apsakymais.

Ši novelė – „Išregistruoti vaiduoklį“ –­ gana simboliška. Iš esmės jos tema vyrauja visame numeryje: senasis tėviškas, naminis, jaukus, provincialus pasaulis nejučia tampa „vaiduokliu“, užleisdamas vietą naujai pasaulėvokai –­­ judriai ir tranzitinei, klajokliškai ir benamei. Kartu Kalinauskaitės tekstas artimas vyresniosios kartos atstovės Juditos Vaičiūnaitės prozai. Antologija pradedama Vaičiūnaitės miniatiūrų serija ir logiškai užbaigiama Kalinauskaitės apsakymu.

Sergejaus Jurjeneno nuomone, Saulius Tomas Kondrotas 8 dešimtmečio vidury buvo laikomas lietuvių prozos viltimi. Iki pasitraukiant į Vakarus, jo kūriniai buvo neretai spausdinami sovietiniuose Pabaltijo respublikų žurnaluose, pagal jo scenarijų buvo pastatytas garsus filmas „Turtuolis vargšas“. Vėliau rašytojas prisipažino: „Vakaruose aš apskritai nustojau rašyti. Ir lietuviškai, galima sakyti, nieko naujo per tuos metus ir neparašiau...“ Žurnale IL paskelbtas Kondroto apsakymas „Tautos gimimas“ manęs, tiesą sakant, nenustebino. Dar nuo bendro darbo „Laisvės radijuje“ laikų S. T. Kondrotas palaikė glaudžius kūrybinius kontaktus su S. Jurjenenu. Sergejus ir jo draugai bendradarbiavo su leidykla „FrancTireur USA“ ir per daugelį metų išsiugdė panašų rašymo stilių, fantasmagorišką ir absurdišką. Tokios prozos jau buvau skaitęs.

Pačiu didžiausiu žurnalo atradimu man asmeniškai tapo Ričardas Gavelis. Apsakymo „Berankis“ siužetas, regis, gana tradicinis. Gorbačiovinės perestroikos ir vadinamojo atvirumo (glasnost) laikais panašios istorijos jau buvo spausdinamos. Nelaimingų žmonių, patekusių į stalinizmo mėsmalę, buvo ir iki siaubūniškų Lietuvos bei kitų Baltijos šalių piliečių deportacijų 5 dešimtmetyje. Lydimus sargybos juos išveždavo į atokias kirtavietes laukinėje taigoje ir palikdavo mirti. Pirmąkart apie tokius nuošalius lagerių punktus aš perskaičiau 9 dešimtmetyje. Viename žurnale buvo paskelbti laiškai, kuriuos iš Verchoturjės miestelio Urale savo klestinčiam sūnui rašė išbuožintas Tvardovskis, – žinutės, taip ir nepasiekusios adresato.

Gavelio apsakymo vertė glūdi ne fabuloje. Goncourt’ų premijos laureatas, kažkada buvęs sovietinis rašytojas And­re­jus Makinas (pranc. Andreï Makine,­ ­–­ vert. past.) yra parašęs esė, kurioje, analizuodamas Turgenevo prozos stilistinius ypatumus, papasakojo apie melodinio tan­kio (melodičeskaja plotnost’) fenomeną. Tuomet, prieš dešimt metų, aš labai susidomėjau šiuo reiškiniu ir visomis jėgomis mėginau suvokti, kas tai yra ir kaip to pasiekti. Pats Makinas jokių nuorodų nedavė, nes Prancūzijoje nė nebandė rašyti gimtąja kalba. Jis eksperimentavo su Turgenevu prancūziškai. Tai štai, man regis, Gaveliui pavyko sukurti semantinį tankį: jo žodis – ir metafora, ir funkcija, ir mažytė istorija. Čia įžvelgiu tam tikrą vokiškumą: primena Mokytoją Eckhartą arba Heideggerį – žodis yra ir ryški poetinė metafora, ir gili filosofinė kategorija.

Perskaitęs apsakymą, publikuojamą žurnale „Inostrannaja literatura“, puoliau ieškoti kitų R. G. kūrinių, bet netikėtai atradau, kad 2002 m. Gavelis mirė, palikęs tris romanus (iš tiesų šešis, – vert. past.), apie kuriuos Lietuvoje rašomos disertacijos, o rusiškų vertimų nėra... Gaila, labai gaila...

Atradau, kad Ričardas nemažai nuveikė kaip scenaristas. Savo paieškas nukreipiau šia linkme ir netrukus aptikau piratinę filmo „Dievų miškas“ versiją. Filmas pasirodė esąs ne Gavelio, o kito lietuvių klasiko – Balio Sruogos – romano ekranizacija. Tačiau dėl nieko nesigailiu! Puikus filmas, nuostabi išpažintis! Juk ir apie Sruogą aš nieko nežinojau.

Lietuvių poezija ryškiai skiriasi nuo kaimynų lenkų poezijos: tai ne verlibras, o daugiausiai meistriškai surimuotos eilės. Kovo numeryje pristatyti autoriai (Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas, Gintaras Patackas, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas) subtiliai jaučia gimtosios kalbos savitumą, jos melodingumą ir švelnumą, sumaniai naudoja liaudiškas muzikalumo tonacijas ir išraiškos priemones. Pagrindinius šiuolaikinės poezijos impulsus apibūdina savita laiko ir erdvės traktuotė, folklorinis mąstymas, polinkis į stiliaus grynumą. Minėtų poe­tų kūrybą galima pavadinti intelektualia lyrika, talpinančia savyje nemažai literatūrinių ir plastinių aliuzijų. Jurgio Jefremovo ir Annos Gerasimovos vertimai atlikti meistriškai.

Mane neabejotinai domino Tomo Venc­lovos eilėraščių atranka. Juos nuostabiai išvertė Vladimiras Gandelsma­nas. Ir apskritai, šiame numeryje Venclovai skirtas deramas dėmesys. Jo vardas išnyra ir Marijos Čepaitytės straipsnyje apie lietuvišką „Sintaksio“ (poetinio savilaidos almanacho, kurį Maskvoje 1959–1960 m. leido disidentas Aleksand­ras Ginzburgas, – vert. past.) numerį, ir apybraižoje „7-ojo dešimtmečio Maskva“.

Norisi atskirai papasakoti apie dokumentinę prozą. Šioje rubrikoje skelbiami tekstai visiškai skirtingi, todėl ir santykis su jais nevienodas. Žinoma, visų pirma puoliau skaityti partizano Dzūko dienoraštį. Liūdnas tekstas. Skaitant išnašas nuotaika visai sugenda: daugumai „brolių“ buvo mažiau nei 30, tiksliau, vos per 20. Partizanai suprato, kad mirs, ir kartu suprato, kad galima išsigelbėti, pabėgti, kažkur tapti gydytojais, teisininkais, žurnalistais – specialistais, kuo būti ir buvo mokomi universitetuose. Bet vaikinai gynė Tėvynę, jai paaukojo savo jaunus gyvenimus. Stipriausia vieta man pasirodė ne Baliukevičiaus pasakojimas, kaip atodrėkiu užliejamas jų bunkeris, o, pavyzdžiui, tos radijo laidos iš Londono, po kurių tampa visiškai aišku: sąjungininkai pamiršo Lietuvą... Dideli plėšrūnai nesuka sau galvos dėl smulkių žvėrelių.

Kitas tekstas, be abejonės, parašytas ne kronikininko, o poeto! Pats Nyka-Niliūnas – ir dienorašty, ir eilėse – prisistato tikru dainiumi – lyg ne šios žemės žmogumi, kupinu susižavėjimo, egzaltacijos, gyvenančiu poezijos pasaulyje. Iš visų atrinktų poetų jį visų pirma įsimeni. Tai štai, Nyka Niliūnas. Jo tekste yra labai stipri vieta. Iš esmės tai poezija prozoje – talpi, ekspresyvi, giliai filosofiška. Turiu omeny fragmentą, kai jaunas vaikinas netikėtai išvysta Aušros Vartuose Jonę – merginą, kurios laiškus vasarą skaitė lyg Orfėjas: dainuodamas, plačiai atvėręs langus ir duris. Ir štai ji, jo meilė, pasirodo lyg „lemties šešėlis“: papilkėjusi, nušiurusi, pažeminta, nukankinta... Bėglė, valkatėlė, galbūt netoli miesto išniekinta, numesta kareivių kuopai... Išprievartauta, išniekinta poeto Mūza – Tėvynė...

Gydytojo Ginko pasakojimas parašytas labai talentingai, tai itin aukštos meninės prabos tekstas. Jo papasakota istorija sena kaip pasaulis: žmonių niekšybė, nuostaba, kad pagalbą suteikia atsitiktiniai žmonės, o visai ne tie, iš kurių tikiesi. Tikriausiai visada taip buvo ir bus...

Prisimenu, 1994 m. buvau apsistojęs vienuose Vilniaus žydų namuose. Šeimininkas su širdgėla pasakojo apie savo šeimos žūtį Paneriuose. Šio žmogaus sielvartas ir nuoskauda nepraėjo. „Vokiečiai, Serioža, stovėjo nuošaly, o žudė –­ savi, lietuviai...“ Man sunku apie tai spręsti, bet atgailaujantis Juliaus Sasnausko pasakojimas „Macų skonis“ giliai sukrėtė, nepaliko abejingo. Stiprus, tikrai krikščioniškas poelgis.

Ir dar pridursiu, kad tuomet, kai Sasnauskas buvo tremtyje, aš mokiausi Medicinos institute. Prieš patenkant į Tomsko lagerius, nebuvo galima išvengti tarpinio kalėjimo Sverdlovske. Tikėtina, kad 1979 m. mes buvom šalia, tik skirtingose kelio pusėse: jis kalėjime, o aš – Medicinos instituto anatomijos auditorijos erkeryje, kurio langai kaip tik žiūri į tą kalėjimą...

Pasakojimo apie lietuvišką IL numerį nesinori baigti liūdna gaida. Esu tikras, kad humoristinės Undinės Radzevičiūtės, Gintaro Beresnevičiaus, Juozo Erlicko miniatiūros suteiks skaitytojui nemažą malonumą. Bet mane patį labiausiai pralinksmino Dalia Staponkutė, papasakojusi, kaip Kipre po tam tikros kovos ji sutiko būti laikoma ruse. Štai aš ir prisiminiau, kaip svetimose šalyse pats nuolat prisistatau, jog esu „iš Lietuvos“. Iš vienos pusės, tai paaiškintų nejučia išsprūdusią mano rusišką frazę, iš kitos – Lithuania niekada nesukelia kokių nors neigiamų emocijų, o štai požiūris į rusus ne visada būna geras. Pašnekovas ilgai rauko kaktą, mėgina prisiminti mokyklines geografijos žinias, o paskui susižavėjęs ištaria: Basketball! Jis įdėmiai žiūri į mane, „litviną“. Aš susigūžiu ir traukiu pečiais: „Taip, ne milžinas, betgi mano metuose!“

Iš rusų kalbos vertė Rūta Mėlynė