Henrikas Radauskas. „Ugnim ant debesų / Огнём по небесам“. Vertė Ana Gerasimova. – K.: VDU leidykla, 2016.

 

Į rusų kalbą Henriko Radausko kūryba iki šiol buvo verčiama retai: keletas Georgijaus Jefremovo vertimų, o atskiros knygos teko laukti porą dešimtmečių. Dvikalbis rinkinys „Ugnim ant debesų“, kurį parengė vertėja Ana Gerasimova, neeilinis: jame rusų kalba išsamiai pristatoma ne tik H. Radausko kūryba, bet ir jo asmenybė, ‒ paantraštėje teigia sudarytoja. Vertėja atliko didelį darbą į rusų kalbą išversdama ne tik H. Radausko poeziją, bet ir jo laiškus, interviu, amžininkų (mums žinomų ir nežinomų) atsiminimus, dienoraščius, kitą medžiagą, padedančią geriau pažinti poeto asmenybę. Neabejoju, kad leidiniu susidomės skaitytojai ir literatūros tyrinėtojai ne tik Rusijoje, nes pastaraisiais metais nemažai dėmesio sulaukė publikacijos apie H. Radausko kūrybą Latvijoje bei Ukrainoje. Rusiškai skaitančiajam suteikiama galimybė susipažinti ir su pačios A. Gerasimovos kūrybine laboratorija. Taigi užmojis išties įspūdingas, o rezultatas?

Leidinyje publikuojamas 121 eilėraščio vertimas, t. y. mažiau nei pusė 1965 m. išėjusioje H. Radausko rinktinėje spausdintų kūrinių. Eilėraščiai užima mažiau nei ketvirtadalį rinkinio ir yra verti atskiros analizės. Tačiau noriu išsamiau aptarti vertėjos požiūrį į H. Radauską ir rinkinio sudarymo principus.

Iš karto užkliūva kiek vienpusiška atranka: pagrindinis dėmesys skiriamas tradicinei H. Radausko poetikai, akivaizdus abejingumas eilėraščiams proza. Vertėja ir pati prisipažįsta, kad eilėraščiai proza – ne jos žanras. Įžanginis žodis (beje, dviem kalbomis) – laisvo stiliaus neįpareigojanti esė. Joje A. Gerasimova, pateikdama vieną kitą biografinį faktą, atskleidžia ir savo santykį su poeto kūryba bei asmenybe. Tai būtų įdomu, tačiau abejonių kelia ir daugelis teiginių, ir pasakojimo stilius.

Neretai vertėja apie H. Radausko literatūrinę veiklą kalba paviršutiniškai, vienoje frazėje apimdama ištisą epochą. Pavyzdžiui: „Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje jis taip pat rašė recenzijas, redagavo, vertė, parengė žodyną, dirbo bibliotekoje, leidykloje, radijuje“ (p. 12). Nelabai suprantama, ką gali duoti skaitytojui, ypač kitataučiam, toks enciklopedinis išvardijimas. Vertėja užsimena ir apie tai, kad poetas prieškariu buvo beveik nepastebėtas... Taip, jo debiutas nebuvo sutiktas ovacijomis, tačiau jis, kaip literatas, jau prieš karą buvo gerai žinomas –­ vertintos ne tik eilės, bet ir poezijos bei prozos vertimai, beje, tokie, kurie ir šiandien gali būti publikuojami.

Stebina kai kurių teiginių apie literatūrą tiesmukiškumas. Lietuvių poeziją vertėja vadina jauna (p. 6), tačiau to nepagrindžia jokiu argumentu. Gal tiesiog nežino lietuvių poezijos istorijos?

Norėdama pabrėžti H. Radausko poe­­zijos visuotinumą A. Gerasimova teigia: „Beje, jo kūryboje neaptiksi žodžių „Lietuva“, „lietuviškas“, nebent „tėvynė“, ir tai labai retai“ (p. 16). Tai tiesa tik iš dalies. Poetas neeksponavo tautinių jausmų, bet vienas iš pirmųjų pokario metais rašytų jo eilėraščių (beje, neįėjęs nė į vieną rinkinį) vadinasi „Lietuva“. O eilėraštis „Prarastas rojus“, kuriame nė karto nepaminėta Lietuva, galima sakyti, tampa H. Radausko lietuviškos dvasios manifestu – nuo pirmos iki paskutinės eilutės čia išsakoma nostalgija tėvynei. Lietuva iškyla ne kaip gimtinė, ne kaip geografinė kategorija, o kaip prarastas rojus.

Stebina ir naivūs autorės teiginiai apie 1940–1944 m. įvykius Lietuvoje. Kalbėdama apie H. Radausko laikyseną to meto politinių perversmų laikotarpiu vertėja įvykius aprašo taip, lyg tai būtų buvę žaidimai, kuriuose kažkas ramiai atėjo ir ramiai išėjo: „Nei į pirmąjį sovietinės valdžios atėjimą, nei į jos dingimą viešai nesureagavo“ (p. 12). Arba: „1940 metais į Lietuvą atėjo sovietinė valdžia, po metų atsitraukė, o H. Radauskas, neužėmęs ypatingos padėties, kaip įpratęs sąžiningai, kartu su daugeliu kitų tęsė kultūrinį darbą“ (p. 14).

Tiksliai apibūdinusi H. Radausko santykį su savo didžiaisiais mokytojais A. Gerasimova teigia, kad pasaulis neskubėjo domėtis poeto kūryba. „Iš savo didžiųjų mokytojų (ne tik rusų, bet ir vokiečių, prancūzų, lenkų, – mokėjo ir skaitė šiomis kalbomis) Radauskas perėmė gebėjimą „gyventi eilėraščiu“, „nuostabų aiškumą“ ir aukštesniojo lyg­mens „neįtikėtiną paprastumą“, sykiu remdamasis į pasaulinės kultūros sudėtingą lobyną. Drąsiai įsitvėręs į savo didžiųjų mokytojų užsieniečių rankas, jis, galima sakyti, iššoko aukščiau bambos – iškėlė savo tautinę poeziją į rimtą tarptautinį lygmenį, nors pasaulis dėl istorinių ir kultūrinių aplinkybių nesuskubo pažinti poeto“ (p. 12).
Ar tikrai pasaulis nesuskubo pažinti poeto, jei H. Radausko pavardė pasirodo tarp pačių reprezentatyviausių XX a. ant­ros pusės poetų žurnale „World Literature Today“? Nė vienas lietuvių poe­tas išeivijoje nesulaukė tokio dėmesio, recenzijų ir publikacijų anglų kalba – užtenka paminėti Astridės ir Ivaro Ivaskų pastangas. O kur dar Randallo Jarello ir Jono Zdanio vertimai į anglų kalbą.

A. Gerasimovos teiginys, kad H. Radauskas beveik nesikeitė – „tarp ankstyvojo ir vėlyvojo nėra didelio skirtumo“ (p. 6), – diletantiškas. Nors pasirinkti versti eilėraščiai tokią mintį suponuoja, iš tiesų jie įrodo tik tai, kad vertėjai klasikinės formos eilėraščiai tiesiog artimesni. Tačiau jie neatspindi poeto kūrybos raidos, jo šuolio nuo neoklasicizmo iki siurrealizmo. Ypač šis šuolis akivaizdus rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ (1965), kuriam dėmesio skirta mažiausiai. Apskritai A. Gerasimovos naratyve siurrealizmo terminas nefigūruoja, nors poetas šiam meno judėjimui ir stiliui buvo itin jautrus.

Vertėja neabejinga ir H. Radausko biografijai, tačiau atsirenka daugiausia tokius faktus, kurie tarsi turėtų priblokšti skaitytoją. Kai kurie A. Gerasimovos teiginiai apie poeto biografiją tiesiog šokiruoja. Vienas iš tokių – dvynių Henriko ir Bruno gimimo istorija: „Tarp kitko, Henrikas ir Bruno – dvyniai, gimę per stebuklą: motinai (keista mergautine pavarde Kieragga) dėl kūno sandaros ypatumų sunkiai sekėsi gimdyti, pagelbėjo akušerė Krokuvoje; šeimoje jie vieninteliai vaikai – retas atvejis tais laikais, ir dar gimę po Cezario pjūvio. Tad nieko nuostabaus: vienas – psichiatras, kitas – poetas, svajotojas ir neurastenikas“ (p. 7). Sunku suprasti, kodėl manoma, kad vieninteliai vaikai tais laikais – retas atvejis, ir kodėl taip gimę berniukai pasirinko būtent tokias profesijas. Maža to, Henrikui prilipdyta dar ir neurasteniko etiketė.

Vienpusiškai nušviestas ir H. Radausko santykis su Amerika akcentuojant jo antipatijas šiai šaliai. „1949 metais, vėl su bendru srautu, Radauskai persikėlė į Jungtines Valstijas, kur ir nugyveno visą likusį gyvenimą, nors pamilti Amerikos ir nepamilo – nei jos poezijos, nei muzikos, nei kalbos, nei papročių, nei gyventojų“ (p. 14). „Net keista, kad tai buvo ta pati daugybę kartų šlovinta XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Amerika (jau nekalbant apie septintąjį dešimtmetį), taip paveikusi visą šiuolaikinį pasaulį. Tačiau kaip tik modernybe (išskyrus kiną, garso įrašus, kai kurią literatūrą) Radauskas nesidomėjo, ir apskritai jie su Vera liko visiški prieškariniai europiečiai“ (p. 14).

Žarstydamasi tokiais teiginiais A. Gerasimova jų neargumentuoja jokiais faktais. Ar iš tiesų H. Radauskas nesidomėjo Amerikos menu ir jo nepamilo? Du skirtingi dalykai – domėtis ir pamilti. Poe­tas domėjosi Amerikos kultūriniu gyvenimu, bet ne viską vertino teigiamai. Tačiau užtenka prisiminti entuziastingus H. Radausko atsiliepimus apie Geor­ge’o Balanchine’o baletą, apie Hanso Richterio kiną, Trumano Capote’s romanus, Thomo Stearnso Elioto poeziją (kad ir ne visą), apie Amerikos muziejus ir teat­rus, kad suabejotum A. Gerasimovos teiginiais. O minėtasis „išskyrus kiną“ poeto kūrybiniame gyvenime tapo vienu svarbiausių estetinių orientyrų.

Ne mažiau diskutuotini samprotavimai apie H. Radausko santykį su moderniuoju XX a. antros pusės pasaulio menu. Vertėja neįveikė iš leidinio į leidinį keliaujančių stereotipų ir nesusipažino su tikrąja poeto laikysena tiek klasikinio, tiek modernaus meno atžvilgiu. Pasak jos, „atsiminimuose, dienoraščiuose, laiškuose atsispindi, koks būtent menas patraukdavo Radausko dėmesį: muzikoje – barokas ir modernas, tapyboje – klasika (tačiau tik ne XIX amžiaus „realizmas“) ir impresionistai. Eksperimentus (futurizmą ir t. t.) vertino įtariai, džiazas jam atrodė „pernelyg laukinis“, naujųjų tendencijų, ypač jaunimo protestų, septintajame dešimtmetyje nemėgo, raukėsi“ (p. 15).

O iš tiesų sunku būtų rasti kitą lietuvių poetą, taip suaugusį su gyventosios epochos menu, – sakyti, kad H. Radauskas nesidomėjo modernybe, yra visiškas nonsensas. Maža to, modernybė paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje: ne tik eilėraščiuose, bet ir atsiliepimuose apie pokario meną. Todėl minėti teiginiai rodo vertėjos paviršutinišką požiūrį į poeto kultūrinių interesų lauką, be to, klaidina skaitytoją. Be moderniojo meno H. Radauskas neįsivaizduojamas: žavėjosi Jeano Cocteau, Pablo Picasso, Joano Miró, Salvadoro Dalí, Yves’o Tanguy ir kitų tos epochos tapytojų kūriniais, būtent šiuolaikinės tendencijos jį žavėjo ir kine. Tačiau, žinoma, jis mokėjo atsirinkti tai, kas artima, nuo to, kas nepriimtina.

H. Radausko asmenybė įspūdingai atsiskleidžia laiškuose amžininkams – draugams, kolegoms, todėl neatsitiktinai šiam žanrui vertėja skiria daug dėmesio. Visko nesudėsi, tad kokie atrankos principai?

Suprantamas noras pateikti kuo daugiau fragmentų, susijusių su rusų literatūra ir kultūra, bet toks atrankos principas ne visada pateisinamas. Tarkime, iš 1958 06 01 laiško Ivarui Ivaskui verčiamas tik poeto atsiliepimas apie Igorio Moisejevo ansamblio gast­roles Amerikoje ir Samuelio Becketto „Endgame“. Bet šiame laiške rašoma ir apie epochinį H. Richterio filmą „8 x 8“, kuris tapo vienu ryškiausių meninių įvykių H. Radausko kultūriniame gyvenime. Filmas ne tik svarbus poeto kūrybai suprasti, bet ir rodo, kad H. Radauskas domėjosi modernaus meno raida.

Ignoruodama tokius poeto kultūrinio gyvenimo faktus autorė lengva ranka jam priklijuoja eksperimentų baimę (p. 9). Be to, savo nuožiūra trumpindama laiškus, ne kartą kupiūruoja tai, ką H. Radauskas vertina teigiamai, palikdama tai, ko jis nevertina. Sakysime, iš 1962 07 01 I. Ivaskui rašyto laiško A. Gerasimova pasirenka versti vien neigiamus įspūdžius apie Italiją, nors ten pakanka ir entuziastingų poeto atsiliepimų apie Kaprį, Florenciją ir t. t. Ką gi, rusų skaitytojas lengvai susidarys nuomonę, kad poetas nemėgo Italijos.

Vertėja prisipažįsta, kad jau buvo parengusi knygą, kai aptiko leidyk­los „Pasviręs pasaulis“ serijoje „Baltoskandijos tiltai“ 2009 m. išleistus H. Radausko laiškus Astridei ir Ivarui Ivaskams. Su šiais tekstais A. Gerasimova pasielgė drastiškiausiai. Visų pirma, dėl leidinio panaudojimo nesitarė nei su tuo metu egzistavusia leidykla, nei su knygos sudarytoju, kitaip tariant, panaudoti šią medžiagą negavo nei leidyklos, nei sudarytojo leidimo. Ji taip pat nenurodė leidinio serijos ir laiškų komentarų, kuriuos nurašė nuo lietuviškojo leidinio, autoriaus ‒ apsiribota abstrakčiu „публ.“ (suprask, iš publikacijos originalo kalba). Kai kur A. Gerasimova pateikia hibridinius komentarus – pasitelkiami tiek savi, tiek 2009 m. komentarų autoriaus tekstai. Tokiame savivalės fone ciniškai atrodo kai kurios padėkos, pavyzdžiui, Violetai Kelertienei už Ritos K. iššifravimą Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio frag­mente.

Dar vienas nekorektiškas poelgis: vokiečių kalba rašytus H. Radausko laiškus A. Gerasimova vertė ne iš originalo, o iš lietuvių kalbos. Nors Ramintos Gamziukaitės vertimas skamba gerai, perteikia H. Radausko stilių, bet kai kas buvo išversta netiksliai ar net klaidingai – šios klaidos atsidūrė ir rusiškame vertime. Pateiksiu tik vieną kitą pavyzdį. 1962 07 20 H. Radauskas I. Ivaskui rašo: „Gratuliere zu der Sammlung.“ Šį pasveikinimą galima suprasti įvairiai. Ar iš tikro poetas sveikina I. Ivaską išleidus rinkinį? Ne, rinkinys dar tik parengtas, ir H. Radauskas su kolega estu jį toliau aptarinėja.

Į rusišką vertimą pateko ir 1957 04 25 laiško kuriozas su Kaziu Boruta. „Kiek suprantu, Greimas giria Borutą labiau kaip prozininką, o ne kaip poetą. Poezijoje jis revoliucionierius, ‒ renkasi socialinius motyvus, ‒ iš dalies ir romantiškai ekspresionistinis gamtos poetas (à la Jessenin), labai giriamas kairiųjų, bet grynai politiniu požiūriu ne itin reikšmingas.“ Deja, lietuviškame vertime žodyje „politiniu“ atsirado korektūros klaidelė („e“ vietoje „l“). O H. Radauskas rašė apie „dichterisch“, taigi apie „poetinį požiūrį“.

Neturėdama vokiško originalo vertėja neteisingai išvertė ir sakinį „Juk tokie nedideli lūkesčiai siejami su mažomis tautomis, esančiomis europinio kultūros rato pačiuose pakraščiuose“ (1953 08 31). Originale yra „am Rande des europ. Kulturkreises“, t. y. kultūros srities, o ne „rato“ pakraštyje.

Susidaro įspūdis, kad laiškų Ivaskams vertimo tekstas nebuvo redaguotas. Ypač kliūva supainiotos Vysbadene rašytų laiškų datos. Tarkime, VDU leidinyje pateikiami fragmentai iš laiško, rašyto 1960 m. rugsėjo 6 d., toliau iš laiško, rašyto 1960 m. spalio 29 d., o tada laiškas kažkodėl datuojamas 1960 m. rugsėjo 1 d., nors iš tikro rašytas lapkričio 7 d. Painiava tęsiama ir toliau, nes laiškas, rašytas lapkričio 20 d., vertėjos priskirtas rugsėjo 20 d.

Nelabai aišku, kodėl buvo pakeistas datų rašymo būdas. H. Radauskas laiškus datavo dažniausiai skaičiais, o vertime atsirado žodiniai pavadinimai. Vis dėlto daug labiau stulbina pačios vertėjos komentavimo būdas: laiško tekste laužtiniuose skliaustuose surašytos pastabos, nors paprastai tokio pobūdžio komentarai pateikiami arba puslapio, arba teksto gale.

Tačiau labiau nei šie komentarai, šokiruoja pastabos apie lietuvių rašytojus, vienaip ar kitaip susijusius su H. Radausku. A. Gerasimova neretai atvirai cituoja diletantiškus ir pilnus klaidų „Vikipedijos“ straipsnius, taip nupigindama savo pačios leidinį. Užtenka žvilgtelėti į H. Radausko favorito Geor­gijaus Ivanovo biografiją „Vikipedijoje“...

Visos šios pastabos verčia daryti tik vieną išvadą: gaila, kad toks neaka­demiškas, galima sakyti, surogatinis ir didelantiškas leidinys buvo išleistas akademinėje įstaigoje, t. y. Vytauto Didžiojo universiteto leidykloje.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=SeYmAIt7Pd8{/youtube}