Sima Kazarian. Neblėstantis aktualumas

Aptarsiu dvi su kiekvienu iš mūsų susijusias knygas, kadangi jose aprašoma šalies istorija ir dabartis. Viena parašyta sovietmečiu, kita Nepriklausomybės laikais, tačiau abu kūrinius sieja viena asmenybė: partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Net jei nesidomite politika ar istorija, vis tiek pakliūvate į šių knygų poveikio lauką, tik galbūt nežinote, kad jame esate. Todėl knygas perskaityti tikrai verta.


Staiga išgarsėjusi istorija Vanago atsiminimuose


Kad knyga būtų reikšminga, ji turi būti ir skaitoma, ir suvokiama, o siūlomos idėjos priimtinos. Kokią reikšmę Vanago atsiminimai mūsų kultūrai gali turėti šiandien?

„Gali“ sakau ne be reikalo. Nekalbant apie tuos, kurie partizanų pasipriešinimą vertina skeptiškai, manau, Vanago atsiminimų neperskaitė net ir visi istorijos mokytojai. Bet juk pernai šis vardas skambėjo dažnai: 2018-ieji paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais, surengta informacinė ataka prieš jį, rasti palaikai, surengtos valstybinės laidotuvės, Vanagas paskelbtas Lietuvos valstybės vadovu.

Tačiau staiga išaugusiu memuarų populiarumu neabejokime: „Daugel krito sūnų“ iki šiol buvo beveik užmirštas, nišinis kūrinys, bet dabar sulaukė nemažo dėmesio.

A. Ramanauskas-Vanagas pabrėžė, kad meno kurti nesiekia. Priešingai: jo tikslas – palikti rašytinį liudijimą apie partizaninį karą. Todėl skaitant knygą reikia suvokti, kad autoriaus distancija nuo vaizduojamų įvykių labai maža, o tai suponuoja ir jo santykį su skaitytoju bei skaitytojo santykį su knyga. Tokios frazės kaip „kovos draugų kraujas“, „paskutinis atodūsis“, „nenužudoma viltis“ čia – ne meninės priemonės, o asmeninė tikrovė. Kaip ir gryniausia tikrovė yra pavadinimas „Daugel krito sūnų“, kuris rinktinio literato skonio veikiausiai nepatenkintų (beje, pats Vanagas atsiminimus pavadino „Partizanų gretose“).


Pasakotojo talentas


Lietuvių kalbos turėjęs trejetą ir savo rašymo gabumus vertinęs skeptiškai Vanagas iš tiesų pasirodo kaip netikėtai puikus pasakotojas. Jei reikėtų iš visų partizanų memuarų išrinkti vienus ir rekomenduoti – balsuočiau būtent už šiuos.

1952 m. pradėtuose rašyti atsiminimuose autorius nesileidžia į smulkmeniškus aprašymus, tačiau pastebi detales, meistriškai perteikia žmonių charakterius, aplinką. „Daugel krito sūnų“ patiktų nuotykių literatūros gerbėjams, nes skaityti lengva, intriga nepaleidžia nuo pirmo iki paskutinio puslapio, o ją pakursto suvokimas, kad aprašyti įvykiai neišgalvoti.

Kai pasakojame apie praeities įvykius, galime pasirinkti dvi strategijas. Pirmoji – dėstyti viską iš eilės, vesti skaitytoją savo minčių ir pasirinkimų keliu. Antroji – pateikti galutinį rezultatą. Pirmuoju atveju skaitytojas labiau įtraukiamas, pasijunta aptariamų įvykių dalimi. Šį pasakojimo būdą ir renkasi partizanas.

Vanagas skaitytoją prisileidžia labai arti, iki savo kasdienybės, buities, atveria nuo aplinkinių paslėptą partizanų pasaulį, kupiną užsidegimo ir abejonių, išdavysčių ir pasitikėjimo, gudrybių ir pergudravimų. Taip skaitytojas tampa patikėtiniu, bičiuliu. Vanagas aprašo tai, ką to meto orus karininkas būtų nutylėjęs ir priskyręs nereikšmingoms Lietuvos laisvės kovos metraščio detalėms. Tačiau taip galima prisiliesti prie autentiškų išgyvenimų – dažnai net ir juokingų, kaip šis: „Netrukus prijojome Daugiškių stovyklą. Ant vieno keliuko turėjo būti sargybinis, bet jo nebuvo matyti. Tai mane nustebino, įdėmiai apsižvalgiau ir pamačiau, kad sargybinis kelis metrus pasitraukęs nuo keliuko ir užsiglaudęs už krūmo. Jis buvo visiškai nuogas – kaitinosi saulėje. Pamatęs mus tik šautuvu tegalėjo užmaskuoti savo adomišką uniformą. Pasišaukiau jį ir paaiškinau, kad taip daryti būnant sargybos poste jokiu būdu negalima, nes, kilus staigiam pavojui, ko gera, tektų dumti per šakas tokia uniforma. Sargybinis ėmė rengtis, o mes nujojome toliau“ (p. 34; čia ir toliau cituojamas pirmasis knygos leidimas 1991 m.).

Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2017.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2017.


Nebaigta kova


Matyti, kad informacinio karo, apie kurį šiandien kalbama, ištakos siekia partizaninio judėjimo laikus. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, metamos pajėgos norint įtvirtinti neigiamą partizanų įvaizdį: esą tai buvę fanatikų būriai, gyvenę miškuose, išnaudoję vietinius gyventojus ir t. t. „Visas blogybes okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad visa tai įvykdė banditai“ (p. 426).

Skaitant „Daugel krito sūnų“ matyti, kad Lietuvos laisvės kovos nebuvo tokios primityvios. Čia atsiskleidžia sudėtinga pogrindžio organizacinė sistema, glaudus santykis su vietiniais gyventojais. Jie sudarė stiprų rėmėjų tinklą ir buvo lyg valstybė valstybėje. „Daugel krito sūnų“ dabar gali atkurti istorinę pusiausvyrą. Aišku, neskaitomi šie tekstai lieka bejėgiai, kai reikia išgirsti tą pusę, kuri į metamus vertinimus šiandien atsiliepti negali.


Jauno žmogaus istorija


Kitas šios knygos aspektas – asmenybės istorija. Adolfas Ramanauskas, 27 metų mokytojas, išėjęs partizanauti per penkerius metus tampa partizanų legenda. 33 metų jis užima Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos Pirmininko postą ir tampa Ginkluotųjų pajėgų vadu. 39-erių jis sušaudomas.

Teiginys gali skambėti drąsiai, tačiau partizanai tam tikra prasme yra daug artimesni šiuolaikiniams jauniems žmonėms nei jų tėvams ir seneliams, nors pastaruosius skiria daug mažesnis laiko ir kultūros atstumas. Jauni išsilavinę partizanai taip pat buvo nepriklausomos Lietuvos augintiniai, susipažinę su Vakarų kultūra, nepraradę vidinės laisvės, ambicingi, norintys džiaugtis gyvenimu. Jie buvo sistemos nesugniuždyti žmonės, kokių jau ima atsirasti ir dabar – naujaisiais Lietuvos laikais.

Vytautas Kubilius „Daugel krito sūnų“ recenziją pavadino „Idealistų kartos portretas“. Jis rašo: „Adolfas Ramanauskas-Vanagas priklausė istorinei idealistų kartai, kuri galvojo ne apie save, o apie tautos likimą (...) tokios žmonių formacijos šiandien mes neturime, matyt, greitai neturėsime.“

Dabar bet koks bandymas mitologizuoti laikomas blogu skoniu, tačiau A. Ramanausko-Vanago (ir kitų kaip jis) nuopelnų mitologizavimu nelaikyčiau. Jie iš tiesų buvo herojiškos asmenybės. Vanago išskirtinumą lėmė pasirinkimas tarnauti ne asmeninei, o žmonių gerovei. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad šis pasirinkimas jam suteikė jėgų ir padarė jį laimingą, nors lėmė tragišką baigtį.


Lyderystės vadovėlis


A. Ramanauskas-Vanagas pačių partizanų buvo vertinamas kaip neeilinė asmenybė. Vadai būdavo iškeliami paprastų karių, o ne paskiriami iš viršaus. Tam, kad paskui tave sutiktų eiti šimtai vyrų, reikėjo turėti nepriekaištingą reputaciją, puikius kovos gebėjimus, sklandžiai komunikuoti.

Jei atkreiptume dėmesį į Vanago elgesio strategijas, jo charakterį, reakcijas į aplinką, tai knygą „Daugel krito sūnų“ galėtume skaityti ir kaip lyderystės vadovėlį. Ne kartą jis dalijasi su skaitytoju vadovavimo dilemomis:

„Žuvus Gegučiui reikėjo skirti naują būrio vadą, kuris pasižymėtų ir drąsa, nes šio būrio partizanams reikėjo veikti labai pavojingose vietovėse. (...) Buvo numatytas Gegučio brolis Bevardis, kuris pasižymėjo veiklumu ir drąsa, tačiau turėjo ir trūkumų. Vienas jų tas, kad dar nebuvo vadovavęs kitiems, buvo karšto temperamento; ir apskritai, dar per mažai jį pažinau. Jaučiau, kad Bevardis trokšta vadovauti, nors pats nelabai mėgo paklusti. (...) Aš asmeniškai pasikalbėjau su Bevardžiu, nurodžiau jo būdo teigiamas ir neigiamas ypatybes. Patariau per susirinkimą pačiam pasakyti apie savo silpnybes ir pasižadėti, kad vadovaujant būriui susitvarkys (...) Bevardis pažadėjo visiškai susitvarkyti ir aukotis būrio labui (...). Kol aš gyvenau šilų rajone, Bevardis pavyzdingai ir uoliai ėjo naujas pareigas“ (p. 394).

Kritinėse situacijose atsiskleidžia gebėjimas įžvelgti kito psichologiją, nepasiduoti išankstinėms nuostatoms, tikslas ugdyti kovotoją kaip asmenybę, mokėjimas dirbti komandoje, pasitarti ir džiaugtis rezultatais. Visa tai paaiškina Vanago legendą ir asmeninę sėkmę, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų.

Taigi „Daugel krito sūnų“ – gerai parašytas, svarbų Lietuvai istorinį etapą atspindintis tekstas. Jis gali keisti požiūrį į pasaulį, žmonių santykius, galbūt net gyvenimą ir mirtį. Mėgstu sakyti, kad knygos yra kaip kvepalai – asmeniškas dalykas, tinka arba ne. Nežinau, kaip dėl kvepalų, bet knygoms ateina metas, todėl kai kurios gali ir palaukti lentynoje. Galbūt šiandien „Daugel krito sūnų“ dar ne jums, bet turėti ją verta: kai ateis laikas paimti į rankas, ji bus šalia, o aktualumo nepraras ilgai.


Skydas nuo istorijos klastotojų – „Aš esu Vanagas“


Arvydo Anušausko knyga „Aš esu Vanagas“ pasirodė 2018-ųjų pabaigoje ir buvo labai laukiama tų, kurie jau skaitė „Daugel krito sūnų“, domisi Vanagu bei partizaninių kovų istorija. „Aš esu Vanagas“ jau pati tapo Vanago istorijos dalimi. Dabar autorius važinėja po Lietuvą, per knygos pristatymus jo laukia pilnos salės žmonių, dauguma jau įsigiję knygas.

„Aš esu Vanagas“ pasakojimo ašimi pasirinkta ta istorijos dalis, kurios pats Vanagas negalėjo aprašyti. Jo paieškos, sulaikymo, kankinimo, tardymo bylos. Dešimt tūkstančių dokumentų perskaityta ir panaudota šiai knygai“, – rašo pratarmėje A. Anušauskas. „Daugel krito sūnų“ labai lengvai skaitoma kiekvienam, o A. Anušausko knyga jau yra antras laiptelis. Joje susistemintas didelis duomenų, archyvinės medžiagos kiekis. Istoriko išgryninta informacija detali, daug datų, vardų, pavardžių, adresų – nelabai lengvas tekstas istorijos naujokui, čia reikia dėmesio ir susikaupimo. Manyčiau, prieš tai reikėtų būti perskaičius „Daugel krito sūnų“.

A. Anušausko teigimu, nagrinėjant tardymo protokolus teko atkreipti dėmesį į, atrodytų, nereikšmingas aplinkybes – tardymo laiką, trukmę, protokolus patvirtinančius parašus. Dėl to „Aš esu Vanagas“ geriausia skaityti ne šokinėjant per skyrius (nors teksto skaidymas, atrodo, ir leistų pasirinkti atskiras dominančias temas), bet iš eilės, kadangi įvykiai pateikti nuosekliai.


Detektyvai tęsiasi


Knygoje susipažįstame su pagrindiniais Vanago bylos veikėjais, aplinkybėmis, priežastiniais ryšiais. Prieš akis skleidžiasi sovietinių institucijų darbas. Pavyzdžiui, minimas faktas, kad MGB Pamaskvėje turėjo specialų objektą Nr. 110, kuriame buvo praktikuojamos 52 kankinimų rūšys, o patirtis perduodama kitiems daliniams.

Visi šie procesai tada kruopščiai slėpti nuo visuomenės, o keisčiausia, jog yra besirūpinančių, kad į viešumą neiškiltų ir dabar. Archeologas Gintautas Vėlius ir istorikas Dalius Žygelis ne kartą pasakojo, kaip bandyta kliudyti rasti A. Ramanausko-Vanago palaikus.

Arvydas Anušauskas. „Aš esu Vanagas“. – V.: „Dominicus Lituanus“, 2018.
Arvydas Anušauskas. „Aš esu Vanagas“. – V.: „Dominicus Lituanus“, 2018.

A. Anušauskas netikėjo, kad teks grįžti prie „sankcionuotų“ ir „nesankcionuotų“ kankinimų istorijos, su kuria susidūrė prieš ketvirtį amžiaus archyvuose: „Atrodė, viskas aišku ir sąžiningai įvardyti pagrindiniai kankintojai, budeliai bei jų užsakovai. Pasirodo, klydau. KGB pusmetriniais sluoksniais užbetonuotas kameras suradome, bet neįvertinome jų ir visos komunistinės sistemos pastangų pratinti žmones prie apgaulės, melo, dezinformacijos, kad visa tai toleruotų kuo didesnėmis dozėmis ir nebekreiptų dėmesio į nuolat paslaugiai iškeliamas apgaules. Todėl užtenka nutylėjimų ir baisių faktų užtušavimo, tariamai galinčių sukrėsti jautrių XXI amžiaus žmonių politkorektišką vaizduotę“ (p. 8).


Kruopštus faktų tikrinimas


Istorikas ypatingą dėmesį skyrė informacijai tikrinti. Net paties Vanago teiginius jis kruopščiai tikrino remdamasis įvairia archyvine medžiaga ir šaltiniais. Šio darbo svarba neabejotina, kadangi vykstant informaciniam karui tokie žmonės kaip Vanagas pirmieji atsiduria taikinyje.

A. Anušausko darbas – skydas Vanagui. Taip pat jis apsaugo „Daugel krito sūnų“ nuo kritikų argumento, kad pasakotojas yra subjektyvus: rašė apie save ir gali savaip palenkti arba interpretuoti faktus. Esant tokiai knygai kaip „Aš esu Vanagas“ bus dar sunkiau diskredituoti partizaninį judėjimą.

Tai puikus istoriko misijos visuomenėje pavyzdys. Iki šiol labai trūko ir vis dar trūksta daug žinančių žmonių, gebančių solidžiai ir viešai apginti falsifikuojamus Lietuvos istorijos puslapius. Mūsų silpnoji vieta – faktinių žinių trūkumas. Todėl tokie darbai turi išskirtinę reikšmę. Tikėkimės, kad daugiau istorikų įžvelgs tokių darbų būtinybę, nes Lietuvai, sudėtingoje geopolitinėje padėtyje atsidūrusiai valstybei, reikia turėti kuo daugiau tokių istorikų – šalies sargų.

Draugai