Tomas Kavaliauskas. „Originalas“. – V.: „Alma littera“, 2017.

Kai pasirodė Tomo Kavaliausko romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“, kuriame atskleidžiami Kauno kunigų seminarijos užkulisiai 1990-aisiais, ne vienas skaitytojas tikėjosi, kad kitoje autoriaus knygoje toliau bus tęsiama kunigiška tema. Tačiau detektyve „Originalas“ kalbama apie meno padirbinėjimo peripetijas. Pasirodo, Kaune klastojami bulgarų menininko Dogu Bankovo paveikslai. Šis miestas pasirinktas neatsitiktinai –­ buvo veikiama išvien su Velnių muziejumi. Tačiau D. Bankovo paveikslai klastojami ir Bulgarijoje. Taigi autorius, atskleidęs tikras ar tariamas kunigų seminarijos intrigas, mėgina išsiaiškinti ir Velnių muziejaus užkerėjimus.

Knygoje skaitytojo ir pasakotojo (katės ir pelės) flirtas grindžiamas ankstesniuose tekstuose aktualizuotomis istorinėmis nuorodomis. Todėl tikrąjį „kaunietišką skandalą“ galima pajusti tik perskaičius kitas Kavaliausko knygas, kuriose jauno žmogaus augimo ir brandos tema taip pat susilieja su posovietinio miesto ir buvusios laikinosios sostinės budimo istorija. Šis budinimas(is) – tai ir Vytauto Didžiojo universiteto kūrimosi metų euforija, ir tarp vyresniųjų gyva tarpukario atmintis. Pavyzdžiui, debiutiniame romane „Atsisveikinimas: mažasis romanas“ (2007) juntama įtampa tarp smalsios Atgimimo laikų jaunuomenės ir globėjiškai patirtimi besidalijančių Vakarų pasaulio institucijų. Knygoje „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ aprašomas panašiu metu Kauno kunigų seminarijoje išgyvenamas aukso amžius, savaip atspindėjęs Tautos prisikėlimą ir sudėtingą ekonominį bei kultūrinį pereinamąjį laikotarpį iš komunizmo į demokratiją (su visomis kapitalizmo grimasomis).

(Auto)biografinį naratyvą sustiprina tiek romanuose juntamas genius loci, tiek ir nuorodos į kitų žanrų tekstus. Todėl svarbu žinoti apie antrą Kavaliausko veiklą – mokslininko filosofo, rašančio publicistinius tekstus apie kultūrinę Europos atmintį, rengiančio pokalbius su žinomais Europos humanitarais. Paskutiniam romanui labai svarbi Kavaliausko knyga „Pokalbiai apie transkultūrinę Europos atmintį“ (2014), ypač joje publikuotas pokalbis su norvegų menininku ir kuratoriumi Goranu Ohldiecku, 2010 m. Kauno Žilinsko galerijoje kuravusiu Bankovo parodą „Nenušaukite padavėjo prieš pietus“. Šioje knygoje Bankovo diskursas, kaip ir paveikslai, įgyja koliažo pavidalus – Kavaliausko pokalbis su Ohldiecku apie Bankovą pavadintas „Atminties koliažai“.

Istorija romane taip pat sudėliota iš skirtingų tautų perspektyvų. Pats dailininkas ‒ bulgaras, bet kūręs Paryžiuje, jo mecenatas Amchielis Goldsteinas ‒ rusų žydas, o kavinės „L’Ane Rouge“, kurioje Bankovas „kepė“ savo koliažus, šefė Agnes Shaunegger – iš Elzaco. Be to, Bankovas vieną savo koliažų tarpukariu išsiuntė į Kauną dovanų suomiui rašytojui Henriui Parlandui, apsigyvenusiam VDU profesoriaus Vosyliaus Sezemano namuose. Taigi naujajame romane transkultūrinė miesto atmintis įgyja dar įvairiapusiškesnių spalvų nei ankstesnėse Kavaliausko knygose. Teko netgi pagūglinti, kad „Kauno dienoje“ surasčiau štai tokį apibūdinimą: „Į Kauno parodų erdves vėl sugrįžo mistinio menininko Dogu Bankovo kūryba. Šįkart šio tariamai mirusio kūrėjo darbas – koliažų paroda Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis.“

Nuo metaforinės druskos kruopelės, rodos, prasideda ir romane nusidriekiančios kulinarinio žemėlapio gijos. Meno mylėtojų ir istorijos detektyvus dievinančių menotyrininkų prigimtinis smalsumas, atradimų malonumas nuolat lyginamas su gurmano smalsumu ir pasimėgavimu: gera istorija menotyrininkei – „tas pat kaip gurmanui pietūs aukščiausios klasės restorane“ (p. 39). Ne veltui viena pagrindinių veikėjų – paryžietiško restorano-kavinės savininkė ir šefė A. Šauneger.

Į detektyvinę Kauno meno istorijos painiavą pirmasis dėmesį atkreipė Rytis Zemkauskas, 2011 m. sukūręs dokumentinį filmą „Niekam nežinomas menininkas“. Filme buvo kalbinti Kavaliauskas, Bulgarijos ambasadorius, šios šalies meno ekspertė Dobrina Dobrinkova, Čiurlionio muziejaus direktoriaus pavaduotoja Eglė Komkaitė, menininkas Naglis Baltušnikas ir „mistinė“ Kauno persona, Bankovo parodų kuratorius norvegas Ohldieckas. Šie seklio apklausą primenantys interviu buvo paimti, nes Žilinsko galerijai surengus Bankovo koliažų parodą Zemkauskas pastebėjo, kad paveikslai nepasirašyti. Todėl pašnekovai buvo tardomi, kaip ir iš kur Kaune atsirado keistieji paveikslai. Visų versijos buvo skirtingos... O 2017 m. pristatinėjant romaną „Originalas“ Vilniaus knygų mugėje klausta, kam priklauso seniai mirusio dailininko darbų autorinės teisės. Formaliai visi darbai priklauso Čiurlionio muziejui. Neaišku, kodėl koliažai neatiteko Bulgarijos nacionaliniam muziejui. Ir kodėl Sofijos užsienio dailės muziejuje, Paryžiaus mokyklos skyriuje, kabo viso labo vienas Bankovo paveikslas?

Romanas nepateikia atsakymų, bet skaitytojui nuolatos primenama apie istorinės medžiagos paieškų sunkumus, kruopštų darbą, atradimų ir nesėkmių virtuvę. Nesėkmės, žinoma, grūdina, o archyvuose arba pokalbiuose su liudininkais aptinkamos užuominos paskatina eiti dar nepramintu keliu. Vaizdingai pasakojama, kaip Bankovo kuratorius Karlas T. Vaineris (pseudonimas ar išgalvotas personažas?) Velnių muziejuje esančioje „Kipšo“ kavinėje vaišina svečius patiekalais, kurių kadaise Pa­ryžiuje ragavo pats menininkas. Deja, į šia Kauno kavinę nuėjusius patiklius skaitytojus pasitiko dar šviežias užrašas „bankrotas“.

Nesėkmės leitmotyvas kartojasi ir kalbant apie koliažų restauravimą ar „autentiškųjų“ kūrinių paieškas. Romano dalyviai svarsto apie Bankovo (nesėk­mingą) parodą 1927 m. Baden Badeno Kunstmuseum. Ši istorinė gija Ohldieckui taip ir nepateikė atsakymo apie Bankovo darbų likimą. Kalbama ir apie kolekcionieriaus A. Goldsteino rinktų kūrinių likimus – neaišku, ką kolekcionierius paliko dukterėčiai prieš išvykdamas gyventi į JAV.

Kadangi kūrinio parašas nieko neįrodo (jį lengva padirbti), žaidžiama technologinių klausimų subtilybėmis. Pavyzdžiui, pasakojama apie DADA menininkę Hanną Hoch (mirusią 1978 m.), kuri, kaip ir Bankovas, savo asambliažuose mėgo naudoti vieno tarpukario leidinio iškarpas. Tačiau H. Hoch naudojo 1920 m. leidinių iškarpas, o Bankovas – vėlesnio laikotarpio leidinius. Tai atskleidė restauravimo procesas. Taigi „įrodymus“, kaip buvo gaminamas anuometis popierius, gali pateikti medžiagos savybių analizė bei ekspertai, lygindami su vėlesnių laikotarpių žurnalų popieriumi.

Romano autorius kalba nuolat „prokrastinuojančio“, t. y. disertacijos rašymą atidėliojančio (kas gi iš doktorantų nežino šios būsenos!) menotyros doktoranto lūpomis, nors pats Kavaliauskas jau senokai parašė disertaciją visai „iš kitos operos“. Beje, protagonisto sužadėtinė menotyrininkė Adriana atsto­vauja kitokiam tipažui. Ji – apsukri ir smalsiam sužadėtiniui (mielam „nevykėliui“) nuolat ištiesianti pagal­bos ranką. Tačiau pasakotojas taip ir nesužino, ar Bankovas – istorinė asmenybė, ar išgalvotas personažas. Adriana racionaliai svarsto, ar sužadėtinis galės egzotišką istoriją apie neva užmirštą Paryžiaus menininką paversti rimta disertacija, ar tik veltui iššvaistys laiką keliaudamas po Bulgariją su dailės kūrinių restauratoriumi. Ši mergina ‒­ profesionali menotyros lapė, kurios neklystančia intuicija tenka pasikliauti tais atvejais, kai, rodos, viskas slysta iš rankų. Būtent ji suvokia, kad Bankovo parodų kuratorius ir jo kūrinių restauratorius – ne vokietis Karlas Th. Weineris (romane pavardė sulietuvinta – Vaineris), o veikiausiai norvegas...

Keistuolis K. Vaineris – pagyvenęs blondinas „žydromis it ežerai akimis“. Tai pats spalvingiausias knygos personažas. Būtent jis spekuliatyviomis, tačiau įtikinamomis meno istorijos „pamokomis“ sužavi jaunuolius iš VDU ir, laidydamas užuominas apie nežinomą modernizmo Aukso amžiaus atstovą Bankovą, paskatina juos leistis į pastarojo darbų paieškas Sofijoje. Menotyrininko ir restauratoriaus veiklą nuolat lyginantis (ir painiojantis) Vaineris sako, kad norėdamas būti geru menininko biografu „turi visa galva panirti į jo pasaulį, įsijausti į jį, įsikūnyti į jį taip, kaip aktorius įsijaučia į savo personažą (...) turi gyventi taip, tarsi tu būtum jis!“ (p. 19) Tačiau skaitytojui nuolat pakišamas ir pamatinis postmoderniuosius istorikus kamuojantis klausimas – o jei mūsų įsivaizdavimas apie originalą ir autentiško kūrinio paiešką tėra nesusipratimas?

Besikartojančius intelektualinius nesusipratimus iliustruoja ir literatūriniu gidu paverstas Herkus Kunčius, kurio esė pavadinimas „Bulgarijos liūtas“ tampa Kavaliausko romano skyrelio pavadinimu. Intriguojanti liūto alegorija įkūnija kontroversiškąjį neigiamą romano veikėją – menininko darbus (tariamai) pasisavinusį įtakingą bulgariškos galerijos šefą juodaplaukį Ivaną Goranovą (neurotiškojo šiaurietiško blondino alter ego?). Šis prabangaus gyvenimo stiliaus neslepiantis „romų baronas“ ramiai įsitaiso „savo odiniame krėsle su įspūdingu atlošu – liūto galvos iškamša“ (p. 131) ir su įžūliu pasimėgavimu pastato į vietą besiblaškančius Bankovo paveikslų seklius.

Sunku pasakyti, ar iš Atgimimo laikotarpį gyvai aprašiusio „kaunietiško romano“ autoriaus verta ir ateityje tikėtis istorijų apie miesto praeitį. Nors kultūrinėje mūsų atmintyje bene ryškiausias Kauno tarpukaris, buvusi laikinoji sostinė greitai bus vertinama ir kaip naujoji visos Europos kultūros sostinė. Taigi peno rašytojų vaizduotei bei literatūrinei išmonei galėtų suteikti ir nauji spalvingi personažai arba šių dienų realijos. Tačiau ne paslaptis ir tai, jog iš pernelyg didelių lūkesčių neretai gimsta šnipštas. Ne veltui romano pabaigoje nebe Vaineris (fikcinis veikėjas) ar Ohldieckas (realus Kaune gyvenantis norvegų menininkas), bet labiausiai kipšą primenantis personažas Goranas (Goranovas?) ironiškai mesteli: „...moralas toks, brangūs lietuvaičiai: meno rinkoje svarbiausia vardas, o kokybė paskui (...). Jei yra kokybė, bet nėra vardo, visa tai gali taip ir likti deramai neįvertinta“ (p. 157).