Skaitome su Jakoszu: gegužė

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

gyčio norvilo nuotrauka

Jeigu prieš mūsų akis būtų pilnas gegužės mėnesio publikacijų sąrašas, nesunkiai pastebėtume, kad jame neįprastai mažai poezijos (ir dar mažiau geros poezijos) publikacijų –­­ tokių kaip G. Bleizgio „Nemune" ar J. Kalinausko savaitraštyje „Literatūra ir menas". Prozos – daug ir įvairios, ir nors (kaip visada) netrūksta, švelniai kalbant, keistokų kūrinių, visas tas išsipildžiusių ir neišsipildžiusių literatūrinių vilčių kosmosas dūzgia kažkaip linksmai ir atrodo atsipalaidavęs. Smagu buvo skaityti tiek akivaizdžius lyderius (D. Kalinauskaitė, A. Veiknys, G. Norvilas, K. Navakas), tiek kitus autorius, kurių dauguma šį mėnesį aiškiai pranoko save ir pasirodė iškiliau nei paprastai (arba jų kūriniai bent buvo juokingi, todėl spinduliavo geras emocijas, ir juos norėjosi vertinti atlaidžiau). Taigi vasarą lietuvių literatūra pasitiko nerūpestinga, atsipalaidavusi ir šiek tiek valiūkiška, nesigėdijanti savo ribotumo ir ydų.

Bet štai mėnraštis „Metai" atrodė skurdokas ir išsiskyrė iš konteksto –­ matyt, todėl, kad priešais mane ne gegužės, optimistine šviesa padailinusios net prasčiausius tekstus, bet balandžio numeris, kurį aną mėnesį patingėjau, o gal tiesiog nespėjau apžvelgti. Įdomūs yra į žanro rėmus sunkiai telpantys Leonardo Gutausko pasakojimai (beje, visas tas tekstų pluoštas ir vadinasi „Pasakojimai" – taigi autorius suvokė keliaująs pažanre), – beje, visi labai skirtingi. Pirmasis rašinys („Bania") apie vaiko įspūdžius miesto pirtyje primena memuarus, todėl ir antrąjį tekstą, kuris konstruojamas kaip vaikystės draugo laiškas Paryžiuje reziduojančiam ambasadoriui („Laiškas ambasadoriui"), iš pradžių naiviai pradėjau skaityti kaip tam tikrą autentiką – ir visai be reikalo (o jau įmantrumas tos epistoliarikos! Beveik kaip šie mano papostringavimai apie ją, tik gerokai mažiau informatyvūs, – o šimtąsyk „dvasingesni"!); „Cekavas buvo žmogus" parašytas gražiai dzūkuojant – kažkuo labai iš tolo primena A. Šlepiko apsakymą „Mano draugas Sigitas", o paskutinis tekstas „Keturios ugnys, arba daiktų atmintis" dvelkteli pamišėliškomis Herbačiausko vizijomis... Anot romėnų, varietas delectat, tad šis pluoštas tikrai jau turėtų džiuginti – ir tuo reikia mėgautis, mat kiti žurnalo malonumai (išskyrus nebent malonumą skaityti A. Valionio publikaciją) bus labai nedideli – net ne malonumėliai, nes „malonumėlį" (ir kitus D. Kajoko eilėraščius) taip pat bus malonu skaityti, o veikiau tokie maži vargeliai, kuriuos, sukandus dantis, teko išvargti. Vienas tokių kūrinių – Kazio Sajos drama „Anapilin" (anot autoriaus, ontologinė drama), mane tiesiog sugniuždžiusi – prisipažinsiu, nieko nesupratau. Negaliu net papasakoti, apie ką ji – herojai, „protaujantys globos namų pacientai", šneka nerišliomis nuotrupomis, kartais jų kalbas pertraukia fiziologiniai garsai (pvz., bezdėjimas). Daug ką supratingam žmogui gali atskleisti veikėjų apibūdinimai (LEITIS – buvęs gydytojas, dabar pacientas ir vietinio laisvamanių būrelio vadovas; MATRONA – moteris, vėlokai pradėjusi ieškoti gyvenimo prasmės ir t. t.), tik kažin, ar ta informacija pradžiugins... Kita vertus, dramaturgija yra mažiausiai man suprantama literatūros sritis, tad pasilieku sau atsarginį išėjimą: skaitykite, vertinkite – rasi man pritrūko kompetencijos...

Ką gi, grįžkime prie malonumų ir D. Kajoko, kurio publikacija prasideda eilėraščiu „Malonumėlis". Apskritai D. Kajoko kūryba, regis, yra paskutinė vieta žemėje, kur mažybinės maloninės priesagos ir šiaip banalybės tebeegzistuoja kažkokiu pirminiu savo pavidalu, yra nesunešvankėjusios ir net ne nepraustaburniškos – stiklėjančios į beveik apčiuopiamus (regis, tą jau esu rašęs) poetinius darinius/daiktus, kuriuos pastvėręs, nebepaleisi; štai kodėl blogai D. Kajoką skaityt iš ryto – paskui visą dieną invazinė, svetima kalba, įsibrovusi iš teksto, ima savaip rikiuoti daiktus ir reiškinius, tu pradedi nieko nerasti (ir nebesuprasti). Kaip sako poetas, „ir savos, tos vienintelės, / sykiais per daug", tai ką jau kalbėt apie svetimą...

Vis dėlto net labiau nei Kajoko tekstai paveikė Artūro Valionio publikacija – atrodo, poetas, kuriam patyliukais vis būdavo prikišamas „postmodernizmas" (ne kaip sąvoka, o kaip niekdarystės sinonimas) ir kuris pats nuolat trolino literatūros visuomenę trumpais tekstais (Poezijos pavasario almanache yra toks eilėraštis: „Sėjom rūtą, / sėjom mėtą, / sėjom lelijėlę. // Pjovėm grybą."), nusprendė linksmai patrolinti taip pat ir pats save – tėškė didžiulį, hiphopo ritmu pulsuojantį tektą „Besirõpa (trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná)", kuriame, kaip galima spėti, apstu autobiografinių motyvų – beveik per 6 „Metų" puslapius.

Matyt, geriausias grynosios prozos tekstas savaitraštyje „Literatūra ir menas" gegužės mėnesį yra J. Tumasonytės novelė „Paskutinė mano gyvenimo diena" (Nr. 18) – ir tai nėra netikėta: J. Tumasonytę, kai tik ji ryžtasi publikuotis, beveik visuomet tenka liaupsinti, nes tai originali, savita kūrėja, kurios rašymai, – net jei jie ne be ydų, – stipriai išsiskiria bendroje žurnalų pilkumoje; juk redakcijų duris (kurias šiais laikais atstoja elektroninis paštas), neužmirškime, dažniausiai praveria vidutinybės.

Pastarojo jaunos rašytojos kūrinio irgi nenorėčiau pervertinti, bet į akis krenta dėmesys herojės vidinio pasaulio virsmams – to anksčiau J. Tumasonytės kūryboje nebuvo (tai taip pat parodo, kaip aršiai Jurga stengiasi tobulėti). Anksčiau dvasinis herojų gyvenimas būdavo sąmoningai escapinamas (tyčia kalbu kaip koks hipsteris – nes tai ir yra literatūra jauniems hipsteriams) ir mėgaujamasi vien tik griūvančio ar jau sugriuvusio, būtinai negražaus (geriausia – išsigimėliško) kūno apokalipse, – kūno, iš kurio dar rutiniškai būdavo pasišaipoma (skaitytojų – pasijuokiama), o štai šis tekstas visiškai netikėtai persmelktas kažkokio liūdesingo laukimo grožio, –­ ir beveik jokio brutalaus manierizmo, ypač įkyrėdavusio, kai tekdavo paskaityti kelis autorės kūrinius iš eilės. Tiesa, nesant didelių šlykštynių, skurdesnis ir stilius – bjaurastį autorė aprašinėdavo daug aistringiau ir vaizdingiau. Tačiau atsiradusi vidinio herojų gyvenimo dimensija, kurios, kaip jau minėjau, iki šiol nebuvo nė padujų, išgelbsti kūrinį, juolab kad siužetas visiškai paprastas: savo kūrybos trisdešimtmetį švenčiančios garsios režisierės gyvenimą aukštyn kojom apverčia (jaunas) menotyrininkas, sumanęs parengti pokalbių su ja knygą; tam nėra jokių kliūčių, nes režisierės vyras seniai miręs...

Gali pasirodyti netikėta, bet šį mėnesį savaitraštyje stipri eseistikos gija, –­ vien jau ko verta Aivaro Veiknio esė „Trys metai lentpjūvės" (Nr. 21) – spalvingas ir poetiškas realybės kaleidoskopas, juokinantis ir drauge labai nuoširdus, persmelkiantis netikėtom įžvalgom; rodos, tai pirmas Aivaro tekstas po daugybės metų, kurio vidinis laiko vektorius nukreiptas į priekį, ne atgal, ir tai negali nedžiuginti, nes Aivaro pastangos nuolat grįžti į vaikystę ir ją kokybiškiau išgyventi iš naujo pastaruoju metu pradėjo priminti Sizifo triūsą (tiesa, Aivaras pastaruoju metu tai darė labai meistriškai); jis – tarsi manifestas, skelbiantis, jog poetas ryžosi susitaikyti su realybe, kokia ji yra, ir veiks joje, o ne naivokame ir ankštame iliuzijų pasaulyje. P. S. Epizodas, kur autorius aprašo save rūkantį tualete (dėl ko esą jam vėliau pasiūlyta išeiti iš darbo), linksmai koreliuoja su gandu, – nors gal tai ir teisybė, – neva Aivaras buvo atleistas, kai prisilupęs puotos įkarštyje pasiuntė darbdavį vietovės Peru link... („Auga naujas Šimonis", – išgirdęs šį pasakojimą, palingavo galva vienas kolega.)

Ne mažiau įspūdinga yra Gyčio Norvilo esė „Ãkliai labirinte" (Nr. 20), tik čia laiko vektorius aiškiai nusuktas į kitą pusę – vaikystės link. Nuolat dūžtančių akinių tema, – beje, nevengiant kiek groteskiškos šypsenos, –­ šiame tekste išplėtojama iki egzistencinio lygmens – karvės uodega išmušti ir į pieną sukritę akinių stiklai, trumpas apakimas (anot autoriaus – „apmirimas, kažkokia maža mirtis") vengriškame „Ikarus" autobuse, o visą tekstą, kurio ironija persunkta jausmingo nuoširdumo, galima suprasti kaip autoriaus bandymą, – ir šiuo požiūriu tai primena tradicinę A. Veiknio situaciją, – laiku sugrįžti į Kauno klinikų koridorių labirintą, lyg jame vis dar šmirinėtų „kokių 7 ãklių (lot. Chrysops) elitinis smogiamasis būrys".

Greta šių tikrai puikių kūrinių, galima mėginti skaityti ir Romualdą Lankauską (Nr. 19, „Stalas po obelim"), juoba dažnam literatūros mėgėjui tikriausiai bus įdomu pamatyti, kaip išsilaikęs autorius, kurio pavardės spaudoje nei šiaip viešajame gyvenime (kaip suprantu, demoną iš žiemos miego prikėlė A. Kisarauskaitės tekstas apie Lankauską) neregėjome bene nuo tų laikų, kai prieš kokius šešerius ar septynerius metus (čia galiu ir klyst) autorius liejo tulžį „Metų" vedamajame. „Literatūroje ir mene" publikuojamame kūrinyje, ačiū Dievui, nėra jokios pagiežos ir jokios tulžies –­ tik bandymas apčiuopti laiko tąsos beprasmybę, pamažu atskleidžiant esminę pagrindinio herojaus – senolio –­ vienatvės priežastį (draugai – mirę). Tekstas „gerai sukaltas" (to sovietiniai prozininkai buvo išmokyti, ir, kaip suprantu, būtent tie „mokslai" dažnam sutrukdė surasti įdomesnį ir prasmingesnį kelią literatūroje), bet labai jau vangus, vien pasakojimai apie mirusius draugus nekompensuoja siužeto stygiaus, o filosofinės ar egzistencinės perspektyvos, galinčios užpildyti tuštumą – nėra. Tiesą sakant, ši paprasta istorija visiškai neparodo, ką gali ir ko jau negali R. Lankauskas – autorius tūno po ja kaip po pernykščiais lapais. Tikrai nepakenktų veržlesnis, labiau intriguojantis siužetas arba, –­ jeigu jau pasirenkamas toks pasyvus pasakojimas, – subtilesnės, jautresnės vidinio veiksmo plėtotės (bent jau detalėmis, niuansais).

Panašiame lygyje levituoja ir Nijolės Raižytės apsakymas „Įžvalga" (Nr. 22) apie moterišką nuojautą – anūkei atvykus į svečius su vaikinu prancūzu, teksto herojė mįslingai patiria, kad „prancūzas staiga kaip gandras pakels sparnus ir išplasnos visam laikui į savo šalį pas kitą (...) praeis metai, ateis kitas karštas rugpjūtis, anūkė stovės po raudonais obuoliais apkibusia obelimi ir sups vežimėlį su jame verkšlenančiu kūdikiu (...)". Tiesa, primityvokas stilius ir labai jau tiesmuka pabaiga, kai tiesiog konstatuojamas įvykęs faktas („Viskas buvo taip, kaip ir spėjo. Stulbinanti moteriška įžvalga neapgavo."), yra nubloškę šį kūrinį bent keliais laipteliais žemiau, nors jo tema aktuali (emigracija yra mūsų kaimo realybė). Gaila, kad autorei svarbesnė ne socialinė misija (nors aš nemanau, kad socialinis siužetas savaime gali būti vertingas), o ezoterika. Beje, herojė išsaugo, jau įvykus „įžvalgai", ant grindų miegamajame rastą porelės fotografiją – turės ką parodyti, kai paaugęs vaikas paklaus, kas jo tėvas...

Gerokai niūresnis (nors autorius turbūt mano, kad smagiai pašmaikštavo) yra Mykolo Saukos kūrinys, kuriame komizmą išgauti bandyta, mano galva, labai jau desperatiškai. Išspirtas lotyniškai kalbančio klubo apsauginio, herojus susipažįsta (su taip pat į klubą neįleista) mergše, kuri trina koją prie pat šakumo. Įvyksta keistas ir, autoriaus nuomone, turbūt labai juokingas dialogas, kurį vainikuoja seksas, naudojant dezodoranto buteliuką, o pripurškus juo į putę, mergužėlė pastoja, ir rezultatas – dvynukai; dukra Reksona, sūnus – Menenspydstikas.

Gal visą vaikystę ir jaunystę regėjus Šarūno Saukos paveikslus (Mykolas yra Šarūno sūnus), kitaip rašyti ir neįmanoma, bet, man rodos, tas rašinys bent kol kas geriau būtų likęs stalčiuje, kaip ir kita didžioji mėnesio nesėkmė – vienas blogiausių gegužės tekstų apskritai – Virginos Šukytės (Virginijos Genienės) kūrinys „Mano didžioji ir vienintelė meilė" (Nr. 20), kuriame nuosekliai ir turbūt sistemiškai painiojamas homoseksualumas su pedofilija: protagonistas myli kažkokį Romuką, kuris vis eina tvirkinti vaikų, tvirkina juos abu, paskui, Romukui sėdus už vaikų tvirkinimą, protagonistas tratinasi su kažkokiu vokiečiu ir t. t., ir t. t. Tiesą sakant, šiame tekste ydinga viskas – nežinau net ką išskirti. V. Šukytės tekstui nebūdingas net tas nedidelis privalumas, kuris kartais paskatina domėtis net ir labai žemo lygio tekstais – jis nejuokingas. Tai šlykšti ir nepakenčiama grafomanija, sėjanti aplinkui save bukumą, neapykantą ir pagiežą. Kaip tai galima spausdinti žinomame ir tariamai respektabiliame leidinyje? Aš nesuprantu.

Poezijos, kurią būtų prasmės aptarinėti, savaitraštyje nedaug. Šitaip sakydamas, anaiptol nenoriu įpiršti minties, jog tie tekstai kažkokie labai nevykę –­ tiesiog tai arba itin trumpi, fragmentiški haiku tipo tekstai (V. Bogutaitė –­ Nr. 19, Asta Čižiūnaitė, Arvydas Valionis, Sigitas Tutlys – Nr. 18), kuriuose uždarytą emociją geriau kiekvienas tegul išlaisvina pagal savo skonį ir supratimą (juoba smulkieji žanrai yra klastingi; galima netgi taip sakyti: jeigu norėsite ką nors ten įžvelgti, viską rasite, o jei tokio tipo literatūros nemėgstate – galėsite pasidžiaugti apvaliu nuliu), arba tada jau pačios Marijos Macijauskienės (Nr. 21) tekstai. Aš rinkausi tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris" svečių poezijos vertimus (Nr. 22), – jeigu neturite įsigiję šio festivalio almanacho, kur tie tekstai sugulę, paskaitykite, – kai kuriuos bent dėl sportinio intereso.

Aišku, svarbu perskaityti Jono Kalinausko poezijos publikaciją (Nr. 19), sudarytą iš spaudai rengiamos knygos „Ar Spangis ateis" tekstų. Liūdesingai šmaikštūs eilėraščiai, kuriuose šurmuliuoja (būtent „šurmuliuoja", nes kitaip neįmanoma apsakyti kone garsinio tų eilėraščių fono) spalvingi ir judrūs personažai, – o jų ten gausu, –­ iš lėto kondensuojasi į atsargiai netikėtas pabaigas, neretai pasireiškiančias emociniu išlydžiu („ką reiškia pasodinta po medžiais vienatvė!" – „Basanavičiaus gimnazija prieš mano langus").

„Šiaurės Atėnai" gegužės mėnesį buvo neįtikėtinai kuklūs – išėjo vos trys savaitraščio numeriai. Ar tai nors kiek atsispindi literatūros meniu? Galima tvirtai sakyti – nė kiek, nes įdomių, savitų tekstų šį mėnesį „Šiaurės Atėnuose" netgi daugiau nei paprastai, – vien jau ko verta bene tris savaitraščio puslapius užpildanti Danutės Kalinauskaitės proza (Nr. 17). Tai tekstas, pradžioje primenantis esė, imituojančią neva „tikrą pasakojimą iš gyvenimo" (pasakojimas pirmu asmeniu – tariamai intymesnis, nuoširdesnis), arba esė (kaip ji ir pavadinta laikraštyje), turinčią daug apsakymo bruožų; gali būt tai privaloma duoklė non fiction epochai, – juk kas daugiau suvilios šiuolaikinį skaitytoją, jei ne tikrovės, kurioje jis pats jaustųsi dalyvaująs, iliuzija, juoba čia ta tikrovė skleidžiasi itin gerai šiuolaikinį gyvenimą atspindinčioje situacijoje, kokią nemažai skaitytojų yra patyrę savo kailiu: pasakotoja veža siuntinį į Italiją vyro pusbrolio dukteriai – meilės emigrantei. Tiesa, kaip vėliau paaiškėja, emigracija ir kiti socialiniai aspektai tekste šmėžteli veikiau tarp kita ko arba tam, kad sužadintų skaitytojo empatiją herojei, kai šėtoniškasis Pedro (kuriam protagonistė turi perduot minėtą siuntinį, nes jo gavėja ištremta slaugyti anytos) atskleidžia, jog susitikimas su Chuliju Mendosa jai kainavo visus jos daiktus ir pinigus –­ kitaip kalbant, „dailininkas iš veln... Dievo malonės" tebuvęs paprasčiausias vagišius. Aišku, tai tik vienas, nebūtinai pats svarbiausias teksto lygis –­ iš tiesų jame yra daugiau, daug daugiau, negu pajėgčiau sutalpinti į šią apžvalgą, todėl raginčiau kiekvieną nepatingėti ir būtinai jį perskaityti, gal ir nuomonė apie lietuvišką kultūrinę spaudą laikinai pagerės. Vis dėlto neatmesčiau, kad „tikro gyvenimo" aprašymų ištroškęs „paprastas" skaitytojas, kurį autorė sugundė tikrumo iliuzija, jausis suvedžiotas ir pamestas –­ norėtų sužinot, kaip protagonistei sekėsi be pinigų ir dokumentų svetimame krašte, o gauna apmąstymų virtines ir neatsakomų klausimų karuselę... Sunku...

Gediminas Pašvenskas. „Pergalė“, bronza, granitas, 2014

Bet ką ten žmonės. Tiesą kalbant, skaitydamas tą tekstą galvojau, su kokiu siaubu (ir galimai neapykanta) šį tekstą skaitys kai kurie dirbti ir mąstyti nepratę kolegos (jeigu išvis skaitys – rašytojai nebūtinai skaito kolegų kūrinius). Vis dėlto tai bus tik šešėlis to siaubo, kuris juos, – du trečdalius, tris ketvirtadalius ar net devynis aštuntadalius gyvenimo paskyrusius kūrybai, – ištiks suvokus, kad savaitraštyje „Šiaurės Atėnai" (Nr. 18, 19) publikuojami -vu- (tapatybę aš numanau, bet jeigu autorius nori slėptis –­ tegul būna paslaptis) rašiniai sukurti niekam nieko nepašventus, o ir sukurti jie ne kokiam šventam, dieviškam įkvėpimui užplūdus (vadinasi, ir ne „sukurti" – tiesiog „parašyti"), tai tekstai, kuriuos autorius (iš tikrųjų – autorė), išvykusi gyventi į Londoną, publikavo socialiniame tinkle, kitaip kalbant, paprasčiausi Facebooko postai. (Tiesa, tie postai labai literatūriški, bet šis aspektas daugiau pasako ne apie konkrečiai šią autorę, bet apie pačią „postų kultūrą", o drauge ir apie kultūrinę spaudą.) Tai į vientisą pasakojimą nesusijungiantys, bet žavūs ir itin subtiliai nuotaiką (bei vaizdą) perteikiantys teksto gabalėliai, iš kurių susidėlioja gana ryškus autorės gyvenimo Londone paveikslas, –­ netgi ryžčiausi teigti, kad būtent Londonas, kurį autorė aiškiai jaučiasi supratusi ir gal net pažinusi, yra tas vienintelis siūlas, kuris sujungia visus tuos pasakojimus ir suteikia jiems prasmę, nors net jei jų ir niekas nejungtų, jie vis vien būtų vertingi dėl puikaus stiliaus ir vaizdingų, subtiliai ironiškų aprašymų, kaip antai apie staltiesių lygintoją mėnuliaveidį Diegą, nuolat stovintį po garų debesimi. Nepatiko man tik pavadinimas („Gyvūno viduriuose"); šitaip subtiliai žaidus vaizdais ir niuansais, visą savo triūsą apibendrinti nuvalkiotu miesto kaip gyvūno įvaizdžiu (neabejoju, kad tai apie buvimą Londone) yra tiesiog nepateisinama.

Kęstutis Navakas toliau džiugina mus savo prisiminimais („Septynios vienatvės", Nr. 19) – šįsyk jau ne apie merginas, bet apie knygyną, kuriame kitados dirbo, ir jame vykusius lėbavimus. Kadangi prisiminimai apie permanentinį girtavimą yra vienas geriausių dalykų, ką apskritai galima rasti savaitraščiuose, baisingai džiaugiausi šiuo rašiniu – nors esu daugiau nei dešimčia metų už Kęstutį jaunesnis, mano juk irgi spėta užgriebti epochos, kai visa lietuvių inteligentija kriuksėdama mėtėsi knygynų, viešbučių holuose, daugiabučių laiptinėse, prie „Suokalbio" ar tiesiog patvoriuose, kai ji springo vėmalais ir aistringai mosavo kumščiais, o pašnekesiai apie filosofiją ar literatūrą natūraliai pavirsdavo žagsuliu ir pagaliau baigdavosi, pašnekovams suvirtus po stalais, virš kurių, regis, dar ką tik bandė megztis intelektualūs pašnekesiai. Šlovingo būta laiko, o džiaugtis juo nebėra kam, nes aistringiausi epochos kūrėjai krito dar nesulaukę jos kulminacijos, o likusieji metė gerti. Kęstutis vis dar neapsisprendžia, su kuriais jis, štai kodėl jo reportažai „iš finišo tiesiosios" įgauna visai kitą reikšmę (net jei kalbama apie tolimą praeitį, kai finišas buvo toli ir beveik netiesa). Šis tekstas – ir žavingas laisvalaikio skaitalas, ir epochos dokumentas, ir net saviškai graudi išpažintis (tas gal nėra aiškiai išreikšta, bet rašančiojo jausmų seką galima nuspėti), primygtinai siūlau.

Taip pat išdrįsčiau rekomenduoti Petro Rakštiko horoskopą „Zodiako ženklai" (Nr. 17) – šmaikštų, kaip būtų galima pasakyti, kliedesį, bet P. Rakštikas yra tokių dalykų meist­ras, o meistro rankose net žanras, kurį (dažniausiai nesėkmingai) išbandė minia nevykėlių, humoristų ir net, kažkada seniai, šios apžvalgos autorius, sužvilga deimantu. Nevertėtų taip pat praleisti Augustinio Dainio vedamojo teksto „Meilė ir žmogaus vieta pasaulyje" (Nr. 18) – skaitytojai, nemėgstantys rašinių, rėkte rėkiančių, kad juos parašė filosofas, gal ir neliks šiuo opusu itin patenkinti, bet turės su tuo susitaikyti, – juk A. Dainys yra neatskiriama šiandienių „Šiaurės Atėnų" veido dalis. (O kuri dalis – čia jau diskusijų objektas.)

Poezija šįsyk – pamotės vietoj. Jos apskritai nedaug, o įdomiausia – kaimyninės Latvijos poeto Marto Pujāto publikacija (Nr. 17). Mėgstu girtis, jog nė sekundės nebuvau blaivas Veng­rijos žemėje, tai šiuo atveju galėčiau sakyti, kad su Martu blaivi nesame persimetę nė žodeliu – ar man buvojant Latvijoje, ar jam, tuomet dar visai jaunam poetui, atvykus į Vilnių, vykdavo klaikios daugiadienės išgertuvės, pasibaigdavusios tai smigimu po stalu, tai, pavyzdžiui, ant Rygos geležinkelio stoties perono stoginės su LB degtinės buteliu. Skaitydamas jo eilėraščius jaučiuosi turbūt panašiai sentimentaliai, kaip K. Navakas, pasakodamas apie nuotykius knygyne –­ tai jaunystė, tūsas. Juoba ir tekstai (už juos autorius tėvynėje yra apdovanotas) – puikūs: „kaip dulkės palovy susiveja į rutulį, taip vejasi į kamuolį / kūnas ir siela" (vertė V. Braziūnas).

Mūsų poeziją reprezentuoja Haroldas Baubinas (Nr. 17), nors toliau jo nuosekliai eksploatuojama narkotinė tematika šiek tiek pabodo – aišku, aš nesakau, kad negalėtų rastis tokių tekstų knyga (tai būtų netgi visai šaunu), tiesiog publikacijos kultūrinėje spaudoje yra (turėtų būti) labiau skirtos parodyti, ką autorius naujo nuveikė, kurlink pasuko... Kitaip sakant, Haroldas galėtų kiek ir pasitaupyti, juk nei „Šiaurės Atėnai", nei kiti laikraščiai kol kas niekur nedings (tiesa, negarantuoju – dingimo galimybė išlieka). Kad ir kaip ten būtų, šalia kitų savo kūrybą „Šiaurės Atėnuose" gegužę publikuojančių autorių Haroldas atrodo kaip nepranokstamas korifėjus. Ką čia, tiesą sakant, ir lyginti, kai viename numeryje (Nr.19) randame tikrą poezijos sąšlavyną – po kelis trijų autorių (Justinos Žvirblytės, Sandros Valerkaitės, Eglės Markevičiūtės) tekstus, o Nr. 18 puikuojasi Daliaus Baltrano eilės. Tiesa, apie pastarąsias įmanoma (ir turbūt reikia) pasakyti šį tą gero – turiu galvoj nestandartinę logiką (nors ji turbūt pasitelkta dėl neišmanymo), bet iki kažkokio apčiuopiamo rezultato dar (arba – jau) toloka. Aną rugsėjį (2013, Nr. 35) savo apžvalgoje siūliau autoriui eiti į Naujųjų Elmininkų, kuriuos jis nurodo kaip vieną kūrybos vietų, gatvę gerti su vyrais alaus, dabar, po šios publikacijos, atsargiai galvoju, kad gal nepakenktų ir stipresnis pilstukas.

Savaitraštis „Nemunas" šį mėnesį maloniai stebina savo įvairove, ir net tokia liguista tos tikrovės grimasa kaip A. Mikutos pamąstymai „Gyvenimas nuo ližės" (Nr. 17), trykšte trykštantys neapykanta dabarčiai ir šiuolaikiniam pasauliui apskritai, nors, reikia pasakyt, kalbėdamas apie sąmokslo teorijas, – tarkim, apie tariamai berniuku perrengtą mergaitę, kurią jos mama neva rado kažkokiame Klaipėdos tualete, – autorius demonstruoja girtiną skepsį. Tuo keisčiau nuskamba rašytojo išvada apie ekonominę krizę –­ kodėl ji prasidėjusi: „(...) nuo Amerikos bankų, kuriuos valdo bemaž vieni žydai, griūties. Negi Dievas vėl juos nubaudė už gobšumą?" Tuo keistybės nesibaigia. Plaukus virptelėti ir pasistoti ant galvos priverčia liaupsės J. Mikelinskui už „klastingųjų žydų" demaskavimo darbus: „Sulaukęs garbaus amžiaus, atsilaiko net prieš žydus, kurie yra patologiškai nepakantūs kritikai. Jie kažkada skaudžiai jam įkando (...)."

Labai prajuokino Tomo Rekio ir Regimanto Tamošaičio lengvai psichodeliška polemika (Nr. 20) – du atskiri eseistiniai tekstai-pamąstymai, atsispiriantys nuo žiniasklaidoje tuo metu aptarto Youtube.com pasirodžiusio klipo, kuriame nufilmuota, kaip autizmu sergantį vaiką nuo šuns antpuolio išgelbėja katė. Ši nuostabiai juokinga rimtos polemikos imitacija, naudojant „falšyvus" argumentus, yra puikus, neįpareigojantis skaitalas, veidrodiškai atspindintis (ir – norisi tikėt – pašiepiantis) visuomenės paranojas – antai T. Rekys („Mus ginantys herojai") skardena, kad gamtos pastanga pasitelkus šunį likviduoti anomaliją (ligotą, natūralios atrankos sąlygomis negalintį egzistuoti berniuką autistą) yra pagrįsta ir teisėta, R. Tamošaitis gi grasina vadinamosios „E kultūros" vyrams impotencija („Gamtos ir „E kultūros" konfliktas").

Vis dėlto dar puikesnis yra kitas, panašiais veidmainiškos argumentacijos principais grįstas, tačiau gracingesnis R. Tamošaičio tekstas „Vien tik zuikiai naktyje" (Nr. 19), kurio tikslas – įrodyti, jog Gertrūdos, kuri Facebooke pasiguodė, kad jos gražuolius kedrus ir metasekvoją nugraužė kiškiai, medžius kiškiams niokoti leido Gamta ir Dievas. „Į zuikį reikia žiūrėti kaip į nematomą dievą, kuris mus stebi iš už anapus kalvos, ir jau ateina, jau ateina pas mus", – baigiamas kūrinys.

Gegužę „Nemune" – išties nemažai grynosios prozos tekstų (apsakymų), iš kurių pirmiausia paminėsiu Kazio Sajos „Praregėjimą" (Nr. 17). (Tai nereiškia, jog šį kūrinį laikau geresniu ar geriausiu – visi publikuojami tekstai gana vienodo lygio, todėl skirstytis į lyderius ir autsaiderius nėra prasmės; pralaimėjome draugiškai, visi.) „Praregėjimas" (šalia jo dargi publikuojamas interviu su autoriumi „Apie pomirtinę knygą su jos autoriumi", kalbino Regina Jasukaitienė), suregztas tarytum kokia pasaka, kurioje šiek tiek dirbtinai prikaišiota socialinių motyvų, o baigiama ji nuobodžiu moralu, – atrodytų, gana įtartinas reikalas, juolab kad ne iki galo aišku, kaip žiūrėti į ekstraordinarius siužeto sprendinius (pavyzdžiui, atsiskleidžiančius žodžių žaisme –­ herojus vaikystėje netenka regėjimo „tėvui trenkus durimis", kas taip pat reiškia, jog tėvas paliko šeimą) ir dirbtinai (o gal net ir tyčia – kad būtų „pasakiškiau"?) pritemptą logiką: atvykus cirkui, aklieji gauna progą apčiupinėti dramblį, kuris mūsų herojui kerta straubliu, ir šis praregi, o praregėjęs supranta, kokia baisi jo žmona (palieka ją), ir galiausiai dairydamasis patiria, jog paprastuose dalykuose yra daug dieviškumo, o bažnyčioj – mažai ir t. t. Bet jį, kaip ir daugelį gegužės tekstų, skaityti įdomu, todėl nemanau, kad visos galimos jo keistybės turėtų mus šiurpinti – geriau linksmai pasijuokime.

Petras Venslovas tarytum stengiasi nagrinėti Albino Smalinsko (tikra pavardė – Ubavičius) santykį su tėvu, kurį apsakymo pradžioje sužinome pasimirus (herojui į Airiją paskambina seniūnas), bet netrukus paaiškėja, kad šita linija niekur neveda: rašytojas daug narsiau lieja prakaitą aprašinėdamas, kaip protagonistas barškinasi su kaimyne dviejų vaikų mama Aina (labai įdomi rašytojo pastaba, kad dėl to pribaltus smerkia rusai ir ukrainiečiai kaimynai; nesupratau nei logikos, nei kodėl tai reikėjo minėti), turinčia Latvijoje vyrą, kurs tuo pat metu ją išdavinėja su jos jaunyle seserim; kitaip kalbant, esama padėtis tenkina visus. Matome, jog toji padėtis tenkintų ir Petrą Venslovą, kuris tikrai neatsisakytų aprašyti dar vieną pasibarškinimo sesiją, – bet ką daryti su netikėlio tėvo linija, kurią tarytum per neapdairumą pradėjo plėtoti, užuot iškart ėmęsis aprašinėti lovos girgždesius? Matyt, todėl pabaigoje herojus vis dėlto nuvedamas į tėvo namus, ir jam sapne parodomas keistas, pamėkliškas reginys – žmogaus ūgio triušis su velionio tėvo kepure... Aišku, iš autoriaus, kitados aprašiusio skraidančią ir kalbančią širdį, visko galima tikėtis, bet tas triušis... sorry...

Neįtikėtinų literatūrinių džiaugsmų skrynią savo rankom atveria mūsų jau įsidėmėtas Kęstutis Česnaitis – išmonės (ir ne bet kokios, o liguistos) čia nors vežimu vežk (rėčiu semk). Pagrindiniu veikėju autoriaus pasirinkta graveris, savo atsakingam ir kruopščiam darbui jėgų besisemiantis iš gitaros melodijų. Deja, gitara sulūžta, tenka pirkti naują, ir čia užsimezga didžioji siužeto kilpa: naujoji gitara ne tik skleidžia garsus, bet ir prabyla (žmogaus balsu), sužadindama protagonistui geismą ją vesti...

Poezijos pasiūla atrodo pakenčiama tik žvelgiant į autorių pavardes – Julius Keleras (Nr. 19), Erika Drungytė (Nr. 18), bet iš tikrųjų dėmesį atkreipti reikėtų nebent į Henriko Algio Čigriejaus publikaciją (Nr. 20), kvepiančią kaimu ir smelkiančią giedru būties skauduliu, o kai kur netgi kajokiškai sukta antikos išmintimi („Net patys dievaičiai / Negal sugudrauti, / Kad to, kas jau buvo, / Būtų nebuvę." –­ eil. „Vakaro saulė"), nes čia „Susapnuoji, ko negali būti, / Ko jau niekad niekad, niekad nebebus", o E. Drungytė tiesiog užlieja skaitytoją mažybinių maloninių žodelių ir neva baltiškų įvaizdžių, vietovardžių srautu –­ irgi neblogas dušas, bet tik tiems, kurie nesilankė tikroje pirtyje (šypt).

Šiame kontekste visai originaliai nuskamba Neringos Dangvydės tekstai, nors manęs nepaleido jausmas, kad pirmiau negu poezija tai yra kovos už moterų, ir ypač netradicinės seksualinės orientacijos moterų, teises įrankis, nors neginčiju, kad socialinį aktyvizmą ir poezijos rašymą puikiausiai galima suderinti – tiesiog regint, kaip aršiai reklamuojama seksualinė orientacija, kyla pagunda manyt, jog šių tekstų ekshibicionizmas yra sąmoninga, racionali laikysena –­ projektas, kuriame poetiniam polėkiui skleistis palikta nelabai daug erdvės, o ir šioji –­ kažkur tarp krūtų bei šakumo: „jausti kaip kyla klubai / pirštų glamonėms / tavo vaginos šilką atverti" –­ eil. „Būtent apie tai pakalbėkim". Šiaip ar taip, tie tekstai gerokai pranoko mano lūkesčius, kurie, tiesa, buvo kiek sumenkę, paskaičius LEU leidyklos išleistas, o paskui uždraustas autorės pasakas.

Pabaiga nebūtų pabaiga, jei nepacituočiau kokios reikšmingai arba ironiškai skambančios ištraukos. Šįsyk tebūnie tai aukščiau jau minėtos E. Drungytės posmas („IX"), – gal kiek ir per dvasingas, bet, manau, puikiai tinkantis pagirioms po Joninių:

Nes nėra kitokio pasirinkimo
Arba esi tik sausos žolės gniužulas
Vėjo gainiojamas po laukus
nuo rudens iki pavasario
Iki išnešioja į savo lizdus pelės
Išpešioja maži paukštukai ir vanagai
Išsidraiko paskirais žolgaliais
po krūmynus ir pelkes
Iki sutręšta patvartėj su mėšlu
Arba tu atsiduodi žemei ir įaugi į ją
šaknimi