Sofija Melnikaitė. Siurrealistiškasis Etgaro Kereto realizmas

Keret E. ILGINTIS KISINDŽERIO. Apsakymai. Iš hebrajų k. vertė Olga Lempertaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012.

„Atlikdamas privalomą karo prievolę Izraelyje Etgaras Keretas skaito „Skerdyklą Nr. 5“ ir jaučiasi jos išlaisvintas. „Anksčiau maniau, kad sakydamas, jog kažkas yra neteisinga, privalau ir pasakyti, kaip tai ištaisyti. Bet iš Kurto Voneguto išmokau, kad galima rašyti istorijas, teigiančias, kad taip, galbūt aš ir neturiu sprendimo, tačiau tai yra netesinga. To pakanka.“1
Etgaras Keretas – šiuolaikinis Izraelio rašytojas ir scenaristas, dažnai vadinamas jaunųjų izraelitų balsu. Lietuvos skaitytojai jį gali pažinti iš dviejų apsakymų rinkinių: „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ (Alma littera, 2006, iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus) ir „Ilgintis Kisindžerio“ (Baltos lankos, 2012, iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempertaitė). Kodėl nusprendžiau rašyti apie pastarąją E. Kereto knygą? Manau, kad tai – vienas taikliausiai šiandienos visuomenės absurdą aprašančių apsakymų kūrėjų. Ir nors E. Keretas dažniausiai siejamas su būtent Izraeliui aktualiomis temomis, esu tikra, kad bet kuris skaitytojas čia ras ką nors aktualaus ir savo būčiai.
Pradžiai apie autorių: gimė 1967 m. Tel Avive, dviejų holokausto aukų šeimoje. Tačiau jo požiūris į holokaustą netipiškas: „Kereto tėvai nelaikė savęs aukomis: „kad išsaugotum aukos jausmą, turi ignoruoti kitų skausmą; o tai nužmogina.“2 Ir patį autorių, rodos, piktina tai, kad sielvartaujantiesiems atleidžiama viskas – apsakyme „Mano brolis sielvartauja“ pasakojama apie vaikiną, kurį palieka mergina ir jis sumano nusižudyti. Tokiam žmogui atleistina viskas – jo šuo parke nukanda vaikui nosį, jis užmuša tą šunį, tada ir vaiko mamą, kuri puolė jo brolį... Bet „jam galima, jis sielvartauja“ (p. 45).
Šiuo metu rašytojas ir scenaristas E. Keretas su žmona gyvena Tel Avive. Jo brolis tapo aktyvistu, kovojančiu už marihuanos legalizavimą Izraelyje, bet jau kurį laiką gyvena namelyje medyje, Tailande. Sesuo – radikali ortodoksė, augina vienuolika vaikų, kuriems draudžia skaityti brolio knygas. Pats E. Keretas Izraelyje dažnai kaltinamas – netgi antisemitizmu. Vienas jo gerbėjų, Palestinos ir Izraelio rašytojas Sayedas Kashua tai aiškina paprastai: „Izraelyje nėra vietos individualizmui. Turi būti aišku, kuriai partijai ar stovyklai priklausai. Etgaras nėra aiškus – jis trikdo.“3 Klausimas telieka vienas: kodėl Keretas ilgisi Kisindžerio? Apsakymo „Ilgintis Kisindžerio“ situacija paradoksali: mergina pareikalauja, kad jos vaikinas kaip meilės įrodymą atneštų savo motinos širdį, o šiam nuvykus pas motiną, pastaroji kaip meilės įrodymo pareikalauja jo merginos širdies. Susidaro įspūdis, kad esame taip stipriai išsiilgę taikos ir ramybės, jog imamės pačių desperatiškiausių būdų joms užsitikrinti...
Priskirti E. Keretą kokiai nors literatūrinei srovei išties sunku – dalis jo apsakymų siurrealistiški (apsakyme „Cilindras“ fokusininkas per berniuko gimtadienį nei iš šio, nei iš to iš cilindro ištraukia negyvą kūdikį; apsakyme „Stot!“ pagrindinis veikėjas geba sustabdyti visus bet kurią akimirką ir priversti juos paklusti; ir t. t.) Kita vertus, apsakymai ir neginčijamai postmodernūs – autorius rašo gyva kalba, dažnai vartoja slengą, siužetai įtraukiantys, kartais kupini intertekstinių užuominų. Galų gale netgi drįsčiau pavadinti E. Keretą ir realistu – nors jo apsakymai neturi literatūrinio realizmo bruožų, autoriaus santykis su pasauliu realistiškas – įvardydamas visuomenės ydas, jas pašiepdamas, jis tuo pačiu užgauna ramaus susitaikymo su tuo, kas vyksta aplinkui, stygas, retsykiais pastebi ir pozityvius santykių aspektus.
Kaip jau minėta, viena aktualiausių temų E. Keretui – Izraelio visuomenė, jos problemos. Autorius drąsiai kalba apie holokausto žaizdas: pavyzdžiui, apsakyme „Bateliai“ pasakojama apie berniuką, kuriam tėvai iš Vokietijos lauktuvių parveža „Adidas“ sportbačius, bet vaikas išgirsta, jog po „elegantiška [vokiška – aut. past] komercine pakuote slepiasi detalės ir dalys, pagamintos iš nužudytų žydų kaulų, odos bei mėsos“ (p. 106). Berniukas susiduria su dilema – ar avėti puikius naujus sportbačius, žaisti su jais futbolą, ar ne. Ir nors apsakymas nagrinėja Izraeliui aktualią temą, E. Kereto mintis galima pritaikyti ir bendrai skausmingai patirčiai, kai žmogus priverčiamas rinktis: ar iš visų jėgų stengtis pagerbti aukas puoselėjant pyktį jų skriaudėjams, ar pripažinti, jog gyvenimas eina toliau ir viskas, ką žmogus gali padaryti, tai paprasčiausiai neužmiršti. Taip pat jautriai E. Keretas kalba ir apie Gazos ruožo problemas („Gazos bliuzas“), siekdamas, kad skaitytojas pamatytų, jog visi mes turime ką nors bendra, net jei kasdieniame gyvenime to nebepastebime. „Išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą labiausiai trukdo tai, kad abi pusės daugybę dešimtmečių mato save kaip tam tikras aukas. Istorijos aukas. Jei vyktų aukiškumo „Eurovizija“, žydai ir palestiniečiai būtų viršūnėje.“4
Autoriaus vaizduojami veikėjai – dažniausiai vyrai. Vyras, mušantis žmoną per atgailai skirtą šventę („Baisiosios dienos“); vyras, prievartaujantis moteris („Stot!“); samdomas žudikas, nesugebantis nužudyti savo didžiausio geradario jam pačiam prašant („Geri ketinimai“)... Kartais E. Kereto kuriami vyrai mąsto apie savižudybę, kartais nusižudo jų geriausi draugai, o galbūt jie tiesiog tokie nelaimingi, jog leidžia dienas bare, o paskui lošia su šaligatviais, stengdamiesi nepargriūti („Šaligatviai“). E. Kereto vyrai kenčia, nes juos palieka moterys („Išskirtinumas“), kenčia, nes nesupranta moterų, nes nesugeba prisiekti ištikimybės moterims – o ir ar įmanoma toji ištikimybė, klausia autorius („Šimtas procentų“). Bet pačios moterys apsakymuose visada išlieka antrame plane – tėra protagonistų seserys, motinos, mylimosios.
Pasaulis ir visuomenė smaugia E. Kereto vaizduojamus žmones („Paveikslas“); jie nebegali mąstyti, kas teisinga, o kas ne –­­ autorius lengvu štrichu pašalina šią ribą. Per paprastas ir asmeniškas veikėjų buities situacijas jis nagrinėja būties dilemas, atskleidžia bet kokios tiesos nebuvimą, kartu kvestionuodamas visus veikėjų pasirinkimus. Ir asmenines dilemas jis vėlgi sieja su bendra Izraelio situacija: „Kai okupuoji kitus ir gyveni baimės atmosferoje, kur žmonės tavęs nekenčia, negali išlaikyti savo moralumo.“5
Kuo man pačiai artimas E. Keretas? Jis rašo apie gyvenimo absurdą („Skrajojantys Santiniai“), apie tai, kaip dažnai tol stengiamės pakeisti mylimus žmones, kol nebelieka jų tikrosios savasties („Skustas šveistas“). Apie tai, kad šiandien mes linkę sureikšminti detales, bet pamirštame pačius svarbiausius, o kartais ir baisiausius dalykus, nes juk šie tokie paplitę, kad jų net nebepastebime („Burbuliukai“). O ir nesusikalbėjimo temoms E. Keretas skiria daug dėmesio –­ žodžiai dažnai nieko nebereiškia („Kad jie mirtų“), kai svarbių dalykų žodžiais dažnai nė negali išsakyti („Užsienio kalba“). Visos šios mano minėtos temos toli gražu neatskleidžia E. Kereto gelmės – skaitant jo vos kelių puslapių apsakymus neapleidžia jausmas, kad yra dar kažkas, ko žmogus, nepažįstantis jo kultūros, neatras.
E. Kereto stilius ypatingas – ne be reikalo autorius laikomas trumpų apsakymų genijumi. Sakiniai dažniausiai trumpi ir lakoniški, žodynas siauras. Tai ypač stebina, turint omenyje, kokias jautrias temas autorius sugeba išanalizuoti, pasitelkęs tokias paprastas priemones. Derėtų pažymėti, kad „Ilgintis Kisindžerio“, priešingai nei „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“, išversta iš originalo, hebrajų kalbos. Vertėja Olga Lempertaitė, kurios sakinys kur kas švelnesnis ir moteriškesnis nei pirmosios į lietuvių kalbą verstos knygos vertėjo Lauryno Katkaus, privertė E. Kereto personažus pamatyti šiek tiek kitaip. Nors personažai išlieka žiaurūs bei nusivylę, dažnai jie atrodo ir tiesiog prislėgti, o L. Katkaus veikėjai –­ kur kas grubesni, vyriškesni. Lyginant apsakymus, verstus abiejų vertėjų, ima atrodyti, kad, priešingai nei L. Katkus, kalbos, kupinos slengo ir keiksmažodžių, gyvumu dažnai primenantis paaugliams skirtą knygą, O. Lempertaitė sugeba pateikti tekstus žymiai platesniam skaitytojų ratui.
Toddas McEwenas6 teigia, jog skaitant „Ilgintis Kisindžerio“ norisi paklausti autoriaus, ką jo tėvai jam padarė. Tuo pačiu straipsnio pabaigoje išreiškia viltį, kad vieną dieną sugebės pamiršti skaitęs šią E. Kereto knygą, kad ir kaip labai ji jam būtų patikusi. O štai aš nenorėčiau užmiršti „Ilgintis Kisindžerio“ – juk „jei nori išmokti džiaugtis, turi žinoti, kas yra liūdesys. Kitaip visa tai nieko verta“ (p. 191).

1 Jaggi M., „Life at a louder volume“, The Guardian, 2007 03 17 (internetinė prieiga: http://www.guardian.co.uk/books/2007/mar/17/featuresreviews.guardianreview11).
2 Ibid.
3 Jaggi M., op. cit.
4„Rašytojas, kuriam patinka turėti priešų“, Kava su IQ, IQ 2012 m., Nr. 4.
5 Jaggi M., op. cit.
6 McEwen T., „Plastic people“, The Guardian, 2007 03 24 (internetinė prieiga: http://www.guardian.co.uk/books/2007/mar/24/featuresreviews.guardianreview21).

Draugai