Svetimas giminaičiams ir draugams. Pokalbis su poetu Amosu TABALIA

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Šių metų Poezijos pavasario festivalio svečias poetas Amosas Tabalia (Amos Marcel Nyongesa Tabalia, g. 1985) – vakarinėje Kenijos dalyje gyvenančios luhijų (arba abaluhijų) tautos atstovas. Vienas šių vardažodžių reiškia „klaną“, kitas –­ „žmonių klaną“. Kenijos sostinėje Nairobyje gyvenantis A. Tabalia yra aktyvus poetinių sambūrių dalyvis. Poezijos knyga, kurią jam pasisekė išleisti – išskirtinumas Kenijoje. Rašytinė poezija šioje šalyje daug kam nereiškia nieko gera: tai siejama su tuščia, nenaudinga Vakarų ideologija, kurios neverta nei remti, nei ja gėrėtis.

Šiandien Amosas Tabalia jaučiasi svetimas tiek savo giminaičių sambūryje, tiek bendraudamas su naujaisiais draugais. Kaime bendravimo barjerą kuria jo išsilavinimas, mieste jis – sunkiai suprantamas, filosofiškai gyvenimą aiškinantis poetas.

Su Amosu Tabalia Lietuvoje lengviausia susikalbėti viena iš dviejų Kenijos valstybinių kalbų – anglų, kuria jis rašo poeziją, šia kalba sukurtas ir jo eilėraščių rinkinys „Riddles of my mother“ („Mano motinos mįslės“).


Skausmingą Tavo ir gimtojo kaimo žmonių nesusikalbėjimą galima aptikti Tavo į lietuvių kalbą išverstame eilėraštyje „Mokslai“. Ar iš tiesų bendravimas su giminaičiais Tau toks komplikuotas?

Abaluhijai – antra pagal dydį Kenijos tauta, siekianti 5,3 milijonus žmonių. Luhijų žmonės tradiciškai yra žemdirbiai. Per kolonizaciją jie neteko derlingiausių žemių. Iki šios dienos žemdirbystė yra mano tėvų, užauginusių šešis vaikus, pragyvenimo šaltinis. Abaluhijų tauta laikoma atsilikusia. Iki šiol ji dirba žemę – tai iš kartos į kartą perduodama tautos tradicija. Pagal Kenijos standartus, mano šeima priskiriama viduriniajai klasei, tačiau mūsų gyvenimas nebuvo lengvas – kurį laiką turėjome kovoti, kad išgyventume. Mano tėvai Anthony’s and Linet Tabalios iki šiol gyvena šalies gilumoje, vakarinėje dalyje, Kitale mieste. Ten jie ūkininkauja. Mūsų šeima išsaugojo artimus ryšius, tačiau dirbdami ir mokydamiesi esame išsibarstę po visą Keniją ir susitinkame retai. Susiburiame kartą per metus –­ per Kalėdas.

Dėl savo darbinių įsipareigojimų retai grįžtu į kaimą. Gyvenimas Kenijos bendruomenėje yra šiek tiek komplikuotas. Mano tėvai negyvena kaime. Šiuo metu jie įsikūrę mieste. Mūsų ūkio laukai yra nuošaliame kaime, ir tėvai turi juos pasiekti mažiausiai dusyk per mėnesį, kad pasirūpintų žemdirbystės reikalais. Gyvenimas kaime yra sunkus, tad jie dar turi reikalų Kitale mieste.

Mokslai yra dovana, tačiau tuo pat metu jie ir našta tam, kuris myli savo tautos kultūrinį gyvenimą. Kai aplankydavau senelius, jausdavausi susvetimėjęs, kadangi kaime visi į mane žiūri kaip į kažkokį veidmainį. Mano šeima, kuri yra išsilavinusi, čia laikoma svetima. Mes nesugebame natūraliai pasikalbėti su čia likusiais giminaičiais ir kaimo žmonėmis. Tai, kad esu poetas ir rašytojas, atitolina mane nuo kiekvieno mano draugo.

Todėl, kad mano argumentai ir kalba pagrįsta filosofinėmis vertybėmis. Baigei mokslus, dirbi statybose, statai naująją Keniją. Ar apie tai svajojai, būdamas vaikas?

Mano šeima stengėsi suteikti vaikams gerą išsilavinimą mokyklose, kurios šalyje buvo pripažintos geriausiomis. Pradinę ir vidurinę mokyklą baigiau Vakarų Kenijoje. Pradinėse klasėse labai domėjausi literatūra, rašydavau ir skaitydavau poeziją. Tai, kad Kenijatos (Kenyatta) universitete studijavau civilinės statybos inžineriją, daugeliui buvo staigmena. Kad ir kaip būtų, su literatūra mane iki šiol sieja stiprūs ryšiai. Inžinerijos kursą pasirinkau, nes mano tėvai tikėjo, kad tai man suteiks gerą gyvenimą.

Literatūra nelaikoma tuo, kas kam nors galėtų suteikti gerovę mūsų šalyje. Šiuo metu dirbu projektų vadovu ir statybos aikštelės vadovu šalies telekomunikacijų kompanijoje.

Išsilavinimas yra priemonė išspręsti Kenijos problemas. Raštingumo lygis gerokai išaugo nuo 2003-ųjų, prezidento Kibaki režimo laikais. Tuo metu išsilavinimas tapo pasiekiamas daugeliui vaikų. Karštai tikiu, kad išsilavinimas padės įveikti gentinius barjerus šalyje ir kad mokyti jauni žmonės sukurs gyvybingą ekonomiką. O mano vaikystės svajonė buvo tapti kunigu... hm... Nežinau, kur ir kaip pradingo ši svajonė. Tavo poezijoje juntamas paprasto gyvenimo gamtoje ilgesys. Ar gyvendamas Nairobyje nepasiilgsti kaimo? Ką Tau davė gyvenimas milijoniniame mieste?

Mėgstu gamtą. Ilgiuosi kaimiško gyvenimo, į kurį, progai pasitaikius, sugrįžtu. Kaimo gyvenimas įkvepia mane rašyti. Ten randu ramybę, kur gamta yra didžioji gyvybės kupino gyvenimo dalis. Nairobis yra miestas su dviem milijonais gyventojų. Stumdomasi mirgant miesto gyvenimo šviesoms – tai įprasta. Palyginęs su nuošale, patiri didžiulę įtampą. Kiekvienas stengiasi prasibrauti pirmas. Kad ir kaip būtų, miestas man suteikia sąlyčio su skirtingomis vietos ir įvairiatautėmis kultūromis galimybę. Esu gamtosaugos šalininkas ir labai nekenčiu triukšmo, oro, vandens ir žemės taršos. Man regis, dėl šių komplikacijų mieste sunku išgyventi. Bet jeigu jau išgyvenau, vadinasi, prie šio greitkelio gyvenimo prisitaikiau. Turiu draugų, kurie diktuoja gyvenimo tempą mieste. Būdamas jaunas, neišvengiamai susiduriu su įvairiais aplinkinių diktuojamais lūkesčiais. Miesto privalumas dar ir tas, kad čia man atveriamos poezijos, dalyvavimo kūrybinėse grupėse galimybės. Miestas įkvepia mane rašyti. Miestas man padeda vizualizuoti ir užrašyti kultūrinio gyvenimo ir gamtos degradaciją – nuosmukį to, kas šalyje anksčiau buvo gyvybinga.

Esi telekomunikacijų kompanijos projektų ir statybos aikštelės vadovas. Kaip pavyksta derinti poeziją ir darbą?

Inžinieriaus karjera yra mano pragyvenimo šaltinis, tai netgi paremia mane kaip rašytoją. Nors ir yra rašytojų, kurie pragyvena iš rašymo, Afrikoje ir ypač Kenijoje tai nėra gyvybingas verslas. Būdamas jaunas rašytojas, aš dar tik įsitvirtinu rinkoje. Aštuoniasdešimt procentų mano gyvenimo užima karjera, dvidešimt – rašymas ir poezija. Vis dėlto poezija buvo geriausios mano gyvenimo dalies palydovė. Pirmąjį eilėraštį sukūriau būdamas dešimties. Nuo tada niekada nenustojau kūręs poezijos, kuri patyrė kultūros ir šiuolaikinės muzikos įtaką. Lankiausi poezijos salonuose. Poezija yra mano kasdienybės dalis. Pasisemiu įkvėpimo iš bet ko, kas sužadina mano jausmus ir pojūčius. Kitų poetų kūrybos ar net prozos kūrinių skaitymas irgi paskatina kurti eilėraščius. Skaitydami mano poeziją, iš esmės aptiksite, kad jie pasakoja apie dalykus, kuriuos galima pastebėti mūsų socialinėje aplinkoje. Poe­zijos vaidmuo mano visuomenėje yra skelbti apie tai, kas veikia visuomenę ir aplinką. Manau, kad poetas yra tarsi psichologas, kuris supranta socialinės aplinkos emocijas. Poeto pareiga –­ ištirti ir atskleisti šias emocijas visiems kitiems. Kenijoje poetas yra visuomenės šauklys ir iššūkių skelbėjas.

Eilėraščiuose kalbi daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes“ ir vienaskaitos pirmuoju asmeniu „aš“. Kaip viena virsta kita?

Vienas iš keistų dalykų mano poezijoje yra kalbėti „aš“ ir „mes“ vardu. Per juos savo poezijoje esu arba subjektas, arba dalyvis. Manyje užsimezgę eilėraščiai yra pagrįsti mano patirtimis visuomenėje.  Vartodamas „aš“ ir „mes“ galiu aiškiai pavaizduoti visuomenės sąrangos silpnąsias ir stipriąsias vietas. Galiu aiškiai papasakoti tiek atskiras istorijas, tiek bendrą mano visuomenės žmonių ir mano istoriją. Toks yra mano, šauklio, balsas ir tikrovė. Efektyviai naudodamasis šiomis pozicijomis, galiu tikėtis, kad mano skaitytojai pamatys tai, ką matau aš. Poeto vaidmuo Afrikos visuomenėje vis dar neužtektinai autoritetingas. Poetas priimamas kaip linksmintojas. Turiu viltį, kad vieną dieną poetas įgis rimtesnę auditoriją, jis galės turėti įtakos visuomenės pokyčiams.

Kokiais pavidalais poezija pasiekia Tavo šalies visuomenę?

Poezija šalyje vis dar iš lėto auga. Poe­zijos renginiai, kuriuose dalyvauja iš visos šalies suvažiavę poezijos atlikėjai, labiau paplitę didžiuosiuose šalies miestuose. Kaimiškose vietovėse tokiems renginiams dar trūksta kokybės. Poezijos salonai, sakytinės kūrybos konkursai ir poezijos festivaliai miestuose yra įprasti. Kenijos literatūros kūrėjų platforma „Kwani“ susigrąžino prarastą Kenijos poetų ir rašytojų šlovę. Garsūs mano kartos poetai Binyavanga Wainaina ir Billy’s Kahora yra šios gyvybingos platformos produktai. „Amka“, pagrindinė, mano, tarpininko, augimo platforma, irgi yra svarbi jauniems rašytojams. Tokie festivaliai kaip „Storymoja Hay Festival“ yra svarbi vieta pasirodyti jauniems kūrėjams. Rašytinė literatūra, kurią labai mėgstu, vis dar nepasiekiama daugeliui jaunų poetų. Vos viena kita leidykla yra pasirengusi priimti jaunus poetus. Didžiausias iššūkis jauniems rašytojams yra išleisti savo kūrybos rinkinį. Mano leidykla „Nsemia“ labiausiai rūpinasi jaunų rašytojų leidybos podiumu. Kistrecho poezijos festivalis, pirmąkart surengtas 2013 metais – renginys, kuris siekia, kad sakytinė poezija pasiektų rampos šviesą. Kenijos muzikos festivalis taip pat yra svarbi alėja, kuri paragina jaunus poe­tus išsakyti savo žodį visuomenei. Suinteresuotosios šalys galėtų labiau skatinti šias svarbias platformas šalyje.

Ar kas nors keičiasi?

Poezija tapo įrankiu, kuris naudojamas dalytis politiniais, socialiniais ir ekonominiais rūpesčiais, su kuriais susiduria Kenijos jaunimas. Vis dėlto socialinė aplinka šalyje nepadarė nieko, kad poezija būtų prieinama daugeliui jaunų žmonių. Ekonominės naštos prislėgtai jaunajai kartai poezija vis dar tebėra Vakarų ideologija, kuri šalyje neturi jokios praktinės naudos. Leidybos iššūkiai ir net jaunatviška poetų platforma, kuri skirta pareikšti savo poetines idėjas, apsunkina poezijai persmelkti visą šalies jaunimą. Vis dėlto manau, kad poezija taps didžiąja šalies kultūrinės revoliucijos dalimi. Reikia, kad jaunoji poetų karta šalyje reformuotų kultūrą, kuri šaliai daro neigiamą įtaką. Kenijos ir Afrikos poe­tai turi galimybę atkovoti prarastą savo visuomenės istoriją ir kultūrą. Per kultūrinę revoliuciją jaunimas gali sukurti geresnę ateitį. Poezija atliktų svarbų vaidmenį siekiant, kad jaunų žmonių balsai būtų išgirsti.

Kalbėjosi Sara Poisson

Draugai