Tai kam į „Open books“?

Laukiant kakavos

Pasigaminti namie kakavos gali tapti sunkiu iššūkiu. Ir visai ne dėl įgūdžių stokos. Juk negalima namie lėtai virti kakavos, kai už durų siaučia kultūros vėjai (galbūt net viesulas). Lietinga rugsėjo 21 diena irgi nebuvo tinkama kakavai gaminti – skambūs įrašai socialiniuose tinkluose kvietė į „Open books“ festivalį Nacionalinėje dailės galerijoje. Žadėta viliojančiai – įvairiapusės diskusijos, kūrybos skaitymai, o svarbiausia – unikali galimybė pabendrauti su daugybe autorių be tarpininkų. Kaip gi visa tai galima praleisti? Ech, gal kakava ir šįkart palauks...

Tačiau drėgnas rudeniško oro purškaliojimas galėjo ištirpdyti net didžiausią motyvaciją. Prie NDG žmonės nesibūriavo. Gal čia tik lietus užtvindė akis? Įžengus pro stiklines duris pasitiko rožinė spalva – savanoriai ryškiaspalviais marškinėliais entuziastingai užkabino ant kaklo storą knygelę su raišteliu. Knygelėje – išsami programa su margais aprašymais. Tik bėda susivokti tarp savo norų ir pasiūlos. Viena koja – diskusijose, kita – kūrybos skaitymuose, o trečios kojos gali ir pritrūkti aplankyti autorių. Gali pritrūkti ne tik kojos, bet ir drąsos. Ko paklausti? Kaip nenusišnekėti? O jei dar pažiūrės į akis skendint tyloje?..

Rašytojai ir kiti reikšmingi kultūros veikėjai gali būti mažesni ar didesni autoritetai, o, kaip teigia analitinės C. G. Jungo psichologijos atstovė ir tyrinėtoja Gražina Gudaitė, santykis su autoritetu šiais laikais neretai komplikuotas, ypač postsovietinėse šalyse. Svyruojama tarp pernelyg didelio priartėjimo, visiškos priklausomybės ir reikšmingo nutolimo, autoritetų atsisakymo. Galbūt komplikacijos aiškintinos vangiu lankytojų iniciatyvumu megzti tiesioginį kontaktą su kūrėjais? Visgi nepatogumų gali kilti ne tik skaitytojui, bet ir patiems autoriams: toks intymus tiesioginis santykis su skaitytoju reikšmingai skiriasi nuo ryšio kūrimo skaitant knygą. Vieni autoriai kantriai sėdėjo žvalgydamiesi, kiti laukdami lankytojų susirado kokios veiklos ar prigriebė šalia sėdintį rašytoją, dar kiti vis netyčia kur prapuldavo. Galima suprasti, kad buvimas erdvioje, bet pustuštėje salėje keturias valandas nėra maloniausias reikalas.

Diskusijų salė buvo pilniausia iš visų, nors klausytojai aktyviai įsitraukti į pokalbį neskubėjo. Tiesa, pusę diskusijų iškeičiau į kūrybos skaitymus ir žvalgymąsi po autorių galeriją. Numatytai prašmatniai vakarienei su atrinktaisiais pinigų galėjo ne visiems užtekti – net ir patiems autoriams. Visgi vienu vertingiausių dalykų laikyčiau galimybę susitikti su bičiuliais ir kiek atsitraukus pasidalinti įžvalgomis ar tiesiog pajuokauti. Tikriausiai kiekvienas pasiima tai, kas jam svarbiausia.

Tačiau renginių reklama kartais būna garsesnė nei lankytojų žingsniai jų link. Ir tai nebūtinai susiję tik su „Open books“ specifika. Sostinėje susispietę kultūros renginiai pradeda kiek dusinti. Visi kažkuo ypatingi ir neva vis naujesni. Vienoje iš diskusijų dalyvavęs filosofas Nerijus Milerius kalbėjo apie anesteziją eskaluojamai asmeninei kančiai kine – o ar gali atsirasi anestezija naujoms žinioms, renginiams kultūros kontekste? Kultūrinis gyvenimas ir jo plėtra neginčijamai svarbu, tačiau kai tai tampa maratonu be atokvėpių, gali tapti sunku reflektuoti tai, kas tuose renginiuose įgyjama. Gyvenant greitu kultūros renginių tempu nesunku pasigesti lėtų ir mažiau skalambijamų patirčių. Kaip yra įžvelgęs Leonidas Donskis, greiti dalykai neretai menkaverčiai.

Viena reikalauja veikti greitai, kita – lėtai. Kultūros lauke, kuriame praplečiama prasmių steigtis, svarbus lėtesnis ir refleksyvus buvimas. Lekiančių įvykių gausa kartais gali sukelti beprasmybės pojūtį. Galima atsižvelgti ir į filosofą Guy Deborg’ą, teigiantį, jog poindust­rinėje visuomenėje įsitvirtino iš anksto paruošti laiko pusfabrikačiai, apimantys ir laisvalaikį. Neišdildomi įspūdžiai, įgyti per greitai suvartojamą laisvą laiką, dažniausiai susilieja su užmarštimi ir nepalieka ryškesnių žymių. Esant intensyviai įvykių ir patirčių cirkuliacijai, nuobodžiauti laisvalaikiu gali būti net gėda, bet, pasak filosofo Siegfriedo Kra­cauerio, tikrasis nuobodulys padeda užklausti kasdienės rutinos status quo. Žinoma, kultūra taip pat suteikia reikšmingų postūmių, tačiau svarbu, jog ji netaptų paruoštu greitu maistu, kuris ilgam nepasotina. Taiklus atrodo L. Donskio raginimas grąžinti vertę žodžiams, kūriniams ir gyvenimo formoms. Gal kiek prilėtinus tempą ties svarbiais dalykais būtų galima įsiklausyti į tai, kas vyksta aplink ir viduje. Taigi galbūt pati ,,Open books“ festivalio idėja ir yra sveikintina, tačiau, atrodo, kultūros įvykių srovėje, be atokvėpio atsitraukti į krantą, ši patirtis kiek nuskendo.

Vis dėlto svarbu ir neįkristi į pamokslavimo poziciją: galbūt man pagaliau pavyks namie pasigaminti paprasčiausios kakavos ir lėtai ją siurbčiojant klausytis lapų (knygos ar medžių) šnarėjimo.

Uršulė Toleikytė

 

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

 

 

Kam skirtas „Open books“ festivalis?

Išgirdus apie „Open Books“ (liet. „Atviros knygos“), iškilo klausimas: ar tikrai reikalingas dar vienas literatūros festivalis? Klausimas neišblėso ir uždarius Nacionalinės dailės galerijos duris. Pirmą kartą rugsėjo 21 d. vykusio festivalio organizatoriai kėlė tikslą tapti literatūriniu GPS. Kitaip tariant, padėti atrasti dėmesio vertus kūrinius, suteikti skaitytojams galimybę susitikti, susipažinti su autoriais. Iš viso atrinkta 50 lietuvių kalba kuriančių autorių, kurie neseniai išleidę knygas arba kurių knygos netrukus pasirodys. Tink­lalapyje nurodoma, jog renginys skirtas skaitytojui, ieškančiam patikimų skaitymo rekomendacijų. Organizatoriai siekė sumažinti atskirtį tarp skaitančiojo ir rašančiojo, atverti galimybę perlipti „lietuvišką introversiją“ ir bendrauti akis į akį. Oficialiais duomenimis festivalyje dalyvavo daugiau negu 400 lankytojų.

Kaip visa tai atrodė realybėje? Vos įėjus į NDG, savanoriai ant rankos tuoj klijuoja popierinę apyrankę, o ant kaklo duoda užsikabinti rožinę juostelę su festivalio bukletu, kuriame informacija apie visus dalyvaujančius autorius ir vykstančius renginius. Renginio erdvė didžiulė. Joje vyko diskusijos ir skaitymai. Išskirtinis bruožas – autorių galerija: parodų salėje išdėstyti rašytojų stendai. Ten prie staliukų autoriai laukė savo skaitytojų. Įžengus pro duris, vaizdas buvo liūd­nas: pašnekovų turėjo tik vienas kitas autorius. Vieni bičiuliavosi tarpusavyje, kiti sėdėjo, kantriai laukdami lankytojų.

Autorių įvairovė plati: Marius Repšys, Kęstutis Sarnickas, Andrius Tapinas, Vytautas Ladsbergis, 2019-ųjų metų knygos nominantai Marijus Gailius, Jurga Tumasonytė, Virginija Cibarauskė, Giedrė Kazlauskaitė, Jurgita Jasponytė ir kiti. Tokia gausa kėlė ir džiaugsmą, ir nesusipratimą. Vargu ar literatūros gurmanai rinksis skaityti A. Tapino ar Rasos Sagės knygas, o jų gerbėjai turbūt nepuls prie poezijos. Veikiausiai siekdami pritraukti daugiau lankytojų organizatoriai bandė pasinaudoti žinomais vardais, kurie, deja, nebūtinai susiję su gera literatūra. Jei kalbame apie atrinktosios literatūros GPS, jame veikiausiai neturėtų būti M. Repšio ar E. Tombak. Kičas kartu su rimtąja literatūra renginyje, neva kalbančiame apie literatūrinį skonį, atrodo keistai. Kiek sutrikdė ir „Žmonių“ knygynėlis. Neapleido jausmas, kad organizatoriai neturi aiškios idėjos, kas turėtų ateiti į šį festivalį. Manyčiau, tas, kas neturi kritinio mąstymo ir pasikliauja kvestionuotinais autoritetais.

Dalis rašytojų atsinešė rekvizitų – Monika Budinaitė atsigabeno knygų ir kompiuterį, kuriame laisvu nuo pašnekovų metu rašė. Vyko savotiškas performansas: palinkusi link klaviatūros autorė raizgė raidžių labirintus. Jurgita Jasponytė atsinešė tikrą mezginį, o po renginio teko girdėti atsiliepimų, kad po keturių valandų, kurias praleido stende, pusę jo ir numezgė. Greta Ambrazaitė stende turėjo įrėmintą paveikslėlį, kurį būtų galima įvertinti kaip bibliografinę retenybę – augalų koliažo originalą, kurio kopija puošia pirmąją poetės knygą „Trapūs daiktai“.

Kyla klausimas: kaip šie stendai padeda pasirinkti, ką skaityti, ar pakalbinti kiekvieną autorių? Kokius klausimus jiems užduoti, kad GPS nurodytų tikslingiausią maršrutą? Atvirų knygų ir autorių koncepcija, manding, veiktų piečiau nuo Lietuvos. Ten kitoks temperamentas, mažiau susikaustymo. Lietuvoje ši idėja vargu, ar įsitvirtins. Buvo justi tiek pačių autorių, tiek skaitytojų susikaustymas. Vos startavus festivaliui feisbuke pradėjo rastis nuotraukų su pustuščiais rašytojų stendais bei pajuokavimais apie įsivaizduojamus draugus.

Dar renginio metu vyko keturios diskusijos. Į jas žmonės rinkosi noriai, salės buvo pilnos. Labiausiai mane sudomino pokalbis „Kas nužudė literatūros kritiką?“, kurį moderavo Andrius Ožalas, diskutavęs su Aidu Puklevičiumi ir Jūrate Čerškute. Pokalbio pavadinimas skambus, veikiau tinkantis internetiniam portalui, juolab į klausimą atsakyta taip ir nebuvo. Tik­riausiai todėl, kad niekas kritikos nenužudė. Dalyviai daug kalbėjo apie nykstančią atskirtį tarp literatūros kritikų ir knygų tinklaraštininkų bei bukstagramerių, kurie prisideda prie viešos nuomonės formavimo. Nevyniodamas į vatą A. Puklevičius neprofesionalius knygų kritikus išvadino durniais: „Dabar kiekvieno nuomonė turi būti gerbiama, nepriklausomai, ar tai akademiko, ar durniaus nuomonė. Tavo teisė į nuomonę turi būti gerbiama, bet ne tavo nuomonė. Nereikia dėti lygybės ženklo tarp visiškos banalybės ir genialaus kūrinio.“ Kiti pokalbio dalyviai laikėsi nuosaikesnės nuomonės, tačiau pritarė, kad įvairios kritikos rūšys – apžvalga, recenzija ir literatūrologinė analizė – yra suplakamos į vieną. Mano manymu, diskusija būtų buvusi gerokai vertingesnė, jei joje būtų dalyvavęs bent vienas knygų tinklaraštį internete kuriantis žmogus. Taip būtų suteikta teisė apsiginti ir galimybė atrasti naują požiūrį. Man pasirodė įdomu, kad prie festivalio organizatorių VšĮ „Open books“ prisidėjęs A. Puklevičius taip tiesmukai kalbėjo apie knygų apžvalgas internete rašančius žmones, kurie yra vieni pagrindinių skaitytojų. Tai juk publika, į kurią turėtų būti orientuotas renginys.

Nemažai diskusijų sukėlė renginio kaina. Bilietas į vienos dienos festivalį kainavo 15 eurų. Tiek pat kainuoja keturių dienų bilietas į knygų mugę, kurioje vyksta apie 500 kultūrinių renginių ir susitikimų. „Open books“ atitinkamai vyko 14 renginių, įskaitant papildomai apie 60 eurų kainavusią vakarienę su intelektualais (pokalbių vakarienė „PrisiMENU“) ir nemokamą bare vykusį after party („Liter/Afteris: literatūros festivalio „Open Books“ dūzgės“). Puikų balansą išlaiko kitas rudenį vykstantis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“, kuriame nestinga nemokamų renginių, o turint noro galima nusipirkti bilietus į moderuojamus susitikimus su rašytojais. Išgirdus kainą, antakis nenorom kyla ir dėl to, kad dauguma dalyvaujančių autorių – labai lengvai pasiekiami: vyksta jų knygų pristatymai ir įvairūs skaitymai, kai irgi galima šiuos rašytojus pakalbinti ir su jais susipažinti. Kita vertus, jei renginys būtų nemokamas, rašytojus išvargintų per didelis interesantų srautas, taip pat veikiausiai tektų psichologiškai pasiruošti sulaukti pačių įvairiausių, gal net piktų komentarų ir nuomonių. Svarbu paminėti, kad renginys negavo rėmimo (jo ir neprašė), tai privačios iniciatyvos.

Pakalbinusi dalyvius, susidariau nuomonę, kad renginys vertingiausias buvo patiems rašytojams – ilgai nesimatę susitiko, o nepažįstami susipažino. Virtualioje erdvėje rašytojai taip pat džiaugėsi pagaliau radę laiko pabendrauti vienas su kitu, o tokių progų pasitaiko nedažnai.

„Gidas po šiandienos literatūros anatomiją“, – tokį šūkį pasirinko festivalio organizatoriai. Šūkį lydėjo mieste matomi plakatai su „išdarinėtomis“ knygomis, tačiau ar „Autorių galerija“ turėjo atitikti keliamus anatominius lūkesčius? Išnarplioti tai, kas glūdi už teksto ar knygos, – rimtas uždavinys. Juolab kad dauguma autorių nelinkę atvirauti pirmą kartą gyvenime matomam skaitytojui. Tai labai natūralu. Tam, kad skaitytojas bent kiek susipažintų su autoriumi, turi ateiti pasiruošęs, žinoti, ko nori paklausti kiekvieno rašytojo. Skaitytojų aktyvumas ar jo nebuvimas aiškiai matomas nemokamuose knygų pristatymuose. Šių renginių vyksta gausybė, o susirenka tas pats žmonių ratelis. Dažniausiai – autoriaus pažįstami, draugai bei keli entuziastai. Moderatoriui pasiūlius užduoti klausimus iš salės, savanorių rankos tikrai neprimena miško, veikiau kirtavietę.

Reklaminė „Open books“ sklaida nepasiekė skaitytojų – klausiant knygomis besidominčių pažįstamų, ar eis į festivalį, dauguma atsakė net negirdėję apie tokį, kita dalis neaiškiai numykė, kad turi kitų planų.

Kaip į Vilniaus literatūrinių festivalių GPS įsilieja „Open Books“? Organizatoriai nusiteikę pozityviai, planuoja organizuoti festivalį ir kitais metais. Tikisi, kad lietuviai išsijudins iš savo introvertiško kiauto ir noriai bendraus su autoriais.

Toks buvo pirmasis „Open books“. Smagu, kad literatūrinių renginių gausėja, vieniems sekasi geriau, kiti žengia pirmuosius svyruojančius žingsnius. Šio festivalio organizatoriams linkiu išsigryninti, kokio lankytojo laukia, ką jam nori papasakoti. Rasti naujų ir netikėtų priėjimo būdų. Būtų puiku, jei festivalis susilietų su kuriuo nors kitų jau vykstančių festivalių, nebūtų atskiras vienetas. Autorių galerija galėtų būti nuostabi knygų mugės, „Skaitymo festivalio“, „Vilniaus lapų“ ar „Paviljono knygų savaitgalio“ dalis. Vykusios diskusijos ir skaitymai niekuo neišsiskyrė iš renginių, vykstančių kituose literatūriniuose festivaliuose.

Lina Ožeraitytė


Fotoreportažas iš „Open books“ čia

 

Draugai