Vainius BAKAS. Bulvių valgytojai

Granauskas R. Šventųjų gyvenimai. Novelių apysaka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Šią naująją Romualdo Granausko novelių apysaką turbūt taikliausiai nusakytų bulvės metafizikos metafora, pasiskolinta iš A. Šliogerio filosofinių įžvalgų. Gruoblėta, grubi, gumbuota novelėse vaizduojama buitis nelyginant bulvė – sena, susitraukusi, tačiau magišku būdu pro savo akis išleidusi žalius, vitališkus sielos daigus, kurie galėtų augti, stiebtis, o atėjus metui ir vėl sužydėti. Nuo šios bulvės aštriu kalbos peiliuku lupama oda –­ seni, priplėkę šarvojimo marškiniai, už kurių slypi tai, kas yra gyva, šventa.
Knygą sudaro vienuolikos novelių, vienuolikos gyvenimo istorijų vėrinys, kurias jungia istorinė, chronologinė linija –­ nuožmus pokaris, kuriame kaip piktžolės veši sovietų agresija, tačiau gimsta ir partizanų pasipriešinimo judėjimas bei kantri tylioji rezistencija, vėlyvesnės komunizmo stadijos, laikotarpis, kuris iš tragiško ilgainiui virsta tragikomišku, ima braškėti per siūles ir irti, galop Lietuvos Nepriklausomybės laikai ir nusigėrusių kaimo vyrų priklausomybės metai... Noveles jungia ir personažinė linija – vyrauja „keliaujančių veikėjų" principas. Kiekviena novelė suteikia vis kitą perspektyvą, per skirtingų veikėjų pasakojimus mes vis daugiau sužinome apie prieš tai buvusiųjų likimus, iš naujų perspektyvų galime apmąstyti prieš tai buvusį įvykį, su kiekviena novele naujomis žiniomis prasiplečia Žemaitijos kaimelio Dvaralio bendras vaizdas, topografija, atsiveria ir gretimų kaimelių erdvės, juose gyvenančių veikėjų realijos. Chronologiškai judėdama novelių apysakos tėkmė nuolat grįžta prie savųjų ištakų, matome, kaip ilgainiui kinta ankstesni įvykiai, kaip jie yra interpretuojami. Per veikėjo būtį galime užčiuopti ir tam tikras konkrečios „epochos dvasios" tendencijas, jos išsikvėpimą, augančią rezignaciją. Kiekviena istorija vis kitu rakursu pasuka skaitytojo žvilgsnį, tačiau išlaikoma ta pati visai novelių apysakai būdinga stiliaus vienovė. Toks pasirinkimas primena ir biblinę stilistiką, pavyzdžiui, keturių evangelikų parašytą Naująjį Testamentą, kuriame pasakojama apie Kristų ir Jo mokymą, išlaikytas tas pats stiliaus vienovės tęstinumas, bet kiekviena evangelija savitai papildo, praplečia kitą, tik jas visas skaitydami ir lygindami galime susidaryti bendrąjį, pilnatvišką vaizdą.
R. Granausko novelių stiliaus papras­tumas, buitiškumas rodo ir gyvenimo filosofiją, pagrįstą tam tikromis sentencijomis, labai natūraliai „išplaukiančiomis" iš teksto tėkmės. Nuo veikėjo gyvenimo pakylama į bendražmogiškąjį lygmenį, filosofinius jo apmąstymus, nuo buitiškumo paviršiaus smelkiamasi į būtiškumo gelmes. Antai novelėje „Šv. Pilimana", nuo moterėlės stebėjimosi, kaip galima vaipytis prieš veidrodį, pereinama prie grožio esmės apmąstymų – „Ar daiktas gali būti gražus? Daiktas yra daiktas, kirvis yra kirvis, šakės yra šakės. Jei kotas nenulūžęs, vadinasi, geras ir tinkamas. Reikia tiktai matyti, kaip kartais sublizga saulėj delnų nugludintas kotų medis, koks šiltumas nuo jų paeina, kai paimi į rankas" (p. 28). Juntama nelyg iš Kristijono Donelaičio metų atklydusi protestantiškosios etikos, atsidavimo prigimtiniam darbui, predestinacijos idėja – „Kaip gali negyventi ir sunkiai nedirbti, jeigu ir esi tik tam gimęs?" (p. 25).
Novelių pasakotojas tiesmukas, žemaitiško tiesumo kupinas žmogus, kad drėbtelės kokią taiklią įžvalgą, pavyzdžiui: „Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti su papais" (p. 27). Iš karto apima gruoblėto ir apčiuopiamo situacijos tikrumo jausmas. Atvira, be jokių literatūrinių apdailinimų kalba pradengia veikėjų mentaliteto sluoksnius. Novelių kalbėsena gausi archaizmų, tarmiškų žodžių, iš stribų lūpų nuskamba tą mentalitetą geriausiai išreiškiantys rusiški keiksmažodžiai, primityvų, represinį mąstymą atspindinčios frazės.
Novelių erdvė dažnai turi aiškias, apibrėžtas ribas: lango įrėmintas vaizdas, daržas, kiemas, vieta iki pušyno ribos. Pažįstama vieta „Šv. Paulinos" novelėje susiejama su bažnyčios bokštais, suteikia saugumo, užtikrintumo jausmą. Bet koks nutolimas nuo šios vietos ima kelti nerimą, baimę, kosmizuotos erdvės prieš­priešą –­ chaotiškos, neapvaldytos erdvės jausmą. Veikėjai tarsi įsišakniję į savąją erdvę, iš esmės filotopiški, savo sąmone įsivietinę ten. Vieta „sinchroniškai sujungia mažųjų ir didžiųjų kosminių ciklų pradžią ir pabaigą (...), taip pat įžanginę ir baigiamąją žmogaus gyvenimo fazę: jaunystę ir senatvę, gyvenimą ir mirtį"1, neretai tampa novelės personažo lemties vieta. Taip tarsi nulemiamas šv. Paulinos gyvenimas – „(...) tėvas nusakė visą jos būsimą gyvenimą: be vyro, be šeimos, be vaikų, – žilos senmergės, palinkusios prie siuvamosios mašinos priešais savo alkieriaus langą, už kurio – tik kiemo žolė, keliukas tarp dirvelių ir tamsi eglynų juosta su šviesesniais beržų guotais (...) galima sakyti, nebuvo dorai kojos iš kiemo iškėlusi, tiktai nuo pat kūdikystės – su motina į bažnyčią, tiktai su trimis Beržonskio berniukais – į miestelio mokyklą, kol baigė ten šešis skyrius, o daugiau niekur" (p. 6). Nors erdvė vaizduojama iš skirtingų perspektyvų – vienaip ją pro langą mato Paulina, kitaip į ją žvelgiama skrendančio paukščio akimis, dar kitaip ją suvokia atvykėlė iš kitos erdvės – mokytoja Mikalina, tai vis viena yra tas pats Žemaitijos kaimas, su dirvom ir sodybom, supamas eglynų, dalijamas skirtingiems žmonėms priklausančių žemių. Šitaip atskiriama amorfiška, chaoso erdvė ir reali, sava, netgi šventa namų-pasaulio erdvė. Kalbant kultūrologo, mitologo M. Eliade's pasiūlytu principu „Žmogaus, apgyvendinama natūra, joje įsteigiamas būstas tampa mitinės sąmonės centru – tvirtove, atliekamos apeigos, kurios simboliškai atkartoja pasaulėkūros aktą, nedirbama sritis kosmizuojama, jai suteikiama „forma". Iš laikinumo, iliuziškumo pereinama į realybę ir amžinumą, iš mirties į gyvenimą"2. Vieta, kaip pirminis visatos taškas, teikia pagrindus ir visumos modeliui suvokti. Novelėje „Liūdnosios upės" mažytis upelis –­ Bartuvos intakas – vaikams tampa visos Lietuvos žemėlapio kertiniu akmeniu, tik iš savo aplinkos suvokimo jie gali aprėpti ir platesnį vaizdą. Erdvė anapus upelio berniukui iš karto yra nepažini, tačiau dėl draugystės su kaimynų vaiku ji irgi įsirašo į filotopinį modelį, nors takoskyra tarp „savosios erdvės" ir „draugo erdvės" išlieka – prieš draugo motiną-mokytoją gėdijamasi savo skurdžios gyvenamosios buities, ji lyginama su žymiai geresnėmis kaimynų namų sąlygomis.
Kone visose novelėse į gyvenamąją erdvę įsiveržia svetimieji – stribai, užimantys išbuožintųjų vietas, enkavedistai, ir suardo šią įprastinę struktūrą, sutrauko mitinio laiko siūlus. Į veikėjų gyvenimus įsiterpia totalitarizmo, karo, pokario šmėklos, tragiškas linijinis, istorinis laikas diktuoja ir jų pačių dramatizmą, niūrias, tragiškas baigtis. Kolektyvizacijos – priverstinio varymo į kolchozus – procesas nualina tiek žmones, tiek gyvulius, tampa klaikiu socialiniu eksperimentu, ardančiu natūralumą ir gamtiškumą. Veikėjų apgyventa vieta – lyg laikina priebėga, kurioje jie jaučiasi kaip įnamiai, turintys gyventi tyliai, nepastebimai, nes nežinai, kada kas į šią erdvę įsiverš, ją atims, išmuš jos pagrindą iš po kojų. Kai kurie veikėjai, pavyzdžiui, šv. Pilimana, kuriasi uždarą erdvę savyje, ir ne tik ji, tačiau ir kiti traumuoti veikėjai tarsi ima nešiotis savo pažeistoje sąmonėje autizmo kiaukutą kaip atsvarą realybei. Į tokį susikurtą kiautą įlenda ir Paulina po tėvo mirties, ir Bronelė po skaudžios vaiko netekties. Apskritai, novelių herojai iš paskutinių jėgų stengiasi pasipriešinti agresyvios, represinės struktūros inertiškumui, išlikti gamtos žmonėmis per meilę ir rūpinimąsi nusikamavusiais gyvūnais (šv. Pilimanos, Zidoriaus atveju), per pasitikėjimą, priėmimą į savą bendruomenę (šv. Mikalinos atveju), tam tikrų ritualų, tradicijos laikymąsi (Bronio šeimos ruošimąsi Velykoms). Tačiau paprotiniai ritualai neįvyksta, juos suardo svetimosios chaoso jėgos.
Novelėje „Liūdnosios upės" kaip prieš­prieša tuometėms realijoms pasakojama tyra ir tikra dviejų berniukų draugystė, pasitikėjimas. Greitai įvykusi kaimynų vaiko indoktrinacija, priėmimas į kitą šeimą liudija, kokie svarbūs žmogiški santykiai tampa represinio nužmoginimo, nužmogėjimo metu. Mokytoja Mikalina, atklydusi į Žemaitijos kaimelį iš kitos, aukštaičių kultūros, stengiasi atlikti tam tikrą iniciacijos procesą – išsiaiškinti partizanų kapavietės vietą, pagerbti žuvusiųjų partizanų atminimą, taip tarsi bent šiek tiek „įsirašydama" į bendruomenę, tačiau jausdama, kad tas, kas nėra joje gimęs, negali būti visaverte bendruomenės dalimi. Taip pat akcentuojamas itin svarbus istorinės atminties užrašymo, kaupimo, saugojimo procesas. Būti, matyti, kad kada nors galėtum paliudyti tiesą. Nors tam ir prireikia daugiau negu vieno gyvenimo...
Tačiau vėliau matyti, kaip šie tiesos liudijimai suniekinami, praranda savąją vertę – po daugybės metų taip kruopščiai rašytus, paslėptus ir išsaugotus Mikalinos užrašus jaunuolis Rimvydas tiesiog išmeta į griovį ir nuskuodžia savo „Java". Jį ištinkantys priepuoliai, kai viskas ūmai užtemsta akyse tarsi metaforiškai kalba apie visuotinę amneziją, homo sovieticus inertišką lėkimą, dvasinį lėkštumą, nuolatinį kombinavimą, kaip prisigrobti kolchozų turto. Matome ir nepriklausomoje Lietuvoje gyvus šlitinėjančius buvusius budelius – stribus ir kankintojus, kurie nebeturi jėgų net prišikti į žuvusiems partizanams statomo paminklo duobę. Regime ir nykią nuo pokario laikų išlikusių žmonių – Jedzės ir Šimkaus – senatvę, jų nebegalėjimą įsijausti į Kūčių vakarienės misteriją, papročių ir ritualų niveliaciją, žlugimą, išsikvėpusią šventenybės dvasią. Su paskutiniąja knygos novele – „Jedzė", „Literatūros ir meno" skaitytojai susipažino dar praėjusių metų pirmo vasario numerio publikacijoje, kasmetėje publikacijos konkurso prozos sekcijoje ji buvo nominuota antrąja vieta. Tačiau knygos kontekste ją perskaičiau naujai, kitaip, jusdamas ankstesnėse novelių apysakos dalyse esančias veikėjų šaknis.
Romualdo Granausko novelių apysakoje šventosiomis paženklintos trys moterys –­ Paulina, Pilimana, Mikalina – paprasti kaimo žmogeliai, žavūs tikrumu ir ištikimybe žmogiškumui, jų gyvenimai paženklinti tragiškąja lemtimi. R. Granausko šventosios nėra sakralizuotos, adoruotos, jų gyvenimas ir tragedija pasakojama santūriai, be perdėto patetiškumo ar dramatizmo, vengiant sutirštinti spalvas ar pernelyg suliteratūrinti. Tyliųjų rezistentų įvardijimas šventaisiais šiek tiek primena Petro Venclovo istorinio romano „Kartybių taurė – iki dugno", kuriame partizanai pavadinami dvylikos apaštalų vardais, idėją. „Apverstą" sakralumo, biblinės tematikos vardų, simbolių ir įvaizdžių žaismą aptinkame ir Sigito Parulskio romane „Tamsa ir partneriai". Tačiau priešingai negu S. Parulskis, R. Granauskas nelinkęs žaisti blizgių, postmodernių žaidimėlių su Biblija, o iš tiesų tai rašo paprastai ir nuoširdžiai. Na, bent jau tokį įspūdį palieka ši novelių apysaka.
Apskritai, daugeliui, matyt, kyla klausimas, ar mano jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai dar gali būti aktuali literatūra apie Antrojo pasaulinio karo / pokario žmones, jų likimus, sovietizaciją? Ar iš viso galima po nemažos laiko distancijos įsijausti į rezistentų, „paribio žmonių" temas ir laikysenas šiame vertybinės niveliacijos laike? Mano atsakymas būtų – taip, tačiau, be abejo, ne visiems. Jautresni jaunieji skaitytojai, matyt, patys pajus, kad karas ir sovietizacija yra pažeidusi kiekvieno mūsų genealoginio medžio šaknis ir giluminiu būdu tai atsiliepia šio mums – medžio šakoms, lapams, nes žemė, kurios syvais iki mūsų atiteka gyvybė, yra paženklinta netekčių, į visus jos sluoksnius, net iki gruntinių vandenų yra įsismelkęs kraujas ir tulžies kartumas. Gūdaus sovietmečio laikų liudijimai dar ne visi palaidoti archyvų dulkėse, juos galime skaityti iš gyvų likusių senelių akių, veidų, rankų, pasakojimų. Visą tai, ką laikas kreiva ranka parašė odoje, atmintyje, akių rainelėse ir dėmėse, yra parašyta mums kaip istorijos pamoka, kurią dera išmokti tam, kad nereikėtų kartoti viso kurso iš naujo. Juk praėjus beveik šešiasdešimčiai metų po skaudžiųjų Lietuvos partizanų kovų už laisvę, tautinei sąmonei vis dar sunku objektyviai reflektuoti tai, kas vyko rezistenciniu laikotarpiu. Nuolatos kyla klausimų apie aukų ir budelių vaidmenis, iš istorinės perspektyvos įvairiai interpretuojamos ir paskirų žmonių laikysenos, vyksta aštri, nevienareikšmė polemika. Kartais atrodo, kad šie mums tolimos praeities įvykiai yra arčiau negu manome – kartą eidamas turgaus aikšte pajutau, kaip neramiai juda grindinio plytelės, paviršius virpa, pulsuoja, lyg iš jo tuoj išsiveržtų partizanų kraujo fontanas... Tolstant nuo šių įvykių, skubriame kasdienos žingsnių ritme, lyg Granausko novelės mokytojos Mikalinos galvoje, vis kartojasi atminties praradimo, visuotinės amnezijos diagnozė: „Šalis, kuri užmiršo savo žuvusius vaikus, pati yra pasmerkta žūti. Anksčiau ar vėliau."

1 Nastopka K. Reikšmių poetika. – Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 206.
2 Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. – Vilnius: Mintis, 1996, p. 13–21.