Vainius BAKAS. Nemirštantys žodžiai

Maironis. GRAŽI TU MANO: lyrika, poema. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2012.

Pagaliau! Iš tiesų pagaliau atsirado knyga-dovana visiems literatūros mylėtojams, įvairiais renginiais, susibūrimais, dvasiniu nusiteikimu švenčiantiems 150-ąjį Maironio jubiliejų. Metų pradžioje dar buvo juntamas naujų leidinių, skirtų Poetui, stygius. Man pačiam ligi tol teko vartyti tik dulkėtus, Tarybų Sąjungoje parengtus Maironio raštus, kuriuose Dievas rašomas mažąja raide. Vien šis niuansas taip ironiškai atrodė Maironio kūrybos kontekste... O ką jau kalbėti apie ideologiškai tendencingus komentarus, pastabas.
Tačiau vasarai įsibėgėjus ir pasiekus savo brandą, pagaliau sunoko ir nauja „Lietuvių literatūros lobyno. XX amžiaus“ serijos knyga, kurioje šviežiais dažais spausdinama Poeto lyrika – paskutinioji „Pavasario balsų“ versija (1927) – ir žymioji poema „Jaunoji Lietuva“. Maironio poezijos kelią iki „Lietuvių literatūros lobyno“ serijos išsamiai komentuoja rinkinio sudarytojas Valentinas Sventickas redakciniuose paaiškinimuose. Perskaičius juos, iš tikrųjų matyti, jog įdėta daug kruopštaus darbo ir atsidavimo, kad Maironio poezija būtų kuo artimesnė savo originalui, tam pirminiam tekstui, yra atstatomos 1927 m. leidinio eilėraščių grafinės formos, sava leksika, skyryba. Atsižvelgiant į 1927 m. leidimą, ištaisytos sovietinių metų leidiniuose padarytos spausdinimo, korektūros klaidos. Visa tai rodo sudarytojo dėmesingumą ir pagarbą pačiai poezijos esmei, taip pat užtikrina gerą knygos kokybę, aukštą rinkinio prabą.
Įžanginėje knygos dalyje profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Maironio amžinybė“ tarsi parengia skaitytojo akis ir sąmonę įdėmiam, intymiam, o svarbiausia naujam santykiui su Maironio poezija. Profesorė 1990 m. parašė, kad „Maironio kūrybos arealas tebėra pilnas ženklų ir simbolių, kurių prasmė kiekvienai kartai turi atsiskleisti iš naujo“.
Taigi, mūsų laikais taip pat atsiveria du pagrindiniai santykio su Maironiu keliai: atmesti Maironį tariant jam – labanakt! (poe­to kun. Antano Šmulkščio-Paparonio šūkis „Labanakt, Maironi!“) arba pagarbiai priimti jį, suvokiant, jog tai kertinis lietuvių poezijos, netgi tautinio identiteto akmuo (T. Venclovos esė ištara „Laimei, Maironis“). Galime rinktis juodą duobkasio darbą –­­ dar keliais sluoksniais giliau palaidoti Maironį postmoderno sąmonės įgriuvose – arba prikelti jį „iš kapų milžinų“ tyliai, sušnabždėdami talita kumi ir atsiverdami naujoms skaitymo prasmėms. O galbūt visai netikėtai kaip būrelis mokinių, vaikščiodami Nemuno pakrante, staiga ir patys savo akimis išvysime prisikėlusį Mokytoją.
Prisipažinsiu, aš pats dar mokyklos laikais ir pirmaisiais studijų metais maniau, kad Maironis yra pasenęs, jo eilėraščiai banalūs ir gali dominti tik nuo „dabartinio literatūros pulso“ atsilikusias senmerges. Buvau tas mokinys, kuris dar gaidžiui nepragydus tris kartus išsižadėjo Mokytojo, buvau tas netikintysis, kuris sukišo pirštus į tarp posmo eilučių atsivėrusią šiltą žaizdą ir tik ją palietęs pradėjo tikėti poezija. Kažkokio impulso paliestas pradėjau regėti Maironio estetikos grožį, vertybinę, tautinę aurą. Juk būtent šio mūsų tautos poeto lūpomis byloja didinga senosios Lietuvos praeitis, jos dvasia, tvyranti dar nuo Mindaugo laikų. Maironio, vėliau – Justino Marcinkevičiaus lūpomis prabyla Mindaugo amžių protėviai, o kartu ir visa tautos dvasia, kuri laikė ant galvos ne tik tekančios saulės aukso, bet ir kruvinų erškėčių karūną, nuo kurios vis sviro išdidi ir pavargusi galva, per daug metų įgavusi nuolankų baudžiauninko žvilgsnį, tačiau vis tiek sugebėjusi išlaikyti ant galvos sunkų karūnos svorį ir iš naujo pakelti krauju ir lietumi įmirkusias akis į dangų.
Galbūt sakysite, jog tai vien egzaltuotas patosas, kuriuo jau persunktos visos kalbos apie Maironį? Tačiau kokiu kitu keliu turėtų pasukti jaunas, emigracijai atsispyręs žmogus, permąstantis savo ir savo protėvių paliktas vertybes? Nacionalistiškai šaukti: „Gana lietuviškos kantrybės! / Gink­luota kelkis, Lietuva!“? Turbūt teisingiausia būtų leisti pačiai poezijai prabilti apie poeziją. Taigi, leiskite man, abejojančiam literatūros mokinukui, po šia kuklia recenzija palikti raštelį, skirtą pirmajam Mokytojui:

Be dūmų
 
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
                                                Maironis

Be dūmų nebūna gražios benamystės, namų,
kuriuose lyg šunelis per sapną vis sucypia durys.
Aplinkui jau temsta, tik mano viduj taip ramu,
galėčiau dalintis su tais, kas ramybės neturi.

Tiktai ne ramybės man reikia – vis trūksta ugnies
iš degančio žaizdro, rūdijančių žnyplių Hefaisto,
tokios, kuri būtų karšta dar ilgai po manęs,
tokios, kuri įšalą gilų iš kūno atleistų.  

Ugnies tarsi heteros – tos, kur praryja išalkus
baltvilnį ėriuką, vartus, šimtą žvangančių raktų,
sudrėkusius skruostus, sumirkusias aukuro malkas.
Nėra kas įkurtų, nėra kas kaip reikiant uždegtų...

Kuri ir kuri, na, o dūmai tik pažeme blaškos
be jokio vėjelio, toks laikas, brolau mano, Kainai,
ir kraujas atšąla, ir kraujas sustingsta kaip vaškas –
tai tiek ir užtenka gyvybės vis krentančiai kainai.

Ir niekas daugiau jau tavęs nei pakeis, nei pakęs,
lig pat paskutinio gyvybės siūlelio sušlapsi,
tada pasakys, kad jau laikas varveklių žvakes
paseilintais pirštais gesint, bet jos kapsi ir kapsi.

Nors užbraukiu viską, bet tu nesiliauji – rašai,
kuri ir kuri šitą trapų pasaulį iš naujo,
ir kažkuo mes panašūs lyg riedantys skruostu lašai,
tik kad vienas iš pieno, o kitas nuraudęs – iš kraujo...

Draugai