Vaiva Žiauberienė. Užrakintos kalbos metafizika

Bleizgys G. SODAS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Gintaras Bleizgys poezijos horizontuose – ne naujokas. 2012 m. išleista jo knyga „Sodas“ – jau šeštoji autoriaus biografijoje. Atrodo, jau turėtų būti susiformavęs savitas stilius, poetinė kalba, tačiau perskaičius eilėraščių rinkinį „Sodas“ G. Bleizgys atrodo dviprasmiškas ir nuolat tarp tų dviprasmybių balansuoja. Kartais susidaro įspūdis, kad tik ieško savo kelio, kas, manau, netinka jau žinomam, nepirmaknygiam autoriui. Viena vertus, jis skęsta metafizinio emocionalumo ir įvaizdžių gelmėj, neatskleisdamas visų kalbos galimybių, neleisdamas kalbai pražysti visomis spalvomis, kita vertus, „Sode“ auga puikių vaisių mano poetiniam skoniui duodančių kriaušių.
Knygos viršelis labai atitinka poetinę G. Bleizgio savastį – dviprasmiškumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog iliustracija abstrakti, bet iš tikrųjų jame galima įžiūrėti degtuko nuodėgulių, trūkinėjantį žemės paviršių, paveikslo štrichus ir kitų realistinių detalių.
Bet pradėkim nuo pradžių. Sodas yra žmogaus alfa ir omega – nuo pirmosios nuodėmės iki prisikėlimo amžiname tėvo-Dievo sode. Esminis ir kertinis G. Bleizgio poezijos rinkinio eilėraštis – „bendrystės kiemas“, juo pavadintas atskiras knygos skyrius. Autorius kreipia biblinį simbolį to, kad senieji kaimo kiemai susisiekia sodais, link, taigi mes, kaip subjektai ir objektai, kaip pradžia ir pabaiga, kaip gyvieji ir mirusieji, kaip realybė ir fikcija, kaip praeitis ir ateitis, esam susisiekiantys sodai.
Sodas naudingas, jei duoda vaisių, o kad sodas būtų derlingas, reikia genėti šakas. G. Bleizgys ne visada yra uolus sodininkas. Jo sodą gadina kraštutinumai: eilėraščiai parašyti arba vienu įkvėpimu, išpilant į poezijos vandenis visą pasąmonės srautą (p. 25, 38, 87), arba kalbama lėtai, užsikertant, mikčiojant, net blykčiojant, nes, pavyzdžiui, „lietaus“ eilėraščiai susideda iš trumpų minties blykstelėjimų, žaibo viražų. Tai erzina, nes akis pavargsta nuo kontrastų šviesa-tamsa kaitos, o žodžiai stringa, kalba nesilieja ir greičiausiai mudu su lyriniu subjektu nesusikalbam, nes nėra kuo tų tarpų – tegul tai būna ir lietaus barbenimas – užpildyti. Eilėraščio monokalbėtojas labai stengiasi pertraukti ir nutraukti mintį – ir jam tai pavyksta. Bet finale, kaip skaitytoja ir / ar kaip klausytoja, neišgyvenu katarsio, nejaučiu kalbos išsiveržimo. Monokalbėtojo žodžiai manęs nepasiekia, nebent autoriaus sumanymas ir buvo nuskandinti skaitytoją metafizinio emocionalumo gelmėj. Metafizika – kaip reiškinys nėra blogas, tik ji turi būti suvaldyta. Apskritai rašydamas apie Dievą, sielą ir mirtį G. Bleizgys labai rizikuoja. Juo labiau, kai tą daro kas antras poetas. Ir, beje, dažnai daro geriau. Pavyzdžiui, R. Stankevičiaus kalbėtojas rinkiniuose „Laužiu atspaudą“ ar „Ryšys su vadaviete“ aplenkia mirtį, šoka mirčiai į nasrus ir į akis, todėl jo perspektyva su anapusybe – visada iš priekio. G. Bleizgys eina greta, veda mirtį už pavadėlio (arba mirtis veda jį), todėl G. Bleizgio subjekto perspektyva – visada tik iš šono, iš šalies, bet niekada priešprieša, todėl tokiai mirčiai nereikia pavadėlio, ji ori, rami, neurzgia, nesiplėšo, o tiesiog yra, kaip ir daiktai, kaip peizažas. Įvaizdžiai tingūs, netikėtumas nuspėjamas, mirtis natūrali, emocija užrakinama po realybės, natūralumo šarvais:

mama aš niekur
neįsirašiau
tavo balso

nežinojau
kad jis taps
nepasiekiamas
          p. 34

Arba:

visi tavo daiktai taip ir liko
ir jeigu sugrįžtum – –

žinai
jie dar tinkami
              p. 36

Kita vertus, gal net nereikia netikėtumo – ramybė ateina iš tylos, ne iš siautulio. Būtent ta ramybės metafizika leidžia G. Bleizgio subjektui sklensti, išeiti iš savęs, išsiravėti, išsivadėti ir išvalyti savo karmą ir būtį, o išeiti iš savęs, vadinasi, kaskart truputį mirti. Mirti be kančios, patoso, kai ilgesys vos vos justi.
Įsikūnyti į mirtį (ir gyvenimą) G. Bleizgio subjektui trukdo kalbos retorika, užrakintos kalbos metafizika, įvaizdžių transformacijos ir deformacijos ribos. Autorius dažnai nepasako nieko naujo, kartoja tradicinius epitetus ir įvaizdžius, neapklijavęs jų papildomom konotacijom: „sniegas užpusto pėdas“ (p. 16), „gyvenimas kaip viena diena“ (p. 18), „gervės klykė kraupioj tyloj“ (p. 51), „mėlynas skliautas“ (p. 96), „žvaigždės sudegė prieš tūkstančius metų“ (p. 105) ir kt. Taip kalba lieka užkonservuotos minties griuvėsiuose.
Eilėraščio kalbėtojas užsibrėžia ribas, minties išraišką ir formas, ir nebando peržengti kalbos barjero, kaip tą daro B. Januševičius ar A. Kaziliūnaitė. „Sodo“ kalbos namai užrakinti, fragmentiškai įvardijamos detalės, daiktai, bet nežiūrima į jų savastį, tiksliau, jie savasties neturi. J. Vaičiūnaitės poezijoje daiktai kuria emocinį lauką, o G. Bleizgio atveju – atlieka dekoracinę funkciją, jie tiesiog yra be papildomų ženklų, be minties interpretacijų, ir tikriausiai nieko neatsitiktų, jei jų nebūtų arba jų vietoje stovėtų kiti daiktai. Poezijoje pasroviui eiti negalima, geriau pagreičiui, papriešiui, pajaučiui... Kitaip rizikuojama toje gelmėje paskęsti – be galimybės išsikapstyti. Juk rašyti, kaip teigiama eilėraštyje „rašymo malonumas“ (p. 23) –­ tai išeiti iš kūno. Šiuo atveju, G. Bleizgio lyriniam subjektui į kūną vertėtų sugrįžti, ne išeiti, nes jis per daug nutolęs. Yra dar ir kita tiesa – „mens sana in corpore sano“. Kūnas – materija, į kurią ateina ar iš kurios išeina mintis, darbas, žodis, gestas, nes yra ne tik žodžio kalba, bet ir kūno kalba, kuri kartais pasako, leidžia ar draudžia daugiau. Autorius perfrazuoja biblinę mintį „žodis tapo kūnu“, bet kūnas turi tapti žodžiu, kristalizuotis, materializuotis, keisti pavidalą, kad nebūtų užrakintas metafizikos rėmuose su vieninteliu išėjimu, apie kurį dažnai kalba lyrinis „aš“ eilėraščiuose apie Joną – būti išvemtas. Žinia, yra dar vienas išėjimo kelias patekus į pilvą... „Reikia numirti, kad rašytum“ –­ ar „Sodo“ subjektas sugeba pasiekti visišką agoniją? Ne. Jo mirtis alsuoja, kvėpuoja, subjektas blaškosi neatverdamas savęs iki galo, iki pamišimo, apie kurį pristatydamas knygą kalba A. Marčėnas. Pamišimo – gaivališkojo – G. Bleizgio poetiniame pasaulyje ir trūksta. Net ir pamišti reikia mokytis, net bepročiauti reikia pagal savo susikurtus dėsnius, nes man – skaitytojui – įdomu ne koks apskritai kaip universumas yra Dievas ir mirtis, o koks yra G. Bleizgio Dievas, kokia jo individualios mirties pajauta.
Vis dėlto ar G. Bleizgio „cementyne ir asfaltyne“ yra kalbos gyvuolių? Taip, esama. Poetinis pasaulis, ačiūdie, nėra angažuotas tik po gamtos klodais ir dulkių skraiste. Beje, savo sugalvotų naujadarų „cementynas“ ir „asfaltynas“ autorius išsižada, kaip Judas Kristaus („kokie idiotiški žodžiai“, p. 31), nors šie žodžiai eilėraščiui suteikia visą svorį – tai būtent tie „gyvuoliai“, gyvesni ir už patį „valentiną sventicką“, kai kalba, mintis įsikūnija ir įvyksta stebuklas – nykus, kiurksantis kaip „Trakų pilis“ poetinis pasaulis įgauna vilties.
G. Bleizgio poezijos stiprioji dalis – emocionalizuota metafora ir poetinis minimalizmas. Pirmu atveju, ne iš gamtos auga emocija, o iš emocijos auga gamta, įvaizdis ir provaizdis, ne realybė kuria emociją, o emocija – realybę. Taip įvyksta susiliejimas: „sausis lasioja tave mažyčiais / kąsneliais“ (p. 16), „angelas tokiu peiliu / nori sielos kraštelį atrėžt“ (p. 22), „žodžiai laukia už sielos durų“ (p. 40), „visokių gelžgalių dabar / pilna mano sieloj“ (p. 46), „pasąmonė pilna juodalksnių“ (p. 65), „kai paukščiai nubunda / pasaulis šauna į dangų“ (p. 67), „vėjas yra kisielius kuris / atgaivina sąmonę“ (p. 83), „raibasis mėnulis - - tokią naktį/ į kišenę būtinai įsidėk pinigėlį / nes gali mėnulis užkukuoti“ (p. 71), „pro mėlyną skliautą pro sapną / pats pro save žmogus turi / išplyšti“ (p. 96), „pasaulis yra ąsotis“ (p. 98) ir kt. Antru atveju, minimalistiniais eilėraščiais atrakinama kalba, prijaukinama mintis. Eilėraštis – tai viena metafora, vienas grūdas, auginantis kerojantį skaitytojo minties ūglį.

prieš tapdamas paukščiais
irgi giedok, prieš tapdamas
angelu – irgi
            p. 42


viskas lenda iš žemės - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - ir kyla į dangų - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - ar - - - - tė - - - - - jam
            p. 92

Labai dažnai G. Bleizgio minimalistinė metafora, supančiojant ją į eilėraščio kalbos tinklą, praranda svorį ir skonį, deformuoja poetiką. Pavyzdžiui, eilėraštyje „nebaigtas sonetas“ (p. 12) stiprioji dalis yra pabaiga:

(...) mane kalė per visą gyvenimą

pjaustė lupo skaptavo dorojo
ir laiko nebuvo – nespėjau
soneto išdailinti

Gi pirmųjų dviejų posmų rimas pritemptas – tiksliau, išskaptuotas, sumestas bet kaip, greičiau tik primityvus eskizas, o ne vientisas kūrinys. Kita vertus, autorius pavadinimu tarytum pasiteisina – sakiau juk, kad nebaigtas, tad nepykite. O aš pykstu, nes net ir iš „nebaigto soneto“ tikiuosi pabaigto soneto, ypač iš poezijos veterano.
Vis dėlto, kad sodininkas G. Bleizgys, labai pasistengęs, moka suvaldyti kalbą, įrodo eilėraštis „bendrystės kiemas“ (p. 57) – tai viena didelė metafora, kurios ašis – vokiškas žodis friedhof, lietuviškai reiškiantis kapines, o paraidžiui verčiamas kaip „taikos kiemas“. Vienas žodis atrakina kalbą, mintis išsiskleidžia po spurgelį, po lapelį į vieną gražų didelį žiedą – ir tai įtikina. Eilėraštis nekliūna už kampų, jis išbaigtas, nugludintas kaip deimantas, bet neišpuoštas bereikalingom konotacijom. Erdvė ir laikas susilieja, nebėra atskirties tarp mirusiųjų ir gyvųjų, kartais net atrodo, jog mirusiųjų pasaulis –­ gyvesnis už gyvųjų, ir atvirkščiai:

dabar nebeskirstau į
ten arba čia (...)

visi išvažiavo atsimeni
kaip gamindavom valgyti ruošdavom
didelę šventę – dabar mūsų virtuvėj tuščia
nė gyvos dvasios galėčiau sakyt
tikros kapinės.

Būtent šiuo eilėraščiu Dievo ir mirties įvaizdis G. Bleizgio „Sode“ įgauna stuburą – ne eilėraščiuose apie Joną ar kituose, kuriuose gausu biblinių motyvų ir kuriuose įvaizdžiai užkonservuojami metafizikos ribose.
Apibendrindama G. Bleizgio „Sodą“ galiu pasakyti, kad nors jame auga viena kita saldžiavaisė kriaušė, į šį sodą neičiau vogti obuolių – šakos sausos, vaisiai aukštai ir sulaukėję.

Draugai