Vakarė Smaleckaitė. Ahoj Leipzig! Čekijos stendo žvalgymai

Kovo 21–24 d. vykusioje Leipcigo knygų mugėje ir festivalio „Leipzig liest“ („Leipcigas skaito“) lankytojams pristatytos net trys naujos Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos leidyklose išleistos Lietuvos autorių knygos, kurių vertimus parėmė Lietuvos kultūros institutas: Marko Rodunerio išversti I. Simonaitytės „Vilius Karalius“ (leidykla „BaltArt“) ir M. Petuchausko „Santarvės kaina“ („LIT Verlag“), Corneliuso Hellio – U. Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ („Residenz Verlag“). Tai jau antras rašytojos kūrinys, išleistas Austrijoje, – 2017 m. „Residenz Verlag“ pristatė vokišką romano „Žuvys ir drakonai“ vertimą.

Tradiciškai įteiktos ir Leipcigo literatūrinės premijos („Leipziger Buchpreis“). Tai viena prestižiškiausių literatūrinių premijų Vokietijoje. Grožinės literatūros kategorijoje ji įteikta Anke’i Stelling už romaną „Avelės sausroje“ („Schäfchen im Trockenen“). Negrožinės literatūros kategorijoje įvertintas Haraldas Jähneris už knygą „Vilko valanda. Vokietija ir vokiečiai 1945–1955“ („Wolfszeit. Deutschland und die Deutschen 1945–1955“). Vertimų kategorijoje laureate paskelbta Eva Ruth Wemme už Gabrielos Adameșteanu kūrinio „Prarastas rytas“ („Verlorener Morgen“) vertimą iš rumunų kalbos. Premijos piniginis fondas siekia 60 000 Eur. Leipcigo knygų mugė – antra pagal dydį knygų mugė Vokietijoje po Frankfurto knygų mugės ir viena seniausių pasaulyje. Šiųmetės mugės viešnia – Čekija.


Šiųmetėje Leipcigo knygų mugėje eksponuotas mūsų nacionalinis stendas, kuriame darbavosi Lietuvos kultūros institutas, kaip tyčia atsidūrė priešais garbės viešnią – Čekiją. Todėl stebėti prisistačiusių kaimynų programą galėjome visas keturas dienas. Čekai savo šūkiu pasirinko pasisveikinimą. „Ahoj“ (labas) pradėdavo ir pabaigdavo knygų pristatymus, oficialias kalbas, aplankęs stendą šiuo žodžiu galėjai pagirti, pradžiuginti kaimynus.

Paprastas, bet kartu savitas atrodė vizualus Čekijos prisistatymas. Stipri ir atpažįstama knygų iliust­racijos, dizaino tradicija bei jaunatviškumas, dinamiškumas, lengvumas. Šie akcentai išlaikyti stendo konstrukcijose, leidiniuose, įvairiuose vizualiniuose sprendimuose. Nustebino garbės viešnios stendo žemumas – konst­rukcijos vos aukštesnės už vidutinį žmogaus ūgį. Sakyčiau, jos kiek priminė vaikų bibliotekos ar muziejaus skyrius, kaip ir sodrių spalvų lentynos-konstruktoriai su viduje įrengtais foteliais, kvietusiais prisėsti ir pavartyti knygas.

Stende lankytojas jautėsi tarsi savotiškoje žaidimų erdvėje, kur vartomos knygos neturėjo labai griežtų savo vietų, daiktai per dieną stende migruodavo: kai kurios lentynos būdavo visiškai ištuštinamos, kai kurios prisigrūsdavo suneštų „perskaitytų“ knygų. Niekas šio chaoso nesiėmė griežtai kontroliuoti. Kaip tik per priėmimus stende čekai lankytojus kvietė atsipalaiduoti, siūlė čekiško alaus, bulvių traškučių dideliuose pakeliuose, kokie dažniausiai tuštinami penktadienio vakarais ant sofos žiūrint filmą.

Sumontuotoje nedidelėje amfiteatrinėje renginių erdvėje tilpo vos keliolika žmonių. Tie, kurie netilpdavo, mielai pasinaudodavo amfiteatro išorėje įrengtomis pakopomis, ant kurių pasilypėję smalsaudavo tarsi į renginį patekę be bilieto.

 

Rūtos Kaučikienės nuotrauka
Rūtos Kaučikienės nuotrauka

 

Įdomus ir netradicinis sprendimas – atsisakyti kiliminės dangos stende – panaikino erdvės įrėminimą. Tai atrodė neįprastai ir tarsi kėlė grėsmę stendui išsibarstyti (o taip iš dalies ir nutiko, nes dėl nefunkcionavusio apšvietimo stendas liko labai tamsus ir neišsiskyrė). Tačiau sukurtos laisvos, neįpareigojančios, neribojančios judėjimo erdvės kėlė norą pasilikti stende ilgiau, nesijausti stebimam, pašaliniam.

Verta užsiminti apie čekų reprezentacinius leidinius, tapusius vientisa stendo bei vizualinio prisistatymo dalimi. Puikus dizainas bei lengvumas derėjo ir čia. Atsisakydami storų knygų, specialių leidinių čekai kiekvienai mugės dienai parengė po laikraštį, kuriame buvo galima susipažinti su pristatoma literatūrine ir kultūrine programa, autoriais, šalimi. Taip pat dalytas plonas programos bukletas ir informacija apie naujausius vertimus. Ir tai viskas.

Čekai savo pranešimu savotiškai išlaisvino kitus dalyvius, kvietė džiaugtis ir švęsti. O švęsti jie tikrai turėjo ką – beveik 70 išverstų knygų į vokiečių kalbą ir daugiau nei 50 čekų autorių delegacija Leipcige buvo matoma ryškiai, nors stendas ir nešvietė.


Fotoreportažas iš mugės čia

Draugai