„Vertimas iš lietuvių kalbos – pamišimas kvadratu“: pokalbis apie lietuvių literatūros padėtį svetur

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, įvyko pokalbis apie lietuvių rašytojų knygų vertimus į kitas kalbas ir tų išverstų knygų keliones po pasaulį. Dalyvavo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė, rašytojas Rimantas Kmita (jo „Pietinia kronikas“ ką tik pasirodė ukrainietiškai, o šiuo metu vertėjas Markas Roduneris knygą verčia į vokiečių kalbą) ir leidyklos „Aukso žuvys“ direktorė Sigita Pūkienė (jų išleista „Sibiro haiku“ jau pasirodė prancūziškai, verčiama į italų, latvių, anglų kalbas). Diskusiją moderavo Lietuvos leidėjų asociacijos direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

Prieš pokalbį diplomai buvo įteikti Baltijos šalių knygos meno konkurso laureatams – Rimvydo Laužiko ir Antano Astrausko knygos ,,How the Future King of England Ate Peacock in Vilnius“ kūrėjams. Už nuoseklią, apgalvotą ir aiškią maketo struktūrą bei darnią visumą apdovanoti knygos dizaino ir maketo kūrėjai „Godspeed Branding“, leidėjas Lietuvos kultūros institutas ir spaustuvė ,,Baltijos kopija“.

 

Nuotrauka iš Lietuvos kultūros instituto archyvo
Nuotrauka iš Lietuvos kultūros instituto archyvo

 


Pradėjome nuo knygos išvaizdos, išskirtinumo. Kiek svarbi knygos išvaizda, estetinė visuma, kai norime būti pastebėti pasaulyje?

Sigita. Kadangi mūsų leidykla nedidelė, bandome išsiskirti ne išleidžiamų knygų kiekiu ar garsiais autoriais, bet žaidžiame formomis, neįprastai pateiktomis istorinėmis temomis, netradicinėmis medijomis. Kviečiame bendradarbiauti eksperimentuoti nebijančius menininkus, dizainerius. Skaitytojai tokias knygas pastebi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pavyzdžiui, mūsų išleistu komiksu vaikams apie trėmimus „Sibiro haiku“ jau susidomėjo prancūzų, italų, britų, latvių leidėjai, domisi ukrainiečiai, lenkai, rusai. Tačiau parduoti autorių teises – sunkus darbas, pradėjome jį dirbti tik prieš metus, tad esame visiški naujokai. Patyriau tik tiek, kad iliustruotų knygų autorių teises parduoti leng­viau, nes paveikslėliai yra universali kalba, jie arba iškart labai patinka, arba ne.

Aušrinė. Siūlant užsienio leidyklai knygą, svarbiausia pasakyti, kuo knyga išsiskiria. Mus dažnai lygina su skandinavais – kuo mes kitokie ar panašūs. Džiaugiamės, kai atsiranda knygų, už kurių gali užsikabinti kitų šalių leidėjai. Kalbėdami apie knygas, jas reklamuodami, atstovaujame ne tik autoriams, leidėjams, tačiau ir visai šaliai, jos literatūrai, tad stengiamės, kad ne tik knygos, bet ir literatūrą pristatantys leidiniai būtų reprezentatyvūs.

Rimantas. Lietuvoje, man atrodo, atsiradęs pamišimas dėl išskirtinumo. Dažnai manoma, kad jeigu knyga išleista paprasčiau, tai patingėta. Šios srities lygis aukštas – mūsų išleidžiamos knygos atrodo gražiai. Kartais net galvoji – ar tikrai visos knygos turi būti tokios estetiškai išskirtinės.


Pastaruoju metu užsienio leidėjai renkasi versti knygas apie tam tikrus istorinius periodus. Ir kalbu ne tik apie Lietuvos literatūrą – Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, R. Kmitos „Pietinia kronikas“, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuvius prie Laptevų jūros“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, bet ir panašaus žanro Latvijos literatūrą – Nuoros Ikstenos „Motinos pieną“ ar Janio Juonevo „Jelgava 94“. Jeigu mūsų istorija įdomi pasauliui, tai gal per mažai apie ją kalbame?

Sigita. Išties turime unikalią istorinę patirtį, apie kurią galime pasakoti tekstu ar vaizdu. Pasauliui tai būtų įdomu. Bendraudama su užsienio leidėjais supratau, kad, pavyzdžiui, britai, italai ar šveicarai tikrai nedaug žino apie mūsų pokarį ar sovietmetį, bet labai tuo domisi, be to, dabartinė pasaulio politinė situacija nesunkiai susiejama su tomis temomis. Turbūt atėjo laikas pasakoti, ką yra išgyvenusi mūsų šalis. Tačiau kartais girdžiu istorikų diskusijas, esą dar per anksti kalbėti apie sovietinį laikotarpį, nes nėra distancijos, būtinos įdomiems kūriniams apie tai atsirasti. Dabar ant bangos tarpukario tema, matyt, dėl Nepriklausomybės šimtmečio.

Aušrinė. Skaitytojai ieško gero įtraukiančio pasakojimo. Istorija tampa šaltiniu, iš kurio semiamasi medžiagos siužetui. Autentiškas išgyvenimas daro knygą unikalią ir tuo esame patrauklūs.

Rimantas. Žmonių patirtys universalios. Net jeigu neišmanai kitos šalies istorijos, tai, kas papasakota ir užrašyta, leidžia šalį pažinti, nuspalvina baltąsias istorijos dėmes.

 

Rimantai, papasakok, su kokiais sunkumais tenka susidurti tavo knygos vertėjams?

Rimantas. Visada sunku versti. Romano „Pietinia kronikas“ atveju didžiausias sunkumas yra tam tikros bendruomenės, gyvenusios konkrečiu metu, slengas. Turi jį žinoti. Tačiau verčiant iš bet kokios kalbos svarbu daug kitų knygos sudėtinių dalių – socialinis kontekstas, šalies istorija, įvairios nuorodos, intertekstai. Juk negali išnašose rašyti: „Tai yra specifinis neišverčiamas humoras.“ Vertėjas turi ne tik mokėti kalbą, bet ir išmanyti šalies gyvenimą. Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“, kad ir į kokią kalbą išverstas, skaitytojų būdavo priimamas kaip savas. Rašant „Pietinia kronikas“ reikėjo daug ieškoti, prisiminti, klausinėti draugų, kaip tam tikri dalykai būdavo vadinami.


Kaip sekasi jau išverstoms knygoms? Ką darome, kad būtume pastebėti?

Sigita. Kol kas tikrai labai norisi žinoti, kaip mūsų išleistos knygos gyvena svetur. Man, leidėjai, tiesiog įdomu, kaip išversta knyga pristatoma, kokie skaitytojų atsiliepimai, ar daug parduodama. Žinoma, kai lietuviškų knygų autorių teises įsigys daugiau užsienio šalių, visų naujienų sekti nebepavyks. Džiugu, kad lietuvių autorius, verčiamus į kitas kalbas, itin palaiko Lietuvos kultūros institutas, diplomatinės atstovybės. Dėl instituto pastangų prancūziškasis „Sibiro haiku“ buvo plačiai pristatytas Prancūzijoje. Autorės keliavo po šalį, susitiko su skaitytojais iš skirtingų miestų. Nustebau, kad šią knygą Prancūzijoje daugiausia perka suaugę, o ne vaikai. Ten įprasta skaityti grafinius romanus. O jeigu knygas dar pastebi tos šalies kritikai, jos gauna literatūrinių apdovanojimų – tikra sėkmė! Taip mūsų leidyklos knygoms dar nenutiko, bet žinau, kad buvo apdovanota kito lietuvių leidėjo vaikiška knyga. Neįsivaizduoju, kaip seksis kitoms į užsienio kalbas išverstoms mūsų leidyklos knygoms, bet jau susirašinėjama su leidėjais, derinima, planuojami pristatymai.

Rimantas. Mes gerai dirbame ir iki knygos išėjimo į pasaulį. Kaip knyga atrodys skaitytojui kitoje šalyje, kaip jai ten pasiseks, matyt, jau ne mūsų valioje – juk visur sava specifika. Daugumai atrodo taip: kol Holivudas nepastato, kol neturime Nobelio, tol niekas lietuvių nežino. Bet jeigu pasidomėtumėte, kokiomis kalbomis ir kas jau išversta, susidarytų kitoks vaizdas. Todėl bet koks vertimas yra gerai: jeigu knygai sekasi vienur, ji turi potencialo tapti žinoma ir kitur. Lietuvoje laikas atsirasti tarptautiniu mastu veikiantiems literatūros agentams. Patys autoriai negali savo knygą reklamuoti visame pasaulyje.

Aušrinė. Turbūt kiekvienas autorius norėtų patekti į didelę leidyklą. Tačiau jos neretai diktuoja savo rinkodaros taisykles, kurias privalu priimti: rašytojas turi dalyvauti įvairiuose renginiuose, atsakyti į klausimus spaudai ir kt. Dalis tai lengvai priima, kitiems sunkiau. Tačiau į tokias leidyklas nuveda agentai. Londone jie domisi mūsų rinka, tačiau gal dar laukia knygų, kurioms norėtų atstovauti, gal su autoriais nesusitaria iki galo. Dažniausiai tie patys agentai dirba ir su skandinavų rinka.

Mes nuolat lyginamės su latviais, estais, o nuo skandinavų esam nutolę šviesmečiais, ypač populiariosios literatūros srityje. Jie skiria dėmesio ne tik rimtosios literatūros, klasikos vertimams, bet ir detektyvams, meilės romanams. Jų sklaida aktyvi, pajėgos didžiulės, įdirbis ilgametis, vertimams skiriamos didelės lėšos. Tą patį galima sakyti ir apie jų popmuziką, nes toks yra valstybės požiūris.

Statistikos, kiek iš viso išversta knygų iš lietuvių kalbos, nėra. Turime tik Lietuvos kultūros instituto paremtų vertimų statistiką. Kasmet remiame apie 30–40 knygų vertimų.

 

Kuriose šalyse lietuvių literatūra labiausiai domimasi, į kokias kalbas verčiama daugiausia?

Aušrinė. Daugiausia išversta į vokiečių kalbą, tačiau neaišku, ar tikrai Vokietijai esame įdomesni nei kitoms šalims, ar tiesiog įdirbis šioje šalyje didesnis. Gal, tarkime, Bulgarijai irgi būtume įdomūs, tačiau kol kas ta kryptimi nedirbama. Vokietijoje turime daugybę vertėjų, specialias programas, specialius pristatymus Frankfurto, Leipcigo knygų mugėse. Susidomėjimą reikia nuolat skatinti ir žadinti. Daugiausia verčiama į vokiečių, anglų, ukrainiečių, lenkų, italų, latvių, rusų kalbas.


Kodėl mums svarbios tarptautinės knygų mugės ir dalyvavimas jose?

Sigita. Dalyvauti ir domėtis, kas vyksta leidybos pasaulyje, labai svarbu. Tik taip įgyjame ryšių, sukuriame naujų projektų, parduodame autorių teisių. Norėtųsi, kad įvairiose pasaulio knygų mugėse ir Lietuvos stenduose būtų taip pat intensyviai deramasi dėl autorių teisių kaip, pavyzdžiui, JAV ar Didžiosios Britanijos leidyklų stenduose. Nesu tikra, bet įtariu, kad dabar Lietuvos leidėjai daugiau perka autorių teisių, t. y. leidžia kitų šalių literatūrą, o ne patys parduoda lietuvių autorių teises. Literatūros agentai sako, kad pirmiausia reikia reguliariai važinėti ir megzti ryšius, o vėliau tuos ryšius palaikyti laiškais ir gyvais susitikimais. Tik per keletą metų aktyvaus dalyvavimo mugėse ir už mugės ribų užsimezga leidėjų ar agentų ryšiai, atsiranda daugiau pasitikėjimo, atvirumo. Jeigu nekalbėsime apie savo autorius, niekas apie juos ir nežinos. Manau, pastaraisiais metais padaryta gera pradžia.

Rimantas. Poezijos ir prozos sklaida skiriasi. Į poezijos festivalius lengvai įsisuki – juose dažnai tie patys veidai. Proza – visai kitas reikalas. Poetų bendruomenės nedidelės: jie vieni kitus verčia, rekomenduoja. Todėl tikrai būtų neblogai turėti agentą su inovatyviu komunikacijos planu, žinantį, ką su ta lietuviška knyga daryti.


Besimokantieji lietuvių kalbos sako, kad ji itin sunki. Gal vertėjai iš lietuvių kalbos yra šiek tiek pamišę? O gal tiesiog mums lojalūs?

Aušrinė. Vertimas iš lietuvių kalbos – pamišimas kvad­ratu. Niekas negyvena vien iš Lietuvos literatūros vertimo, tad vertėjų darbas tikrai išskirtinis. Tačiau ir priežasčių, kodėl verčiama, esama įvairių. Vieni baigia baltistikos studijas, kiti per asmeninius romantinius ryšius išmoksta kalbos, treti moka daug kalbų ir nusprendžia išmokti lietuvių. Ketvirtus sugundo istorijos apie šalį, noras pažinti ją ir jos kultūrą. Į lenkų, vokiečių kalbas yra daug vertėjų, į retesnes – vos po vieną, o kartais išvis nėra. Turime kur pasitempti. Reikia stengtis į procesą įtraukti vertėjus iš įvairesnių šalių.

Sigita. Neretai žmonės įsitraukia savanoriškai. Atvyksta, pamilsta Lietuvą, jos kultūrą, istoriją, žmones, o tada savo šalyse imasi įvairių veiklų, kad atneštų Lietuvos kultūrą į savo šalį.


Kaip vienu sakiniu atsakytumėte, kodėl reikalingi lietuvių literatūros vertimai į užsienio kalbas?

Aušrinė. Literatūros vertimai yra šalies įvaizdis, o vertimų poveikis – ilgalaikis: literatūros procesas sunkiai išjudinamas būtent dėl kalbos barjero, todėl būtina remti vertimus į įvairias kalbas, kad taptume labiau matomi.


Parengė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė

Draugai