Vinco Kudirkos ir Prano Vaičaičio biografijos, atrodo, gerai žinomos, ką čia naujo besurasi ir bepasakysi. Visi dokumentai yra jau kieno nors matyti, tvarkyti, tačiau tyrinėtojų dėl įvairių priežasčių nepastebėti. Ne visada juose esama naujų biografinių faktų, tačiau jie papildo kultūros istoriją, sukelia minčių, paskatina tirti. Juk visoje žmonijos istorijoje nėra taškų: viena karta gal ir mano juos sudėjusi, tačiau kita karta nubraukia, ir vėl viskas prasideda iš naujo... Gamtos istorijoje taškų nėra, gali paveikti ar net nukreipti nedidelio upelio tėkmę, o didžiosios upės kaip plaukė taip ir plauks sava vaga. Gamta tampa jungtimi, jei kraštovaizdį suvoksime, pasak Rasos Čepaitienės, kaip kalbą, kurioje užkoduotos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąvokos¹. Tą kalbą suvokė visi... Mūsų poetams skirtų eilėraščių originalai atidengia šimtmetį mažai liestos skrynios dangtį. Ko siekta? Priešinti ar taikinti? Vienyti ar skaldyti?

Bajoras Mečislovas Dovoina-Silvestravičius nuo Raseinių

1904 m. pabaigoje ar pačioje 1905 m. pradžioje „Aušros" bendradarbis, tautosakos rinkėjas ir poetas Mečislovas Dovoina-Silvestravičius (1849–1919) apsigyveno Vilniuje. Iš Kalnųjų (Raseinių r.) kilęs bajoras nebuvo išsilavinęs, gimnazijų ar universitetų nebaigęs (dvejus metus mokėsi Kauno ir beveik metus – Kėdainių gimnazijose), tačiau labai ambicingas. Didžiavosi savo ilga pavarde, jos netrumpino. Pasak jį gerai pažinojusio Vaižganto: „Mečislovas la­bai vertino abidvi savo pavardes, nors nebemokėjo nupasakoti, kaip jos dvi sulipo. Pasididžiuodamas savo kilties senoviškumu, tekartodavo kronikininkų sapnus apie tą vieną Dovoiną. Girdi, jis esąs kilęs iš riceriaus Eišio, kurio vardu esąs pramintas Eišiškių miestelis Vilniaus žemėje. O kad jis ėjęs –­ do wojny, tai ir buvęs pramintas – Dowojna"². Tai mes jo pavardę čia ir rašysime taip, kaip jis tuo metu pasirašinėjo, o ne sovietmečiu sulietuvintą formą – Silvestraitis.

Silvestravičių giminė buvo sulenkėjusi, tačiau Mečislovas, „Aušros" patriotizmo veikiamas, Raseinių apskrityje sutelkė visą būrį tautosakos pateikėjų, iš kurių garsiausias buvo Vincentas Bakutis, žinojęs ne tik pasakų ir padavimų, bet ir dainų, patarlių, priežodžių, šokių, burtų. M. Dovoina-Silvestravičius Vyturio ir kitais slapyvardžiais paskelbė eilėraščių. Pasak Irenos Skurdenienės, juose „<...> dažnai sueiliuojamos Aušros idėjos, nusakoma kultūrinė situacija. Todėl kai kuriuos tekstus galima vadinti tiesiog eiliavimais, netaikant jiems lyrikos kriterijų"³. Tačiau tuomet maniusių, kad lietuvių tautai trūksta savų poetų, eiles rašiusių skatinant patriotinės pareigos, nelaikiusių savęs dideliais poetais buvo daug. Publikavo vertimų, bandė versti ir Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą". Eiliuotas tekstas liaudyje buvo populiarus, mielai skaitomas, o patriotinė deklaracija neretai reiškė ir gyvenimo būdą, atsisakymą asmeninės laimės ar geresnio duonos kąsnio svetur. Tai suvokta ir vertinta. Savas kraštas brangiausias, šis motyvas dažniausias M. Dovoinos-Silvestravičiaus poezijoje: „O kaip būtų sunku man kuo kitu būti, / Meilę apturėjus per kraują ir krūtį; / Nors svetur norėtų į karalius skirti – / Velyč tarp savųjų varguose numirti" („Brangioji Lietuva").

Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus „Litwa"

Vilniuje M. Dovoina-Silvestravičius bendradarbiavo „Vilniaus žiniose", dalyvavo steigiant Lietuvių mokslo ir kitas draugijas, rašė, leido atvirukus. Po Didžiojo Vilniaus Seimo (1905) lietuvių kultūrininkams iškilęs uždavinys vienyti visuomenę ir siekti valstybingumo, t. y. Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje (apie kitką tuomet nebuvo galima ir pagalvoti) kėlė nemažai problemų. Tam nepritarė lenkų „endekų" politinės grupuotės, nepripažinusios jokių teisių savarankiškai egzistuoti Lietuvai. Daugelis šių organizacijų narių laikė save lietuviais, t. y. kilusiais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, turėjo ir lietuviškas pavardes, tačiau jie propagavo „visos lenkų tautos interesus" ir politinę tautos sampratą, suteikdami jai etnokultūrinės tautos sampratos turinį⁴. Buvo ir kitų srovių, Lenkijos ir LDK federacijos šalininkų, taip pat abejojusių Lietuvos savarankiškumu ir net lietuvių tautos išlikimu. Kadangi Vilniuje lenkų inteligentija buvo pati gausiausia, bandyta formuoti bendrą lietuvių ir lenkų programą. Šiai idėjai pritarė Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai. „Litvos" tikslas ir pilietinė programa išdėstyti 1908 m. liepos 10 d. (naujuoju stiliumi) A. Smetonos redaguojamoje „Viltyje" išspausdintame M. Dovoinos-Silvestravičiaus prašyme:

„Prašau „Vilties" redakciją įdėti savo laikraštin šią žinią.

Lietuvoje yra nemaža žmonių, kurie nesupranta lietuviškai, bet save laiko lietuviais, ir kurie norėtų žinoti, ką rašo lietuvių laikraščiai. Tų žmonių paprasta kalba lenkiška. Taigi man rodėsi, kad jiems yra reikalinga lenkų kalba laikraštis, kuris praneštų, ką veikia lietuviai, kas ir kaip rašoma jų spaudoje, kokie jų siekimai yra, ir taip toliau. Tuo tikslu vaduodamos, aš ir pasiryžau leisti vieną kartą per mėnesį laikraštį „LITWA". Prenumerata – 2 rubliai metams. Pirmasis numeris išeis šiemet liepos mėnesį. Tikiuosi, supras mane visuomenė ir padės man kuo galėdama: kas raštais, žiniomis ir gerais patarimais, kas skelbiamojo laikraščio paplatinimu tarp tautiečių."⁵

Šio darbo imtis M. Dovoiną-Silvestravičių galėjo paskatinti ir bendravimas su Janu Karlovičiumi ir Eduardu Volteriu. E. Volteris 1884 m. lankėsi Žemaitijoje ir kurį laiką gyveno pas jį Dovainavoje. Galbūt dėl jo vėliau atsiras ir M. Dovoinos-Silvestravičiaus skelbtos nuotraukos ir jo išleisti atvirukai su Suvalkijos kaimų sodybų ir gyventojų vaizdais.

1908 m. liepos mėnesį Martyno Kuktos spaustuvėje dvie­jų tūkstančių egzempliorių tiražu išėjo pirmasis „Lit­wos" numeris. Laikraštis (iš pradžių – mėnraštis, nuo 1909 m. –­ savaitraštis, vėliau – dvisavaitinis) buvo leidžiamas iki 1914 metų (Pirmojo pasaulinio karo). Jo pilietinė programa aiški – ugdyti tautine dvasia lietuviškai nemokančius, bet lietuviais besijaučiančius asmenis⁶. 1908 m. laikraščio vinjetė vaizdavo apie raidę „L" apsijuosusią tautinę juostą, o greta etnografinį Lietuvos žemėlapį. Vinjetė kasmet buvo keičiama. Ypač graži buvo 1912 m. vinjetė, vaizdavusi koplytstulpį, laukus, šienpjovius, trobą, tekančią saulę ir Vytį. Deja, dailininko pavardė nežinoma. Laikraštyje netrūko apžvalgų iš Lietuvos ir kitų kraštų, buvusių LDK teritorijoje, skaitytojų rubrikų, straipsnių visuomeninėmis ir ūkinėmis temomis. Siekta įžvelgti ir puoselėti bendrumo saitus, kultūrą, vengti politikavimo, tiesioginės valdžios kritikos. Kaip ir „Aušroje", šiame laikraštyje skelbta daug literatūros kūrinių ir, žinoma, poezijos. Publikuota daug lenkiškai rašiusios baltarusių poetės Elenos Ceprinskos (Cepryńska), mokėjusios kiek ir lietuviškai, eilių apie Lietuvos gamtą ir istoriją. Spausdinti Liudo Giros, Silvestro Gimžausko, Antano Baranausko, Maironio ir kitų lietuvių poetų vertimai į lenkų kalbą. Šiame laikraštyje 1908 m. pirmą kartą išspausdintas Stefanijos Jablonskos į lenkų kalbą išverstas Vinco Kudirkos „Lietuvos himnas". Pateikti net du jo variantai: pažodinis (Nr. 3) ir ritmizuotas (Nr. 5). Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos parengtoje ir 2004 m. išleistoje „Vinco Kudirkos literatūros rodyklėje" šios vertimų publikacijos nenurodytos. Laikraštis, matyt, buvo perkamas, nes netrukus M. Dovoina-Silvestravičius pradėjo lenkakalbiams lietuviams leisti ir iliustruotą savaitraštį „Lud" („Liaudis").

 

Poetas Juozapas Skinkys

„Litwa" turėjo autorių ir iš kito Nemuno kranto: Suvalkijos ir Baltarusijos. Vienas produktyviausių buvo slapyvardžiu „Antupių Juozas" pasirašinėjęs kunigas Juozapas Skinkys. Iš Antupių kaimo (Vilkaviškio apskr.), kilęs J. Skinkys (Skinkis, 1870–1943), baigęs Seinų kunigų seminariją ir 1894 m. Varšuvoje įšventintas kunigu, vikaravo Igliaukoje, 1898–1900 m. laikinai dirbo Sintautų parapijoje, vėliau –­ Garliavoje, Keturvalakiuose, Vygriuose, Lukšiuose, Zapyškyje, Žemojoje Panemunėje. Visose parapijose kartu su broliu Jonu platino lietuvišką spaudą, užrašinėjo dainas, pats mėgo dainuoti. Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose", „Viltyje", „Šaltinyje, „Karyje" ir kt. Nuo 1907 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai. Rinko senuosius rankraščius, dokumentus. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu Rostove ir kitur. 1918 m. grįžo į Lietuvą, Žemojoje Panemunėje, kur buvo dekanu ir klebonu, atgaivino pradžios mokyklą. Mėgo ūkininkauti. Dar 1907 m. birželį, dirbdamas Lukšių parapijos vikaru, metiniame „Žiburio" skyriaus Lukšiuose susirinkime perskaitė pranešimą apie žemės dirbimo būdo pagerinimą ir kartu su grafu Potockiu, kunigu Staugaičiu ir kitais bendraminčiais įsteigė „Žemės dirbimo mokyklą", kuriai „<...> dėl kai kurių priežasčių „Žiburys" neapsiėmė duoti savo vardo"⁷. Vėliau Žemojoje Panemunėje įsteigė „Žiburio" draugijos skyrių. Ten turėjo bandymų laukelių ir mokė ūkininkauti. Lenkų ir lietuvių kalbomis paskelbė daug eilėraščių, kurie atskiru leidiniu nėra išleisti.

Vinco Kudirkos ir Prano Vaičaičio atminimui

J. Skinkio lenkiškai parašyti eilėraščiai Vincui Kudirkai ir Pranui Vaičaičiui paskelbti 1909 m. M. Dovoinos-Silvestravičiaus laikraštyje „Litwa"⁸. Manytina, jie gauti asmeniniu M. Dovoinos-Silvestravičiaus prašymu, nes anuomet vengta viešumo. V. Kudirkai skirtas eiliuotas tekstas, nepaaiškinant, kad tai eilėraštis, yra nurodytas minėtoje „Vinco Kudirkos literatūros rodyklėje". Eilėraštis P. Vaičaičiui niekur neminimas. Jų originalai saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, laikraščio „Litwa" redakcijos fonde. Abu tekstai parašyti lenkiškai, gražia, tvarkinga, kaligrafiška rašysena. Prie pirmojo, skirto V. Kudirkai, nurodyta, jog eilėraštis parašytas Sapiegiškyje (dabar – Zapyškis), kur pas tolimą giminaitį, kurį vadino dėde, kleboną Jurgį Kolytą vasaros atostogas dažnai leido gimnazistas, o vėliau gydytojas V. Kudirka. Šį faktą J. Skinkys, tuo metu klebonavęs Zapiškyje, tikrai turėjo žinoti. Tai tik patvirtina duomenis apie V. Kudirkos giminystę su šiuo jį finansiškai rėmusiu kunigu. (J. Kolyta palaidotas Zapyškio miestelio senųjų kapinių koplyčioje, jo biografija netirta). Eilėraštyje aprašoma graži gamta prie Nemuno, kurioje dainius sėmėsi įkvėpimo.

Eilėraštis P. Vaičaičiui parašytas 1909 m. rugsėjo 1 d. Žemojoje Panemunėje, į kurią J. Skinkys tuo metu jau galėjo būti perkeltas. Pirmajame teksto puslapyje nurodyta, kad poetas palaidotas Sintautų miestelio kapinėse, už kurių teka Pentos upelis, o už jo „š. a. Pranciškaus gimtinės laukai". Paskutinis šio eilėraščio posmas, kuriame aprašytas žmogaus likimas, nubrauktas pieštuku, o priešpaskutinis laikraštyje taip pat neišspausdintas. Eilėraštis (be šių dvie­jų posmų) baigiamas optimistiškai, be J. Skinkiui būdingo aprašinėjimo.

Atsiminimas apie Vincą Kudirką, lietuvių dainių

Kur greita Skirpstauja į Nemuną įteka,
Kur daugybė upokšnių jam savo vandenis teikia;
Kur kalvas dengia žalias alksnynas,
Kur stebuklingi rūkai tas kalvas skiria...
Ten prieš daugelį metų poetas ieškojo įkvėpimo:
Kudirka, mūsų dainius, lietuvis.
Ten poezijos mūza savo dainas diktavo,
Kurias graži gamta jai į lūpas sudėjo,
Ten poeto širdis to bangos antplūdžio
Vėlesniems laikams viduje prisipildė.
Ten šilai giedojo jam dainas paslaptingas,
Ten gėlės jam teikė kvapą skaistybės,
Ten greiti upeliai susiliedami triukšmavo,
Ten paukščiukai eiles linksmai giedojo,
Ten Nemunas banguotas jam liutnią suderino,
Ten širdis jam rasojo – ten siela padvigubėjo...
Ten įkvėpimo minutę savo dainas sukūrė,
Ten gimtinės istoriją ir jos praeitį tyrė, –
***
Tai buvo seniai, dabar viskas užgeso,
Kai poeto gyvenimas prie ribos sustojo.
Nuskambėjo jau dainos, kurios iš poeto širdies
Tekėjo kaip bangos ir, deja, išnyko...
Liga, kaip tironas, jam gyvenimą ištraukė,
Ir kapas jo kūną savo nasruose uždarė.
Nutilo jau liutnia – jos garsai užgeso,
Sidabrine banga per Lietuvą plaukę...
Nors nebėra Kudirkos, bet jo dainų skambesys...
Te niekad neužges – telieka dainos...
Visada gyvuos kaip šaltinis, per Lietuvą tekantis,
Dainiaus vardą, ir save garsinančios.

 

Prie Prano (Pranciškaus) Vaičaičio kapo

Gimtojoje žemėje, tarp savo tautiečių,
Vaičaitis, mūsų mylimas dainius, ilsisi...
Kapinių miškelyje linksmas paukščių choras
Dainių iš kapo dirbti kviečia...
Ir giraitės medžiai kažką paslaptingai šnabžda,
Kai išdykęs vėjelis jų galveles lenkia;
Matyt, šeimos prie karsto liūdesį
Ir gedulingas laidotuves jie prisimena...
Per anksti, dainiau, tau šioji vietelė,
Per anksti tas kryželis ant tavo kapelio,
Kai aplink tavo gimtinę darbų dirvonai,
Tu mėgaujiesi poilsiu, kai tiek daug triūso!..
Kur tavo liutnia, kuri mums meiliai skambėjo,
Kur tie energingi, ją lietę pirštai?..
Ar širdis atšalo, ar rankos sustingo?..
Ar mūza savo dainas tau nustojo diktuoti?..
O aplinkui ramu – atgarsio nesigirdi...
– Tai mirusiųjų karalystė, ramybės žemė...
Ir ko tu atėjai, ar verkti ir dūsaut?..
Ar užgauti šios vietos prakaitą ir nuovargį?..

Vidos Girininkienės pažodinis vertimas⁹

 

Abiejuose eilėraščiuose akcentuojama lietuvių gimtoji žemė, kuria gėrisi ir apdainuoja jos dainiai. Būtent Lietuvos gamta skatina mylėti ir dirbti savo kraštui. Gamta čia suvokiama romantiškai – tai ir istorija, ir darbas, ir pašaukimas, ir Tėvynė. Viena vienintelė Tėvynė, apie kurią J. Skinkys lietuviškai „Viltyje" 1910 m. paskelbtame eilėraštyje, kaip ir M. Dovoina-Silvestravičius, rašė: „Tad liaukis, broli, nesvajoki, / Nerasi laimės nei svetur, / Vargai už jūrų ne kitoki... / Kaip čia tėvynėj – taip visur!" Šis eilėraštis skirtas broliui Jonui, poetui, tuo metu dirbusiam provizoriumi Kaukaze. Pabuvojęs už Atlanto ir kitur, devyneriais metais jaunesnis brolis Jonas grįžo į Tėvynę, apsigyveno Vilniuje ir 1947 m. atgulė Naujosiose Rasų kapinėse. Mečislovas Dovoina-Silvestravičius amžino poilsio atgulė Rasų kapinėse 1919 metais. Juozapas Skinkys mirė 1943 m. sausio 25 dieną. Palaidotas Žemosios Panemunės (Šakių r.) Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventoriuje, prie Nemuno.

 

¹ Čepaitienė R. Interpretuojant daugiakultūrinį Vilnių: kontekstai, problemos ir galimybės, in: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas, Vilnius, 2009, p. 54.
² Vaižgantas. Mečislovas Dovoina-Silvestravičius, Raštai, t. IV, . p. 53.
³ Lietuvių literatūros istorija, XIX amžius, Vilnius, 2001, p. 427
⁴ Miknys R. Tautos, visuomenės ir valstybės sampratos ypatumai Vilniaus intelektinėje aplinkoje XX a. pradžioje, Dailės istorijos studijos. 1 tomas. XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys, Vilnius, 2004, p. 193.
⁵ Davaina-Silvestravičius M. Pranešimas, Viltis, 1908 06 27 (07 10). Nr. 73 (108).
⁶ Kalėda A. Integralumo strategijos (M. Davainio-Silvestraičio „Litwa"), Vilniaus kultūrinis gyvenimas (1900–1940), Vilnius, 1999, p. 114.
⁷ Viltis, 1908 01 23 (02 05), Nr. 10 (48).
⁸ Wspomnienia o WINCENTYM KUDYRCE, Litewskim pieśniarzu, Litwa, 1909, Nr. 1 (7); Na mogile Franciszka Wajczaitisa, Litwa, 1909, Nr 18 (24).
⁹ Šių eilėraščių pažodiniai vertimai skelbti: Girininkienė V. Eilės Vincui Kudirkai ir Pranui Vaičaičiui, Valsčius, 2014 06 27 (Įžvalgos), nr. 46 (2181). p. 6.