Vidas Morkūnas: „Iš absurdo geriau pasijuokti“

× Virginija Cibarauskė


Vidas Morkūnas – vienas įdomiausių ir „tamsiausių“ šiandienos prozininkų – rašo retai, viešumo vengia, todėl kolegų pramintas vienišu vilku. Naujausioje knygoje „Pakeleivingų stotys“, kaip ir ankstesnėse, veiksmas vyksta apleistose, nuniokotose erdvėse, kuriose karaliauja „bedugniai“ personažai. Kalbamės apie tai, kas įkvepia tokius tekstus ir ar literatūra iš tiesų gali nušviesti tai, kur neprasiskverbia kasdienis žvilgsnis.

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 


Atrodo, rašote retai ir mažai. Debiutinę knygą „Manekeno gimtadienis“ (2001) ir „Reportažą iš kiaušinio“ (2012) skiria 11 metų, o „Pakeleivingų stotys“ pasirodė po septynerių metų pertraukos. Iš tiesų rašote retai, o gal ne visus kūrinius publikuojate?

Iš tiesų rašau nedaug. Norėdamas prirašyti daug, turėčiau keisti metodą. Bet nenoriu nei prirašyti, nei metodo keisti. Tiesa, sumanymų – ir monumentalesnių formų, ir nedidelių atplaišėlių – gimsta daug, bet dalis lieka neįgyvendinta, neišplėtota. Net ir trumpam tekstui man reikia laiko: turiu žinoti pagrindinius kūrinio taškus, reikia tam tikros būsenos. Niekada neimu popieriaus lapo galvodamas: „Ką nors vis tiek sumesiu.“ Jei rašau, turiu gerai žinoti, kuria kryptimi judėsiu. Žinoma, yra tekstų, parašytų greitai, bet tai išimtys. Ne viską ir publikuoju. Svarbu, kad kūrinys atitiktų mano paties nusistatytus kriterijus. Todėl, net jei turiu užbaigtą apsakymą ar eilėraštį, nebūtinai jį spausdinsiu. Matyt, dėl visų šių veiksnių ir susidaro ilgoki laiko tarpai tarp knygų.


Apie „Pakeleivingų stočių“ leidybos vingius girdėjau ne kartą: esą knyga negavo Kultūros tarybos finansavimo, todėl leidykla nusprendė jos išvis neleisti. Ar rašytojo negniuždo dabartinė leidybos situacija: net vadinamosios prestižinės leidyklos vengia leisti poezijos, trumposios prozos knygas, nes jos neneša tiek pelno, kiek populiarūs romanai?

Nenorėčiau, kad susiformuotų nuo tiesos nuklydusi legenda, todėl „Pakeleivingų stočių“ leidybos vingius šiek tiek paaiškinsiu. Vienai iš leidyklų buvau įteikęs pusę rankraščio. Man buvo pasakyta, kad tiek kol kas užteks, kad, kol įsibėgės leidybos procesas, rankraštį spėsiu užbaigti. Vis dėlto leidykla paraiškos Kultūros tarybai taip ir neįteikė, o mane apie tai informavo, kai teikimo terminai jau buvo pasibaigę. Tada sutarėme, kad užbaigtą rankraštį įteiksiu kitais metais, numatėme konkrečią datą, bet tos dienos išvakarėse iš leidyklos sužinojau, kad rankraščio nepriims. Iš inercijos, be ypatingo entuziazmo, pasiūliau jį porai kitų leidyklų, šios nesusidomėjo, o kitais metais paraišką Kultūros tarybai įteikė „Odilė“, ir parama „Pakeleivingų stočių“ leidybai buvo skirta.
Jūsų minėtoji šiandienos leidybos situacija man atrodo absurdiška. O leistis gniuždomam absurdo negalima. Geriau iš jo pasijuokti. Leidyklos (žinoma, ne visos) giriasi dalyvaujančios įvairiose skaitymo skatinimo programose, šūkauja apie Literatūrą, apie Skaitytoją – giriasi ir šūkauja veidmainiškai. Įsivaizduokime tokią situaciją. Leidykla turi du rankraščius. Vieną knygą pirktų ir skaitytų kokie 5 prozos ar poezijos gurmanai. Kitos didelį tiražą savo karvių bandai žada nupirkti žemės ūkio bendrovė, vykdanti kažkokį keistą eksperimentą. Ir kurį gi rankraštį leistų „Literatūra ir Skaitytoju neapsakomai susirūpinusi“ leidykla? Klausimas retorinis, ar ne?

 

Jūsų prozos knygose ir poezijos rinkinyje „Nekropolių šviesos“ (2015) vyrauja „tamsios temos“ – žmonių ir juos supančios aplinkos nyksmas, susvetimėjimas, mirtis. Personažais dažnai pasirenkate „bedugnius“ – žmones, priklausančius visuomenės paribiui. Kaip manote (o gal labiau derėtų klausti – ar tikite), kad menas gali nušviesti, atverti tai, kas nepažinu?

Tikriausiai esama suvokėjų, kurie būtent to iš meno ir pageidauja. Man pakanka, kad kūrinys būtų įtaigiai kuriantis nušvitimo, to, kas nepažinu, atverties iliuziją ir – priešingai – įtaigiai įslaptinantis tai, kas atrodė aišku. Panašiai ir filosofija, į kurią mėgėjiškai gilinuosi. Man gali būti artimos net priešingos filosofinės mokyklos, jei abiejų argumentai svarūs, žadina mintį, įkvepia atradimus. Grįžkime prie jūsų klausimo: manau, yra sričių, kurias menas išties gali nušviesti, ir tokių, kurių negali. Tokia, pavyzdžiui, yra mirtis. Kad ir kiek ją kūryboje ir tikrovėje tyrinėčiau, kad ir kokias jos versijas pamatyčiau ar aprašyčiau, tarp mudviejų vis tiek lieka nematoma siena. Tai, ką manomės apie ją atskleidžią menu, tėra savotiškas luobas, apvalkalas, kurį vis tiek maga krapštyti, nes viltis praurbinti skylutę šioje ar kokioje kitoje paslaptyje varo menininką į priekį.


Ne viename jūsų tekste banali, kartais ir brutali mirtis aprašoma kaip išsilaisvinimas, būties pilnatvės išgyvenimas. Gal šios pilnatvės ilgėdamiesi personažai lankosi apleistuose pastatuose, kapinėse, o pasakotojas nevengia žmogžudžių, alkoholikų, bepročių, keistuolių draugijos?

Kadangi pats rašytojas pilnatvę randa panašiose erdvėse, o jaunystėje jos ieškodavo ir tarp jūsų minimų personažų, tad ir jo personažus traukia į nekasdieniškas paribių zonas. (Šypsosi.) Manau, vaizduodamas bet kurio žmogaus gyvenimą rašytojas gali jį pakreipti taip, kad tvykstelėtų įdomiomis, absurdiškomis, kontrastingomis spalvomis. Bet mano kūrybiniai mechanizmai greičiau įsijungia nekasdieniškose erdvėse susidūrus su paribių žmonėmis. Žinoma, nebūtina iš tiesų tokioje erdvėje apsilankyti ar tokį žmogų sutikti – yra ir toks daiktas kaip vaizduotė. Nors štai „Mirtį“ iš ankstesnės knygos parašiau apsilankęs vieno Šiaurės Lietuvos dvaro apleistame kumetyne. Danutė Kalinauskaitė yra priekaištavusi, kad einu lengviausiu keliu, nes išskelti meną iš kasdienybės daug sunkiau. Danutė daro tai meistriškai, bet mano kelias kitas. Abejoju, ar kada nors iš jo suksiu. Nors... niekada nežinai.


Kita galimybė jūsų personažams išgyventi pilnatvę – netikėtai pamatytas kasdienių objektų, tokių kaip šiferio lakštas ar pienas rudame dubenėlyje, grožis.

Grožio tema man labai įdomi. Vis neprisiruošiu įsigyti (bet būtinai tai padarysiu) Umberto Eco redaguotų grožio ir bjaurumo istorijų. Grožis, harmonija, prasmė veikiausiai esti visur: gal ne kiekviename kavos puodelyje, bet kartais pasitaiko ir ten. Kiekviename, net mažiausiame, objekte ir kartu begalinėje jų mozaikoje esantis grožis, harmonija galbūt ir yra didžioji prasmė. Žinoma, kartais atrodo, kad daug kas grožį vertina ne pagal individualią pajautą, o pagal tai, ką priimta gražiu laikyti. Kad ir meno objektų klausimas. Nepaprastai įdomu: daugybė žmonių „Krantinės arką“ ir S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Vandens lelijas“ plūdo dėl rūdžių, tarsi jos būtų koks nors savaiminis estetinis (o gal net moralinis?!) blogis. O šit man rūdys – itin graži, įdomi ir kūrybiškai perspektyvi faktūra. Todėl manęs nesuprastų skaitytojas, kuriam grožis – kai sėdi žilagalvė motina tarp rožių, klausosi vieversėlio ir įdiržusia ranka (šiukštu, ne raukšlėta!) taisosi baltą, lyg žiedais apsipylusi obelėlė, skarelę.
Kūryboje netikėtumų pasitaiko nedažnai. Tai, ką iš pirmo žvilgsnio būtų galima palaikyti atsitiktinumu, dažniausiai būna intuicija, kurią ir kūryboje, ir gyvenime reikia mokytis išgirsti ir kuriai reikia paklusti.


„Pakeleivingų stočių“ tekstų pavadinimai kartojasi. Aš tai interpretuoju kaip daugiaprasmybės siekį: situacijos pavadintos taip pat, bet iš tiesų tai skirtingi įvykiai, keliantys skirtingas emocijas – kartais šiurpą, kartais juoką. Įdomu, kokia jūsų interpretacija.

Aš tuos įvardijimus – turtingieji, rakštys, bedalės ir visus kitus – laikyčiau tiesiog kategorijomis, į kurias leidau sau suskirstyti aprašomus žmones. Panašiai kaip blondinai ir brunetai, sangvinikai ir cholerikai ir taip toliau. Tikiuosi, kad kategorijos veikėjų labai tiesmukai neapibūdina. Tarkim, tie, kurie buvo „nedegto molio“, kartais nesudužo, o „beginkliai“ – apsigynė.


Naujausiame rinkinyje nenurodote konkretaus žanro: knygos paantraštėje užrašyta lakoniškai – „proza“. Skaitydama šiuos trumpus, hiperrealizmo estetikai artimus tekstus, kuriuos pasakotojas neretai lygina su paveikslais ir fotografijomis, prisiminiau realistinės prozos ištakas žyminčius „vaizdelius“, „paveikslėlius“. Jie, kaip ir jūsų proza, orientuojasi į kuo tikslesnį įvykių, objektų vaizdavimą, tačiau rašymas yra antrinės tikrovės kūrimas. Ar čia nesama savotiškos apgavystės?

Paantraštės klausimas buvo neaptartas, tad leidyk­la, – nežinau kieno iniciatyva – nurodžiusi „proza“, gerokai pradžiugino. Nenorėjau nei „apsakymų“, nei „novelių“, nei, neduokdie, „romano“. Visas menas yra savotiška apgavystė, tad jei ir man pavyko ją „sumesti“, jau patį jūsų klausimą laikyčiau komplimentu, ypač jei „antrinę“ pavyko sukurti iš „pirminių“, hiperrealistinių elementų. Pirminės tikrovės atkurti jokiomis meninėmis priemonėmis, manau, neįmanoma. O rašytojo amatas yra mistifikuoti, iš paprasčiausių kaladėlių pastatyti gyvą pasaulį. Arba mirusį, bet tokį, kuriame atsidūręs skaitytojas jaustų, kad anksčiau čia būta gyvybės. Gal todėl taip mėgstu kiną – mistifikacijos kvintesenciją. Kai pagalvoji, kas yra Andrejaus Tarkovskio kūriniai: tik greitai lekiantis prieš mūsų akis celiulioidas, už kurio – laidų sampynos, prožektoriai, kartais – juodos gertynės, barniai, įnoriai, buhalterija ir taip toliau. O viso to rezultatas – šedevrai, amžiams įeisiantys žmonijos kultūros istorijon! Kad ir mes bent tūkstantąja dalimi būtume tokie apgavikai...


Literatūriniuose renginiuose dalyvaujate retai. Ar jums svarbus bendravimas su kitais rašytojais, ar jaučiate su jais bendrystę? Ar rašydamas galvojate apie skaitytojus, jų lūkesčius?

Kaip klausytojas renginių aplankau nemažai, o kaip dalyvis pasirodau retai, nes niekas nekviečia. (Šypsosi.) Su kolegomis mielai pabendrauju, tiesa, su gana siauru ratu. Jei tam tikros bendrystės ir esama, tai ji labiau kolegiška, o ne kūrybinė. Žinau, kad kelis kartus kolegų buvau pavadintas vienišu vilku. Kadangi tokio įvaizdžio niekada nepaneigiau, gal dabar apie mane taip ir manoma. Įvaizdis gražus, bet nelabai pagrįstas. Apie skaitytojus, prisipažinsiu, negalvoju. Nebent štai tiek: pats nenorėčiau skaityti teksto, sudėto, tarkim, iš daugybę sykių pakartotos tos pačios raidės ar kokių nors priebalsių samplaikų, tad šitaip ir nerašau. Laikausi per daugelį metų susiformavusių savų kūrybos taisyklių, savito braižo. Jeigu pradėčiau orientuotis į skaitytoją, spėjamus jo lūkesčius ir reakcijas, veikiausiai tektų viską nuolat kaitalioti: vargu ar liktų erdvės profesionaliam darbui. Paviešinęs tekstą labiausiai laukiu įdomių interpretacijų, netikėto skaitytojo žiūros rakurso, bet tokių reakcijų pasitaiko itin retai. Kolegų bei kritikų nuomonė man įdomesnė, todėl mano kūrybai skirtų recenzijų nepraleidžiu, bet specialiai neieškau.


Esate ne tik rašytojas, bet ir vertėjas. Tarp jūsų išverstų knygų yra ir magiškojo realizmo, ir postmodernizmo atstovų, ir populiariosios literatūros, pavyzdžiui, maginės fantastikos. Ar verčiamos knygos daro įtaką kūrybai?

Vienintelė įtaka, kurią pastebėjau – užsienio kalbų paveiktas pradėjau vartoti per daug dalyvių. Stengiuosi šio kibio atsikratyti. Verčiu gana daug. Štai vien šių metų derlius: ilgai verstas ir pagaliau baigtas šiurpokas detektyvas, du pataisyti ankstesnio maginės fantastikos vertimo tomai, vaikiška eiliuota knygutė, pluoštas eilėraščių, įterptų į kitos vertėjos verčiamą romaną, lenkiškas romanas lietuviška tema, pradėtas darbas prie modernaus romano su antikos prieskoniu. Jei toks margumynas veiktų mano paties tekstus, nežinia, kas iš jų liktų. Todėl vertėjo darbą nuo originalios kūrybos stengiuosi riboti.


Ar atsimenate, kada ir kaip supratote, jog norite, o gal tiesiog privalote rašyti? Ar egzistuoja tekstai (nebūtinai literatūros), į kuriuos lygiuojatės, kurie yra (buvo) savotiškas etalonas?

Jei neklystu, penkerių perskaičiau „Kapitono Granto vaikus“, ir ta knyga mane nunešė. Po daugelio metų šiek tiek kitaip nunešė J. Kerouacas. Tikriausiai būtent „Kapitono Granto vaikų“ paveiktas netrukus parašiau pirmąjį savo „romaną“ „Džono Erino gauja“. Ten buvo daug nuotykių, šūvių ir geografinių netikslumų. Ir viena iliustracija – kulkų suvarpytas žmogaus kūnas – paskutiniame mokyklinio sąsiuvinio puslapyje, nes pristigo išmonės siužetui. Dar rašydavau mėgstamų vaikiškų knygučių tęsinius. Neprisimenu, kad būčiau svajojęs apie kokią kitą profesiją – nuo mažens norėjau būti tik rašytoju arba aktoriumi. Su kitais vaikais vaidindavome ištisus serialus. Matyt, mane traukė persikūnyti. Tai ir darau visą gyvenimą popieriuje. Tekstų, į kuriuos lygiuočiausi, ko gero, nėra. Visada norėjau būti į nieką nepanašus. Tačiau skirtingais laikotarpiais būta knygų, kurias skaitydavau daug kartų, ir net kai nebeskaitydavau, visur su savimi nešiodavausi, norėjau turėti jas po ranka. Paauglystėje tokia svarbi ir brangi man buvo M. Lobato „Geltonojo genio ordinas“, vėliau – S. Šaltenio „Atminimo cukrus“, S. Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, G. Patacko „Duobės danguje“, J. Cortázaro „Žaidžiame klases“, kitos... Dabar panaši misija tenka Didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Tik jo, žinoma, nesinešioju. (Šypsosi.)


Naujoji knyga, kaip ir debiutinė „Manekeno gimtadienis“, pavadinta kaip personažų rasta knyga. Tai irgi griauna kūriniuose kruopščiai kuriamą gyvenimiškumo, tikroviškumo iliuziją. O gal ji kaip tik trina ribą tarp literatūros ir tikrovės, literatūros ir gyvenimo?

Šią detalę, kuri, beje, yra ir „Reportaže iš kiaušinio“, tikriausiai galima laikyti savotišku mano ekslibrisu. Girdėjau, kad kažką panašaus yra daręs Miloradas Pavičius, bet kadangi pats šį literatūrinį pokštą pirmą kartą mestelėjau, regis, 1982-aisiais, kai apie M. Pavičių dar nė girdėt nebuvome girdėję, sekėjo epiteto nebijau. Iš esmės ši gudrybė perteikia ironišką mano požiūrį į savo vietą literatūros kontekste. Dabar manau, kad įterpti šį ekslibrisą į patį pirmą „Pakeleivingų stočių“ tekstą buvo gal truputį klaidingas sprendimas. Belieka tikėtis, kad tų, kurie pagalvos apie trinamą ribą, bus daugiau nei tų, kuriems sugrius tikroviškumo iliuzija.


V. Morkūnas skaito „Pakeleivingų stotis“ čia

 

Draugai